Paieška

Valid XHTML 1.1

Algirdas Kazlauskas. Kas yra tas hibridinis karas

Saugumo ekspertai vis dažniau kalba apie hibridines grėsmes ar net karą. Tai ypač suaktyvėjo po Vladimiro Putino samdinių invazijos į Ukrainą, kuri labai nustebino Vakarus. Ne tik visuomenę, bet ir daugelį saugumo ekspertų. Jie klausė savęs – kaip čia įvyko, kad Putinas taip staiga ir lengvai okupavo dalį Ukrainos?

Pasirodo, kad karinė fazė tebuvo vienas paskutinių agresijos etapų. Iki tol ilgą laiką vyko paruošiamieji darbai – visapusiškai silpninti ukrainiečių norą gintis. Šioje vietoje ėmė populiarėti hibridinio karo terminas.

Bet jei ko nors paklaustumėte, kas yra tas hibridinis karas?

Daugeliui aišku kas yra karas. Nuo pat mažumės darželiuose, mokyklose, tėvų ir kitų suaugusiųjų esame mokomi, jog karas yra tada, kai šaudo. Natūrali vaiko logika jam kužda, jog tuo metu kai liaujasi šaudyti, karo nebėra. Su šia logika daugelis.. ką čia daugelis, praktiškai koks 80 proc. mūsų populiacijos gyvena ir užaugę: „Jei šaudo, vadinasi karas, o jei nešaudo, vadinasi taika.“

Šitoks vaikiškas suvokimas apie karą yra pagrindinė priežastis, kodėl daugelis šiandien nesupranta, ką reiškia žodis hibridinis karas. Žmonėms yra be galo sunku suvokti, jog agresija gali būti ir kitokio pobūdžio – nebūtina šaudyti, važinėti tankais ar laidyti raketas.

skaityti toliau…

Bernardas Gailius: Priešintis reikėjo ne 1940 m. birželį, o 1939 m. rudenį

Apie priežastis intelektualams sukti politikon, partinei sistemai kenkiančius parlamentinius tyrimus bei Lietuvos 100-mečio svarbą su istorijos mokslų daktaru, dėstytoju ir publicistu Bernardu Gailiumi kalbėjosi Algirdas Kazlauskas

Esi istorikas, dėstai Vilniaus universitete, anksčiau dirbai televizijoje, dabar reguliariai rašai publicistinius straipsnius interneto medijoms. Kas paskatino Jus rinktis politiko kelią? Ar intelektualai turi sukti politikon ar ne?

Galima amžinai diskutuoti ar pasukęs politikon intelektualas nenustoja būti intelektualu. Galbūt tai reiškia, jog jis tokiu niekada ir nebuvo, nes mat parūpo tokie paprasti dalykai kaip politika. Savo atveju, išskirčiau dvi priežastis. Pirmoji, paprastesnė ir asmeniškesnė – ėmiau suprasti, jog man pasidarė įdomu ne tik stebėti ir komentuoti viešą gyvenimą iš šalies, bet ir pabandyti kažką pakeisti, padaryti geriau nei kiti.

Antroji, gal kiek kilnesnė – manau, jog Lietuvoje tie žmonės, kurie šį bei tą gali ir sugeba, per daug atsiriboja nuo politikos. Per daug vietos yra užleista vidutinybėms. Mes tos vidutinybių valdžios niekaip kitaip neatsikratysim, tiktai kaip patys imdami reikalus į savo rankas. Mano supratimu, esame pernelyg leidę įsisiautėti pasipiktinimui politikais ir politinėmis partijomis. Ypač politinėmis partijomis, su kuriomis šiuo metu turime didelių problemų.

Šiandien politikoje valdžią ima ir madas diktuoja tai, ką pavadinčiau antipartijomis. Tai yra judėjimai, kurie susikuria sakydami, jog yra neva nepolitiniai dariniai ir žada „nepolitikuoti“. Profesionalų vyriausybė tėra tik švelni to išraiška. Manau, kad ateityje bus ir baisesnių nepolitinės politikos šūkių. Manau tai yra manipuliavimas žmonėmis, kurie jaučiasi pavargę nuo rietenų, intrigų, nors tiesą pasakius politikoje niekur pasaulyje tai neišvengiama.

Tie, kurie mato šiuos manipuliavimo ir apgaudinėjimo procesus, neturėtų tylėti ir pradėti kovoti už politišką politiką. Aš už tai, kad politika taptų normaliu užsiėmimu, kuriuo galėtų užsiimti normalūs žmonės.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Mokyklos problema – švietimas liaudžiai pagal elitistinius principus

Nors šiandien nemažai kalbama apie netikusią mokyklinio švietimo sistemą, tačiau menkai apie tai, kas ir kodėl ją tokia pavertė. Daugelis žmonių, kurie su švietimu nebeturi reikalų jau nuo abitūros (na kai kurie nuo aukštesnės mokyklos baigimo), iki šiol nesupranta nei šiandieninių ginčų esmės, nei prasmės. Tik karts nuo karto savo viešai pasireiškimais kassyk paliudija, jog mūsų švietimas sunkiai serga.

