Kovo 16-18 dienomis VU TSPMI studentams paskaitas skaito Walteris Russellas Meadas, vienas žymiausių JAV užsienio politikos ekspertų. Norėčiau aptarti keletą vizituojančio dėstytojo idėjų, idant galėtumėme geriau susipažinti su garbingu svečiu.

ISTORIJOS REIKŠMĖ. Kai kalbama apie Vokietijos, Rusijos ar Didžiosios Britanijos užsienio politiką bei jos bruožus, nevengiama atsižvelgti į šių šalių tarpusavio santykių istoriją ir tų santykių raidą. Tuo tarpu kai kalba eina apie JAV užsienio politikos gaires, kažkodėl užmirštama atsižvelgti į JAV užsienio politikos istoriją. Daugeliui atrodo, kad JAV užsienio politika prasideda nuo 1945-ųjų, geriausiu atveju nuo 1941-ųjų Pearl Harbouro subombardavimo. W. R. Meadui tai nėra priimtina ir jis savo veikaluose bei straipsniuose bando šią spragą užpildyti. Dėl to jis pagarsėjo kaip tarptautinių santykių specialistas, kuris dabartinius pasaulio politikos įvykius analizuoja istoriniame kontekste. Trumpai tariant, W. R. Meadas yra JAV užsienio politikos istorikas.

Istorija, W. R. Meado teigimu, labai svarbi tuo, jog suteikia daugiau žinių ir blaivaus įsivaizdavimo apie tai, kas yra JAV ir kaip ji gali pasielgti ateityje. Viena didžiausių bėdų pastaruoju metu yra tai, jog užsieniečiai, nežinodami JAV užsienio politikos šaknų, yra įsitikinę, jog JAV yra nenuspėjamos ir gali iškrėsti bet ką netolimoje ateityje. Istorijos žinojimas tokį įsitikinimą sušvelnintų. Meado nuomone, JAV užsienio politika iš tikrųjų yra nesunkiai nuspėjama, kai gerai žinai keturias užsienio politikos mokyklas (apie jas kalbėsiu netrukus) ir jų tarpusavio santykius.

skaityti toliau…

Šiame tekste bus kalbama apie laisvą valią. Kodėl būtent apie laisvą valią, o ne tiesiog valią? Valia, kaip įrankis realizuoti save, negali būti kitokia nei laisva. Valia, atsieta nuo laisvės, pati savaime išnyksta, praranda kūrybinę potenciją bei galią kurti save ar kitą. Valia be laisvės apskritai nebesugeba priešintis galingam išoriniam veikimui, pasiduoda jo tikslams. Tiesa, nesiekiu įrodyti, jog stipri valia sukuria suverenų žmogų, t.y. nepavaldų jokiai išorinei valiai. Natūralu, kad sąveikaudami tarpusavyje žmonės tokiu būdu savo įspaudus palieka vienas kitame. Turėdamas sąmoningą ar pasąmoningą intenciją, žmogus gali savo valią nuslopinti ir pasiduoti kitų žmonių kūrybinei galiai. Tačiau svarbiausi klausimai šiame kontekste turėtų nuskambėti taip: ar žmogus, esant būtinybei, sugeba panaudoti savo valią? jis yra ar nėra vergas? Todėl, kalbėdami apie laisvą valią, mes suprantame, kad žodis laisva čia yra perteklinis – valia savaime yra laisva. Panašu, kad tardami laisva šalia valia, tik norime akcentuoti tai, kas dažnai pamirštama.

Laisvos ir nelaisvos valios debatuose kartais pasitaiko terminas silpna ir stipri valia. Dera pastebėti, kad silpna ir stipri yra kokybiniai rodikliai. Anot Hannahos Arendt¹, stipri valia galėtų būti prilyginta laisvai valiai, mat stiprybės terminas savaime suponuoja Nietzsche‘s valią galiai. Tuo tarpu silpna valia negalėtų būti nei laisva, nei nelaisva. Tai labiau terminas, pabrėžiantis, jog tokios valios savininkas balansuoja ties valios praradimo riba – „silpna valia“ bet kuriuo momentu gali būti palaužta kitos („stiprios“) valios akto.

skaityti toliau…

Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias jau buvo smarkiai pranokę. Technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“ – priešingu atveju techninė/mokslinė revoliucija būtų įvykusi ir kituose žemynuose (pažangai reikalingų materialinių išteklių būta beveik visur). Vadinasi, tokį kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra, t.y. spartų Vakarų civilizacijos iškilimą geriausiai būtų galima paaiškinti būtent iš religijos sąlygotų pokyčių perspektyvos. Techninis progresas vyko dėl socialinės bei ekonominės pažangos, kurią savo ruožtu skatino ne kas kita, kaip tikėjimas.

