Kuo ypatinga Didžiosios Britanijos politinė kultūra?

Turtinga politinė kultūra – sveikos demokratinės visuomenės bruožas

Politinė kultūra yra bendriausių politinių pažiūrų, vertybių, jausmų, informacijos ir įgūdžių pasiskirstymas visuomenėje arba, paprasčiau tariant, tai – valstybės piliečių „nacionalinis charakteris“: kaip žmonių nuostatos lemia jų veiksmus ateityje, lygiai taip valstybės politinė kultūra daro įtaką jos piliečių [politinei] elgsenai. Vertinant skirtingų valstybių kultūros bruožus įmanoma gana aiškiai perprasti šių šalių dabartinę būseną bei prognozuoti jų ateities elgesio tendencijas (tiek iš vidaus, tiek ir užsienio politikos požiūriu).

Politologai ir sociologai, tyrinėję politinės kultūros ir demokratijos sąsajas yra priėję bendros išvados, kad vienas iš svarbiausių bruožų, išskiriančių valstybes su stabiliomis ir tvirtą pagrindą turinčiomis demokratijomis ir yra ta pati politinė kultūra.

Todėl beveik savaime peršasi išvada, kad valstybėse, turinčiose pilietiškas visuomenes, valdžia yra stabilesnė ir efektyvesnė bei geriau susidoroja su visuomenės jai iškeltomis užduotimis. Kita vertus, ten, kur politinėje kultūroje yra mažiau pilietiškumo ir pareigos tradicijų, valdžios aparatas (dažnai būdamas dar ir pernelyg išpūstas) nėra pajėgus reaguoti į susidariusias aplinkybes, o politika įgyja „nešvaraus reikalo“ ir korupcijos atspalvių.

Kodėl britų politinė kultūra mums turėtų kelti pavydą?

Didžioji Britanija gali pagrįstai didžiuotis ilga demokratinio valdymo, konstitucingumo (nepaisant unikalios Jungtinės Karalystės ypatybės apseiti be rašytinės konstitucijos) ir visuomenės sutarimo istorija. Britai jau daugelį metų yra prisiekę demokratai, stipriai palaikantys savo atstovaujamosios valdžios institucijas (nors aukštas pasitikėjimo reitingas yra būdingas visoms trims Didžiosios Britanijos valdžios šakoms), jau bene keturis šimtus metų formuojamas nuolatinių ir laisvų rinkimų būdu. Greičiausiai nebūtų klaidinga manyti, kad poreikis dalyvauti rinkimuose remiasi į britų visuomenėje įsigalėjusias asmeninės atsakomybės, teisių ir pareigų vertybes.

Didžioji Britanija buvo pirmoji parlamentinė demokratija Europoje (čia taip pat verta prisiminti ir Islandijos Althingi – vieną pirmųjų parlamentinės institucijos atvejų pasaulyje, apskritai), todėl nemaža dalis kitų demokratinių valstybių savo politines (o dažnai ir partines) institucijas konstravo pagal britiškąjį modelį.

Britai – priešingai nei maištauti linkę jų nesutaikomieji kaimynai prancūzai – nėra linkę problemas spręsti pernelyg dažnais protestais ar masiniais streikais (nors paskutiniais leiboristų valdymo metais galima pastebėti aktyvėjant ir priešingas tendencijas) ir labiau pasitiki parlamentiniu atstovavimu bei Bendruomenių rūmuose (žemuosiuose parlamento rūmuose) veikiančios opozicijos pareiga pliekti savo oponentus už menkiausią prasižengimą ar klaidą. Didžiosios Britanijos gyventojai dažniausiai teigiamai vertina ir pasitiki pagrindinėmis valstybinėmis institucijomis ir šalinasi kraštutinių politinių problemų sprendimo būdų (kaip išimtis šiai visuotinei normai galėtų būti Šiaurės Airijos teroristinių grupuočių IRA ar UDA iki 1998 m. vykdytų teroro ir smurto kampanijų pavyzdys). Didžiosios Britanijos valdžios autoriteto ir status quo pripažinimas galėtų būti kildinamas iš gražaus sutarimo tarp skirtingų socialinių sluoksniu ir įsigalėjusios pagarbos per ilgą laiką susiformavusioms visuomenės struktūroms (pvz. toms pačioms politinėms institucijoms).

