Individualizmas XVIII a. mąstytojo akimis

Būtent Didžiąją Prancūzų revoliuciją, įvykį, kuris bene labiausiai prisidėjo prie individualistinės pasaulėžiūros paplitimo ir įsitvirtinimo Vakaruose, galime laikyti tuo katalizatoriumi, paskatinusiu Edmund Burke, vieną galingiausių XVIII a. protų, filosofą, politiką ir konservatizmo ideologijos pradininką susisteminti ir sukoncentruoti savo politinės filosofijos idėjas. Mintys, gimusios iš priešpriešos Prancūzijos revoliucijai, kaip nežabojamų individo siekių vėliavnešei ir išdėstytos poleminiame veikale „Apmąstymai apie revoliucija Prancūzijoje” (Reflections on the Revolution in France), davė pradžią tradicionalistinei bei bendruomeniškai ideologijai (konservatizmui), beveik visa savo esme priešingai tam, ką skelbė Hobbes, Locke, o iš dalies ir Rousseu pasekėjai.

XVII a. įvykęs svarbus lūžis visuomenės, kaip sudėtingo ir jautraus sukrėtimams socialinio konstrukto gyvenime iš esmės sujudino iki tol ilgus amžius neliestos ir nuglūdintos vertybių sistemos pagrindą. Visų svarbiausia laikyta moralinė tvarka buvo išstumta egocentriško individo, apie kurį naujos tvarkos pasaulyje tarsi koncentriniais ratais sukosi visa, kas lyg tol buvo skelbiama esant aukštesniąja būtimi. Bene daugiausiai Burke kritikos sulaukė abstrakčių prigimtinių teisių teorija, daugiausiai išplėtota Locke politinėje filosofijoje. Būtent šių teisių abstraktumas, Burke manymu, paneigė bet kokią galimybę jas pritaikyti konkrečiam žmogui. Teisių neapibrėžtumas reiškė ir individo į kurį tos teisės nukreiptos nebuvimą. Burke teigimu, nebuvo ir negalėjo egzistuoti individas visiškai atskirtas nuo bendruomenės, nesaistomas socialiniais ryšiais, neveikiamas istorijos eigoje susikolsčiusių tradicijų, prietarų ir konvencijų. Toks žmogus tiesiog negalėjęs būti žmogumi – vadinasi – niekada ir neegzistavo. Burke teisės visų pirma siejosi su idėja, kad nustatyti tam tikrų dalykų teisingumą ar klaidingumą buvo įmanoma tik sąsajose su kitais dalykais, o ne paprasčiausiai pritaikant bendrus principus visoms situacijoms. O visuomenės pagrindas apskritai nėra įstatymai, bet valdžią legitimuojanti senatis ir iš praeities bei subrandintų tradicijų kylantis pojūtis, kad valdžiai paklusti teisinga. Burke neigė ir patį prigimties principą, nes kalbėti apie kažkokias jau nuo pirmykštės būsenos individą lydinčias teises yra iš esmės neteisinga – „prigimtinėmis“ vadinamos teisės – ne kas kita, kaip dariniai, kylantys iš konvencijos; bendruomenės susitarimo sąlygotos išdavos išlikusios tik dėl gyvų tradicijų ir visuomenės papročių. Vienas iš tokio žmonių nuasmeninimo ir suabstraktinimo pavyzdžių, pasak Burke, buvo Prancūzijos revoliucionierių bandymas dirbtinai egalitarizuoti prancūzus, juos „sumaišant į vienalytę masę“. Klaidinga būtų teigti, kad Burke išvis nepripažino kertinių teisių egzistavimo, tačiau tos teisės, priešingai individualizmo požiūriui, kilo iš „nusistovėjusių struktūrų“, o ne iš metafizikos. Be to teisės neturi būti nukreiptos į žmogų, kaip vieną elementą, taip jį atskiriant ir atomizuojant bendruomenes į smulkiausius dėmenis t.y. individus, bet pagelbėti jam tose bendruomenėse įsitvirtinti ir atsiskleisti ne tiek sau, kiek kitiems.

