Apie blogiausiąją santvarką

„Kartą buvo niekšų bendrija, tai yra, jie buvo ne niekšai, o paprasti žmonės. <…> Taip jie visuomet ėjo išvien ir po mirties nepaliko bendrijos, o visi būriu pakilo į dangų. Apskritai vaizdas buvo vaikiškai nekaltas. Bet kadangi prieš dangų viskas suskaidoma į sudedamąsias dalis, tai jie krito žemyn kaip tikri uolų liūtai.“ – Franz Kafka „Niekšų bendrija“

Vienas iš didžiųjų antikos filosofų Aristotelis kadaise išskyrė blogas ir geras valstybės santvarkas. Geriausia santvarka, anot filosofo, buvusi politėja , blogiausioji – tironija. Turint galvoje jau kelerius metus viešoje Lietuvos politikos erdvėje ir tamsiuose užkaboriuose vykstančią politinę fantasmagoriją, įgaunančią naujų (bet nesakytum, kad netikėtų) formų, Aristotelio maniera ne žodį – deklaratyviąją konstitucijoje išrašytą ir išraitytą, o kūną – realią „lietuvišką santvarką“ būtų galima laikyti neblogu švelnios tironijos ir oligarchinės sistemos monolito pavyzdžiu, tiesa, apstatytu dailiu demokratijos ir „tautos suvereniteto“ fasadu nesusivokusiems saviems ir ne per daugiausiai žinantiems svetimiems mulkinti. Vadinkite tai, jei norite, virsmu į mažąją Rusiją (kaip kartą yra išsireiškęs L. Donskis), tik galbūt čia viskas kiek subtiliau, kol kas ne taip atvirai ir akiplėšiškai, mat viešumas kai kuriems, tvirtai įsikibusiems privilegijų, bet svarbiausia – GALIOS ir VALDŽIOS svertų, tarytum šventintas vanduo ant piktosios dvasios – skausminga, o padauginus ir nebepakeliama.

Štai viena naujosios parlamento pozicijos „galvų“ – A.Valinskas, taip kantriai ir nuosekliai dievagojęsis dėl savo tyrų it krištolas politinių tikslų bei laikydamas ranką ant širdies prisiekinėjęs dėl nepalankumo jokiai partijai ar oligarchinei grupuotei it įgudęs galios žaidimų meistras šalies energetinio (taigi ir nacionalinio) saugumo ir ekonominio stabilumo sąskaita ėmėsi spausti koalicijos partnerius idant šie nusileistų tiesiog principo reikale – Vytautas Greičius neturi likti LAT pirmininku. „Tiesiog principas“ ir taškas – niekur toliau nepraeisit. Kategorišką nusistatymą „principiniais klausimais“ ir „pagarbą teisei“ demonstruoja ir viso šio šventinio politinio kazuso autorius bei Arūno Valinsko pilkasis kardinolas ponas Egidijus Kūris, berdamas kritiką „nenormaliai praktikai“ neatleisti gerai savo pareigas ėjusių teisėjų, pasibaigus jų kadencijai. Žinia – principas yra svarbus dalykas, juo labiau, kad ir pirmieji ledai pralaužti kitu „esminiu“ ir tvirtos laikysenos reikalaujančiu klausimu – prisikėlelio A.Burkšo paskyrimu vadovauti Klaipėdos apskrities viršininko administracijai.

Būtų klaidinga Tėvynės Sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus kaltinti neapsiskaičiavimu ar polinkiu į naivumą – R. Juknevičienė dar gerokai prieš rinkimus į Seimą kalbėjo apie nerimą keliančius ženklus ir signalus iš liūdnai pagarsėjusio klano stovyklos. Jau tada neabejota, kad bus bandymų dešiniuosius piršti su kitomis, šiam klanui palankiomis politinėmis jėgomis idant būtų galima ne tik daryti įtaką sprendimų priėmimui, bet ir kontroliuoti ar bent jau didžiąja dalimi neutralizuoti konservatorius kaip pirmuoju smuiku griežiančią politinę jėgą. Baisu ir labai neramu, matyt, buvo vienai iš tamsaus šešėlio neišlendančiai krūvelei bendraminčių, o drebėta it to niekšo Lužino iš Dostojevskio romano „Nusikaltimas ir bausmė“ – kad tik neišvilktų į šviesą. Neišvilko. Grėsmės numatymas ir nesugebėjimas pasipriešinti jai tapus realybe tik dar geriau rodo į kokią pato situaciją pateko dešinieji, juo labiau kai ir akivaizdu, kad daugiau nebėra kur trauktis – už visą galimą Vyriausybės ar Seimo komitetų darbo strigimą, nepaisant išorinių veiksnių, bei delsimą priimti būtinus sprendimus kritikos ir pykčio strėlės išimtinai pilsis tik ant TS-LKD galvų.

