Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Kodėl konservatoriai netaps antro pasirinkimo partija

Savaitgalį vyks pirmas TS-LKD pirmininko rinkimų turas. Viešumoj verda daug diskusijų tarp kandidatų. Dabartinio pirmininko Gabrieliaus Landsbergio oponentams yra tikrai sunku – jo vadovaujama partija gavo tiek daug balsų, kiek seniai bebuvo gavusi – 276 tūkst. Objektyviai žvelgiant, rimtų priežasčių, kodėl reiktų keisti pirmininką, nedaug. Bet norint galima sukurti.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

Keisčiausiai skamba trys oponentų naudojami argumentai: arogancija, menkas socialinis jautrumas ir negebėjimas tapti antro pasirinkimo (catch-all) partija. Mano galva, visų šių kritikos argumentų objektas yra ne specifinė G. Landsbergio politika, o ilgametis TS-LKD partijos tapatybės pamatas.

TS-LKD tapatybė – nebijoti matyti tiesos

„Suburta profesoriaus Landsbergio, sutelkusi būrį kuo skirtingiausių žmonių ir vėliau ilgus metus telkta Andriaus Kubiliaus, ši politinė jėga visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje. Šis bruožas konservatorius visad skyrė nuo kitų Lietuvos partijų ir vienu metu buvo ir TS-LKD stiprybė, ir prakeiksmas.

Taip po 2016 m. rinkimų rašė G. Landsbergis. Manau, jog jam dėl šios minties pritartų visi rinkimuose dalyvaujantys kandidatai. TS-LKD, kaip budėtojo valstybingumo sargyboje įvaizdis užgimė gan natūraliai.

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Valstybės ribos, ,,Valstiečiai-žalieji” ir A. Maceina

Po spalio 23 d. rinkimų, kai LVŽS triuškinamai laimėjo antrąjį rinkimų turą ir gavo nekvestionuojamas derybines pozicijas formuoti Vyriausybę, dažna socialinių tinkluose vyravusi reakcija buvo humoras. Pokštai, jog į Seimą ateina būrys šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusių, vyžomis ir klumpėmis apsiavusių profesionalų. Gandrai blaivininkai – taip apie atėjūnus kalbėjo komentatoriai, nuomonių formuotojai.

Visgi dar nepraėjus šimtui dienų nuo naujosios Vyriausybės ir naujojo Seimo darbo pradžios darosi kiek baugu. „Valstiečiai-žalieji“ pradėjo įgyvendinti visai nejuokingą ir netgi nerimą keliančią darbotvarkę, kurioje pigus populizmas persismelkia su aktyvia valstybės intervencija į asmeninį žmonių gyvenimą. Karbauskio vedami sveikuoliai labai rimtai ketina normuoti, kiek SnickersųSprite’o buteliukų ar hot-dogųgali ir turi suvalgyti Lietuvos pilietis, kad neviršytų jų – žinančiųjų – nustatytos cukraus ar riebalų suvartojimo ribos. Vietoj pintos belgiško alaus penktadienio vakare miesto centre geras pilietis, pagal Karbauskį, nuo šiol valgys tradicinę lietuvišką šaltieną ir žiūrės „Duokim garo“.

Ką jau kalbėti apie neseniai valdančiųjų siūlytas nesuvokiamas Civilinio kodekso pataisas, padėsiančias žurnalistams „netrukdyti“ Seimo darbui, kurias vetavo Prezidentūra; ar paskutinę Konstitucijos 55 straipsnio keitimo iniciatyvą, siekiančią Seimo narių skaičių sumažinti iki 101. Teisės ir politologijos ekspertų išvadoms, kad, sumažinus Seimo narių skaičių, keistųsi tradicinis leidžiamosios ir vykdomosios valdžios balansas, Seimas būtų lengviau paveikiamas tiek vidinių, tiek išorinių interesų grupių, Karbauskis buvo bei tebėra kurčias.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Sausio 13-oji – vis dar Gedulo, o ne Pergalės diena

2017 m. sausio 13 d., Vilnius. Trispalvė su juodu kaspinu?!

Atvėsus jausmams, kuriuos sukėlė 1991 m. sausio 13-osios prisiminimai, galima pažvelgti į šią mūsų valstybei ypatingai svarbią datą ramesniu žvilgsniu. Tik maža dalis viešai besireiškiančių žmonių, nevisai drąsiais balsais Sausio 13-ąją ima vadinti Laisvės diena. Dar mažiau iš jų išdrįsta apie ją kalbėti, kaip apie mūsų valstybės Pergalę.

