Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Kaip staiga pasikeitė valstiečių elgesys po rinkimų

Jau kelinta diena viešojoje erdvėje stebime išskirtinį žmonių dėmesį rinkimų nelaimėjusiems konservatoriams ir jų lyderiui Gabrieliui Landsbergiui. Šiems prikišama, kad nemoka pralaimėti, o Gabrielius nesilaiko priešrinkiminių pažadų, kad susitars su valstiečiais ir kartu dirbs koalicijoje.

Man visa ši situacija atrodo mažumėlę keista dėl keleto priežasčių. Pirmiausia, bent jau kiek teko girdėti „nemokėjimo pralaimėti“ reiškinys, kuris paprastai yra būdingas labai jaunoms demokratijoms, rodo tam tikros politinės jėgos siekį išlikti valdžioje arba įlįsti į valdžią bet kokia kaina. Tačiau kol kas neteko girdėti, jog pasilikta galimybė dirbti opozicijoje (jei derybos nepavyktų) yra „nemokėjimas pralaimėti“.

Antra, vos prieš savaitę, spalio 20-ąją, vyko trys konservatorių ir valstiečių partijų lyderių debatai. Dieną Delfi.lt ir 15min.lt su G. Landsbergiu debatavo Saulius Skvernelis, o vakare LRT Forume pastarąjį pakeitė valstiečių vadovas Ramūnas Karbauskis.

Pirmuose dvejuose internetiniuose debatuose abu oponentai rado bendrą kalbą daugeliu klausimų ir debatų metu vyravo kone koalicinė atmosfera. Tuo tarpu per TV rodytuose debatuose R. Karbauskio tonas bei argumentai aiškiai pademonstravo, jog G. Landsbergis bei konservatoriai koalicijoje nėra labai pageidaujami.

Po rinkimų valstiečių sąrašo lyderis S. Skvernelis tarsi pranyko, o realaus valstiečių lyderio R. Karbauskio tonas nepasikeitė. Manau kiekvienam akivaizdu, jog „pažadų sudaryti koaliciją“ įgyvendinimas priklauso nuo abiejų pusių. Ir ypač nuo geros valios, kurią demonstruoja stipresnioji pusė. O kaip viskas rutuliosis vėliau, šiandien dar yra labai neaišku – gali būti visko.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Populizmas: blogis ar galimybė? Donaldo Trumpo pavyzdys

Masės ima pasąmoningai keršyti politiniam elitui, jog šis išvalė politiką nuo emocijų.

Įvairūs politologai mėgsta tartis esantys politiškai neutralūs analitikai. Deja, jau daugmaž metus nemaža dalis jų kalbėdami apie JAV prezidento rinkimus staiga patys tampa politinių idėjų ir moralės skleidėjais. Ir taip, tarsi nejučia, nusišalina nuo savo apsiskelbto tiesioginio darbo – analizuoti visus galimus politinių procesų variantus.

Pasaulis jau kuris laikas stebi kol kas pergalingą Donaldo Trumpo žygį JAV prezidento posto link. Skirtingose Europos šalyse vieną pergalę po kitos laimi populistai-nacionalistai. Praeitą vasarą britų žmonės atkeršijo ne tik savo šalies, tačiau ir visos Europos establishmentui pasirinkdami išstoti iš Europos Sąjungos.

Atrodo, tarsi po Antrojo pasaulinio karo Vakaruose susiformavusi gan stabili politinė sistema ima trūkinėti per siūles. Gaila, tačiau šiandien dominuojanti politinio ir žiniasklaidos elito reakcija į šį masių* protestą tėra tikrovės neigimas. Neigiama tradicinių partijų politikos krizė, neigiama tikrų, charizmatiškų politinių lyderių stoka, neigiamos populistų akcentuojamos visuomenės problemos, o jie patys – demonizuojami. Paradoksalu, tačiau ši primityviai gynybinė politinio establishmento poza tik dar labiau audrina mases ir stiprina jų tikėjimą populistais.

Užuot teisuoliškai porinęs kaip blogai yra populizmas arba koks melagis yra Trumpas, pabandysiu į susidariusią situaciją (konkrečiai JAV atvejį) pažvelgti kitu kampu. Tiesa, daugelis kilusių minčių yra universalios prigimties, tad iš esmės tinka ir Europos atvejui.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Prieš informacinį terorizmą gali nepadėti ir NATO batalionai

Po Sočio žiemos olimpinių žaidynių, 2014 m. vasarį, Vladimiro Putino užsakymu vos per keletą dienų buvo okupuotas Ukrainos Krymo pusiasalis. Pradžioje, Ukrainos karių Kryme buvo tūkstančius kartų daugiau. Jie be vargo būtų susidoroję su grupele ginkluotų ir pasalūniškai, be skiriamųjų ženklų įsiveržusių Putino pakalikų. Bet įvyko priešingai. Kodėl?

