Islamėjančios Europos vidiniai prieštaravimai (I)

Prieš keletą metų kilęs furoras dėl vieno danų žurnalo išspausdintų Mahometo karikatūrų, pasikartojo dar keletą kartų iš eilės, tas pačias karikatūras perspausdinus danų bei kitų Vakarų šalių spaudai, nors ir nebe tokiu dideliu mastu. Šios akcijos buvo tarsi atsakas solidarizuojantis su tais žiniasklaidos atstovais, kuriems islamo ekstremistai buvo pagrasinę susidoroti dėl jų švenčiausio pranašo išniekinimo bei religinių jausmų įžeidimo. Beje, neseniai pasirodė pranešimų, jog Turkija žada blokuoti galimą buvusio danų premjero Anderso Fogho Rasmusseno kandidatūrą į NATO generalinius sekretorius (vakar NATO summite ši pranašystė išsipildė bent iš dalies). Šis pareiškimas padarytas su akivaizdžia aliuzija į neva netinkamą jo reakciją karikatūrų krizės metu, i.e. greičiausiai per mažai akcentuotą nusižeminimą ir keliaklupsčiavimą, barstant galvą pelenais. Be to, Turkijos, kaip sekuliaros, pasaulietinius įstatymus gerbiančios ir į europines politines struktūras ketinančios stoti šalies pareigūnams panašaus tipo pasisakymai visiškai nedera. Kita vertus, mitas apie Turkijos vakarietišką sekuliarumą gajus tik utopinėse kairiųjų liberalų pasąmonės vizijose, o ne realybėje. Tačiau dabar apie viską nuo pradžių.

Šiuolaikiniame Vakarų pasaulyje teisiniai argumentai reiškiant pasipiktinimą priešingos stovyklos argumentacija bei nurodant galimus jos kaltininkus skamba labai normaliai ir kone visiškai teisėtai. Tad atrodo, jog vakariečiai susidūrė su viena pirmų realių, stambių moralinių kontradikcijų savo politinėje ideologijoje. Kad ji, iš tiesų, didelė ir svarbi rodo tai, jog paprastai nuosaikūs, bailūs bei savo pozicijas kitiems linkę užliesti europiečiai, kažkodėl veik unisonu pritarė danų žurnalistams ir solidarizavosi prieš įnirtusių musulmonų minias Europoje, tiek ir už jos ribų.

Galbūt ir šį kartą būtų užleistos savos pozicijos ir už viską būtų buvę atsiprašyta, jei ne pernelyg didelis musulmonų įniršis bei įžūlumas niekinant spaudos ir sąžinės laisvę, kuris privertė pasijusti pažemintą net ir senokai savigarbos stokojančią Senosios Europos visuomenę. Gi buvo pasikėsinta į moderniųjų laikų stabą – laisvo žodžio teisę. Tai simbolis Naujųjų amžių Europos, kuri nusimetė savo senus tradicinės religijos moralinius apdarus ir griežtai autonomizavo žmogaus mąstymo ir sąžinės sritis. Šis ryžtingas žingsnis lėmė visišką valstybės, o vėliau ir visos visuomenės sekuliarizaciją.

Šis moralinis posūkis savo ruožtu XX amžiaus viduryje legitimavo imigracijos iš atsilikusių kraštų, tame tarpe ir islamo šalių, bangą. Buvo manyta (ir iki šiolei tebemanoma), jog šiuolaikinis mokslas geba, arba ateityje gebės, perkonstruoti žmogų ir jo paties aplinką tokiu būdu, kokiu bus panorėta. Tad vakariečių visuomenės sąmonę persmelkė mitas, kad žemėje nebėra nieko tikro turinčio savo nekintamą esmę, nes viskas gali būti sukonstruojama arba transformuojama į bet kokią formą, pasitelkus mokslines žinias. Filosofijoje ši naujoji konfesija suformavo postmodernistinį intelektualinį sąjūdį, kurio inspiruoti politikai ėmėsi ryžtingų tradicinės visuomenės dekonstravimo ir naujos kosmopolitinės visuomenės konstravimo veiksmų.

