Paieška

Valid XHTML 1.1

Audrius Bačiulis: „Vakarų Europa neketina kovoti ir žūti už kitų laisvę, nes tai ne europietiškas veikimo būdas“

Kažkodėl manome, jog Lietuvos saugumu turi rūpintis kiti – NATO, geras dėdė iš Amerikos, tetulė Merkel ar Švedijos bankininkas, bet ne mes patys.

  Kai kam Lietuvoje, stebinčiam šiandienos tarptautinę politiką, gali susidaryti įspūdis, jog Kremliaus politikai ir diplomatai laimi mūšį po mūšio prieš Vakarų kolegas. Kaip yra iš tiesų?

Į klausimą: „Kas nutiko, kad Amerika leido Rusijai ateiti į Siriją ir įkurti ten savo karines bazes? – visada atsakau klausimu: – O ką Amerika pametė toje Sirijoje, kad dėl jos rizikuotų savo kariais ir leistų savo pinigus?“

Dažnas klausiantysis tebemąsto Šaltojo karo laikų geopolitinėmis kategorijomis. Iš tiesų, Šaltojo karo metais buvo manoma, kad į kiekvieną agresyvesnį sovietų veiksmą turi sekti amerikiečių atsakas. Ir atvirkščiai, SSRS, nors būdama žymiai silpnesnė, kiekviename žingsnyje bandė kopijuoti JAV veiksmus. Galiausiai būtent tai ir lėmė SSRS persitempimą bei žlugimą.

Prisiminkime, kada ir kodėl Artimieji Rytai tapo svarbūs Amerikai? Taip nutiko per Antrąjį Pasaulinį karą, paaiškėjus, jog Arabijoje naftos yra gerokai daugiau nei Persijoje ir Artimieji Rytai tampa pagrindiniu pasaulio naftos šaltiniu. Po karo išstūmę iš regiono Prancūziją ir smarkiai pastūmėję į šoną Britanijos imperiją, amerikiečiai perėmė tiek naftos gavybos, tiek – ir tai itin svarbu – naftos transporto kelių kontrolę. Jeigu kontroliuoji naftą ir jos kelius – kontroliuoji pasaulio ekonomiką. Ir kol Artimųjų Rytų nafta JAV buvo svarbi, tol amerikiečiai prižiūrėjo, kad regione, kiek įmanoma, vyrautų taika ar bent jėgų pusiausvyra, nes naftos kainos karo nemėgsta.

Bet kai amerikiečiai perėjo prie iš savų skalūnų išgaunamų naftos ir dujų, Artimųjų Rytų naftos svarba jiems ėmė sparčiai blėsti. Šiandien amerikiečiai trūkstamą naftą perka Kanadoje, Meksikoje, Venesueloje. Legendinė „Aramco“ – arabų ir amerikiečių naftos kompanija – jau senokai tapo vien Saudo Arabijos nuosavybe. Pernai naftos importas į JAV iš Persijos įlankos šalių sudarė mažiau 18 procentų viso importo. Jis iš esmės tapo amerikiečių įtakos instrumentu draugiškoms valstybėms.

Šiandien Arabijos naftos labiausiai reikia Europai, kuri, teoriškai, galėtų ją gauti iš Persijos įlankos monarchijų tiesiogiai Trans Arabijos vamzdynu, dar 1950-aisiais nutiestu amerikiečių, tegu ir apleistu. Tai būtų beveik perpus pigiau, nei gabenti naftą į Europą tanklaiviais per Ormuzo, Bab-el-Mandibo sąsiaurius ir Sueco kanalą, kuriuos kontroliuoja amerikiečiai. Viena bėda – vamzdynas eitų per Sirijos teritoriją, o galimi naftos terminalai Viduržiemio jūros pakrantėje yra alavitų – Assado šeimos vadovaujamos Sirijos religinės mažumos – kontroliuojamuose uostamiesčiuose. O Assadų šeima Europoje ir Amerikoje paskelbta absoliučiu blogiu, su kuriuo derybos neįmanomos.

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Saudo Arabijos ir Irano kova dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose

Sausio pradžioje Saudo Arabijoje įvykdyta aukšto šiitų dvasininko šeicho Nimro Al Nimro bei dar 47 su terorizmu siejamų asmenų egzekucijos. Nimras Al Nimras buvo vienas pagrindinių veikėjų per šiitų protestus 2011 m. Arabų pavasario metu Rijade. Šiitiškas Iranas pareiškė, jog Saudo Arabija dėl savo veiksmų pasigailės, o po šio pareiškimo buvo užpulta Saudo Arabijos ambasada Teherane, Iranas įvedė embargą bet kokiems produktams iš Saudo Arabijos. Į tai Rijadas reagavo nutraukdamas diplomatinius santykius su Teheranu. Tokie atvejai, Irano ir Saudo Arabijos santykiuose – ne siurprizas – dvi Artimųjų Rytų galiūnės nuolatos kovoja dėl įtakos regione.

