Paieška

Krikščionybės ir Vakarų civilizacijos santykis

Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias jau buvo smarkiai pranokę. Technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“ – priešingu atveju techninė/mokslinė revoliucija būtų įvykusi ir kituose žemynuose (pažangai reikalingų materialinių išteklių būta beveik visur). Vadinasi, tokį kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra, t.y. spartų Vakarų civilizacijos iškilimą geriausiai būtų galima paaiškinti būtent iš religijos sąlygotų pokyčių perspektyvos. Techninis progresas vyko dėl socialinės bei ekonominės pažangos, kurią savo ruožtu skatino ne kas kita, kaip tikėjimas.

Kaip pabrėžia vienas svarbiausių XX a. religijotyrininkų, Mircae Eliade, vienas iš judėjo-krikščioniškosios pasaulėžiūros išskirtinumų – tiesinė laiko samprata. Čia laiko dimensija įgauna pradžios-pabaigos sąvokas, atsisakoma ciklinio laiko sampratos, nebelieka mitologinio laiko kartojimo religinių švenčių metu. Išnyksta suvokimas apie dievus, išmokiusius žmones sėti, pjauti ar gaminti valtis – žmogus suvokia, kad to išmoko pats; nebelieka kosmogoninių mitų pakartojimo periodinių švenčių metu. Tiesiniame laike progresas įgauna žymiai didesnę reikšmę, kadangi suprantama, jog įvykiai nesikartoja ir tai, kas jau buvo, neįvyks dar kartą, kad žmonių palikuonys gyvens kitaip, nei jų protėviai ir taip progresas tampa natūraliu procesu.

skaityti toliau…

Mantas Adomėnas: Konservatizmo kilmė ir esmė (II)

Pirmoji dalis.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

skaityti toliau…

Mantas Adomėnas: Konservatizmo kilmė ir esmė (I)

Moksleivių Akademija Civitas. 2010 sausio 13 d.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama pirmoji paskaitos dalis, kurioje kalbama apie konservatizmo ištakas bei pagrindines konservatyviąsias nuostatas: politinės bendruomenės istoriškumą, antiutopiškumą, realizmą žmogaus prigimties atžvilgiu bei pozityviąją laisvės sampratą.

Konservatizmo nereikia painioti su faktu, kad viena iš partijų Lietuvoje turi savo pavadinime žodį „konservatoriai“. Ideologinės nuostatos ne visada atitinka praktinės politikos laikysenas, ir tai galioja visoms partijoms. Vis dėlto ideologijos santykis su konkrečia partija yra pernelyg platus klausimas, į kurį šiandien nesileisiu.

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti apie konservatizmą, yra tas, jog konservatizmas, kitaip negu liberalizmas / naujoji kairė / senoji kairė, yra labai sunkiai universalizuojamas. Jeigu paimsime skirtingas šalis, tai konservatyvioji mąstymo ir politinio veikimo srovė jose skirsis kur kas labiau – ir tie skirtumai yra esminiai – negu, pavyzdžiui, socialdemokratijos ar liberalizmo atšakos. Šios yra kur kas lengviau perkeliamos per valstybių sienas ir yra linkusios sintezuotis į vieningą ideologiją, kuri gali nesunkiai būti “išversta” iš vienos kalbos ar kultūros į kitą. Tai nėra savaime blogas dalykas, nes, tarkime, krikščionybė, kurią aš laikau labai geru dalyku, taip pat yra nesunkiai universalizuojama. Tuo tarpu konservatizmas toks nėra. Tai susiję, viena vertus, su jo kilme, o kita vertus – su jo esme. Kaip jau pats pavadinimas sugestijuoja (beje, conservare lotyniškai reiškia ne „konservuoti“, kaip kad dažnai manoma, bet „sergėti“), konservatizmas yra atsakas į kažką; tai nėra pozityvi ideologinė laikysena, kaip liberalizmas, kuris grindžiamas (ir pavadinime tai irgi girdėti) išlaisvinimo nuostata. Konservatizmas save apibrėžia negatyviai – ne kaip savarankišką turinį, bet kaip kažko sergėjimą. Tai aiškėja žvelgiant į konservatizmo raidą: jis atsiranda kaip atsakas į istorinius įvykius, pirmiausia į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, XIX a. revoliucinius įvykius, marksizmą ir galiausiai totalitarinių diktatūrų patirtį. Bet pirmiausia tai yra atsakas, sergėjantis atsakas. Bendriausia prasme konservatizmas yra reakcija žmonių, kurie nori išlaikyti tradicinę visuomenės sanklodą ir jos moralinį audinį, sergstint jį nuo išorinių kataklizmų.

skaityti toliau…

Dvi JAV užsienio politikos galios ir naujas frontas Jemene

Andrius Vyšniauskas
2010 01 20, Trečiadienis

Dar ne iki galo nurimus aistroms, kilusioms praėjusių metų pirmąją Šv. Kalėdų dieną tik dėl keleivių drąsos neįvykusio teroro akto prieš amerikiečių bendrovės keleivinį oro lainerį, tarptautinėje bendruomenėje puse lūpų pradėta kalbėti apie naują JAV kovos su terorizmu frontą Artimuosiuose Rytuose – Jemeną. Nors kalbama apie „frontą“ ir „karą su terorizmu“, reiktų pastebėti, kad bent jau artimiausiu metu Artimuosiuose Rytuose dar vienas karinis konfliktas, panašus į 2001 ir 2003 m. prasidėjusias karines kampanijas Afganistane bei Irake, greičiausiai neįsižiebs. Labiau panašu, kad Barackui Obamai, 2009-aisiais JAV užsienio ir saugumo politikai skyrusiam tik antraplanį vaidmenį, 2010 m. teks šias politikos sritis grąžinti į didžiąją sceną. Akivaizdu ir tai, kad iššūkiai neaplenks ir Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorės Hillary Clinton, kuriai taip pat teks paplušėti, siekiant įrodyti savo ryžtą ir sugebėjimą veikti tarptautinėje aplinkoje, kasdien vis mažiau veikiamoje B. Obamos „magijos“. Ir vien turistinių kelionių po Artimųjų Rytų sostines čia nebeužteks. Po, užsienio ir saugumo politikos kontekste, ganėtinai vangių 2009-ųjų, šiais metais JAV prezidento administracijai teks žymiai daugiau darbo, o jos dėmesys pasauliniams reikalams turės būti kur kas didesnis.

