Paieška

Valid XHTML 1.1

Teodoras Žukas. Ksenofobija ir ultranacionalizmas Rusijoje

Prieš gerus metus Donbaso separatistai savo žiniasklaidoje skleidė naujieną, jog Ukrainos vyriausybė atsisakė mėlynas-geltonos vėliavos ir vietoje jos įteisino nacistinės svastikos simbolį, kaip oficialią Ukrainos vėliavą. Pačioje Rusijoje, tarp Kremliaus šalininkų ir Maskvos politikai neprieštaraujančių piliečių, įprasta Ukrainą vadinti „fašistine chunta“, taip referuojant į XX a. amžiaus vidurį – kovą prieš Stepano Banderos nacionalizmą. Čia iškyla paradoksas – savo priešus fašizmu kaltinantis Kremlius, pas save neprieštarauja radikalios etninės diskriminacijos reiškiniams ir netgi juos propaguoja.

Jaunųjų rusų visų pirma ideologinis, o iš jo sekantis ir rasinis indoktrinavimas jau keliolika metų figūruoja neoficialiose Kremliaus politinėse programose. Paprastai žaidžiama ta pačia sovietinės praeities korta. Jeigu vyresnio amžiaus rusus bandoma paveikti nostalgijos ir tuo metu vyravusia stabilumo korta, tai vyriausybiniuose jaunimo judėjimuose pasakojamas romantiškas milžiniškos Rusijos mitas. Šalies, su kuria skaitėsi ir kurios bijojo visas pasaulis.

2007 m. Maskvą remiantis Naši (rus. Mūsiškiai) jaunimo judėjimas, anksčiau pagarsėjęs tūkstantiniais Vladimirą Putiną remiančiais maršais, organizavo masinę stovyklą Tverės srityje, už penkių valandų kelio į šiaurės vakarus nuo Maskvos. Tipišką dieną stovykloje nieko ypatingo: žaidžiamas tinklinis, futbolas, vyksta žygiai, plaukiojimas baidarėmis ir t.t. Tarsi tarp kitko, visa stovyklavietės teritorija nukabinėta dideliais propagandiniais plakatais, koneveikiančiais Vakarų valstybių lyderius bei Rusijos opozicijos veikėjus. Gregory Feiferis, CNN žurnalistas ilgai tyrinėjęs rusiškuosius politinės kovos metodus rašo, jog propagandiniuose plakatuose JAV prezidentas (anksčiau George‘as W. Bushas, dabar – Barackas Obama) tapatinamas su Saddamu Husseinu. Informacija esanti plakatuose dažniausiai aiškiai melaginga. Pavyzdžiui, jog „2006 m. per G-8 susitikimą Berlyne, vokiečių policija nužudė 80 prieš globalizaciją protestavusių piliečių“. Kituose plakatuose – nuogos moterys, o ant jų krutų groteskiškai vaizduojami Rusijos opozicijos veikėjų Aleksejaus Navalny ir nužudyto Boriso Nemcovo veidai su užrašu – „politinės prostitutės“. Deginamos Kremliaus politikai oponuojančios knygos, šūkiai „Rusija – rusams“ ir kiti nacionalistiniai lozungai tokio angažuoto jaunimo susibūrimuose priimtina kasdienybė. Putinas su Dimitrijumi Medvedevu nepraleido progos nuvykti ir pasveikinti jaunimą už pilietinę, patriotinę veiklą.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas: „Okupacinė patirtis daugeliui yra išmušusi pasitikėjimą savimi ir tikėjimą teisingumu“

Publikuoju pilną interviu tekstą apie tai, kodėl Lietuvos žmonės yra pasyvūs politikoje ir savo bendruomenėse, partijų ideologijų reikšmę ir k.t., kurio sutrumpintą ir pertvarkytą versiją rasite žurnale 7dienos, Nr. 17 2016 balandžio 28 – gegužės 04 d. Klausimus uždavė Kristina Brazaitė

K.B.: Kaip manote, ar žmonės aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime? Kodėl?