Štai praeitą savaitę nutiko labai iliustratyvus, vieną pagrindinių mokyklinio ugdymo ydų apnuoginęs įvykis. Vienos populiariausių Lietuvoje pramoginės radijo stoties M-1 Facebooko puslapyje buvo paskelbtas vizualas, kuriame šalia matematinės lygties puikavosi klausimas „Aš laukiu. Aš vis laukiu. KADA? Kuriuo mano gyvenimo momentu man „tai pravers“, kaip buvo žadėta mokykloje?“ Į tai gan adekvačiai sureagavo žymus ekonomistas Nerijus Mačiulis, trumpai surašęs kokie yra matematikos mokymosi privalumai.

Taip jau sutapo, jog prieš gerą mėnesį man užgimė idėja parašyti komentarą apie mokyklinio ugdymo bėdas su kone identiška siužetine įžanga. Pats, kaip ir daugelis kitų, buvau tapęs ydingos mūsų mokyklinio ugdymo sistemos įkaitu ir daugel metų nesuvokiau kai kurių mokyklose mokytų dalykų svarbos ateities gyvenimui.

Šiandien kilęs viešas ginčas dėl matematikos mokymosi mokykloje prasmingumo yra puiki proga pažvelgti į mūsų ugdymo sistemą iš mažiau įprastų kampų.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Trumpas pasikeitė? Baikit, nemanau

Po Donaldo Trumpo smūgio Basharui al-Assadui sėdint už Xi Jinpingo stalo bei drąsių manevrų, nesibijant Šiaurės Korėjos rūstybės, nemažai žurnalistų ir politologų sau ir kitiems ištarė: Trumpas pasikeitė!

Bet ar tikrai?

Tai, kaip šiandien Trumpas elgiasi politikoje, ypač užsienio, buvo galima numatyti dar prieš rinkimus. O atidžiau pažvelgus į tariamus jo pokyčius, labiau matosi vertintojų emocinė kaita, nei paties Trumpo pozicijų revoliucija.

Pateiksiu keletą temų, kuriose Trumpas yra kaltinamas pakeitęs savo poziciją, nors iš tiesų ji nekito arba tiesiog evoliucionavo iš priešrinkiminio laikotarpio į porinkiminį.

Trumpo darbai atitinka pažadus

  1. Prieš rinkimus daugeliui atrodė, jog Trumpas yra labiau linkęs kalbėti apie vidaus, o ne užsienio politikos problemas. Tuo tarpu po rinkimų tai tarsi pasikeitė.

Pirmiausia, reiktų pastebėti, jog Trumpo sėkminga pradžia užsienio politikoje niekaip neprieštarauja ir nemenkina jo pasiryžimo gerinti amerikiečių savijautą bei spręsti jų problemas.

Kita vertus, keista stebėti, kai vos keletu ryžtingų veiksmų Trumpas net aršiausius oponentus privertė suabejoti savaisiais iki tol skelbtais teiginiais. Tai gali rodyti du dalykus: arba ligšiolinė Baracko Obamos užsienio politika buvo tokia nuvilianti arba kritikų nuostatos buvo taip silpnai pagrįstos, jog pakako vos tiek joms sudrebinti.

skaityti toliau…

Algirdas Kazlauskas. Kodėl konservatoriai netaps antro pasirinkimo partija

Savaitgalį vyks pirmas TS-LKD pirmininko rinkimų turas. Viešumoj verda daug diskusijų tarp kandidatų. Dabartinio pirmininko Gabrieliaus Landsbergio oponentams yra tikrai sunku – jo vadovaujama partija gavo tiek daug balsų, kiek seniai bebuvo gavusi – 276 tūkst. Objektyviai žvelgiant, rimtų priežasčių, kodėl reiktų keisti pirmininką, nedaug. Bet norint galima sukurti.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

TS-LKD pirmininko rinkimų debatai. Mindaugo Mikulėno nuotr.

Keisčiausiai skamba trys oponentų naudojami argumentai: arogancija, menkas socialinis jautrumas ir negebėjimas tapti antro pasirinkimo (catch-all) partija. Mano galva, visų šių kritikos argumentų objektas yra ne specifinė G. Landsbergio politika, o ilgametis TS-LKD partijos tapatybės pamatas.

TS-LKD tapatybė – nebijoti matyti tiesos

„Suburta profesoriaus Landsbergio, sutelkusi būrį kuo skirtingiausių žmonių ir vėliau ilgus metus telkta Andriaus Kubiliaus, ši politinė jėga visuomet jautė pareigą budėti Lietuvos valstybingumo sargyboje. Šis bruožas konservatorius visad skyrė nuo kitų Lietuvos partijų ir vienu metu buvo ir TS-LKD stiprybė, ir prakeiksmas.

Taip po 2016 m. rinkimų rašė G. Landsbergis. Manau, jog jam dėl šios minties pritartų visi rinkimuose dalyvaujantys kandidatai. TS-LKD, kaip budėtojo valstybingumo sargyboje įvaizdis užgimė gan natūraliai.

skaityti toliau…