La rebelión de las masas (I)
José Ortega y Gasseto „Masių sukilimas“ (La rebelión de las masas)
Dar praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ispanų filosofas José Ortega y Gassetas pasauliui užsiminė apie Europą kankinantį fenomeną, kuris šiuo metu jau tapo vakariečių kasdienybė. Ir tą fenomeną jis pavadino masių sukilimu.
Liberalams šaukiant, jog ateities nuspėti, remiantis praeities įvykiais, neįmanoma, kaip pats autorius teigia dar prieš jį, i.e. nuo XIX amžiaus pirmosios pusės ir vėliau, garsūs mastytojai vienas po kito pranašiškai skelbė: „Masės kyla!“ – Hegelis, „Dvasiškai neatsinaujinęs, mūsų amžius – revoliucijų amžius – sukels katastrofą“ – Comte‘as ar „Regiu nihilizmo antplūdį!“ – Nietzsche. Ir kaip nebūtų keista ateitis buvo išpranašauta. Jei nevisiškai tiksliai kaip norėtasi, tačiau niekas nepaneigs, jog pati esmė liko ta pati – mūsų postmodernioje epochoje šeimininkauja ne kas kitas, o visuomenės dalis, kurią Ortega y Gassetas įvardijo kaip masė.
Kas tai yra masė arba kitaip tariant minia? Kaip teigia autorius, šiuo atveju minia iš kiekybinės sąvokos tampa kokybine. Įprastai minia laikomas žmonių sambrūzdis vienoje konkrečioje vietoje tam tikru momentu, tuo tarpu kokybinė sąvoka reiškia ką kita. Minią sudaro paprasti žmogeliai, neturintys nei ypatingų gabumų nei išsiskiriantys iš kitų kokiu nors ypatingu kokybiniu bruožu. Kitaip tariant minios žmogus yra toks, kaip ir visi kiti. Šiam padarėliui priešpriešon yra pastatomas išskirtinis žmogus, i.e. elito atstovas. Kyla klausimas, tai kuo gi skiriasi šie du žmonių tipai?
Iš pradžių derėtų pastebėti, jog sąvoka masės arba elito žmogus nenurodo socialinės priklausomybės. Tai yra tik žmonių tipai. Tad tiek masės, tiek elito atstovų gali būti kiekviename visuomenės sluoksnyje pradedant aristokratais ir baigiant visiškais skurdžiais. Tačiau yra vienas esminis skirtumas, leidžiantis atskirti paprastą žmogelį nuo išrinktojo – i.e. valia. O tiksliau pasakius – valios, veikti savo galva, skirtumas skiria masės žmogų nuo išrinktosios mažumos. Valia siekti savo užsibrėžtų tikslų, idealų, valia priešintis inertiškai kasdienybei bei kurti savo originalų gyvenimą. Viso to masės žmogus neturi, tačiau net ir nesusimąsto apie tai. Šitaip yra todėl, nes jam jo gyvenimas yra kone idealus ir tuo jis yra labai patenkintas. Jis džiaugiasi esantis toks koks yra ir neketina nieko keisti, nei savyje, nei aplink save. Skirtingai nei mažuma, masė savęs nevaržo moralės saitais. Ji pasiduoda savo gyvuliškiems instinktams ir visas savo pastangas bei galias skiria savo poreikiams tenkinti, nepaisydama jokių elgesio normų ar taisyklių. Tokiais veiksmais yra ištrinama riba skirianti žmogų nuo gyvulių.
