Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Mokyklos problema – švietimas liaudžiai pagal elitistinius principus

Nors šiandien nemažai kalbama apie netikusią mokyklinio švietimo sistemą, tačiau menkai apie tai, kas ir kodėl ją tokia pavertė. Daugelis žmonių, kurie su švietimu nebeturi reikalų jau nuo abitūros (na kai kurie nuo aukštesnės mokyklos baigimo), iki šiol nesupranta nei šiandieninių ginčų esmės, nei prasmės. Tik karts nuo karto savo viešai pasireiškimais kassyk paliudija, jog mūsų švietimas sunkiai serga.

Štai praeitą savaitę nutiko labai iliustratyvus, vieną pagrindinių mokyklinio ugdymo ydų apnuoginęs įvykis. Vienos populiariausių Lietuvoje pramoginės radijo stoties M-1 Facebooko puslapyje buvo paskelbtas vizualas, kuriame šalia matematinės lygties puikavosi klausimas „Aš laukiu. Aš vis laukiu. KADA? Kuriuo mano gyvenimo momentu man „tai pravers“, kaip buvo žadėta mokykloje?“ Į tai gan adekvačiai sureagavo žymus ekonomistas Nerijus Mačiulis, trumpai surašęs kokie yra matematikos mokymosi privalumai.

Taip jau sutapo, jog prieš gerą mėnesį man užgimė idėja parašyti komentarą apie mokyklinio ugdymo bėdas su kone identiška siužetine įžanga. Pats, kaip ir daugelis kitų, buvau tapęs ydingos mūsų mokyklinio ugdymo sistemos įkaitu ir daugel metų nesuvokiau kai kurių mokyklose mokytų dalykų svarbos ateities gyvenimui.

Šiandien kilęs viešas ginčas dėl matematikos mokymosi mokykloje prasmingumo yra puiki proga pažvelgti į mūsų ugdymo sistemą iš mažiau įprastų kampų.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau

Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė!

Bet ar tikrai?

Tai, kaip šiandien Trumpas elgiasi politikoje, ypač užsienio, buvo galima numatyti dar prieš rinkimus. O atidžiau pažvelgus į tariamus jo pokyčius, labiau matosi vertintojų emocinė kaita, nei paties Trumpo pozicijų revoliucija.

Pateiksiu keletą temų, kuriose Trumpas yra kaltinamas pakeitęs savo poziciją, nors iš tiesų ji nekito arba tiesiog evoliucionavo iš priešrinkiminio laikotarpio į porinkiminį.

Trumpo darbai atitinka pažadus

  1. Prieš rinkimus daugeliui atrodė, jog Trumpas yra labiau linkęs kalbėti apie vidaus, o ne užsienio politikos problemas. Tuo tarpu po rinkimų tai tarsi pasikeitė.

Pirmiausia, reiktų pastebėti, jog Trumpo sėkminga pradžia užsienio politikoje niekaip neprieštarauja ir nemenkina jo pasiryžimo gerinti amerikiečių savijautą bei spręsti jų problemas.

Kita vertus, keista stebėti, kai vos keletu ryžtingų veiksmų Trumpas net aršiausius oponentus privertė suabejoti savaisiais iki tol skelbtais teiginiais. Tai gali rodyti du dalykus: arba ligšiolinė Baracko Obamos užsienio politika buvo tokia nuvilianti arba kritikų nuostatos buvo taip silpnai pagrįstos, jog pakako vos tiek joms sudrebinti.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Kodėl konservatoriai netaps antro pasirinkimo partija

Savaitgalį vyks pirmas TS-LKD pirmininko rinkimų turas. Viešumoj verda daug diskusijų tarp kandidatų. Dabartinio pirmininko Gabrieliaus Landsbergio oponentams yra tikrai sunku – jo vadovaujama partija gavo tiek daug balsų, kiek seniai bebuvo gavusi – 276 tūkst. Objektyviai žvelgiant, rimtų priežasčių, kodėl reiktų keisti pirmininką, nedaug. Bet norint galima sukurti.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

Keisčiausiai skamba trys oponentų naudojami argumentai: arogancija, menkas socialinis jautrumas ir negebėjimas tapti antro pasirinkimo (catch-all) partija. Mano galva, visų šių kritikos argumentų objektas yra ne specifinė G. Landsbergio politika, o ilgametis TS-LKD partijos tapatybės pamatas.

