Kai susiduria civilizacijos

Pasaulyje egzistuoja galybė tarptautinių santykių paradigmų ir skirtingų požiūrių į tarptautiniu lygmeniu veikiančių aktorių sąveikas. Mano galva, bene mažiausiai prasilenkianti su tikrove, yra realizmo teorija¹, kuri traktuoja valstybes, kaip racionaliai veikiančius vienetus, kurie anarchinėje aplinkoje kovoja už savo būvį. Visai neseniai perskaičiau šia teorija grįstą politologo Samuelo Huntingtono straipsnį „The Clash of Civilizations“ (Huntingtono teigimu – jo clash of civilizations yra realizmą papildanti teorija), o vėliau iš pastarojo straipsnio įšplėtotą knygą „The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“.

Huntingtono teigimu, pasaulis jau išgyveno keletą tarptautinių konfliktų fazių: po Vestfalijos taikos įsisiautėjusius tarpusavio didikų karus pakeitė nuo Didžiosios Prancūzų revoliucijos prasidėję karai tarp nacionalinių valstybių, šiuos – konfliktai tarp ideologijų, kurių pradžią žymėjo Spalio Revoliucija Rusijoje. Paskutinis laiptelis konfliktų evoliucijoje – civilizacijų konfliktas, kurio pradžia sutampa su Šaltojo karo (taigi ir skirtingų ideologijų tarpusavio kovos) pabaiga.

Civilizacijas S. Huntingtonas apibūdina kaip aukščiausio lygio kultūrinę būseną, sutelkiančia skirtingas, bet turinčias tam tikrų bendrų bruožų tautas ir valstybes. Vienas iš labiausiai siejančių ir identitetą nusakančių bruožų yra religija (taip pat ir požiūris į ją). Svarbiausiais principas brėžiantis ribą tarp civilizacijų – ne bendrumo, bet priešiškumo jausmas, pasireiškiantis kai saviidentifikaciją vykstą per supratimą „kas aš toks?“, o dar svarbiau – „kas aš neesu?“.

Pasak Huntingtono, egzistuoja 8 pagrindinės civilizacijos, tarp kurių vykstantys konfliktai: Vakarų, Subsacharos (Afrikos), Indų, Kinų, Islamo, Lotynų Amerikos, Ortodoksų ir Japonų.

Kai kurios valstybės apskritai nepriskirtinos prie jokių civilizacijų (pvz. Turkija, Etiopija, Haitis, iš dalies ir Izraelis, nors Huntingtonas pabrėžia jo ypatingą panašumą ir ryšį su Vakarais).

Pagrindinės civilizacijų konfliktų priežastys slypi civilizacijų poliariškume, susidariusiame dėl esminių skirtumų požiūryje į individą, Dievą, šeimą, žmogaus laisves ir teises, lygybę, hierarchiją, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą ir t.t.

Vykstant aktyviam modernizacijos procesui ir dėl naujausių technologijų poveikio nykstant geografinio atstumo svarbai „tarpkultūrinis dialogas“ ne tik nestiprėja, bet pasireiškia priešingas efektas: skirtumai tarp civilizacijų tampa tik dar aiškesni.

Konfliktai tarp civilizacijų nebūtinai vyksta kaip karo veiksmai. Civilizacijų susidūrimai yra įgavę įvairius pavidalus: ekonominio, mokslinio ir karinio varžymosi, kovos dėl įtakos tarptautinėms organizacijoms ir institucijoms, idėjų ir ideologijų sklaidos ir pan.

Agresija ir prievarta pasireiškia lokalinių konfliktų forma ir dažniausiai ten, kur kertasi civilizacijų ribos (pvz. tarp ortodoksų serbų ir musulmonų bosnių).

Civilizacijų konfliktiškumas stipriai skiriasi – pavyzdžiui Vakarai dėl savo kultūrinio panašumo ir religijos bendrumo yra linkę „sugyventi“ su nedaug nuo jų besiskiriančia Lotynų Amerikos civilizacija, tačiau yra nesutaikomi su Islamo ar Kinų pasauliu.

Storesnės linijos rodo didesnį tarpcivilizacinį konfliktiškumą

Ateityje Vakarams S. Huntingtonas siūlo tikėtis tik dar didesnių iššūkių iš konkuruojančių civilizacijų. Visų pirma iš Islamo ir Kinų, kurios, nepaisant priešiškumo, gali sudaryti sąjungą, norėdamos pergalėti Vakarų pasaulinę hegemoniją. Tokį konflikto scenarijų Huntingtonas vadina „Vakarai prieš visus“ (the West versus the rest). Tai visiškai realu, nes Vakarų civilizacija jau dabar yra benykstanti galybė, kurios viešpatavimo viršūnė buvo pasiekta XX a. pradžioje ir nuo to laiko vyksta tik nuolatinis tos galios silpnėjimas. Priešingai Vakarams Islamo civilizacija tolydžio įgauna galios dėl didelio gimstamumo ir stiprėjančių religijos pozicijų, o Kinų – dėl sparčios modernizacijos ir greitesnio ekonomikos vystimosi.

Vakarietiškas liberalizmas, įsigalėjęs dėl dominuojančios (pirmiausia – JAV) pozicijos svarbiausiose tarptautinėse institucijose tik vakariečiams atrodo visuotinai priimtinas ir universalus. Tiesa ta, kad ne ideologija ir pranašesnės idėjos, bet karinis potencialas įtvirtino tarptautiniuose santykiuose Vakarų vertybes, kaip neturinčias alternatyvos.

Tai suprasdamos kitų civilizacijų valstybės siekia tapti (arba jau tapo) „ginklų valstybėmis“ ir didindamos karinį arsenalą prilygti Vakarų galybei. Tuo tarpu Vakarai kaip atsvarą tokiems siekiams vykdo visuotinį nusiginklavimą ir per įvairias sankcijas bei sutartis bando priversti tą patį daryti kitas šalis.

S. Huntingtono nuomone, Vakarai nenorėdami būti nukonkuruoti privalo didinti savo karinį ir ekonominį potencialą, stiprinti vidinių civilizacijos valstybių susitelkimą, bendradarbiauti su kitomis, mažiausiai priešiškomis civilizacijomis, dar labiau stiprinti tarptautines institucijas, atspindinčias vakarietiškas vertybes ir interesus, ir visais būdais silpninti augančią Islamo-Kinų civilizacijų galią. Ilgainiui Vakarams tam, kad šie galėtų perprasti kitų kultūrų savastį ir mąstymo būdą, prireiks atrasti bendrumų ir su kitomis civilizacijomis siejančių elementų.

¹Ją traktuoju ne sensu stricto, bet apimdamas tiek klasikinį realizmą, tiek biheviorizmą ir neorealizmą.