Vis dėlto vien savo materialių poreikių tenkinimu masės jau nebepasitenkina. Jos veržiasi į akademinę, meno bei valdžios sritis taip pat kaip ir į kitas visuomeninio gyvenimo sferas, prievarta vis primetinėdamos savo diktuojamas sąlygas be išimties visiems. Kas svarbiausia, visą tai masės daro ignoruodamos savo nekompetenciją. Tokia situacija tapo galima tik liberalios demokratijos vertybėmis grįstoje visuomeninėje terpėje. Prigimtinių teisių įgyvendinimas realybėje lėmė tai, jog žmonės nebeprivalo gyvenimo eigoje siekti savo teisių užtikrinimo stengdamiesi jas iškovoti bei apginti, o tiesiog jas gauna kaip labdarą vien dėlto fakto to, jog gimė. Kaip pažymi Ortega y Gassetas, belieka tik giliai kvėpuoti bei neišprotėti ir visos žmogaus teisės tau bus garantuotos. Šitokia sistema leidžia žmonėms nebesirūpinti savo žmogiškumo išlaikymu, jiems teisės tampa savaime suprantamu dalyku, kuris automatiškai nebetenka savo turėtos vertės. Todėl masės netik kad nesuvokia to vargo, kuris buvo iškęstas dabartinei situacijai pasiekti (Europa perėjo tūkstantmečius metų pilnų kraujo ir kančios kovojant dėl savo teisės vadintis žmonėmis), tačiau ir tai, jog teisių disponavimas suteikia ne tik laisves, tačiau užkrauna ir atsakomybę. Liberalioji demokratija numeta šią naštą nuo masės pečių, tuo padarydama jai meškos paslaugą.
Nepaisant šios išlygos, anot autoriaus, anksčiau dominuojančioji mažuma valdžioje laikėsi remiama liberaliųjų principų bei konstitucinių normų. Pagarba įstatymui buvo savaime suprantamas dalykas. Tuo tarpu šiuo metu tas ne tik išnyko, tačiau atvirkščiai – išsivystė kultas, garbinantis tuos, kurie geba apeiti esamus įstatymus arba juos pakeisti sau palankesniais. Kitaip tariant vertybių sistema radikaliai apsivertė nuo pagarbos sau ir kitam į nepagarbą kitam ir tuo pačiu sau. Ortega y Gassetas tai įvardija nebe kaip demokratiją, o hiperdemokratiją. Savo ruožtu tai reiškia, jog anksčiau masės, nors ir suvokdamos, jog valdančioji mažuma nebuvo tobula ir karts nuo karto padarydavo klaidų, nepretendavo užimti jos vietos, nes vis dar tikėjo, jog nėra pakankamai kompetentingos tą atlikti. Tuo tarpu dabar masės visiškai įsitikinusios, kad turi absoliučią teisę leisti veikti vietinių kavinių tauškalams ir suteikti jiems valstybės įstatymo galią. Autorius bruožą, taikliausiai atspindintį nūdienos situaciją, apibrėžia tokiais žodžiais: vulgarios miesčioniškos sieliūkštės, suvokdamos savo vidutinybę, drąsiai reiškia savo teisę į vulgarumą ir jį visur platina.
Tradicinis gyvenimo priesakas teigė: „Gyventi – tai jaustis suvaržytam, ir todėl būtinai reikia skaitytis su tuo, kas mus varžo“, o naujasis balsas skelbia: „Gyventi – tai nesutikti jokių kliūčių, ramia širdimi daryti ką tik nori. Praktiškai nėra nieko negalimo, nėra jokių pavojų – nei didelių, nei mažų“. Seniau materialinius apribojimus bei paklusnumą vadovaujantiems, masės žmogus laikė natūraliu dalyku. O naujoji masė gyvenimą be apribojimų suvokia kaip natūraliausią dalyką, kurio nesąlygoja jokios priežastys. Jokia išorinė jėga nebevaržo jos gyvenimo, vadinasi, nebereikia nuolat su kuo nors skaitytis, ypač su vadovaujančiais. Kito egzistavimą masės žmogus pripažįsta tik tada jei anas priverčia šį pajusti savo fizinės-materialinės galios persvarą, o šiaip paprastai masės žmogus sau autoritetų neieško, nes jis pats sau yra idealas.