Kitas svarbus Didžiosios Britanijos politinio gyvenimo bruožas yra tęstinumas (veikiamas greičiau evoliucinio, o ne revoliucinio pagrindo), kuris pasireiškia ne tik monarchijos ar Lordų rūmų (aukštieji parlamento rūmai iš nerenkamų narių-lordų) tradicija, bet ir kitų institucijų, turinčių ilgą ir garbingą istoriją egzistavimu. Kadangi Jungtinė Karalystė labai ilgą laiką nepatyrė didesnių sukrėtimų: suiručių, sukilimų ar nepriklausomybės praradimo – britai iki šių dienų galėjo išlaikyti itin stabilią politinę sistemą, kurioje sukaupta patirtis stipriai atsispindi modernioje politinėje praktikoje.

Vertinant britų visuomenės santykį tarp ideologinių klausimų ir pragmatizmo, reikia pasakyti, kad šiuo atveju nugali pastarasis. Kai politikai pasiūlo ką nors visai naujo rinkėjams, tokie siūlymai beveik be išimties būna sutinkami su dideliu nepasitikėjimu ir įtarumu. Didesnių reformų iniciatoriai susiduria su visuomenės atsisakymo mąstyti pernelyg reformatoriškomis kategorijomis faktu (ypač kai kalba pasisuka eina apie subtilius politinės tvarkos „sujudinimo“ klausimus).

Visuotinio susiskaldymo nebuvimas, politinė vienybė, stabilumas ir valstybingumo tradicija – nuo seno pripažįstamas britų politikos bruožai. Jungtinės Karalystės gyventojai mėgsta susitelkusias didžiąsias partijas (tradiciškai tai konservatoriai ir leiboristai, o dabar ir stiprėjantys liberalai demokratai, besikėsinantys suardyti dvipartinės sistemos tradiciją), vadovaujamas stipraus ir charizmatiško lyderio (kaip geras pavyzdys būtų W.Churchill, M. Thacher ar Tony Blair), tačiau nepasitiki ir nebalsuoja už mažas ir susiskaldžiusias antisistemines ir marginalines politines jėgas. Tokias politines realijas koreguoja ir britams būdinga „pirmas prie finišo“ rinkimų sistema (first past the post – laimi kandidatas, surinkęs daugumą balsų, net ir tuo atveju, jei negavo absoliučios balsų daugumos – t.y. 50%+1) bei unikali balsavimo apygardų sudarymo sistema, dėl kurių neišlaikomas proporcinio atstovavimo principas ir stipriai kenčia tokios partijos kaip liberalai demokratai, tačiau užtikrinamas ilgalaikis politinis stabilumas ir valdymo efektyvumas.

Virš Didžiosios Britanijos vyriausybės kybo galios ir centralizuotumo aura, todėl Bendruomenių rūmų opozicija (beje, oficialiai įteisinta kaip vidinė parlamento institucija) dažnai būna ignoruojama, nepaisant jos išsakomos itin aštrios kritikos valdantiesiems (ypač, jeigu dauguma yra didelė), todėl valdančiosios partijos vyriausybės dažniausiai pasinaudoja stipria parlamentine dauguma, jeigu tik mato reikalą daryti būtinus pokyčius viešojo intereso naudai – viena vertus tai sudaro atitinkamą „neįsiklausymo“ atmosferą, tačiau kita vertus tokios vyriausybės nėra ribojamos įsipareigojimų koalicijos partneriams, kaip Lietuvos atveju, ir todėl, daug lengviau rasti sutarimą bei efektyviai spręsti susidariusias problemas ar mobilizuotis krizės įveikimui.

Tačiau šalia stipraus centralizuotos vykdomosios valdžios vaidmens koegzistuoja ir tolerancijos bei pagarbos mažumos nuomonei kultūra – įsitikinimas, kad opozicija gali ir net privalo (tai yra jos pareiga) oponuoti įvairiems daugumos sprendimams. Oficialus ir institucionalizuotas Opozicijos partijos egzistavimas Jungtinės Karalystės parlamente simbolizuoja pagarbą žodžio laisvei bei kitokios nuomonės galimybei (kuri yra tarp labiausiai pripažįstamų britų vertybių).