Nors jau kelinti metai tiek pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, tiek dabartinė vadovė Dalia Grybauskaitė, tiek jaunesniosios kartos visuomenės veikėjai stengiasi akcentuoti, jog ši data yra mūsų Laisvės ir Pergalės diena, itin giliai įsišaknijęs gedulo kultas neketina trauktis.

Visuomeninis transliuotojas kasmet Sausio 13-ąją anonsuoja kaip „vieną tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje“, o įvairūs žiniasklaidos kanalai bei mokymo įstaigos labiausiai akcentuoja kainą, kurią sumokėjo aukos ir jų artimieji. Deja, daugelio kalbose ir veikiausiai mintyse tebetvyro gedulinga aura, nors liūdėti šiandien visiškai nebėra ko.

Kaip Sausio 13-oji tapo gedulinga diena

Pats 1990-1991-aisiais dar buvau ikimokyklinio amžiaus (tiesa, save jau pamenu tuo laikotarpiu entuziastingai žiūrint tiesiogines TV transliacijas iš Atkuriamojo Seimo rūmų), tad daug ką prisimenu visai neaiškiai. Bendrą vaizdą  apie to meto atmosferą susidariau tik gerokai vėliau, klausydamas artimųjų, pažįstamų pasakojimų bei tyrinėdamas istorinius liudijimus.

Dėl vieno dalyko visi mano kalbinti ir klausyti Sąjūdžio amžininkai sutaria kone vieningai – 1991 m. sausio mėnesį jokios pergalingos nuotaikos nejuto niekas. Tiesos dėlei verta pasakyti, jog buvo priešingai – tiek Lietuvos valdžia, tiek ir visuomenė nerimavo ir mintyse svarstė baisiausius scenarijus, kuriuos gali įgyvendinti okupantai iš besupūvančios Kremliaus imperijos. Žmonės neabejotinai prisiminė Stalino vykdytus valymus, Chruščiovo įsakytą susidorojimą su vengrais Budapešte ar tuomet dar šviežias, Gorbačiovo įsakymu, vykdytas gruzinų skerdynes Tbilisyje bei kinų komunistų partijos žiaurų  susidorojimą su protestuotojais Tianmeno aišktėje.

O ir džiaugtis tada dar nelabai buvo ko. Vakarai vietoje to, kad bent žodžiu tvirtai užstotų laisvės išsiilgusias tautas ir pagrasintų begriūvančio komunistinio lagerio žandarams, iš esmės tik nedrąsiai skėsčiojo rankomis.

Įtariu, jog nemažai daliai lietuvių tautos po ilgo ir išoriškai taikaus Šaltojo karo laikotarpio, atvirai demonstruojama Maskvos imperialistų agresija tapo šoku. Tarsi nemalonus šaltas dušas, privertęs iš džiaugsmingų tautinio atgimimo svajų sugrįžti į niūriai grėsmingą realybę. Su užgimusiu Sąjūdžiu staiga iškilusi gyvenimo galimybė pabėgti iš Kremliaus tamsos nazgûlų suręsto tautų kalėjimo, ėmė sklaidytis it migla brėkštant. Todėl 1991-ųjų sausis daugeliui liudininkų atmintin įsirėžė kaip emociškai slogus, nerimą bei liudesį menantis laikas.

Dėl šių priežasčių, vėliau daugel metų vykdavę Sausio 13-osios minėjimai iš esmės apsiribojo oficialiomis valdžios pareigūnų kalbomis bei aukų atminimo pagerbimu. Kalbos retai kada būdavo įdomios. Mat didumą laiko kalbėdavo po Nepriklausomybės paskelbimo aukščiausius užėmę buvę komunistinės nomenklatūros atstovai, kuriems Sausio 13-oji geriausiu atveju nekelia jokių jausmų. Todėl daugelis renginių, rengiamų šiai dienai paminėti, buvo ir tebėra persmelkti prėsko oficialumo ir pilko biurokratizmo.

