Kritikos akligatvis
Po sausio 16-osios riaušių prie parlamento ir taip jau stipri vyriausybės kritika buvo tapusi kone kova atviru frontu. Be abejo, kritikuotinų vietų kiekvienos vyriausybės veikloje rasti galima, tačiau visada egzistuoja saikas ir sveiko proto ribos, kurie turėtų sureguliuoti kaltinimų lavinų srautą. Deja, dažnos kritikos strėlės yra stebėtinai nuodingos, kurių konstruktyviai opozicijai bei informacijos priemonėms derėtų vengti.
Atrodo, jog netgi 8 metus išbuvę nepakeičiami valdžioje socialdemokratai, nulipę nuo pjedestalo praregėjo, kad krizė Lietuvoje yra ne liguisto proto išmonė, bet akivaizdus faktas. Tačiau tai jiems nekliudo netgi čia mėginti įkąsti savo oponentams sakant, kad krizės terminas pernelyg eskaluojamas – girdi, paprasti žmonės jausis per daug prislėgti ar gali netgi pulti į paniką. Mano požiūriu toks pasakymas veikiau parodo menkinantį požiūrį į tuos žmones, ir abejojimą jų atsakingumu krizės akivaizdoje. Nors galbūt socialdemokratai taip primena savo komunistines šaknis, kuriomis remiantis žmogus yra laikomas tik klusnia avele, kurią reikia nuolat kirpti, rūpestingai ganyti, ir jokiu būdu negąsdinti visokiomis tiesomis (nuo to gali pasigadinti būsimosios avienos kokybė).
Naiviai juokingi atrodo ir burnojimai prieš Energetikos ministerijos kūrimą – girdi, tai tėra tik būdas Tėvynės Sąjungai – Lietuvos Krikščionims Demokratams vyriausybėje pasididinti turimų ministrų portfelių skaičių iki tokio, kuris ten laiduotų lengvesnį sprendimų priėmimą. Tuo tarpu dauguma energetikos ekspertų sutaria, kad ši ministerija būtų tikrai naudinga, nes joje galima centralizuotai sutelkti žmogiškuosius išteklius, kurie būtų išimtinai nukreipti į šią Lietuvai itin svarbią ūkio sritį. Šiuo metu daugelis šiai sričiai priklausančių uždavinių sprendžiami keliose institucijose, dažnai nederinant jų tarpusavyje. Be to, tai yra aiškus signalas, kad vyriausybė šiuo veiksmu prisiima visišką atsakomybę už ministerijos veiklos rezultatus – sėkmingus ar ne. O kalbant be užuolankų bei atsakant į juokingiausią kritikos strėlę, daugumos vyriausybėje TS-LKD tikrai yra verta ir nusipelniusi rinkėjų valia, ir sunku patikėti, ar konkrečiai tokioje situacijoje atsidūrę opozicijos atstovai nesiektų to paties, nes tai yra elementari politikos abėcėlė.
Itin ciniška, kai manipuliuojant minėtu sausio 16-osios mitingu ir po to vykusiomis riaušėmis dalis žiniasklaidos pompastiškai kone postuluoja, kad taip tauta savo nepasitikėjimą išreiškia išrinktais tautos atstovais seime ir vyriausybės politika. Jau vien mitinguotojų sudėtis rodo, kad nepatenkintieji yra tik keleto socialinių sluoksnių atstovai. Nebuvo ten matyti nei didžiumos mokytojų, nei dėstytojų, nei gydytojų, nei valstybės biurokratų, nei dar daugelio profesijų atstovų. O socialinių apačių bei visom prasmėm neperspektyvaus jaunimo smurto proveržis apskritai neturi nieko bendro su tautos valia. Dar daugiau nepasitikėjimo tokia kritika kelia faktas, jog nepaprastai populiari Europos sąjungos komisarė Dalia Grybauskaitė būtent išreiškia itin tvirtą paramą vyriausybės vykdomai politikai, o ypač mokesčių reformai.
Visgi teigiamų poslinkių yra. Tai įrodo neseniai pasirodžiusi žinia, kad ūkio ministerijai pagaliau pavyko pasiekti susitarimą su smulkiųjų ir vidutinių verslininkų profsąjunga, jog vasario 3-iąją nebus rengiamas mitingas prie parlamento. Atrodo šį kartą pavyks išvengti gėdingos betvarkės prie seimo. Tikiuosi, kad netyčia įvykus Paleckio „frontavikų“ demonstracijai, netgi kai kuriems itin aršiems tautos valios skelbėjų nekils plunksna/neapsivers liežuvis to padaryti ir dabar.
Kiekvienam atsakingam Lietuvos piliečiui reikėtų įsisąmoninti, jog Lietuvą pradeda krėsti likusio pasaulio atžvilgiu kiek pavėlavusi finansų krizė. Neseniai į Lietuvą užsukusi ta pati Dalia Grybauskaitė grėsmingai priminė, kad Lietuva yra ant nemokumo, kitaip tariant – bankroto ribos, ir ją gali ištikti ne visai garbingas Vengrijos, Latvijos ar Islandijos likimas. Vis dėl to netgi tokiu atveju yra saugiklių – Tarptautinis valiutų fondas ar paskolos iš užsienio. Tačiau tai įmanoma tik išliekant politiškai stabilia ir patikima valstybe. Tad nepertraukiamos bei darbą paralyžiuojančios politinės rietenos, nepamatuotos isterijos protrūkiai žiniasklaidoje ir dar blogiau – riaušių pavidalu atsirandančios grėsmės politinio režimo stabilumui – tikrai nekelia mūsų prestižo bei pasitikėjimo galimų gelbėtojų akyse. Todėl dabartinė situacija Lietuvoje man primena organizmą, kuris turi kovoti prieš vėžinės ląstelės, kurioms nusispjaut, jog neatlaikius ir taip nusilpusiam organizmui, jos taipogi neturi jokių šansų išlikti.
