Karas baigėsi – kas iš to?

Į Izraelio paskelbtą vienašališką ugnies nutraukimą po kiek laiko tokiu pačiu sprendimu atsakė ir Gazos ruože įsitvirtinusi teroristinė grupuotė „Hamas“. Be abejo, preventyviai prieš tai iššovusi penketą raketų į Izraelį. Bet kuriuo atveju, atrodo, kad šį kart bent kuriam laikui karo veiksmai aprims. Tačiau šį kartą ne visiškai apie tai.

Prieš pat konflikto pradžią pasirodė keletas naujienų, liudijančių jog kariniai veiksmai kils. Trumpalaikės paliaubos jau buvo kurį laiką nutrauktos, o „Hamas“, savo nenorą pratęsti jas daugiausia grindė veiksmais – permanentinėmis raketų atakomis į Izraelį.

Sunku patikėti, kad po šių išpuolių būtų siunčiama Jungtinių Tautų (toliau – JT) humanitarinė pagalba nuo to nukentėjusioms žydų šeimoms. Bet kuriuo atveju, ji greičiausiai ir nebuvo labai reikalinga, nes kiekviena išmalda priimama tik užklupus itin didelėms negandoms, tačiau tuo veiksmu aukojant ir dalį savo žmogiškojo orumo.

Prasidėjus karo veiksmams, kuriuos išprovokavo minėtos “Hamas” atakos, humanitarinė situacija Gazos ruože, taip ir neatsigavusiame po Izraelio vykdytos blokados, dar labiau pablogėjo. Vėlgi, ši buvo išprovokuota kontrabandininkų, kurie per sieną gabendavo ginklus “Hamas”, o šiuos savo ruožtu ši organizacija panaudodavo savo esminiam programiniam tikslui – sunaikinti Izraelį.

Kai kam gali atrodyti, jog Gazos ruožo gyventojai yra lyg teroristų ir žydų tarpusavio konflikto įkaitai. Tačiau aš laikausi nuomonės, jog be stipraus visuomenės palaikymo bet koks politinis režimas yra pasmerktas anksčiau ar vėliau žlugti. Šiaip ar taip, “Hamas” yra demokratiškai išrinkta palestiniečių valdžia, kuri ganėtinai sėkmingai tvarkėsi Gazos ruože, ir jei ne jų aklas pyktis ant Izraelio, greičiausiai būtų galėjusi dar ilgai bei ramiai ten viešpatauti.

Griežtas taikiųjų palestiniečių atskyrimas nuo “Hamas” kovotojų yra sunkiai pateisinamas, o būtent tai ir daro pažangioji pasaulio visuomenės dalis, ir ne taip stipriai, Izraelis.

Man visiškai nesuvokiama, kaip palestiniečiai, po šio karinio konflikto gali pakęsti artimą “Hamas” kovotojų kaimynystę. Štai keletas faktų, dėl kurių ir blaiviai mąstantis protestuotojas prieš Izraelio karinius veiksmus, turėtų deginti “Hamas” atributus, o ne Izraelio vėliavą. Jau plačiai pagarsėję “Hamas” kovotojų “žygdarbiai” civilius naudoti kaip gyvuosius skydus. Juk šiuo atveju tik Izraelis turi moralinę prievolę atsižvelgti į civilių aukas. „Hamas“ raketos šaudomos į Izraelio teritoriją savo ruožtu per šį konfliktą gyvybes atėmė tik Izraelio civiliams. Itin ciniški veiksmai yra į Izraelį šaudomos raketos iš ligoninių, mokyklų, darželių, žinant, kad šiojo karinės pajėgos dažniausiai smogia būtent į tas vietas, iš kur atskrieja raketos.

Per oro antskrydžius vietos bunkeriuose rezervuojamos “Hamas” kovotojams, o netilpę civiliai palestiniečiai turi savo kailiu pajusti ne jiems skirtų bombų galią. Plūstanti humanitarinė pagalba į Gazos ruožą dažnai nusėda “Hamas” kovotojų rankose, o civiliai turi tenkintis ne visa jiems skirta pagalba. Yra netgi specialių, tik “Hamas” skirtų ligoninių, kurios perimdamos galybę medikamentų atima galimybę išgyventi su kariniais veiksmais nesusijusiems nukentėjusiems civiliams.