Įvairūs politikos analitikai ir ekspertai sutaria, kad Kremliaus pergalę lėmė dvi pagrindinės priežastys – išskirtinis Vakarų politikų bailumas ir ukrainiečių politinės tapatybės stoka.

Pirmoji priežastis labai primena gan neseną istorinę situaciją – Antrojo pasaulinio karo išvakares. Atrodo, jog vakariečiai labai gerai išmoko kartoti Never Again kalbose apie vieną to karo priežasčių – nacizmą ir jo pasekmę – Holokaustą, tačiau praktiškai pamiršo apie kitą, veikiausiai net svarbesnę karo priežastį – ideologizuotą politikų pacifizmą.

Šis į savo apogėjų jau buvo pakilęs absurdišku 1928-ųjų Kelloggo-Briando paktu, kada JAV, Vokietija, Prancūzija ir kitos pasaulio šalys neva išsižadėjo karo, kaip užsienio politikos instrumento. Bet ko gero labiausiai ideologizuoto pacifizmo absurdą įprasmino po dešimtmečio įvykęs Miuncheno suokalbis, kada britų ir prancūzų premjerų Neville‘o Chamberlaino ir Édouardo Daladier bailumas ir pataikavimas agresyvioms Adolfo Hitlerio užmačioms vėliau išsilukšteno į didžiausią karą istorijoje.

Kažkas panašaus vyko po Maidano 2014-ųjų vasarį, kada Vakarų lyderiai ukrainiečiams primygtinai pasiūlė „neprovokuoti“ Putino ir nusileisti jo piktiems kėslams. Neva anas nežinąs ką daro, įsiverždamas į kaimyno teritoriją ir tuoj tuoj persigalvos…

Deja, istorijos faktai mums bylo priešingą tendenciją. Nuo didesnio karo žmones saugo ne ideologizuotas pacifizmas, o laiku atliktas pasipriešinimas ginklu. Tą puikiai iliustruoja praeito amžiaus lietuvių ir suomių likimas. 1939-ųjų žiemą Kremliaus okupantams pasipriešinę suomiai išlaikė savo valstybę, tuo tarpu mes, sukilę per vėlai, netekome beveik visko.

Prieš porą metų lygiai taip pat nutiko ir ukrainiečiams – nesipriešinę Kryme, neteko jo viso, o sukilę Rytų Ukrainoje, bent laikinai sustabdė Maskvos imperialistus. Kyla klausimas – kodėl vienur buvo pasiduota be kovos, o kitur laikomasi iki šiol?

skaityti toliau…

Audrius Bačiulis: „Vakarų Europa neketina kovoti ir žūti už kitų laisvę, nes tai ne europietiškas veikimo būdas“

Kažkodėl manome, jog Lietuvos saugumu turi rūpintis kiti – NATO, geras dėdė iš Amerikos, tetulė Merkel ar Švedijos bankininkas, bet ne mes patys.

  Kai kam Lietuvoje, stebinčiam šiandienos tarptautinę politiką, gali susidaryti įspūdis, jog Kremliaus politikai ir diplomatai laimi mūšį po mūšio prieš Vakarų kolegas. Kaip yra iš tiesų?

Į klausimą: „Kas nutiko, kad Amerika leido Rusijai ateiti į Siriją ir įkurti ten savo karines bazes? – visada atsakau klausimu: – O ką Amerika pametė toje Sirijoje, kad dėl jos rizikuotų savo kariais ir leistų savo pinigus?“

Dažnas klausiantysis tebemąsto Šaltojo karo laikų geopolitinėmis kategorijomis. Iš tiesų, Šaltojo karo metais buvo manoma, kad į kiekvieną agresyvesnį sovietų veiksmą turi sekti amerikiečių atsakas. Ir atvirkščiai, SSRS, nors būdama žymiai silpnesnė, kiekviename žingsnyje bandė kopijuoti JAV veiksmus. Galiausiai būtent tai ir lėmė SSRS persitempimą bei žlugimą.

Prisiminkime, kada ir kodėl Artimieji Rytai tapo svarbūs Amerikai? Taip nutiko per Antrąjį Pasaulinį karą, paaiškėjus, jog Arabijoje naftos yra gerokai daugiau nei Persijoje ir Artimieji Rytai tampa pagrindiniu pasaulio naftos šaltiniu. Po karo išstūmę iš regiono Prancūziją ir smarkiai pastūmėję į šoną Britanijos imperiją, amerikiečiai perėmė tiek naftos gavybos, tiek – ir tai itin svarbu – naftos transporto kelių kontrolę. Jeigu kontroliuoji naftą ir jos kelius – kontroliuoji pasaulio ekonomiką. Ir kol Artimųjų Rytų nafta JAV buvo svarbi, tol amerikiečiai prižiūrėjo, kad regione, kiek įmanoma, vyrautų taika ar bent jėgų pusiausvyra, nes naftos kainos karo nemėgsta.