Kaip teigia Ortega y Gassetas, reikia pažymėti svarbų skirtumą tarp masės ir elito žmonių tipų – pirmasis gyvena išimtinai tik sau, o antrasis – tarnaudamas kitiems. Pastarasis visada jaučia vidinį poreikį kreipti žvilgsnį aukštyn, į autoritetus ir principus, kuriems jis paklusta, laisva valia jiems tarnauja. Tokiam žmogui gyvenimas netenka prasmės, jeigu jis negali jo panaudoti kilnesniems tikslams. Tačiau tarnystės šio atveju nereikia suprasti tiesmukai – ji kyla ne iš priespaudos, o noro kurti, siekti naujų, vis sunkesnių užduočių įgyvendinimo.
Johannas Wolfgangas von Goethe kadaise teigė – „gyventi vien savo malonumui – plebėjo reikalas: kilmingas siekia tvarkos ir paiso įstatymų“. Šiais laikais kilmingumo sąvoka, anot Ortegos y Gasseto, yra pernelyg nuvertinta ir supaprastinta iki tam tikro paveldėtojo statuso visuomenėje, i.e. „mėlyno kraujo“. Tikrasis kilmingumas yra kur kas platesnė sąvoka, kurią sudaro ne tik paveldėta protėvių garbė, tačiau ir pareiga, tą garbę išlaikyti savo ir kitų akyse, o po to ją perduoti savo palikuoniams. Taigi kilmingas – tai nusipelnęs visuomenei, žymus ir atsakingas žmogus.
Bus tęsinys.
Greičiausiai tau nepatinka ne Algirdo šlykštus straipsnis, bet Ortegos y Gasseto filosofija. :) Nes Algirdas čia reflektuoja svarbiausias knygos mintis. Kita vertus, klausimas apmąstymui: kodėl demokratijos, kaip „absoliutaus gėrio“ sąvoka negali būti tikrinama ir kritikuotina? Nemanau, kad tai (demokratija) yra kažkokia natūrali duotybė tiesiai iš dangaus, lygiai kaip ir nemanau, kad mums įprasta liberali demokratinė santvarka – idealiausias žmonių sambūvio tvarkymo variantas.
O elito, aristokratijos etc. egzistavimą neigti naivu ir, iš dalies, juokinga. Savaip pakartoji Lenino frazę apie melžėjų gebėjimą valdyti valstybę.
Nu sorry, bet tikrai šlykštus straipsnis. Niekas negali rašyti kažko, lyg pats būtų nesistemos dalis, taigi vat kur tas skyrimas tarp masių ir elito? Kada baigiasi masė ir prasideda elitas? Man rodos jo visiškai nėra ir taip skirstyti žmones yra visiškai viduramžiška ir tiesmuka, elitui įsipjovus piršta dar tikriausiai ir mėlynas kraujas teka.. Jeigu pratęsiant šias idėjas tai demokratiją yra blogis, nes valdyti turi tik kompetetingas elitas, kuris greičiausiai dar yra paveldimas ir t.t ir pan., žodžiu žvilgsnis ne į ateitį o į gudžius viduramžius.
Visiškai sutinku, kad demokratija yra kvescionuojama, aš visai sutikčiau su mažu testuku pvz prie rinkimų biuletenio, kad atkristų žmonės, kurie nežino ką daro premjeras ar kaip funkcionuoja seimas, kaip kažkada bulota siūlė. Kas del idealumo – idealios santvarkos nėra vertybiškai geriausia yra socializmas, jei kada nors kas nors pavyks jį nors truputi įgyvendinti (Švedijai truputi pavyko), o elito egzistavimo ir neneigiu, tačiau pats elitas ir žino, kad jis egzistuoja, pats supranta ir veikia tos liberaliosios demokratijos rėmuose, o eiti per gatves ir šaukti, mes va elitas, mes dabar norim čia jus valdyti, nes jūs masės ir nesuprantat, ko jums reikia – tai visiška kvailystė. Elitas egzistuoja savaime ir nereikia jo kažkaip išskirinėti, o jeigu jis būtų kažkaip išskirtas – tu elitas, o tu ne, tavo vaikas elitas, o tavo – ne, tuomet tai jau nebebūtų elitas.