Kitas svarbus dalykas formavęs visuomenės savivoką buvo Sausio 13-osios, kaip išskirtinai aukų pagerbimo dienos, įvaizdis. Iš patirties sakau, jog vien niaurus gedėjimas, be jokių šventiškų Lietuvos pergalę menančių atributų, nėra patriotiškai labiausiai motyvuojantis užsiėmimas.

skaityti toliau…

Dovydas Skarolskis. Apie Neužmirštuolės vardą

Umberto Eco savo knygoje „Rožės vardas“ postmoderniai teigė, kad senoji rožė lieka tik vardu; mes nešiojamės tik plikus vardus. Bet koks hermetiškai izoliuotas simbolis neturi jokių reikšmių. Visi simboliai mums pasakoja tik tiek, kiek jie pasakoja apie istoriją ir referuoja į kitus simbolius.

Jie yra asmens arba bendruomenės kūrinys, kuriam mes patys priskiriame reikšmes ir pasakojimą. Visi aktyvūs ir naudojami simboliai kažkada įgijo reikšmes per vienokius ar kitokius įvykius – jiems reikia pagrindo. Pavyzdžiui, hipotetinėje kultūroje ar net civilizacijoje, kuri nieko nebūtų girdėjusi apie Jėzų, kryžius, kurį jų protėviai naudojo nusikaltėliams bausti, būtų sietinas su labai žemiškais ir nėmaž į transcendenciją nereferuojančiais dalykais.

Šekspyras viename savo žymiausių kūrinių klausė: „Jei vadinsim rožę kitu žodžiu, ar ji kvepės mažiau?“ Į šį klausimą iš dalies atsakė neuromokslininkai, kai jų tyrimų rezultatai konstatuoja, kad mūsų kvapo suvokimą labai keičia tai, kaip, prieš užuodžiant, jis buvo įvardintas. Jei jau minėtos hipotetinės civilizacijos atstovas ir krikščionis matytų kryžių, vienam jis būtų teisingumo įvykdymo, o kitam – Kristaus kančios simbolis.

Lyg stebėdamas kitą civilizaciją jaučiuosi, kai pamatau radikalų aiškinimus, kad Neužmirštuolė yra netikras, sukurtas simbolis. Jūs man pasakykite, ar Trispalvė, Vytis, Gediminaičių stulpai ir bet kas kitas nebuvo sukurta (suprask, tiesiai nuo Dievo duota) ir kokia pasaulio teisuolių komisija nulemia simbolių tikrumą (matyt, čia irgi reikia dieviško įsikišimo). Mano galva, klausimas – ne tas, kokiu simboliu mes komunikuosime apie laisvę, o kokias reikšmes ir paskirtis suteiksime tam simboliui, galų gale per jį kalbėdami ir komunikuodami.

skaityti toliau…

Varžovai dėl Prancūzijos prezidento posto

Kitų metų balandį Prancūzija rinks naują prezidentą. Po Brexit bei Trumpo pergalės JAV rinkimuose, didelė dalis politikos analitikų į šiuos Prancūzijos prezidento bei 2017 m. vyksiančius Vokietijos Bundestago rinkimus žiūri, kaip į galutinę diagnozę: ar populistinės, prieš elitą nukreipta retorika savo reitingus auginančios politinės jėgos, ateis į įtakingiausių Europos valstybių valdančiuosius postus?

Šiandien jau yra aiškūs du iš trijų pagrindinių kandidatų varžytis dėl prezidento posto: Respublikonų partijos kandidatu tapo 2007-2012 m. ministro pirmininko pareigas ėjęs François Fillonas; Nacionalinio Fronto kandidate be konkurencijos tapo Marine Le Pen; socialistų kandidatas dar nėra žinomas.

François Fillonas pirminiuose respublikonų rinkimuose įveikė buvusį prezidentą Nicolas Sarkozy bei nuosaikios dešinės atstovą Alainą Juppé. Fillonas – teisininkas, ryškus Margaret Thatcher fanas, kaip ir geležinė ledi, reiškiantis akivaizdžią kritiką socialistinei ekonomikai: valstybės kišimuisi, profesinių sąjungų veiklai, dideliam viešųjų paslaugų teikimui bei turto apmokestinimui. Fillono darbotvarkės esminės ašys: keisti prancūzišką 35 val. darbo savaitę į ilgesnę; mažinti imigracijos skaičius Prancūzijoje; investuoti €12 mlrd. į saugumo, gynybos ir teisingumo sektorius.

skaityti toliau…