TS-LKD tapatybė – nebijoti matyti tiesos

„Suburta profesoriaus Landsbergio, sutelkusi būrį kuo skirtingiausių žmonių ir vėliau ilgus metus telkta Andriaus Kubiliaus, ši politinė jėga visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje. Šis bruožas konservatorius visad skyrė nuo kitų Lietuvos partijų ir vienu metu buvo ir TS-LKD stiprybė, ir prakeiksmas.

Taip po 2016 m. rinkimų rašė G. Landsbergis. Manau, jog jam dėl šios minties pritartų visi rinkimuose dalyvaujantys kandidatai. TS-LKD, kaip budėtojo valstybingumo sargyboje įvaizdis užgimė gan natūraliai.

skaityti toliau…

Teodoras Žukas. Valstybės ribos, ,,Valstiečiai-žalieji“ ir A. Maceina

Po spalio 23 d. rinkimų, kai LVŽS triuškinamai laimėjo antrąjį rinkimų turą ir gavo nekvestionuojamas derybines pozicijas formuoti Vyriausybę, dažna socialinių tinkluose vyravusi reakcija buvo humoras. Pokštai, jog į Seimą ateina būrys šiaudinėmis skrybėlėmis pasipuošusių, vyžomis ir klumpėmis apsiavusių profesionalų. Gandrai blaivininkai – taip apie atėjūnus kalbėjo komentatoriai, nuomonių formuotojai.

Visgi dar nepraėjus šimtui dienų nuo naujosios Vyriausybės ir naujojo Seimo darbo pradžios darosi kiek baugu. „Valstiečiai-žalieji“ pradėjo įgyvendinti visai nejuokingą ir netgi nerimą keliančią darbotvarkę, kurioje pigus populizmas persismelkia su aktyvia valstybės intervencija į asmeninį žmonių gyvenimą. Karbauskio vedami sveikuoliai labai rimtai ketina normuoti, kiek SnickersųSprite’o buteliukų ar hot-dogųgali ir turi suvalgyti Lietuvos pilietis, kad neviršytų jų – žinančiųjų – nustatytos cukraus ar riebalų suvartojimo ribos. Vietoj pintos belgiško alaus penktadienio vakare miesto centre geras pilietis, pagal Karbauskį, nuo šiol valgys tradicinę lietuvišką šaltieną ir žiūrės „Duokim garo“.

Ką jau kalbėti apie neseniai valdančiųjų siūlytas nesuvokiamas Civilinio kodekso pataisas, padėsiančias žurnalistams „netrukdyti“ Seimo darbui, kurias vetavo Prezidentūra; ar paskutinę Konstitucijos 55 straipsnio keitimo iniciatyvą, siekiančią Seimo narių skaičių sumažinti iki 101. Teisės ir politologijos ekspertų išvadoms, kad, sumažinus Seimo narių skaičių, keistųsi tradicinis leidžiamosios ir vykdomosios valdžios balansas, Seimas būtų lengviau paveikiamas tiek vidinių, tiek išorinių interesų grupių, Karbauskis buvo bei tebėra kurčias.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Sausio 13-oji – vis dar Gedulo, o ne Pergalės diena

2017 m. sausio 13 d., Vilnius. Trispalvė su juodu kaspinu?!

Atvėsus jausmams, kuriuos sukėlė 1991 m. sausio 13-osios prisiminimai, galima pažvelgti į šią mūsų valstybei ypatingai svarbią datą ramesniu žvilgsniu. Tik maža dalis viešai besireiškiančių žmonių, nevisai drąsiais balsais Sausio 13-ąją ima vadinti Laisvės diena. Dar mažiau iš jų išdrįsta apie ją kalbėti, kaip apie mūsų valstybės Pergalę.

Nors jau kelinti metai tiek pirmasis valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, tiek dabartinė vadovė Dalia Grybauskaitė, tiek jaunesniosios kartos visuomenės veikėjai stengiasi akcentuoti, jog ši data yra mūsų Laisvės ir Pergalės diena, itin giliai įsišaknijęs gedulo kultas neketina trauktis.

