Obamiškos užsienio politikos ypatumai

Didaus susižavėjimo banga pamažu slūgsta. Nors kai kam, iš tiesų, ji net nebuvo užėjusi. Ir turbūt neveltui. Jau po pirmo savo prezidentavimo mėnesio Barackas Obama sugebėjo patvirtinti kai kuriuos savo kritikų nuogąstavimus. Viena vertus naujojo Amerikos prezidento užimta pozicija keletu ypatingai svarbių tarptautinių problemų atžvilgiu gali atrodyti, kaip diplomatinio diletantiškumo apraiškos, tačiau kita vertus galbūt tai yra gerai apgalvota ir savitai racionali politinė strategija.

Dar prieš rinkimus pagrindiniu Obamos, kaip galimo prezidento trukumu, buvo įvardinama jo ribota patirtis užsienio politikoje. Užkišti šią spragą buvo sumaniai pasirinktas neblogai tarptautinėje diplomatijoje besigaudantis viceprezidentas Joe Bidenas. Tuo buvo neva duodama suprasti, jog Obama labiau koncentruosis į ekonominės krizės krečiamą šalies vidaus ūkį, o tarptautinę areną užleis savo kur kas labiau patyrusiam kolegai.

Vis dėlto perėmus Baltuosius Rūmus savo žinion buvo atlikta bent keletas simboliškų, tačiau didelę reikšmę turinčių gestų, keičiančių buvusią Jungtinių Valstijų politiką bei menkinančių jų autoritetą artimiausių sąjungininkų gretose. Iš jų ko gero labiausiai įsimintini atvejai yra buvusio Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillo biusto išsiuntimas iš Baltųjų Rūmų bei JAV diplomatų tylus pritarimas Izraelio priešininkams Jungtinių Tautų surengtoje antrojoje Durbano konferencijoje prieš rasizmą. Be to netyla kalbos, jog vardan „konstruktyvaus dialogo“ su Rusija bei Iranu, JAV ketina paaukoti jau pagreitį įgavusį priešraketinės gynybos sistemos dislokavimo projektą Rytų Europoje.

Visi šie žingsniai pasižymi vienu bendru bruožu – prezidento Obamos administracijos veiksmai sėja sumišimą ir nepasitikėjimo dvasią JAV sąjungininkų stovykloje. Naujoji JAV politinė strategija kelia dvejonių ar Obama tikrai mano, jog norint sušvelninti savo šalies priešininkų pozicijas Amerikos atžvilgiu, reikia aukoti savo artimiausius sąjungininkus. Šiuo atvejo klausimą galbūt derėtų kelti kiek kitaip – ar Obama iš tiesų tiki, jog aukoti pasitikėjimą tarp draugų dėl neabejotinai laikino ir ne ypač vertingo flirto su savo amžinais oponentais yra vertinga?

Sprendžiant iš prieš rinkiminių kalbų bei po rinkiminių darbų naujoji užsienio politikos kryptis nėra vien padrikų ketinimų, troškimų ir interesų išdava. Greičiau atvirkščiai – noras vienu metu būti geram visiems, ir draugams ir nelabai bei po savo sparnu aprėpti kuo daugiau nuskriaustųjų, aiškiai atspindi demokratų partijos vertybinį pradą. Nepraėjus nei penkiasdešimčiai dienų nuo valdžios perėmimo, Obamos diplomatinis korpusas jau spėjo priversti sunerimti iki tol pakankamai šiltai su Busho administracija bendravusias valstybes.

Demokratų šaltas formalumas ir pasyvumas suneramino paprastai labai atrimus santykius su Jungtinėmis Valstijomis palaikantį Izrealį, kada šis, tradiciškai puolamas musulmonų valstybių atstovų, liko be užuovėjos ir palaikymo. Antrasis Durbano suvažiavimas buvo pirmasis JT Racism Talks raundas prieš šių metų balandį vyksiančią Jungtinių Tautų konferenciją, kurios metu yra didelė galimybė, jog bus priimta Izraelį rasistine valstybe skelbianti deklaracija. Tačiau tai gali įvykti tik su sąlyga, jog dabartinė Jungtinių Valstijų diplomatų užimta pasyvaus stebėtojo pozicija per pora mėnesių nebus pakeista.

Tokiam scenarijui pasikartojus, kas nebūtų labai stebėtina sekant dabartines tendencijas, JAV pozicijos Artimuosiuose Rytuose gali rimtai susvyruoti. Naivus tikėjimas, jog išdavus draugą automatiškai prisijaukinsi buvusį priešą, primena tarpukario metais vakarų europiečių vykdytą appeasement politiką, naudotą norint numalšinti Hitlerio galios aklį. Tuomet Didžioji Britanija ir Prancūzija, tarsi dabartinė JAV, paaukojo agresoriui savo mažąją sąjungininkę, Čekoslovakiją, Miuncheno konferencijos metu, tačiau tai visiškai nesustabdė Vokietijos ekspansionistinių siekių. Anot amerikiečių politologo Henry Kissingerio, toks nuolaidžiaujantis ir veidmainiškas europiečių žingsnis paskatino Hitlerį užimti dar agresyvesnę poziciją. Vokiečiai šią išdavystę palaikė valios silpnumu, savigarbos stoka arba paprasčiausiu niekingumu.