Geografiškai Saudo Arabiją ir Iraną skiria tik Persijos įlanka, tačiau ideologinės, kultūrinės bei politinės nesantaikos ir nesutarimai itin ryškūs. Pirmiausia, konfesiniai skirtumai. Apie 90 proc. Irano musulmonų sudaro musulmonai šiitai. 10 proc. visų pasaulio musulmonų yra šiitų pakraipos, kurie tiki, jog po Mohamedo mirties teisėtai valdė dvylika imamų, pranašo Mohamedo teisėtų įpėdinių. Apie 40 proc. visų musulmonų šiitų gyvena Irane. Saudo Arabijoje absoliučią daugumą sudaro musulmonai sunitai, kurie savo religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, tačiau ir Suną, jie laikosi ortodoksiško gyvenimo būdo ir griežtos askezės.

Dar 1960 m. besivystant Irano ir Saudo Arabijos santykiams, Irano Šachas Saudo Arabijos karaliui Faisalui rašė: ,,Mano broli, atsinaujink. Atverk savo šalį. Pagaliau atidaryk bendras berniukų ir mergaičių mokyklas. Leisk moterims dėvėti trumpus sijonėlius, leisk diskotekas. Būk modernus, kitaip, negaliu garantuoti, jog liksi soste.’’ Tuo tarpu Saudo Arabijos karalius atkirto: ,,Gerbiu tavo patarimą. Primenu tau, jog tu nesi Prancūzijos Šachas. Tu nesi Eliziejuje, tu – Irane. 90 proc. tavo gyventojų yra musulmonai. Prašau, nepamiršk to.’’

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Ksenofobija ir ultranacionalizmas Rusijoje

Prieš gerus metus Donbaso separatistai savo žiniasklaidoje skleidė naujieną, jog Ukrainos vyriausybė atsisakė mėlynas-geltonos vėliavos ir vietoje jos įteisino nacistinės svastikos simbolį, kaip oficialią Ukrainos vėliavą. Pačioje Rusijoje, tarp Kremliaus šalininkų ir Maskvos politikai neprieštaraujančių piliečių, įprasta Ukrainą vadinti „fašistine chunta“, taip referuojant į XX a. amžiaus vidurį – kovą prieš Stepano Banderos nacionalizmą. Čia iškyla paradoksas – savo priešus fašizmu kaltinantis Kremlius, pas save neprieštarauja radikalios etninės diskriminacijos reiškiniams ir netgi juos propaguoja.

Jaunųjų rusų visų pirma ideologinis, o iš jo sekantis ir rasinis indoktrinavimas jau keliolika metų figūruoja neoficialiose Kremliaus politinėse programose. Paprastai žaidžiama ta pačia sovietinės praeities korta. Jeigu vyresnio amžiaus rusus bandoma paveikti nostalgijos ir tuo metu vyravusia stabilumo korta, tai vyriausybiniuose jaunimo judėjimuose pasakojamas romantiškas milžiniškos Rusijos mitas. Šalies, su kuria skaitėsi ir kurios bijojo visas pasaulis.

2007 m. Maskvą remiantis Naši (rus. Mūsiškiai) jaunimo judėjimas, anksčiau pagarsėjęs tūkstantiniais Vladimirą Putiną remiančiais maršais, organizavo masinę stovyklą Tverės srityje, už penkių valandų kelio į šiaurės vakarus nuo Maskvos. Tipišką dieną stovykloje nieko ypatingo: žaidžiamas tinklinis, futbolas, vyksta žygiai, plaukiojimas baidarėmis ir t.t. Tarsi tarp kitko, visa stovyklavietės teritorija nukabinėta dideliais propagandiniais plakatais, koneveikiančiais Vakarų valstybių lyderius bei Rusijos opozicijos veikėjus. Gregory Feiferis, CNN žurnalistas ilgai tyrinėjęs rusiškuosius politinės kovos metodus rašo, jog propagandiniuose plakatuose JAV prezidentas (anksčiau George‘as W. Bushas, dabar – Barackas Obama) tapatinamas su Saddamu Husseinu. Informacija esanti plakatuose dažniausiai aiškiai melaginga. Pavyzdžiui, jog „2006 m. per G-8 susitikimą Berlyne, vokiečių policija nužudė 80 prieš globalizaciją protestavusių piliečių“. Kituose plakatuose – nuogos moterys, o ant jų krutų groteskiškai vaizduojami Rusijos opozicijos veikėjų Aleksejaus Navalny ir nužudyto Boriso Nemcovo veidai su užrašu – „politinės prostitutės“. Deginamos Kremliaus politikai oponuojančios knygos, šūkiai „Rusija – rusams“ ir kiti nacionalistiniai lozungai tokio angažuoto jaunimo susibūrimuose priimtina kasdienybė. Putinas su Dimitrijumi Medvedevu nepraleido progos nuvykti ir pasveikinti jaunimą už pilietinę, patriotinę veiklą.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas: „Okupacinė patirtis daugeliui yra išmušusi pasitikėjimą savimi ir tikėjimą teisingumu“

Publikuoju pilną interviu tekstą apie tai, kodėl Lietuvos žmonės yra pasyvūs politikoje ir savo bendruomenėse, partijų ideologijų reikšmę ir k.t., kurio sutrumpintą ir pertvarkytą versiją rasite žurnale 7dienos, Nr. 17 2016 balandžio 28 – gegužės 04 d. Klausimus uždavė Kristina Brazaitė

K.B.: Kaip manote, ar žmonės aktyviai dalyvauja Lietuvos politiniame gyvenime? Kodėl?