A.K.: Žiūrint su kuo lygintumėm. Jei su Vakarų valstybėmis, tai nevisai. Jei su buvusiomis komunistinio lagerio šalimis – gan neblogai. Mūsų visuomenė, skirtingai nei kokioje Ukrainoje, Baltarusijoje ar dar kur, savo valstybėje neleido įsigalėti oligarchams ir diktatoriams. Tai savaime rodo, jog Lietuvoje yra pakankamai skaitlinga aktyvioji visuomenės dalis.

Nors kita vertus yra be galo daug pasyvių ir abejingų žmonių. Ir jie yra pasyvūs ne tik politiniame, bet ir bendruomeniniame gyvenime.

Jei dabar nuoširdžiai kiekvienas sau pagalvotume, ar užeiname pabendrauti su savo laiptinės kaimynais be didesnės progos? Ar bent pasisveikiname su jais prasilenkdami? Inicijuojame patys problemų sprendimą, kurios kyla jūsų kaimynystėje ar laukiame kitų iniciatyvos? Spėju, kad teigiamai į šiuos klausimus atsakytumėm anaiptol ne dauguma.

Politinis aktyvumas yra vienas iš sudedamųjų bendruomeniškumo dalių. Todėl aktyvūs politiniame gyvenime netapsime tol, kol vengsime savo kaimynų ir nenorėsime veikti bendruomenėse.

Kokios galimos prognozės? Kodėl pusė Lietuvos rinkėjų vis dar nenori dalyvauti rinkimuose, t.y., kodėl žmonės nebalsuoja?

Net ir dalis tų, kurie dalyvauja, iš esmės eina balsuoti keršydami valdantiesiems už savo asmeninės baimes ir nesėkmes, o ne rinktis tinkamiausių kandidatų į valstybės valdžią.

Kodėl taip yra? Atsakyti nėra sudėtinga – pusę amžiaus vykusi komunistinė okupacija bei Maskvos vykdyta totalitarinė priespauda (jau nekalbant apie prieš tai buvusią carinę okupaciją) padarė savo juodą darbą. Lietuviai, kaip ir kitos pavergtos tautos, tais laikais gyveno visapusiškoje baimės atmosferoje. Žmonės bijojo prasitarti apie savo mintis ne tik viešai, tačiau ir artimesnių žmonių rate, nes ir ten pasitaikydavo KGB šnipų. Skundimas valdžiai apie kitaip mąstančius ir valstybinis persekiojimas buvo norma.

Nieko keisto, jog ir šiandien karta, kuri savo kailiu patyrė Kremliaus sėbrų bauginimus, persekiojimus ir kankinimus, yra itin opūs ir nepasitiki niekuo. Okupacinė patirtis daugeliui yra išmušusi pasitikėjimą savimi ir, apskritai, tikėjimą teisingumu. Jie jaučiasi silpni ir negalintys nieko pakeisti, todėl ir nemato reikalo eiti į rinkimus.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. 3 pasiūlymai komentuojantiems partijų reitingus

Stebint viešoje erdvėje pasirodančius politikos apžvalgininkų komentarus apie partijų reitingų tendencijas, nepaliauja stebinti viena kitai prieštaraujančių įžvalgų bei teorijų gausa. Visuomenei aptarinėjant pasirodžiusius balandžio mėnesio socialinių apklausų rezultatus, kilo keletas minčių, kaip pagelbėti daliai politikos komentatorių susiorientuoti Lietuvos politikos padangėje.

Pirmasis pasiūlymas. Man vis dar keista girdint kartais ir pakankamai išsilavinusius žmones ginčijantis dėl kokių neva priežasčių vienos partijos populiarumas kilo ar krito 1%. Pamenu, jog nuo pat pirmo kurso, vos ėmus studijuoti politikos mokslus, mums, studentams buvo kalama į galvą, jog sociologinės apklausos (jeigu jos atliekamos laikantis mokslinių reikalavimų) turi statistinę paklaidą.

Ekspertai nurodo, jog ji gali būti daumaž iki 3% dideliems skaičiams, apie 2% mažesniems ir apie 1,5% mažiausiems. Lietuvos pagrindinių partijų reitingai paprastai svyruoja tarp 5% ir 15%, tai paklaida apytikriai gali svyruoti nuo 1,5% iki 2%.