Vakarų demokratijų konstitucijose žmogaus religijos ir kitokių įsitikinimų laisvė, į kurią prievarta negali kėsintis nei valstybė, nei bendruomenė, nei kitas asmuo, yra griežtai apibrėžta. Žvelgiant paviršutiniškai atrodo, jog tobulesnių sąlygų taikai ir santarvei visuomenėje sukurti bei užtikrinti neįmanoma. Juk dabar kartu po vienu stogu gali sugyventi skirtingų religijų ar sektų atstovai, kurie, savaime aišku, vienas kito atžvilgiu neturėtų turėti blogų ketinimų. Vis dėlto toks įspūdis yra pakankamai seklus ir trumparegiškas. Visų pirma taip yra dėl keleto kompleksinių priežasčių. Liberalioji demokratija, šventu vakariečių įsitikinimu yra universalus reiškinys, kuris gali būti pritaikytas bet kurioje pasaulio bendruomenėje. Vis dėlto kaip rodo pasaulinė praktika demokratija su visais savo parametrais islamo karštuose iki šiol neprigyja.

Vakarų pasaulyje, skirtingai nei Rytų, bažnyčios ir pasaulietinė valdžia nebuvo sutelkiama vienos rankose. Žmogus nusikaltęs ir nubaustas vieno iš šių autoritetų, paguodos bei užtarimo galėjo ieškoti kitoje stovykloje. Bažnytinei valdžiai perdaug nesikišant ir išlaikant atstumą nuo aktualių valstybės politinių reikalų sprendimo susidarė sąlygos susiformuoti alternatyviai moralinei-vertybinei terpei, kurios pagrindu švietėjų pastangomis buvo išpopuliarintos žodžio ir sąžinės laisvės idėjos. Taigi Vakaruose krikščionybė, o veikiau katalikybė, jau savo tikėjimo dogmose turėjo užkoduotą pliuralizmo dvasią.

Tuo tarpu grįžtant prie esminės problemos, dera pastebėti, jog islamo kraštuose analogiška perskyra tarp religijos ir politikos neegzistavo. Korane užfiksuota, kad žmogus gyvenantis žemėje už savo elgesį ir veiklą yra atsakingas niekam kitam, o tik Alahui. Na, o visos musulmonų gyvenamos žemės yra viena ummah (i.e. Alaho karalystė žemėje), kuri negali būti skirstoma į tarpusavyje konkuruojančius antžeminius darinius. Suskaidymas galimas, tik administracijos srityje, tuo tarpu visi musulmonai ideologiškai lojalūs gali būti tik Alahui. Taigi aišku, jog islamo žemių valdovai savo valdymo principus galėjo grįsti tik religinės moralės vertybėmis. Savo ruožtu, tai reiškia, jog dabartinė situacija, kai islamo pasaulis gyvena suskirstytas pagal vakariečių dirbtinai primestą nation-state modelį, yra fundamentaliai priešinga musulmonų mąstysenai ir pasaulėjautai.

Šią prielaidą akivaizdžiai patvirtina musulmonų kraštų negebėjimas savo visuomenės gyvenime pritaikyti vakarietiškos demokratijos (liaudies valdžios) modelio. Valstybės, kurios yra laikomos bent iš dalies demokratiškomis, tokios kaip Turkija ar Pakistanas, pati valdymo sistema laikosi kariuomenės ar užsienio jėgų paramos dėka. Tuo tarpu pritaikius visus demokratijai keliamus reikalavimus, i.e. leidus laisvai balsuoti visiems piliečiams, į valdžią ateina islamistinės partijos, kurių programos dvelkia priešiškumu sąžinės pliuralizmui. Kalbėti apie kitas valstybes šioje vietoje apskritai nebūtų etiška, nes jose paprastai valdžia su religija eina išvien, o tą palaiko absoliuti dauguma balso teisę turinčių piliečių.

Bus tęsinys.