Bet kai amerikiečiai perėjo prie iš savų skalūnų išgaunamų naftos ir dujų, Artimųjų Rytų naftos svarba jiems ėmė sparčiai blėsti. Šiandien amerikiečiai trūkstamą naftą perka Kanadoje, Meksikoje, Venesueloje. Legendinė „Aramco“ – arabų ir amerikiečių naftos kompanija – jau senokai tapo vien Saudo Arabijos nuosavybe. Pernai naftos importas į JAV iš Persijos įlankos šalių sudarė mažiau 18 procentų viso importo. Jis iš esmės tapo amerikiečių įtakos instrumentu draugiškoms valstybėms.

Šiandien Arabijos naftos labiausiai reikia Europai, kuri, teoriškai, galėtų ją gauti iš Persijos įlankos monarchijų tiesiogiai Trans Arabijos vamzdynu, dar 1950-aisiais nutiestu amerikiečių, tegu ir apleistu. Tai būtų beveik perpus pigiau, nei gabenti naftą į Europą tanklaiviais per Ormuzo, Bab-el-Mandibo sąsiaurius ir Sueco kanalą, kuriuos kontroliuoja amerikiečiai. Viena bėda – vamzdynas eitų per Sirijos teritoriją, o galimi naftos terminalai Viduržiemio jūros pakrantėje yra alavitų – Assado šeimos vadovaujamos Sirijos religinės mažumos – kontroliuojamuose uostamiesčiuose. O Assadų šeima Europoje ir Amerikoje paskelbta absoliučiu blogiu, su kuriuo derybos neįmanomos.

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Saudo Arabijos ir Irano kova dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose

Sausio pradžioje Saudo Arabijoje įvykdyta aukšto šiitų dvasininko šeicho Nimro Al Nimro bei dar 47 su terorizmu siejamų asmenų egzekucijos. Nimras Al Nimras buvo vienas pagrindinių veikėjų per šiitų protestus 2011 m. Arabų pavasario metu Rijade. Šiitiškas Iranas pareiškė, jog Saudo Arabija dėl savo veiksmų pasigailės, o po šio pareiškimo buvo užpulta Saudo Arabijos ambasada Teherane, Iranas įvedė embargą bet kokiems produktams iš Saudo Arabijos. Į tai Rijadas reagavo nutraukdamas diplomatinius santykius su Teheranu. Tokie atvejai, Irano ir Saudo Arabijos santykiuose – ne siurprizas – dvi Artimųjų Rytų galiūnės nuolatos kovoja dėl įtakos regione.

Geografiškai Saudo Arabiją ir Iraną skiria tik Persijos įlanka, tačiau ideologinės, kultūrinės bei politinės nesantaikos ir nesutarimai itin ryškūs. Pirmiausia, konfesiniai skirtumai. Apie 90 proc. Irano musulmonų sudaro musulmonai šiitai. 10 proc. visų pasaulio musulmonų yra šiitų pakraipos, kurie tiki, jog po Mohamedo mirties teisėtai valdė dvylika imamų, pranašo Mohamedo teisėtų įpėdinių. Apie 40 proc. visų musulmonų šiitų gyvena Irane. Saudo Arabijoje absoliučią daugumą sudaro musulmonai sunitai, kurie savo religinio mokymo šaltiniu laiko ne tik Koraną, tačiau ir Suną, jie laikosi ortodoksiško gyvenimo būdo ir griežtos askezės.

Dar 1960 m. besivystant Irano ir Saudo Arabijos santykiams, Irano Šachas Saudo Arabijos karaliui Faisalui rašė: ,,Mano broli, atsinaujink. Atverk savo šalį. Pagaliau atidaryk bendras berniukų ir mergaičių mokyklas. Leisk moterims dėvėti trumpus sijonėlius, leisk diskotekas. Būk modernus, kitaip, negaliu garantuoti, jog liksi soste.’’ Tuo tarpu Saudo Arabijos karalius atkirto: ,,Gerbiu tavo patarimą. Primenu tau, jog tu nesi Prancūzijos Šachas. Tu nesi Eliziejuje, tu – Irane. 90 proc. tavo gyventojų yra musulmonai. Prašau, nepamiršk to.’’

skaityti toliau…