Kadangi apklausų komentatoriai vis pamiršta apie paklaidą, matau du būdu kaip tai išspręsti:

a) apie egzistuojančią paklaidą jiems kaskart teprimena patys žurnalistai;

b) apklausų darytojai, šalia gauto skaičiaus skliausteliuose, tepublikuoja ir paklaidos intervalą, pvz.: partijos X reitingas yra 15% (13-17%), o partijos Y reitingas yra 5% (3,5-6,5%).

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Europa nei atvira, nei saugi

Netrukus po to, kai europiečiai ėmė reikšti užuojautą Belgijai dėl islamistų atakų Briuselyje, Didžiosios Britanijos laikraštis The Independent publikavo straipsnį įdomia tema. Jo autorius iškėlė klausimą – kodėl tądien britų Downing streetas iškėlė Belgijos vėliavą, o prancūzai nudažė šios spalvomis savo Eiffelio bokštą, bet ignoravo teroristų ataką Ankaroje.

Papildant jo mintį, norėtųsi paklausti tų, kurie pernai sausį platino šūkį #JeSuisCharlie, lapkritį dabinosi prancūzų, o praeitą savaitę jau belgų vėliava. Kodėl panašių akcijų nesiimate po jau minėtų išpuolių Turkijoje arba praeitą savaitgalį Pakistane? Arba po reguliarių teroristinių aktų Irake, Sirijoje, jau nekalbant apie Afriką?

Deja, The Independent žurnalistas į savo klausimą atsakymų nepateikia. Neaišku, ar jis jo tiesiog nežino ar tiesiog vengia, mat galimi atsakymai gali būti pernelyg politiškai nekorektiški.

Man, tuo tarpu, peršte peršasi vienintelė logiška mintis: mes, europiečiai, taip jautriai reaguojame į prancūzų ir belgų nelaimes ir esame praktiškai abejingi musulmonų kraštų kančioms, nes europiečiai mums yra savi, o anie – svetimi.

Aišku, nemaža dalis gali pasipiktinę pamanyti: „gi Europa – tai tolerancijos ir saugumo citadelė, čia taikiai gali sugyventi visos pasaulio kultūros“. Bėda, jog tai skamba labiau kaip savitaigos šūkis, pasimetusiems vieningos Europos kūrėjams raminti, o ne realus, tikrovę atspindintis teiginys.

Vienas po kito tebesitęsiantys politiškai motyvuoti islamistų agresijos pliūpsniai, Europoje po truputį augina nerimo atmosferą. Nors gal ne tiek patys teroristiniai aktai, kiek su realybe kontrastuojantis abejingas Europos politinio elito tonas po kiekvieno, jau eiliniu tapusio, smurto protrūkio.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. Putinas dar nepakeitė Obamos

Pacifism is objectively pro-Fascist. This is elementary common sense. If you hamper the war effort of one side you automatically help that of the other.

George Orwell, ‘Pacifism and the War’

Perskaičiau Lino Kojalos komentarą „Putinas pakeitė Obamą“ ir susimąsčiau – nejaugi? Kol kas iš Baracko Obamos lūpų negirdime nei atvirų pripažinimų klydus, nei rimtų pokyčių jo retorikoje ar mąstysenoje. Galbūt JAV tyliai po truputį keičia savo politiką, tačiau viešumoje Obama dar neišsižadėjo savo buvusios politikos.

Vadovauti JAV jis atėjo su labai naivia, tačiau daugelio pažangiečių-utopistų itin pamilta mintimi: pakeisti pasaulio politiką, padaryti ją skaidrią, žmogišką, demokratišką. Jis ir jo bendražygiai šventai tikėjo ir turbūt tebetiki, jog jei kažko labai nori ir sieki – anksčiau ar vėliau tai taps realybe.

Skelbdamas restarto politiką Kremliui, atitraukdams karius iš islamo kraštų bei peržiūrėdamas JAV politiką su tradiciniais sąjungininkais (Izraeliu, Egiptu, Lenkija etc.), Obama tikėjosi padėsiantis tvirtus pamatus pasaulinei taikai. Už ką avansu netgi gavo Nobelio taikos premiją. Ilgainiui jis pajuto, jog tarptautinėje politikoje skaidrumo, žmogiškumo ar demokratijos principai stipriai nusileidžia karinės-politinės galios dėsniams. Vis dėlto, ar tikrai pasikeitė Obamos tikėjimas pacifizmu?

skaityti toliau…