La rebelión de las masas (II)

Pirmoji dalis.

Tęsinys.

Požiūris į tiesą bei jos paieškas, yra vienas iš kelių esminių principų, dėl kurių nesutaria masės ir elito žmogus. Pirmajam, tai ne kas kita kaip tuščias laiko švaistymas, nes reikia gyventi čia ir dabar – carpe diem, nesižvalgyti nei į praeitį, nei į ateitį. Visa tiesa jau yra „atrasta“, jos nereikia ieškoti kažkur, ji yra čia pat. Tai, ko tu dabar nori, ir yra tiesa. Pastangų jai ieškoti eikvoti neverta, nes jų neužteks savo tiesai įgyvendinti. O tą reikia daryti dabar pat. Beveik visiškai atvirkščia tiesos samprata gyvuoja elito žmogaus sąmonėje. Iš esmės, tiesos paieškos yra fundamentali tokio tipo asmens vertybė. Troškimas judėti į priekį, nuolat mąstyti bei kurti, siekti vis aukštesnio tikslo ir, svarbiausia, nebijoti nežinios – yra savybės, kuriomis disponuoja tikrasis elito žmogus. Jis savęs neapgaudinėja primityviomis teorijomis aiškinančiomis jo egzistenciją, nes suvokia, jog tai sfera, kurios joks Žmogus negebės atskleisti bei pažinti.

Šie žodžiai skamba kaip tikra kritika postmodernizmui, nors iki šios filosofinės minties susiformavimo pradžios dar buvo ilgas laiko tarpas. Taigi, kad ir kaip tai nepatiktų liberalams, gerai išmanant istorijos filosofiją, visuomenės ateitį galima nuspėti. Tuo labiau jei panašūs procesai jau yra kažkada įvykę. Ortega y Gassetas prisimena Romos imperijos žlugimo istoriją, kuomet labai pakilus pragyvenimo lygiui žmonės tuo labai susižavėjo, o susižavėję įtikėjo, jog jų epocha yra paskutinė, i.e. tobula – geriau būti negali, ir nustojo judėti į priekį. Bendravimo normos, mandagumas, tarpusavio pagarba, teisių ir teisingumo paisymas, visa tai buvo paminta dėl paprastos priežasties – o kam to reikia rojuje?! Gyvenimas sustojo, žmonės atsisakė buvusių tradicijų bei su jomis susijusių įsipareigojimų ir ėmė gyventi tik sau. „Mūsų tėvai už senelius blogesni, mus niekingus pradėjo, mes gimdysime visiškai netikusius“ – taip eilėmis tuometę situaciją išreiškė romėnų poetas Horacijus. Taigi pasenusi Romos civilizacija, galima teigti, jog pati sau nusistatė savo pabaigos datą.

Tikroji gyvenimo pilnatvė, pasak Ortegos y Gasseto, – ne pasitenkinimo ramybė, o tikslo siekimo procesas, jo įtvirtinimo akimirka. Kaip, pastebi autorius, savimi patenkintos ir dangiškosios ramybės apimtos epochos, netenka savo gyvybinės jėgos, i.e. atsakomybės jausmo už save ir savo veiksmus. Taip atsitinka tada, kai vidutinybė savavališkai nusprendžia, jog daugiau laimėjimų pasiekti jau nebeįmanoma, todėl kam save varžyti, kam klausyti valdžios patarimų, jei galima patiems imti veikti. Šią situaciją suponuoja gerovės jausmas, kuris atsiranda dėl staigaus gyvenimo lygio pakilimo. Toks jausmas užmigdo žmonių budrumą, vis primenantį, jog reikia nepamiršti visų tų praeities kančių iškęstų siekiant šio tikslo. Tuo metu žmoniją jau apėmęs amžinybės pojūtis suformuoja nepagrystą viltį, jog palaima tęsis nenutrūkstamai, nepaisant realios tikrovės. Ši haliucinacija labai panaši į tą, kuri ištinka žmogų pavartojus malonumą teikiančių medžiagų. Laimė bei džiaugsmas atrodo niekados nesibaigs, tačiau tai yra tik iliuzija, o svarbiausia, jog jos pasekmės ateityje bus labai skaudžios. Autoriaus žodžiais tariant, visokiausių gėrybių bei galimybių pertekęs pasaulis automatiškai sukuria deformuotas, ydingas gyvenimo formas, išsigimusių žmonių tipus. Teisų ir pareigų santykio neatitikimas iš šaknų demoralizuoja masės žmogaus prigimtį, atitolina jį nuo tikrosios gyvenimo esmės, kuri visada susijusi su pavojumi, visada neįžvelgiama ir nuspėjama.