Kaip pabrėžia vienas svarbiausių XX a. religijotyrininkų, Mircae Eliade, vienas iš judėjo-krikščioniškosios pasaulėžiūros išskirtinumų – tiesinė laiko samprata. Čia laiko dimensija įgauna pradžios-pabaigos sąvokas, atsisakoma ciklinio laiko sampratos, nebelieka mitologinio laiko kartojimo religinių švenčių metu. Išnyksta suvokimas apie dievus, išmokiusius žmones sėti, pjauti ar gaminti valtis – žmogus suvokia, kad to išmoko pats; nebelieka kosmogoninių mitų pakartojimo periodinių švenčių metu. Tiesiniame laike progresas įgauna žymiai didesnę reikšmę, kadangi suprantama, jog įvykiai nesikartoja ir tai, kas jau buvo, neįvyks dar kartą, kad žmonių palikuonys gyvens kitaip, nei jų protėviai ir taip progresas tampa natūraliu procesu.

skaityti toliau…

Pirmoji dalis.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

skaityti toliau…

Moksleivių Akademija Civitas. 2010 sausio 13 d.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama pirmoji paskaitos dalis, kurioje kalbama apie konservatizmo ištakas bei pagrindines konservatyviąsias nuostatas: politinės bendruomenės istoriškumą, antiutopiškumą, realizmą žmogaus prigimties atžvilgiu bei pozityviąją laisvės sampratą.

Konservatizmo nereikia painioti su faktu, kad viena iš partijų Lietuvoje turi savo pavadinime žodį „konservatoriai“. Ideologinės nuostatos ne visada atitinka praktinės politikos laikysenas, ir tai galioja visoms partijoms. Vis dėlto ideologijos santykis su konkrečia partija yra pernelyg platus klausimas, į kurį šiandien nesileisiu.

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti apie konservatizmą, yra tas, jog konservatizmas, kitaip negu liberalizmas / naujoji kairė / senoji kairė, yra labai sunkiai universalizuojamas. Jeigu paimsime skirtingas šalis, tai konservatyvioji mąstymo ir politinio veikimo srovė jose skirsis kur kas labiau – ir tie skirtumai yra esminiai – negu, pavyzdžiui, socialdemokratijos ar liberalizmo atšakos. Šios yra kur kas lengviau perkeliamos per valstybių sienas ir yra linkusios sintezuotis į vieningą ideologiją, kuri gali nesunkiai būti “išversta” iš vienos kalbos ar kultūros į kitą. Tai nėra savaime blogas dalykas, nes, tarkime, krikščionybė, kurią aš laikau labai geru dalyku, taip pat yra nesunkiai universalizuojama. Tuo tarpu konservatizmas toks nėra. Tai susiję, viena vertus, su jo kilme, o kita vertus – su jo esme. Kaip jau pats pavadinimas sugestijuoja (beje, conservare lotyniškai reiškia ne „konservuoti“, kaip kad dažnai manoma, bet „sergėti“), konservatizmas yra atsakas į kažką; tai nėra pozityvi ideologinė laikysena, kaip liberalizmas, kuris grindžiamas (ir pavadinime tai irgi girdėti) išlaisvinimo nuostata. Konservatizmas save apibrėžia negatyviai – ne kaip savarankišką turinį, bet kaip kažko sergėjimą. Tai aiškėja žvelgiant į konservatizmo raidą: jis atsiranda kaip atsakas į istorinius įvykius, pirmiausia į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, XIX a. revoliucinius įvykius, marksizmą ir galiausiai totalitarinių diktatūrų patirtį. Bet pirmiausia tai yra atsakas, sergėjantis atsakas. Bendriausia prasme konservatizmas yra reakcija žmonių, kurie nori išlaikyti tradicinę visuomenės sanklodą ir jos moralinį audinį, sergstint jį nuo išorinių kataklizmų.

skaityti toliau…