Mielas kolega, as turiu didelį nuogastavimą, jog tamsta nepreskaitete viso straipsnio vienodai atidžiai, kaip keletą nuotrupų. Knygos autorius Ortega y Gassetas kaip tik išskyrė dvi atskiras, viena kitai priešingas sąvokas – demokratiją ir hiperdemokratiją (primanenačią antikos ochlokratiją, anot Aristotelio, labiausiai negerą tironijos atmainą). Tad jokiu būdu negalima teigti, jog autorius kritikavo pačią demokratijos pirminę idėją. Jo nemalonėn pateko ne ši, o tai kas iš jos liko, kada nekompetetingi ir nesantūrūs veikėjai bet kokiomis priemonėmis ėmė gviežtis valdžios bei ją pasiekę, nenustojo elgtis vulgariai lyg ir toliau gyventų kaimo smuklėje.
Be to, kilmingumo sąvoka buvo gana aiškiai išdėstyta be aliuzijų į kraujo giminystę, o atvirkščiai – kilmingu gali tapti bet kas, kas turi valios kelti sau aukštesnius tikslus nei tuos, kuriuos determinuoja jo biologiška prigimtis bei juos stengtis įgyvendinti. Tai yra, tikėti aukštesne tiesa ir jai tarnauti, o ne vergauti savo vien tik savo kūniškiems poreikiams.
Beje, Lietuvoje daugelis mėgsta teigti, jog valdžioje esantys yra korumpuoti, neatsakingi ir vulgarūs. Taigi ši masių sukilimo problematika yra pakankamai artima ir mūsų šaliai. Tarkim, jei valdžioje būtų kiek daugiau atsakingų ir aukštesniems tikslams atsidavusių politikų, visos tautos gyvenimas būtų kur kas lengsvesnis, o bendros nuotaikos skaidresnės nei dabar, turint tiek daug gobšių liumpenų aukščiausiuose administracijos sluoksniuose.
Tikrai labai sudomino mane šis straipsnis. Apie tai kas čia parašyta, esu ne kartą mąstęs ir su tuom susiduriu kiekviną dieną. Ir iš tiesų, vidutinybės stipriai varžo ir spaudžia, tuos, kurie turi originalesnį, daugelį atveju tinkamesnį, požiūrį į gyvenimą. Šitas straipsiniukas daugmaž titinka mano filosofinius apgalvojimus. Užsimaniau perskaityt šią knygą. :)
Mano manymu labai gera knyga. Ne tik praplečia akiratį ir duoda minčių apmastymams, bet taip pat ir įtraukia į gilesnius tyrinejimus susijusius su šia sritimi.
Koktu pripažinti, tačiau mūsų laikams masių sukilimas kone aktualesnis, nei tam laikotarpiui kada rašė Ortega y Gassetas, i.e. 1930 metais. Nors atrodė, jog po išskirtinai masių ideologijų sukelto Antrojo pasaulinio karo žmonės pasimokins ir nebedary tos pačios klaidos, tačiau atrodo tas pats fenomenas atgijo nauju pavidalu – Frankfurto mokyklos neo-marxizmo ir post-modernizmo filosofijų mišiniu. Ši mikstūra, atrodo, jog gali nueiti dar toliau nei sugebėjo padaryti komunizmas ar nacizmas, nes naudojama ne grubi fizinė jėga, o nutildymas-ignoravimas. George’o Orwello “1984″ arba Aldous Huxley “Brave New World” gali iš tiesų imti tapti realybe..
Geros mintys. Kai dingsta atsakomybė, prasideda bardakas. Tačiau negalima nuneigti, kad kilmingasis elitas buvo ir yra tokia pati trumpalaikė utopija, kaip ir “geroji” demokratija.