Artimųjų Rytų regionas akivaizdžiai tapo centriniu Obamos užsienio politikos centriniu objektu. Ypač tai pasakytina apie naująją strategiją bandant gerinti JAV įvaizdį musulmonų šalyse. Šiam tikslui siekti Jungtinės Valstijos, atrodo, yra linkusios suartėti ir su amžina geopolitine priešininke Rusija, kuri periodiškai tampa ypač draugiška ir sukalbama partnerė, kuomet jos ekonomiką užklumpa krizė. Pagrindinė diskusijų tema siejanti visas tris (JAV, Rusijos ir Irano) konkurentų stovyklas yra JAV inicijuotas priešraketinės gynybos sistemos dislokacijos programa Lenkijoje ir Čekijoje. Obama, gavęs Rusijos pasiūlymą dėl galimos paramos stabdant Irano branduolines ambicijas, ėmė abejoti ir rimtai svarstyti ar verta tęsti AMBD (Anti-Ballistic Missile Defence) projektą.

Kaip žinia, Irano branduolinės ambicijos pradėjo augti kartu su išskirtine Rusijos pagalba. Tad šiuo atveju rusų Amerikai rodomas draugiškumas nedvejotinai gali būti laikomas veidmainišku bei greičiausiai įtakotas desperacijos dėl sparčiai besikomplikuojančios Rusijos ekonominės būklės, o ne pro-vakarietiškų nuotaikų pakilimo. Tuo tarpu Obamos dvejonės dėl ABMD programos būtinybės Rytų Europoje yra sutinkamos su nuogąstavimais, jog gali pasikartoti Jaltos konferencijos scenarijus, kada JAV prezidentas Franklinas Roosveltas Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje lengva ranka komunistinei vergovei pasmerkė kone trečdalį Europos žemyno gyventojų. Galimas strateginių karinių projektų atitraukimas iš Rusijos pasienyje esančių regionų simboliškai yra vertinamas, kaip JAV rezignavimas bei įtakos sferos perleidimas rusų aktyviai remiamų nedemokratinių politinių jėgų plėtrai.

Trečias, ir ko gero mažiausiai tikėtas, Obamos žingsnis buvo veik garsiausio Didžiosios Britanijos premjero Winstono Churchillo biusto nuomos sutarties nutraukimas. Nors tai, pasak Baltųjų Rūmų atstovų, buvo normalus veiksmas atėjus sandorio pabaigai, tačiau visuomenės ažiotažas tokias šnekas pavertė niekais. Akivaizdu, jog demokratijos ir kovos prieš totalitarinius (tiek komunistų, tiek nacistų) režimus simbolio išsiuntimas atgal į tėvynę, racionaliai nepaaiškinus to priežasties, nėra traktuojamas kaip draugiškumo įkvėptas gestas.

Iš tiesų tikroji priežastis yra vieša paslaptis, kuri mena asmeninę Obamos šeimos nuoskaudą buvusiam Didžiosios Britanijos vadovui. Be jokios abejonės asmeniškumų vėlimas į tarpvalstybinius santykius neturėtų būti sveikintina praktika, tuo labiau jei tai kiršina dvi vienas labiausiai artimų sąjungininkių, kokios yra Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija. Ankstyvo pokario laikotarpiu dabartinėse Kenijos žemėse, tuo metu priklausiusiose Didžiosios Britanijos imperijai, kuriai tuo metu vadovavo Churchillas, siautėjo vietinė teroristų organizacija savo tikslu skelbusi kovą dėl nepriklausomybės nuo britų. Jos nariu buvo ir dabartinio JAV prezidento Obamos senelis, kuris tuometės valdžios buvo sugautas ir tardomas.

Nepaisant šeimos narių nesėkmių ir klystkelių prezidentas Obama norėjo viešai pademonstruoti savo nemeilę buvusiam Antrojo Pasaulinio karo didvyriui. Kaip žinia, Churchillo asmenybė yra plačiai siejama su kova prieš totalitarinius režimus bei už demokratines vertybes. Tad pasidaro ypač keista žinant, jog Obama pats skelbiasi esąs kovotojas už tuos pačius idealus kaip ir legendinis britų lyderis. Netgi savo kalbose dabartinis JAV vadovas noriai vartoja arba tiesiog perima kadaise Churchillo pasakytas metaforas bei citatas. Beje, būtent Churchillo tvirta valia karo metais leido amerikiečiams neprarasti paskutinio savo sąjungininko Europoje bei per jį iš naujo paskleisti demokratiją į Senąjį Kontinentą. Kontraversiškas elgesys, viešų ir privačių interesų konfliktas norom nenorom naujojo JAV prezidento diplomatinius gebėjimus ima gaubti diletantiškumo aura.

Atrodo, jog Obamos kritikai labiausiai nerimavę dėl jo akivaizdžių spragų užsienio politikos strategijoje, greičiausiai bus nebus pernelyg apsirikę. Naujajai Baltųjų Rūmų valdžiai užteko vos pusantro mėnesio, jog sugebėtų pasėti nerimą ir baimę dėl savo ateities tradicinių JAV sąjungininkų gretose bei imtų klibinti pakankamai tvirtus special relationship saitus su familiariai vadinama europietiškąja „penkiasdešimt pirmąja valstija“. Kita vertus pakeitęs diplomatijos kursą JAV prezidentas išlošė abejotinai nuoširdžią, nuo ekonominės suirutės kenčiančios, Rusijos paramą stabdyti jos pačios inicijuotą Irano branduolinę programą bei piktos musulmonų minios stichinę antižydišką džiaugsmo bangą, kuri greičiausiai niekaip neatsilieps vis blogėjančiam vakariečių įvaizdžiui Artimųjų Rytų regione.