Paleckio karo kelias

„A.Paleckis metamas iš Socialdemokratų partijos“, „A.Paleckį socialdemokratai siūlo šveisti iš partijos“, „Paleckis gali prarasti Vilniaus vicemero kėdę“, „Partijos veteranai neapgynė A.Paleckio“ – tokios ir panašios antraštės kelias paskutines dienas puošia šalies laikraščius ir internetinius naujienų portalus. Sakytum „jaunam ir perspektyviam“ Vilniaus vicemerui naujieji metai neatnešė nei sėkmės, nei vilties tik beįsivažiuojančiame politiniame gyvenime… Bet ar tikrai?

Labai panašu, kad visas šurmulys, sukeltas socialdemokratų partijos viduje ir nenurimstančios aistros dėl LSDP Vilniaus skyriaus pirmininko šalinimo iš partijos – ne kas kita, kaip proga užsidirbti papildomų politinių dividendų prieš šių metų rudenį vyksiančius Seimo rinkimus. Norint suprasti kaip veikia ir kur taikosi socdemų vyresnybės „nuskriaustas“ A. Paleckis, būtina atkreipti dėmesį į pastarojo meto įvykius, kurie vienaip ar kitaip šį asmenį pastūmėjo link dabartinės situacijos.

„Paleckinis populizmas“

Jau pats 2007 m. balandžio mėnesį įvykęs A. Paleckio išrinkimas į socdemų Vilniaus skyriaus pirmininko postą buvo kone dvigubas spjūvis į senųjų LSDP vadų veidus: nebuvo atsižvelgta į partijos prezidiumo nutarimą rinkimus atidėti, o pats Paleckis išrinktas pirmojo svarstymo dėl jo tolesnio likimo socialdemokratų partijoje išvakarėse. Algirdas Paleckis buvo išrinktas už jį balsavus 128 (iš 145 dalyvavusių posėdyje) Vilniaus skyriaus nariams. Toks didelis palaikymas nebuvo atsitiktinis, mat nemažai daliai vyresniųjų socialdemokratų Paleckių pavardė iki šiol kelia tam tikrus sentimentus, jauniesiems A. Paleckis – žmogus iš savo tarpo, o visiems bendrai, tai naujos kartos kovotojas prieš partijos „galvas“, ant kurių dauguma socdemų turi už ką išlieti tulžį – kas už pernelyg nuosaikius pastarojo metu politinius sprendimus, kas už per ilgą užsibuvimą aukščiausiuose postuose ar panašias priežastis. Be abejo, nepakenkė ir Paleckio bei jo aplinkos priviliotų naujų narių balsai.

Kovotojo su sisteminiu blogiu vaidmenį jaunasis Paleckis iki šiol sėkmingai taikė ne tik LSDP viduje, bet ir viešumoje – būdamas Vilniaus vicemeru. Pirmosios „paleckinio populizmo“ kregždės pradėtos leisti iškart po 2007 m. Vilniaus miesto savivaldybių tarybų rinkimų, kai A. Paleckis pakilo į viešą žodžių mūšį su konservatoriumi K. Masiuliu ir liberalcentristų lyderiu A. Zuoku (šis ypatingos Paleckio nemalonės nusipelnė po paviešinto SMS susirašinėjimo, kuriuo buvo bandoma į pareigas sugrąžinti buvusį „Vilniaus vandenų“ direktorių B. Miežutavičių), pirmąjį apkaltinęs neveiklumu ir susidėjimu su pačiu velniu (A. Zuoku), o antrąjį – dėl visų sostinės bėdų ir korumpuotos sistemos įdiegimo.

Prieš rinkimus į Vilniaus miesto tarybą visaip pliekęs R. Paksą ir guldęs galvą, kad šis daugiau nekiš rankų prie Vilniaus, Algirdas Paleckis, nepaisydamas partijos lyderių nuomonės, bet turėdamas skyriaus paramą, sudarė koaliciją su liberaldemokratais ir taip tapo vicemeru (už tai jį itin aštriais žodžiais sukritikavo europarlamentaras A. Sakalas). Būdamas vicemeru Paleckis toliau tęsė savo, kaip „liaudies atstovo“ ir „kovotojo su elitu“ (o tai jau iki skausmo primena kitą tautos gelbėtoją) viešųjų ryšių spektaklį. Čia kartu su kitu jaunuoju socialdemokratu Juru Požėla užsipuldamas LSDP vyresnybę (labiausiai kliuvo A. Brazauskui), čia atiduodamas pagarbą savo senelio „liaudiškai“ politikai, čia primindamas klasių kovą ar išpeikdamas „elito meną“ ar trigalvio slibino projektą bei nurodydamas, kad „abonentų, vainauskų ir kitų landsberginių“ vieta tik kalėjime A. Paleckis sąmoningai apie save buria naują elektoratą, kuris pasiilgęs dar „anų laikų“ retorikos ar šviežio Rolando Pakso sublimato rudenį vyksiančiuose Seimo rinkimuose atiduotų savo balsus.

Galimi scenarijai

Kaip šiame žaidime bus žaidžiama toliau, parodys netolima ateitis, tačiau iš dabartinių tendencijų jau galima daryti tam tikras prielaidas, kad socialdemokratų partijai gresia nukraujavimas. O turint galvoje, kad A. Paleckis aplink save sutelkė nemažą bendraminčių būrį – Paleckio išėjimas gali reikšti ne tik bjaurų skyrybų reikalą, bet ir naujos, ne tokios nuosaikios, kaip dabartinė LSDP kairiosios politinės jėgos formavimosi pradžią.

Kitas tikėtinas variantas – A. Paleckio perbėgimas į liberaldemokratų gretas. Galbūt ne įstojimas į partiją (kad ir apsimestinė, tačiau deklaruojama dešinioji politinė orientacija turėtų būti atgrasi „idėjiniam kariajam“), tačiau iškėlimas į sąrašo aukštumas galėtų būti puiki karjeros pradžia naujajam liaudies „gelbėtojui“.

Pasitvirtins ar ne šios prognozės – mūsų, regis, dar kartą laukia įdomus reginys – nepriklausomoje Lietuvoje subrendo nauja ir savita populistinių lyderių pamaina.