Kaip jau minėjau, autorius iškelia alternatyvią kilmingumo sąvoką, kuri turi ne daug bendro su giminystės ryšiais ir nusigyvenusiais kilmingaisiais. Kilmingumas kyla iš žmogaus vidaus, i.e. laisvos valios kažką sukurti, pakeisti į gerąją pusę, laikytis taisyklių bei padorumo normų. Tokių žmonių manau buvo ir tarpukario laikotarpiu, yra ir dabar. Tikrai nemanau, jog noras gyventi pagal taisykles ir taisyti sau aukštesnius standartus nei dauguma, yra utopija. Bėda ta, jog tokie žmonės nėra vertinami ir prileidžiami prie valdžios..
nagi išversk pasakymą “prileidžiami prie valdžios”.
Nesusilaikysiu ir atsakysiu už Algirdą :)
Paprastas pavyzdys Lietuvoje. Mano nuomone tikras lietuvių elito atstovas yra Vytautas Landsbergis, o jo “populiarumą” liaudyje visi puikiai žinome. Prileistas prie valdžios tik tada, kada masės žmonės nesugebėjo patys susitvarkyti, kada reikėjo tikro lyderio, kuris sugebėtų iškelti valstybės interesus aukščiau už asmeninius. Antagonizmas galėtų būti kad ir tas pats Brazauskas ir jo rinkėjų gausybė 1993 metų prezidento rinkimuose. Šie pavyzdžiai vaizdžiai iliustruoja perskyrą tarp Ortegos Y Gasseto įvardinamo elito ir masių.
Gerbiu Landsbergį kaip nusipelniusį atkūriant nepriklausomybę, bet visiškai džiaugiuosi, kad nebuvo jis kaip jūs sakot laiku perdaug prileistas, nes jo būvimas valdžioj įrodė, kad jis tikrai nėra politikas, jis tik ideologas ir kasdieninės politinės intrigėlės, įstatymų leidyba jam visiškai nėra tinkamas užsiemimas dėl tos pačios eltiškos arogancijos, nepasitikėjimo niekuo ir pan., ką vainikavo jo inicijuotas referendumas dėl prezidentinio valdymo sistemos, kuris ačiū dievui nelaimėjo ir nenuvedė lt į autoritarizmą (net neabejoju su pačiu Landbergiu priešaky). Tas skirtumas tarp tautos šauklio ir tautos vado labai jau nežymūs (kaip kad jau įrodė koks Basanavičius).
Na tokiu atveju tu turbūt džiaugiesi, kad Brazauskas buvo prileistas tuo metu prie valdžios. Jei tau atrodo, kad ne itin charizmatiškas (liaudies akyse) bei kiek per daug arogantiškas (mano nuomone, pelnytai) Landsbergis ir jo vedamas Sąjūdis buvo blogiau, nei komunistai (pasivadinę LDDP) su Brazausku priešakyje, tada tikrai nuleidžiu rankas. Ką tu nori, tą sakyk, bet Landsbergio autoritarizmas (kuo aš šiaip netikiu) yra tikrai geriau nei brazauskinis-komunistinis politinis chaosas, sudarantis puikią terpę korupcijai ir stambaus mąsto vagystėms.
Brazauskas savo ruožtu buvo greičiau antiideologiškas (na, nomenklatūrinis ideologas galbūt), kasdienių politinių intrigėlių ne ką mažiau baidesi. O tos intrigėlės, manyčiau, yra politikų duona, kaip ir nepasitikėjimas niekuo. Brazauskas savo ruožtu pasitikėjo savo godumo jausmu, tai jau tikrai.
Dėl autoritarizmo, tai niekas tiksliai nežino, kas būtų įvykę, nes to paprasčiausiai neįvyko. O kas nutiko per (ne iš eilės) 12 metų komunistų valdymo, rezultatus turime dabar, o džiaugtis tuo gali nebent politikos analfabetas arba tautos priešas.
Beje, nereikia manyti, kad elitas, vien pavadintas elitu ir išaukštintas masių atžvilgiu, tampa tobulybe bei kažkuo šventu. Tiesiog tuo parodomas kokybinis skirtumas. Ir tai negarantuoja sėkmės, o suteikia daugiau šansų nenusiristi į degradacijos pakalnę. Nereikia pamiršti, kad ir elitą sudaro žmonės.