A.K.: Žiūrint su kuo lygintumėm. Jei su Vakarų valstybėmis, tai nevisai. Jei su buvusiomis komunistinio lagerio šalimis – gan neblogai. Mūsų visuomenė, skirtingai nei kokioje Ukrainoje, Baltarusijoje ar dar kur, savo valstybėje neleido įsigalėti oligarchams ir diktatoriams. Tai savaime rodo, jog Lietuvoje yra pakankamai skaitlinga aktyvioji visuomenės dalis.

Nors kita vertus yra be galo daug pasyvių ir abejingų žmonių. Ir jie yra pasyvūs ne tik politiniame, bet ir bendruomeniniame gyvenime.

Jei dabar nuoširdžiai kiekvienas sau pagalvotume, ar užeiname pabendrauti su savo laiptinės kaimynais be didesnės progos? Ar bent pasisveikiname su jais prasilenkdami? Inicijuojame patys problemų sprendimą, kurios kyla jūsų kaimynystėje ar laukiame kitų iniciatyvos? Spėju, kad teigiamai į šiuos klausimus atsakytumėm anaiptol ne dauguma.

Politinis aktyvumas yra vienas iš sudedamųjų bendruomeniškumo dalių. Todėl aktyvūs politiniame gyvenime netapsime tol, kol vengsime savo kaimynų ir nenorėsime veikti bendruomenėse.

Kokios galimos prognozės? Kodėl pusė Lietuvos rinkėjų vis dar nenori dalyvauti rinkimuose, t.y., kodėl žmonės nebalsuoja?

Net ir dalis tų, kurie dalyvauja, iš esmės eina balsuoti keršydami valdantiesiems už savo asmeninės baimes ir nesėkmes, o ne rinktis tinkamiausių kandidatų į valstybės valdžią.

Kodėl taip yra? Atsakyti nėra sudėtinga – pusę amžiaus vykusi komunistinė okupacija bei Maskvos vykdyta totalitarinė priespauda (jau nekalbant apie prieš tai buvusią carinę okupaciją) padarė savo juodą darbą. Lietuviai, kaip ir kitos pavergtos tautos, tais laikais gyveno visapusiškoje baimės atmosferoje. Žmonės bijojo prasitarti apie savo mintis ne tik viešai, tačiau ir artimesnių žmonių rate, nes ir ten pasitaikydavo KGB šnipų. Skundimas valdžiai apie kitaip mąstančius ir valstybinis persekiojimas buvo norma.

Nieko keisto, jog ir šiandien karta, kuri savo kailiu patyrė Kremliaus sėbrų bauginimus, persekiojimus ir kankinimus, yra itin opūs ir nepasitiki niekuo. Okupacinė patirtis daugeliui yra išmušusi pasitikėjimą savimi ir, apskritai, tikėjimą teisingumu. Jie jaučiasi silpni ir negalintys nieko pakeisti, todėl ir nemato reikalo eiti į rinkimus.

skaityti toliau…

A.Kazlauskas. 3 pasiūlymai komentuojantiems partijų reitingus

Stebint viešoje erdvėje pasirodančius politikos apžvalgininkų komentarus apie partijų reitingų tendencijas, nepaliauja stebinti viena kitai prieštaraujančių įžvalgų bei teorijų gausa. Visuomenei aptarinėjant pasirodžiusius balandžio mėnesio socialinių apklausų rezultatus, kilo keletas minčių, kaip pagelbėti daliai politikos komentatorių susiorientuoti Lietuvos politikos padangėje.

Pirmasis pasiūlymas. Man vis dar keista girdint kartais ir pakankamai išsilavinusius žmones ginčijantis dėl kokių neva priežasčių vienos partijos populiarumas kilo ar krito 1%. Pamenu, jog nuo pat pirmo kurso, vos ėmus studijuoti politikos mokslus, mums, studentams buvo kalama į galvą, jog sociologinės apklausos (jeigu jos atliekamos laikantis mokslinių reikalavimų) turi statistinę paklaidą.

Ekspertai nurodo, jog ji gali būti daumaž iki 3% dideliems skaičiams, apie 2% mažesniems ir apie 1,5% mažiausiems. Lietuvos pagrindinių partijų reitingai paprastai svyruoja tarp 5% ir 15%, tai paklaida apytikriai gali svyruoti nuo 1,5% iki 2%.

Kadangi apklausų komentatoriai vis pamiršta apie paklaidą, matau du būdu kaip tai išspręsti:

a) apie egzistuojančią paklaidą jiems kaskart teprimena patys žurnalistai;

b) apklausų darytojai, šalia gauto skaičiaus skliausteliuose, tepublikuoja ir paklaidos intervalą, pvz.: partijos X reitingas yra 15% (13-17%), o partijos Y reitingas yra 5% (3,5-6,5%).

skaityti toliau…