Nuotrauka iš drum.army.milIšskyrus ryškiai sumenkusį naujosios JAV prezidento administracijos dėmesį Vidurio ir Rytų Europai bei keletą šiurkščių diplomatinių klaidų, praėjusiais metais Jungtinių Valstijų užsienio politikos turinys, lyginant su G. W. Busho prezidentavimo laikų politika, beveik nepakito. Tačiau panašu, kad teroristinio Al Qaeda tinklo suaktyvėjimas Arabijos pusiasalyje ir šios teroristinės organizacijos bazių įkūrimas Jemene, B. Obamos administraciją verčia imtis iki šiol nepraktikuotos taktikos. Tačiau tai anaiptol nėra nauja taktika JAV užsienio politikoje. B. Obama gavo progą pratęsti dar Billo Clintono pradėtą kairuolišką Demokratų partijos užsienio politikos programą, kurios vykdymui 2009-aisiais naujoji JAV prezidento administracija neturėjo galimybių. Tiesa, pirmąsias tokios programos apraiškas buvo galima stebėti staigiame JAV santykių su Vidurio ir Rytų Europa atšalime. Panašu, kad po metus trukusio štilio JAV užsienio ir saugumo politikoje, nesėkmingas teroristinis aktas B.Obamos administraciją sugrąžino į nesaldžią tikrovę, vis dar supančią Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nieko unikalaus – tragiški 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai išprovokavo staigius pokyčius G. W. Busho užsienio ir saugumo politikoje, pasukusioje iš B. Clintono propaguotos kairės į neokonservatyviąją dešinę.

skaityti toliau…

Marksizmas ir liberalizmas: pakeliui į žemiškąjį rojų

Justas Šireika
2009 12 6, Sekmadienis

Nedažnas šiuolaikinis politikos filosofas pastebi glaudų marksizmo ir liberalizmo ryšį, o dar rečiau įžvalgiai prisiliečia prie bendro šių klasikinių teorijų pamato (kuris dažnai lieka nepastebėtas ar tiesiog sąmoningai, patogumo ir korektiškumo dėlei ignoruojamas). Kalbant tiek apie marksizmą, tiek ir apie liberalizmą, žodį ideologija verta keisti, mano manymu, abi politines teorijas kur kas tiksliau nusakančiu terminu – doktrina. Ši sąvoka, prasminiu aspektu būdama artima graikiškam katēchēsis, vienu metu apibūdina tiek tam tikro politinio, tiek ir religinio mokymo tiesų visumą. Abiejose politinėse doktrinose galima stebėti labiausiai jas suartinantį fenomeną – šių politinės minties tradicijų priartėjimą prie katalikybei ar judaizmui būdingo religinio mito, neišskiriant ir svarbiausių momentų – naujo pasaulio pažado bei išganymo. Turint galvoje tai, kad liberalizmas ir marksizmas, nutylėdami aukštesniosios būties galimybę, apsiriboja tik žemiškuoju (materialiu) pasauliu, būtų teisinga šias doktrinas pavadinti tiesiog pseudoreliginėmis.

Didžioji prancūzų revoliucija

Kalbą apie liberalizmo ir marksizmo artumą derėtų pradėti nuo bendrų šaknų, siekiančių XVI a. racionalizmą ir renesansišką įsitikinimą, kad žmogus, jau pats savaime, yra tikslas. Nepaisant to, kad toks antropocentrinis teiginys Immanuelio Kanto buvo suformuluotas kur kas vėliau, ankstyvasis racionalizmas, pakeitęs teologijos amžių, šį idėjinį užtaisą paskleidė kartu su savo plitimu. Naujai atsivėrusi visiško pasaulio pažinumo vien tik žmogiško proto ribose galimybė ir tikėjimas, kad nuo šiol žmogus, o ne Dievas tapo alfa ir omega, Vakarų pasaulį logiškai atvedė į tą žmogaus būklę, kuri galutinai atsiskleidė Apšvietos epochos atneštose permainose ir jas aukštinusių XVIII a. mąstytojų (philosophes) idėjose.

Marksizmą būtų galima suskubti pavadinti šių permainų vaiku, tačiau tik tada, jei nebūtų atkreiptas dėmesys į dar vieną faktą. Panašiai kaip liberalizmas, marksizmas iš Apšvietos persisėmęs pažangos, o iš judėjo-krikščioniškosios tradicijos linijinio laiko ir jo pabaigos vizijų, į racionalųjį savo pagrindą atsiremia vėliau, nei XVI a. ir ne taip tiesiogiai, kaip liberalizmas. XIX a. Karlas Marxas savo idėjas suformulavo beveik tuo pat metu, kaip ir liberalizmo šauklys, pozityvistas Auguste‘as Comte‘as. Tiek Marxas, tiek ir Comte‘as, kaip vienintelį tikrovės pažinimo būdą matė tik mokslinį-racionalųjį kelią. Toks pastarųjų dviejų XIX a. mąstytojų idėjų panašumas nestebina, nes kyla iš to paties šaltinio – liberalizmo, „praturtinto“ philosophes.

skaityti toliau…