O esminis faktorius yra „Hamas“ visiškas neatsakingumas už savo „ginamus“ tautiečius. Kaip galima leisti raketas į daug galingesnį priešininką ir kategoriškai atsisakyti paliaubų pratęsimo? Tai tikrai ne naivumas, o absoliutaus cinizmo apraiška, žinant ką tik minėtas „Hamas“ kariavimo ypatybes. Ir šis cinizmas yra labai stipriai paremtas „Hamas“ žinojimo, jog kiekviena tokia Izraelio ataka pasaulyje ne tik sukels visuotinį Izraelio veiksmų pasmerkimą, bet ir milijonus bei kalnus humanitarinės pagalbos. Dabar, kai įsivyravo trapios paliaubos, „Hamas“ begėdiškai sveikina palestiniečius su „pergale“…

Tačiau šie faktai nepakankamai atveria akis ir palestiniečiams, ir pasaulio bendruomenei. Tinkamesnio įvertinimo nesulaukė ir Izraelio kariuomenės mėtomi lapeliai virš Gazos ruožo, perspėjantys dėl bombardavimų ir tuo pačiu tikslu siunčiamos SMS žinutės. Abejoju, jog netgi toks kilnus Izraelio gestas priimti sunkiai sužeistus palestiniečius į savo ligonines kokybiškesniam gydymui, pakeis jų nuomonę į Izraelį ir visiškai priešingai besielgiantį “Hamas”.

Stebint įvykių nušvietimą žiniasklaidoje bei žmonių reakcijas pasaulyje, susidarė įspūdis, kad siekiama paveikti ne protą, o jausmus. Tuo ypatingai pasižymėjo kanalas “Al Jazeera”, kasdien rodydamas tikrai šiurpius vaizdus iš karo zonos, tačiau ne itin mėgindamas analizuoti karo priežastis ir sukėlėjus. Neakivaizdžiai tai buvo priskiriama Izraeliui, nes per žinias garsiausiai skambėdavo sužeistų palestiniečių dejonės ir prakeiksmai Izraeliui.

Televizijos kanalo „Euronews“ rubriką “No comment” okupavo vaizdai iš nusiaubto Gazos ruožo bei isteriški protestai visame pasaulyje, kuriuose dažniausiai deginamos Izraelio vėliavos. Charakteringas vaizdo reportažas atkeliavo iš Duisburgo, kuriame buvo dviejų priešingų pusių protesto akcijos. Nenuostabu, priešininkus pastebėję Palestinos šalininkai mėgino susidoroti su ne tokia rėksminga ir gausia Izraelio palaikymo grupe, kas būtų pavykę, jei ne policijos pajėgos.

JT Humanitarinė ir finansinė pagalba Gazai yra pats lengviausias ir visiškai neatsakingas sprendimas, kuris yra orientuotas į pasekmes, o ne į priežastis. Nejaugi taip sunku suvokti, jog į Gazos ruožą grūdamos gėrybės stiprina ne tik palestiniečius, gelbsti ne vien jų gyvybes, tačiau didele dalimi padeda atsigauti „Hamas“.

Siekimas sukurti geresnį gyvenimą „čia ir dabar“ šiuo atveju itin kertasi su ilgalaike konflikto sureguliavimo perspektyva, nes visa, kas leidžia „Hamas“ išgyventi, laimina ir tolesnius, mano nuomone, neišvengiamus šios teroristinės organizacijos karo kurstymus prievarta prieš Izraelio civilius gyventojus. O tai reiškia dar didesnes žmonių aukas, nes Izraelio kantrybė, kad ir kokia didelė, yra baigtinis dydis. Dabartinė situacija parodo pasaulio viešosios nuomonės neįgalumą (o gal nenorėjimą) suvokti realių priežasčių ir mėgavimąsi afekto būsenoje priimamais sprendimais. Mano nuomone, geriau itin skausmingi, bet realus veiksmai dabar, nei kančios pratęsimas į amžinybę.

Pabaigoje norėčiau pacituoti buvusios Izraelio ministrės pirmininkės Goldos Meir žodžius, kurie itin taikliai apibūdina esamą situaciją: “Mes galim atleisti arabams už mūsų vaikų žudynes. Bet negalim atleisti už tai, kad priverčia mus žudyti jų vaikus. Tik tada bus taika su arabais, kai jų meilė savo vaikams bus stipresnė už jų neapykantą mums.”