E. Burke įsitikinimu, tokios laisvės, kaip prigimtinių teisių išdavos, apibrėžimas, kokią ją vaizdavo revoliucionieriai (taigi individualizmo atstovai) nebuvo nei teisingas, nei suderinamas su kita pastarųjų skelbiama vertybe – lygybe. Burke entuziastingai užtardamas Amerikos kolonistų ir vietinių Indijos gyventojų siekį išsilaisvinti dar aktyviau nepalaikė Didžiosios Prancūzų revoliucijos tikslų, nes tarp to matė aiškų skirtumą: Indijoje ir Amerikoje buvo kovojama už pastangas išsilaisvinti konkrečioms žmonių bendruomenėms, jau turėjusioms suformuotą kultūrą ir įsišaknijusias tradicijas bei papročius, o Prancūzijoje saujelei reformatoriais apsiskelbusių asmenų pasitelkiant visuotinį terorą ir prisidengiant laisve, buvo siekiama dirbtinai sukurti naują visuomenę, senąją paliekant užmarštyje. Todėl vienu atveju kova vyko už išsilaisvinimą, o kitu už tam tikrą pavergimą ir naikinimą, kuomet buvo griaunama civilizacija ir bandoma panaikinti tradicines institucijas – tarpines socialines grupes, kurios, pasak Burke, buvo pagrindinė apsauga, užstojanti individą nuo valdžios piktnaudžiavimo galia. šios institucijos remiasi svarbiausiu dalyku – senatimi, vadinasi, yra įsitvirtinusios visuomenėje ir tapusios neatskiriama jos dalimi (todėl koks nors bandymas tokias socialines grupes pajudinti bet kokiu atveju skaudžiai atsiliepia visiems individams). Burke teigė, jog Prancūzijos revoliucionierių laisvė nebuvo „kam nors“ ar net „nuo ko nors“, tačiau greičiau jau laisvė, leidžianti veikti prieš priešiškomis laikomas tradicines klases, kaip aristokratija ar dvasininkija. Jakobinų užmojis radikaliai reformuoti visuomene užsiimant institucijų griovimu Burke buvo itin atgrasus visų pirma todėl, kad tai tapo akivaizdžiu bendruomenės teisių pažeidimu, kur viena teisė buvo aukojama kitos vardan, o tai pat ir dėl to, kad dalis šių tarpinių grupių buvo tiesioginis senatimi besiremiančių paprotinių nuostatų šaltinis. Burke nuomone laisvė negalėjo egzistuoti niekaip kitaip, kaip tik sąjungoje su tvarka ir dora, kur nevaržomos individo ambicijos buvo ribojamos bendruomenės labui.

Kalbėdamas apie individualistų lygybės siekį Burke teigė:

„Tie, kurie bando įdiegti lygiavą, lygybės niekada nesukuria“

Ir tai pukiai atsipindėjo jo nuomonę, kad socialiniu požiūriu visiška lygybė greičiau buvo klejojančių filosofų utopinis miražas, nei realus ir įgyvendinamas projektas. Toks mąstymas neabejotinai kilo iš Burke žavėjimosi feodaline praeitimi, kuri darė stiprią įtaką jo suformuotai autoriteto teorijai. Šios įdėjos glaudžiai siejosi su viduramžišku dieviškos tvarkos ir hierarchiškumo pajautimu, kur kekvienas individas, bendruomenė (pradedant nuo šeimos) ir institucija turėjo savo vietą ir paskirtį tvarkingoje autoriteto struktūroje. Tokioje, dieviškos apvaizdos nušviestoje tvarkoje, Burke manymu, labiau sėkmingi ir aukštesnį socialinį statusą turintys žmonės privalėjo atlikti savo rangui privalomas pareigas: valdyti bei šviesti ir rūpintis ne tokiais sėkmingais visuomenės nariais. Todėl būtent iš čia kyla Burke teigimas, jog valdyti turėtų ne kiekybinio atstovavimo nulemti atstovai, bet bendrų tikslų vienijama ir patriotiškai nusiteikusi mažuma. Burke įsitikinimu, visiškos lygybės siekis silpnina natūraliai susiklosčiusią socialinę struktūrą ir skatina masių atsiradimą, kuris labai palankus tironijai įsigalėti. Kita vertus, Burke išreiškė savo įsitikinimą, kad visiems visuomenės nariams turėtų būti suteikta galimybė iškilti, tačiau ne kitų individų sąskaita:

„< …> tas, kas turi 5 šilingus, ir tas kas turi 5 000 svarų sterlingų, laisvai turi teisę su jais daryti ką tik nori. Tame tarpe ir investuoti, tačiau nėra vienodos teisės lygiomis dalimis dalintis gautą pelną.“

Burke ramybės nedavė ir tarp individualistų įsigalėjęs proto bei racionalumo kultas, kuris buvo itin išaukštintas tokių liberalių filosofų, kaip Hobbes ir Locke. Anot Burke, žmogaus protas dažnai esti per naivus ir nepajėgus remdamasis vien logika tvarkyti visuomenės reikalus, nes dažnai įvairių įvykių ir situacijų neįmanoma suprasti vien racionaliai – čia veikia iš jausmų srities kylantys veiksniai kartu sąlygojami per ilgą laiką subrandintų ir nusistovėjusių visuomeninių konvencijų. Bendruomenės veiklos pagrindas ir yra instinktyvūs jausmai, kurie aprėpia visas egzistuojančias ar įmanomas institucijas. Todėl bendruomeniškumas remiasi ne egocentriškais išskaičiavimais, nukreiptais į savipakankamą individą (kas iš esmės nebūtų įmanoma), bet į tarpusavio vienybę ir atsakomybės už pareigą jausmą. Burke kaip atsvarą racionalizmui iškelia išankstinio nusistatymo idėją. Toks nusistatymas yra artimas tradicijai ir patirčiai, o ne apgaulingoms proto žabangoms. Žmogus, pasikliaudamas nusistatymu gali būti užtikrintas, jog žinos kuo turi remtis priimant sudėtingus sprendimus, nes tai, kas patikrinta visada yra pirmiau už tai, kas neišbandyta. Išankstinis nusistatymas – priimtinesnis už išgrynintą racionalumą, nes yra prieinamas didesnei daliai visuomenės, o ne tik siauram intelektualų ratui. Be viso to Burke racionalumo apimtame prote nujautė tykant dar vieną pavojų – tai, kad vien logika pasikliaujančio individo veiksmai galų gale nuveda prie tam tikro autoritarizmo ir „vidinio imperializmo“. Vienišų individų, pasikliaujančių tik savo racionalumu, minia, pasak Burke, nė iš tolo negali prilygti patirties lobynus sukaupusiai ir tradicijomis, bei papročiais besivadovaujančiai bendruomenei, kurios egzistavimo pagrindas – „gyvųjų, mirusiųjų bei dar negimusiųjų“ partnerystė.

Edmundo Burke mintys knygoje „Apmąstymai apie revoliucija Prancūzijoje“ turėjo nepaprastos reikšmės visam tolesniam Vakarų intelektualiniam, kultūriniam ir politiniam gyvenimui ir padarė didžiulę įtaką ateities kartų politinės filosofijos autoriams. Svarbus ne tik reikšmingas E. Burke indėlis suformuojant pagrindines konservatizmo idėjas, bet ir naujos, individualizmu bei racionalizmu grįstos filosofijos kritika, padėjusi atskleisti tam tikrus, kartais labai sunkiai atpažįstamus liberalios ideologijos trūkumus ir ydas.

Burke savo kritika atskleidė prigimtinių teisių Achilo kulną – dėl ypatingo šių teisių abstraktumo, jos sunkiai gali būti pritaikytos realiame gyvenime ginant konkrečius individus. Iš esmės žmogaus teisių, kaip kilusių iš prigimtinių teisių šiuolaikinė kritikos retorika naudoja tuos pačius E. Burke teiginius. Panašūs į Burke išsakytuosius argumentai šių dienų kritikų įvardijami ir kalbant apie žmogaus laisves ar patį individualizmą, kaip žmogų nuo visuomenės atsiejančią ideologiją. Edmund Burke išsakytos abejonės šios temos atžvilgiu toli pragyveno savo autorių – jo kritika šių dienų pasaulyje, kur individo teisės tapo visuomenės normų ir gyvenimo ašimi, gal net svarbesnė, nei XVIII a. žmogui, patyrusiam tik patį individualizmo saulėtekį.