Ortega y Gassetas didelę problemą įžvelgia gyvensenos bruože, kuris šiuo metu yra labai dažnas reiškinys Vakarų visuomenėse. Tai yra tai, jog žmogus nebejaučia ribos tarp gyvenimo šeimoje ir gyvenimo gatvėje arba viešojoje erdvėje. Anot autoriaus, šeimoje vyrauja nenatūrali šiltnamio atmosfera, nes joje toleruojama tai, už ką visuomenėje tektų gerokai nukentėti. Mes žinome, jog šeimoje visi nusižengimai, netgi gana dideli, galiausiai lieka nenubausti arba nubausti neadekvačiai švelniai. Todėl žmogus iš šeimos išėjęs į pasaulį, nesuvokdamas padarinių, elgiasi taip, kaip buvo įpratęs jam pažįstamoje terpėje, tačiau dabar už tai jam tenka sumokėti kur kas daugiau, nei jis galėjo įsivaizduoti. Gaila, bet tokių klaidų visuomenė neatleidžia, skirtingai negu tai daro šeima.

Vadovaujantis šia įžvalga Ortega y Gassetui nebuvo sudėtinga išpranašauti jo laikmečiui dar netolimos ateities kataklizmo – Antrojo Pasaulinio karo. Kalbant tiksliau, autorius buvo numatęs, jog po dvidešimties ar trisdešimties metų Europa susidurs su dideliais politiniais sunkumais. Tačiau, iš tiesų, tiek ilgai to laukti nereikėjo. Stalino ir Hitlerio vedinos didvalstybės sukėlė karą, kurio pasekmės neatitaisomos dar iki šiol. O kas gi sudarė tuos du režimus? Savimi patenkintos, visur savo nuomonę primetinėjančios, ekspansionistinės, masių valdomos visuomenės. Vis dėlto, kas įdomiausia, pasaulis, ypatingai Vakarų, neva daug ko pasimokęs iš šio karo, vis tiek nenustojo propaguoti tų pačių ekspansyvių universalistinių idėjų. Perfrazavus ir šiems laikams pritaikius autoriaus žodžius, tai skambėtų taip – „nūdienos vakariečiai (aut. – europiečiai) įsitikinę, jog kiekvienas pasaulyje (Europoje) gyvenantis žmogus privalo būti liberalas“. Kaip geriausias pavyzdys šio požiūrio yra nesibaigianti ir mažne visą pasaulį apimanti vakariečių kova už žmogaus teises bei demokratines vertybes. Iš esmės, tai iliustruoja Isaiah Berlino aprašomų pozityviosios laisvės triumfą negatyviosios atžvilgiu.

Pabaigai reikėtų priminti, jog Ortega y Gassetas pabrėžė, jog tiek ir reakcingi anti-liberalai autoritaristai, tiek ir patys liberalai siekia to pačio tikslo – visuomenės moralinių pančių atpalaidavimo. Pirmieji tą argumentuoja tuo, jog neva gelbėdami tvarką ir valstybę, jie turi teisę elgtis su žmonėmis kaip tinkami, tuo tarpu antrieji moralę laiko grandinėmis, sukausčiusiomis iš prigimties laisvą individo sielą, kurios laisvės vardan turi būti sunaikintos. Ir viena, ir kita argumentacija yra būdinga masės žmogui, kuris, iš esmės apskirtai, gali apsieiti be moralės.