Visais laikais lietuviai mėgo turėti sau idelą, žmogų, kuris valdytų kietai ir galėtų visa atsakomybę užsitraukti ant savęs. Kažkada tie lyderiai buvo kunigai, vėliau, bažnyčiai praradus didelę įtaką, vėliau tokių žmonių ieškojo tarp politikų. Lietuviai ligi šiolei ieško tokių lyderių: iš pradžių toks buvo Brazauskas, vėliau Paksas. Galima diskutuoti, kuris mums būtų tinkamesnis valdovas – komunistas, ar silpnavalis-”rusažiūris”. Deja tokie “lyderiai” dažnai pažeidžia demokratines vertybes. V.Landsbergis nesistengė valdyti kaip koks tironas, kartais atrodydavo net pasyvokai, bet išlikdavo prie savo vertybių visad. Ne kaip koks AMB, kuriam labiau, matyt, rūpėjo sukurti UAB “Lietuvos Respublika”, o ne ginti nacionalius interesus..
“nes jo būvimas valdžioj įrodė, kad jis tikrai nėra politikas, jis tik ideologas ir kasdieninės politinės intrigėlės, įstatymų leidyba jam visiškai nėra tinkamas užsiemimas”
Hmm.. aš šiaip būtent priešingai būčiau linkęs tvirtinti i.e., jog jis yra kone vienintelis tikrai geras politikas Lietuvoje, na dar pridėjus Egidijų Vareikį etc. Aukštoji politika, iš tiesų, yra tikroji politika, tuo tarpu žemoji – griečiau administavimas, o ne politika.
Sprendimas Landsbergio nepaskirti užsienio reikalų ministru mane tiesiog pribloškė ir labai nuvylė. Būtent ši pozicija, ko gero būtų adekvačiausia vieta valstybės valdžios aparate tokios aukštos prabos politikui, kuris stebina savo kompetencija ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos lygmeniu.
Aš manau, kad paskirdami V.Ušacką, valdančiosios koalicijos žmonės(bent dalis/dalelė) norėjo pratęsti savo gerus santykius su JAV. Iš dalies tai gali būti patogu, bet iš dalies mes atrodome kaip subinlaižiai. Ne veltui seniau Lietuva buvo vadinama Europos Sąjungos trojos arkliu. V.Landsbergis būtų buvęs daug palankesnis žmogus palaikant gerus santykiu su Europa, juolab, kad V.Adamkaus kadencija baigiasi ir reikės žmogaus galinčius susikalbėti su visomis Merkel, Sarkozy ir t.t.
Tuo tarpu mano nuomone, Ušacką pasirinko dėl poros priežasčių. Landsbergis paprasčiausiai būtų tapęs faktiniu valstybės vadovu, jei būtų užėmęs užsienio ministro kėdę. O antra priežastis manau yra ta, jog galiojo kažkoks susitarimas tarp partijų ir šiaip įtakingų grupių, jog reikia į tą postą sodinti Ušacką, o ne ką kitą.
Be to, kol kas Lietuvai užsienio politikoje nėra daygiau į ka pasiremti, tik kaip į Ameriką.. na gal dar iš dalies į Lenkiją.. ir labai pritempus – Skandinavijos šalis. Visai likusiai Europai Lietuva visiškai nerūpi, o tiesą sakant, trukdo taikų sugyvenimą su Rusija. Landsbergis yra vienas iš nedaugelio, kuris labai aiškiai suvokia situaciją ir būtų galėjęs tapti puikiu mūsų šalies diplomatijos atgimimo vedliu.
EU užsienio politikoje kol kas yra nulis ir neatrodo, jog ketina kažką keisti iš esmės. Tad Europos lyginimas su Amerika neturi beveik jokios prasmės.
Beje, šis straipsnis nelabai turėjo ką bendro su dabar mūsų gvildenama tema ;]
Įdomus ir netikėtas straipsnis. Toks, kokio seniai norėjosi. Dėkui Autoriui.