Trumpa Lietuvos žiniasklaidos anatomija

Ko mes siekiame?

Pasakymas, jog žmogus visada siekia žinoti, skamba tikrai išdidžiai ir skambiai. Tačiau yra labai didelis skirtumas tarp žinoti, kaip yra iš tikrųjų, ir žinoti, kaip norisi kad būtų iš tikrųjų. Iš esmės tai yra senos antikinės antinomijos tarp tiesos ir nuomonės postmodernioji tąsa. Tikrai šiuolaikinis žmogus pasakytų, jog abu žinojimo pobūdžiai yra lygiai teisingi, nes, anot jo, tikrosios tiesos nėra ir negali būti, tad kiekviena žmogaus nuomonė a priori yra savaip teisinga ir privaloma būti priimama bei gerbiama pasaulinės visuomenės, nepriklausomai nuo jos turinio. Tačiau palikime šiuos paradoksaliai skambančio tiesos reliatyvizmo ieškojimus ir pereikime prie konkretaus dalyko – žiniasklaidos – kuri ypač padeda žmogui sužinoti (veikiausiai, tiktai susidaryti vienokią ar kitokią nuomonę).

Spauda

Iš pradžių apžvelgsiu istoriniu požiūriu pirmiausią masinės žiniasklaidos priemonę – spaudą. Dabar Lietuvoje turime šimtus įvairių leidinių – nuo katastrofiškai emancipuotų, sekso ištroškusių moterų auditorijai tinkančių ir kvailybe alsuojančių cosmopolitanų, iki beveik padorių bei rimtų „Veido“ ar „Akiračių“. Šiaip ar taip, rimtųjų leidinių skaičius ir populiarumas apgailėtinai menkas, todėl apie juos neverta net kalbėti. Bet dabar ne apie tai. Štai geltonojoje spaudoje, kuri yra dominuojanti, tegalima rasti viešųjų ryšių specialistų sukurtus „žvaigždžių“ gyvenimų ypatumus, kurie suponuoja nelabai pasiekiamus bei išskirtinai kvailus trokštamus žmogaus įvaizdžius. Nereikėtų pamiršti ir korumpuotų didžiųjų informacinių leidinių. Juose apstu užsakomųjų straipsnių, jiems daroma įtaka iš užsienio (daugiausiai Rusijos) slaptųjų tarnybų, stambių Lietuvos verslininkų ar įmonių pusės. Kitaip tariant, visuomenės informavimą keičia tikslingas bei suplanuotas brainwashas. O galiausiai žvilgsnis užkliūva už ypač pakvaišusiųjų auditorijoms skirtų žurnaliūkščių, kvapą gniaužiančiais pavadinimais „Lemtis“ ar „Būrėja“. Jų populiarumas akivaizdžiai parodo, jog daug kam čakros atvėrimas atrodo veiksmingesnis galvos skausmo gydymas už aspiriną.

Televizija

Antra stambi žiniasklaidos priemonė yra televizija. Vėlgi, be informacinių laidų (taipogi nelabai skaidrių) beveik visą likusį televizijai skirtą laiką užima falšas. Preparuoti bei režisuoti vaizdeliai iš tokių klaikių laidų, kaip „Kelias į žvaigždes“ ar vienos į kitą panašios gyvenimo būdo laidos formuoja visišką tamsuolį, kurio žinios apsiriboja išgalvotų personažų ir jų istorijų atmintinu išmanymu. Televizijoje gausu koncertų, kuriuose figūruoja bandonijų, povilaičių bei delfinų anti-muzika. Dabar ypač populiaru „žvaigždėms“ perdainuoti svetimus kūrinius įvairiose televizinėse muzikinėse varžytuvėse. Galbūt tai šioks toks žingsnis pirmyn, tačiau bet kuriuo atveju yra neoriginalu ir primena kičą. Na, ir be abejo, kaimenės ir tuntai reklamos – to neišvengia jokia mass medios priemonė. Tačiau kad ir kiek Johnas Smithas plyšaus apie švarą ar manekenė kratys žvilgantį peruką, nuo to realybė nepasikeis.

Internetas

Ir galiausiai prieiname sąlyginai neseniai atsiradusį internetą. Dar ir dabar jis yra išlikęs kaip kone vienintelė informacinė erdvė, kur dar galima išreikšti dreskiančią tiesą, pavyzdžiui asmeniniame tinklalapyje ar bloge. Šitai turi ir minusų, kadangi kenksminga propaganda iš pinigingų rankų taip pat sklinda visais azimutais (pvz. politinių partijų ar politikų tinklalapiai). O žmonėms daug lengviau pastebėti ir būti paveikiamiems intensyvesnės bei įtaigesnės informacijos/dezinformacijos. Tačiau ne tai baisiausia. Nebūtų mūsų liberalioji demokratija demokratiška, jei net ir čia nepastatytų savų cerberių, saugančių XXI amžiaus prievartinės tolerancijos menamus idealus. Ir čia pradeda veikti su laikraščiais (pabrėžiu – populiariais) ir televizija (taipogi populiaria) beveik susidorojusi „dorovės policija“. Šiaip ar taip, internetas realios informacijos požiūriu yra tyriausias ir gaiviausias gurkšnis melo dujų pritvinkusiame informaciniame ore.

Užburtas ratas?

Trumpai apžvelgus Lietuvos žiniasklaidą, peršasi uždaras ratas – kokia žiniasklaida, tokia ir visuomenė ir atvirkščiai. Tačiau mano nuomone šios problemos raktas slypi pačiuose žmonėse. Kol mūsų visuomenė, prisimindama Rusijos okupacijos metu sėdėjimą ant melo adatos kone 24 valandas per parą, toliau nesistengs atskirti informacinių pelų nuo grūdų, tol realybė mums atrodys lyg žmogui, sergančiam glaukoma.