Williamas S. Lindas yra JAV karo ekspertas, Kultūrinio konservatizmo centro direktorius, rašantis straipsnius įvairiomis temomis. Čia pateikiama W. S. Lindo kalba, sakyta įvairiose konferencijose, apie politinio korektiškumo kilmę, jo sąsajas su Frankfurto mokykla ir marksizmu.

Iš kur visi šie niekai, apie kuriuos šįryt girdėjote – feministė  auka, gėjų teisių judėjimas, išgalvota statistika, perrašyta istorija, melas, reikalavimai ir visa kita – iš kur visa tai kilo? Pirmą kartą istorijoje amerikiečiai turi bijoti to, ką jie sako, rašo ir galvoja. Jie turi bijoti netinkamai pavartoto žodžio, žodžio, pasmerkto kaip įžeidžiančio, netaktiško, rasistiško, seksistiško ar homofobiško.

Mes esame stebėję kitas valstybes, ypač šiame šimtmetyje, kuriose vyko kažkas panašaus. Visada žvelgėme į jas su užuojautos ir, tiesą sakant, su šiokios tokios atrakcijos mišiniu, nes mus priblokšdavo tai, kaip žmonės galėjo nebesuvaldyti padėties, jog galų gale imtų bijoti savo vartojamų žodžių. Tačiau tokią padėtį turime ir savo šalyje. Pirmiausia tai įsigalėjo universitetų teritorijose, kol galiausiai išsiplėtė iki visuomeninio lygmens. Iš kur tai atėjo? Ir kas tai yra?

Mes tai vadiname „politiniu korektiškumu“. Pastarasis pavadinimas atsirado kaip kažkoks juokelis, tiesiog kaip komiksas, ir iki šiol mes vis dar jį vertiname pusiau rimtai. Tačiau, tai mirtinai rimta. Tai yra didžioji šio šimtmečio liga, liga, kuri nusinešė dešimtis milijonų gyvybių Europoje, Rusijoje, Kinijoje ir visame kitame pasaulyje. Tai – ideologijos liga. Politinis korektiškumas nėra juokingas. Politinis korektiškumas yra mirtinai rimtas.

skaityti toliau…

Reaguodamas į viešą diskusiją, inicijuotą poros garbingų Vilniaus universiteto profesorių (turiu galvoje dr. Vytautą Radžvilą ir dr. Alvydą Jokubaitį) noriu pasidalinti savo nuomone apie kelis probleminius klausimus. Iš pradžių trumpai apžvelgsiu Vakarų pasaulį po prieš keletą mėnesių vykusio referendumo Šveicarijoje apgaubusią šliaužiančio totalitarizmo pašvaistę.  Nagrinėdamas problemą iškelsiu ir kitą aktualų klausimą  – kiek liberalūs yra šių dienų „liberalai“?

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?

Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.

Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.

Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.

skaityti toliau…

Lietuvos viešojoje erdvėje kilo diskusija apie liberalizmą. Šią diskusiją sukėlė VU TSPMI vykusi prof. Alvydo Jokubaičio ir prof. Vytauto Radžvilo diskusija su studentais apie liberalizmo filosofijoje glūdinčias struktūrines problemas. Vėliau dar daugiau žibalo į ugnį įpylė A. Jokubaičio ir Manto Adomėno knygų mugėje rengta diskusija „Politika ir velnias“, kurioje užsiminta apie pernelyg didelę laisvę Lietuvoje. Galiausiai A. Jokubaitis visas pagrindines mintis išdėstė savo interviu „Lietuvos rytui“. Į šias mintis skirtingu metu reagavo Kasparas Pocius, Nida Vasiliauskaitė, Vladimiras Laučius ir Leonidas Donskis.

Šiame straipsnyje norėčiau apeliuoti į L. Donskio reakciją. Visų pirma norėčiau pacituoti keletą pastraipų iš liberalų mėnraščio „Metmenys“, kurio 75-ame numeryje (1998 m.) Algimantas Gureckas straipsnyje „Liberalizmo pergalė ir kas toliau“ rašė:

„Liberalinei demokratijai laimėjus ne tik politiškai bet ir ideologiškai, kyla klausimas – kas toliau? Liberalizmas nesiūlo kokios nors pilnos vertybių sistemos, o tik laisvę tokią sistemą pasirinkti. Iškovojęs individo ir visuomenės laisvę, liberalizmas neatsako į klausimą, ką su ta laisve veikti, kam ją naudoti.

skaityti toliau…

Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.

Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.

Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.

Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.

Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.

skaityti toliau…

Kovo 16-18 dienomis VU TSPMI studentams paskaitas skaito Walteris Russellas Meadas, vienas žymiausių JAV užsienio politikos ekspertų. Norėčiau aptarti keletą vizituojančio dėstytojo idėjų, idant galėtumėme geriau susipažinti su garbingu svečiu.

ISTORIJOS REIKŠMĖ. Kai kalbama apie Vokietijos, Rusijos ar Didžiosios Britanijos užsienio politiką bei jos bruožus, nevengiama atsižvelgti į šių šalių tarpusavio santykių istoriją ir tų santykių raidą. Tuo tarpu kai kalba eina apie JAV užsienio politikos gaires, kažkodėl užmirštama atsižvelgti į JAV užsienio politikos istoriją. Daugeliui atrodo, kad JAV užsienio politika prasideda nuo 1945-ųjų, geriausiu atveju nuo 1941-ųjų Pearl Harbouro subombardavimo. W. R. Meadui tai nėra priimtina ir jis savo veikaluose bei straipsniuose bando šią spragą užpildyti. Dėl to jis pagarsėjo kaip tarptautinių santykių specialistas, kuris dabartinius pasaulio politikos įvykius analizuoja istoriniame kontekste. Trumpai tariant, W. R. Meadas yra JAV užsienio politikos istorikas.

Istorija, W. R. Meado teigimu, labai svarbi tuo, jog suteikia daugiau žinių ir blaivaus įsivaizdavimo apie tai, kas yra JAV ir kaip ji gali pasielgti ateityje. Viena didžiausių bėdų pastaruoju metu yra tai, jog užsieniečiai, nežinodami JAV užsienio politikos šaknų, yra įsitikinę, jog JAV yra nenuspėjamos ir gali iškrėsti bet ką netolimoje ateityje. Istorijos žinojimas tokį įsitikinimą sušvelnintų. Meado nuomone, JAV užsienio politika iš tikrųjų yra nesunkiai nuspėjama, kai gerai žinai keturias užsienio politikos mokyklas (apie jas kalbėsiu netrukus) ir jų tarpusavio santykius.

skaityti toliau…