Rodosi, klanas sau padovanojo puikią kalėdinę dovaną – parlamentas, kiek tai įmanoma, sukasi apie jų orbitą (nors, tikriausiai, labai jau norėtųsi TPP brolystės su kairiaisiais), konservatoriai bebaigiami suvystyti, visos svarbiausios institucijos iki tol buvusios „gerų vyrų“ rankose ten ir toliau lieka. Ir visgi didžiausią klaustuką galima rašyti ties Užsienio reikalų ministerija, kuriai, kaip prieš rinkimus buvo klaidingai tikėtasi, vadovauja ne parlamento narys, juolab, kad konservatorių gretose niekad netrūko gerų užsienio politikos specialistų, o diplomatas (tiek tos civilinės vykdomosios valdžios kontrolės…) tikrąja šio žodžio prasme – neaiški nei naujai iškepto ministro politinė orientacija, nei apskritai laikysena klano atžvilgiu – sakytum praeityje lyg ir turėjęs rimtų nesutarimų su URM vyresnybe, dabartinis Lietuvos diplomatijos vadovas gana atvirai rėžia neketinąs pernelyg keisti Lietuvos užsienio politikos kurso, o pareiškimas apie tai, kad esą vertėtų neskubėti su reikalavimų kėlimu Rusijai dėl okupacijos žalos atlyginimo grąžina į déjà vu akimirką – dar Antano Valionio ministravimo metais analogiškas vieno (taip pat klanui artimo) politologo pasiūlymas daugeliui atėmė žadą – gi šiandien net konservatorių gretose dėl tokio akibrokšto nematyti rimtesnio sujudimo.

Kitaip nei buvo galima numanyti, klano gyvenimo neapkartino ir nauji vėjai Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete. Švelniai tariant įdomiai atrodė NSGK vadovo Arvydo Anušausko pozicija, prisiimta po to, kai žurnalistas Kęstutis Girnius prabilo apie pokalbius su Valstybės saugumo departamento atstovais. NGSK pirmininkas aiškino apie specifinius Lietuvos saugumo darbo principus ir teigė nematąs nieko smerktino kai saugumo tarnyba žurnalistus kviečiasi „ant kilimėlio“, mat viskas tik vardan paties K. Girniaus saugumo (saugoti greičiausiai bandyta nuo savęs?). Matyt todėl, kad Kalėdos yra stebuklų metas, o gal ir dėl kiek žemiškesnių priežasčių labai jau panašiai VSD veiksmus viename žurnale publikuotame straipsnyje teisino ir jau minėtas klano vyras E. Kūris, kartu sugebėjęs ne pačiais galantiškiausiais būdais atsiliepti ir apie pono Girniaus kompetenciją politiniuose klausimuose. Galbūt dar anksti spręsti ką konkrečiai reiškia toks „pozicijų suartėjimas“, tačiau signalai girdimi ir pakankamai neraminantys.

Kažin ar po viso šito dar įmanoma rimtai vertinti Lietuvos politiką, kur it bankrutuojančiame teatre viskas apstatyta prasčiausiomis dekoracijomis – kaip bežiūrėtum patikėti niekaip nepavyksta: pokyčiai išoriniai, o viduriukas vis tiek smarkiai papuvęs. Patvarkyta lyg pagal „geriausias“ rusiškas tradicijas – nesvarbu, kur prasideda ir baigiasi pozicija ar opozicija , svarbu, kad atėjus tinkamam momentui virvutes trauko „teisingų“ žmonių kompanija. Todėl ateinant naujiems permainų metams norisi tikėti vienu: kad bent jau klausimas kas taps kitu Lietuvos Respublikos Prezidentu nepavirs į retorinį.

Išardykite niekšų lizdą ir jie lėks žemyn kaip tikri uolų liūtai.