Visuomeninis transliuotojas kasmet Sausio 13-ąją anonsuoja kaip „vieną tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje“, o įvairūs žiniasklaidos kanalai bei mokymo įstaigos labiausiai akcentuoja kainą, kurią sumokėjo aukos ir jų artimieji. Deja, daugelio kalbose ir veikiausiai mintyse tebetvyro gedulinga aura, nors liūdėti šiandien visiškai nebėra ko.

Kaip Sausio 13-oji tapo gedulinga diena

Pats 1990-1991-aisiais dar buvau ikimokyklinio amžiaus (tiesa, save jau pamenu tuo laikotarpiu entuziastingai žiūrint tiesiogines TV transliacijas iš Atkuriamojo Seimo rūmų), tad daug ką prisimenu visai neaiškiai. Bendrą vaizdą  apie to meto atmosferą susidariau tik gerokai vėliau, klausydamas artimųjų, pažįstamų pasakojimų bei tyrinėdamas istorinius liudijimus.

Dėl vieno dalyko visi mano kalbinti ir klausyti Sąjūdžio amžininkai sutaria kone vieningai – 1991 m. sausio mėnesį jokios pergalingos nuotaikos nejuto niekas. Tiesos dėlei verta pasakyti, jog buvo priešingai – tiek Lietuvos valdžia, tiek ir visuomenė nerimavo ir mintyse svarstė baisiausius scenarijus, kuriuos gali įgyvendinti okupantai iš besupūvančios Kremliaus imperijos. Žmonės neabejotinai prisiminė Stalino vykdytus valymus, Chruščiovo įsakytą susidorojimą su vengrais Budapešte ar tuomet dar šviežias, Gorbačiovo įsakymu, vykdytas gruzinų skerdynes Tbilisyje bei kinų komunistų partijos žiaurų  susidorojimą su protestuotojais Tianmeno aišktėje.

O ir džiaugtis tada dar nelabai buvo ko. Vakarai vietoje to, kad bent žodžiu tvirtai užstotų laisvės išsiilgusias tautas ir pagrasintų begriūvančio komunistinio lagerio žandarams, iš esmės tik nedrąsiai skėsčiojo rankomis.

Įtariu, jog nemažai daliai lietuvių tautos po ilgo ir išoriškai taikaus Šaltojo karo laikotarpio, atvirai demonstruojama Maskvos imperialistų agresija tapo šoku. Tarsi nemalonus šaltas dušas, privertęs iš džiaugsmingų tautinio atgimimo svajų sugrįžti į niūriai grėsmingą realybę. Su užgimusiu Sąjūdžiu staiga iškilusi gyvenimo galimybė pabėgti iš Kremliaus tamsos nazgûlų suręsto tautų kalėjimo, ėmė sklaidytis it migla brėkštant. Todėl 1991-ųjų sausis daugeliui liudininkų atmintin įsirėžė kaip emociškai slogus, nerimą bei liudesį menantis laikas.

Dėl šių priežasčių, vėliau daugel metų vykdavę Sausio 13-osios minėjimai iš esmės apsiribojo oficialiomis valdžios pareigūnų kalbomis bei aukų atminimo pagerbimu. Kalbos retai kada būdavo įdomios. Mat didumą laiko kalbėdavo po Nepriklausomybės paskelbimo aukščiausius užėmę buvę komunistinės nomenklatūros atstovai, kuriems Sausio 13-oji geriausiu atveju nekelia jokių jausmų. Todėl daugelis renginių, rengiamų šiai dienai paminėti, buvo ir tebėra persmelkti prėsko oficialumo ir pilko biurokratizmo.

Kitas svarbus dalykas formavęs visuomenės savivoką buvo Sausio 13-osios, kaip išskirtinai aukų pagerbimo dienos, įvaizdis. Iš patirties sakau, jog vien niaurus gedėjimas, be jokių šventiškų Lietuvos pergalę menančių atributų, nėra patriotiškai labiausiai motyvuojantis užsiėmimas.

skaityti toliau…