Kodėl ekonomikos „stimuliavimas“ neveikia?
Lietuvos televizijos sekmadieninėje pokalbių laidoje „Savaitė“ viešėjusi europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė dar kartą pabandė paremti pastarosiomis dienomis kiek neslopusią, tačiau krizės įsisiūbavimo pradžioje itin ryškiai skambėjusią poziciją, jog vienintelis kelias išsaugoti ekonomiką yra užtikrinti pajamų srautų iš valstybinio sektoriaus į atvirą rinką apimtis, kitais žodžiai tariant, skolintis kiek tik įmanoma ir viską mesti į rinką. Tačiau kokį trumpalaikį ir ilgalaikį efektą gali užtikrinti šie, ypač kairiųjų politinių jėgų akcentuojami veiksmai, ir kodėl ši strategija, kurią jau išbandė JAV ir Didžioji Britanija, dar nekur nesustabdė ekonomikos griūties?
Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforinės spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai, ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.
O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojus). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendrą vardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) – visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Baracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?
Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.
Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai, žinoma, dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).
Na, Jonai, labai jau diplomatiskai smerki raudonaja sistema :)
Ekopolitiskai, tai yra mazinamos islaidos, mazinamas vartojimas, vien tam kad sumazetu kainos, tam kad tas burbulas subliukstu. Taciau automatiskai, jeigu mazini kainas, tai tam kad neatsirastu dar vieno burbulo, tai reikia mazinti ir gyventoju grynasias pajamas, juridiniu asmenu grynuosius pelnus (velgi vartojimo mazinimui), to rezultate teoriskai teisingos priemones – kosminiai mokesciai, vienas is ju – progresinis (ko neturetu buti valdant desiniajai daugumai).
Taciau ne be reikalo sakau: teoriskai. Ne vienas is tu “mokesteliu” neskatins verslo, skatins daugiau dirbti, skatins zmoniu savimone kaip yra aplinkui blogai, kaip reikia stengtis isgyvenimui. O recesijos tai nemazina. O ir niekam nepaslaptis, jog zmones, kamuojami recesija, daugiau paskolu imti neprades, o ir “kojine” yra saugiau uz indelius…
Tad cia tiesiog, Jonai, papildau tava kritika :)
Pora redagavimo pastabų:
„bendravardiklį “ turėtų būti rašoma „bendrą vardiklį“.
„nes turėdami“ tarp šių žodžių reikia kablelio. “tai ką“ čia taip pat.
„Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai?“ Protegavimas leidžia užtikrint, kad pinigai neiškeliaus kur nors į Europą, visiškai suprantama. Didysis klausimas yra kas pirks visus tuos automobilius? Kiek ilgai galima gaminti „į sandėlį“?
Kaip ir Did. depresijos metais pagrindinė krizės priežastis yra perprodukcija. Tiksliau net ne ji (juk daugybė pasaulio gyventojų skursta…), o nesugebėjimas gerai paskirstyti išteklius – kas, ką ir už ką turėtų gauti. Na, čia jau pasaulinės santvarkos klausimas ir turbūt tik didelis karas gali ką nors pakeisti.
Jei visos pasaulio šalys būtų „sėkmingos“ (t.y. eksportas viršytų importą), tai kas tuomet pirktų visas tas prekes?
Kas tos inovatyvios įmonės? Pagal kokius kriterijus jos turi būti atrenkamos?
Apskritai, tai požiūris „daugiau gamybos!“ suaktyvėjo tik krizės metu, o visokie ekspertai ir guru dar visai neseniai teigė visiškai priešingai – prieš Kiniją, Indiją ir kitas pigias šalis – gamyklas atsilaikyti neįmanoma, orientuokitės į brandus, paslaugas ir t.t. (dar ir dabar viena kita tokia balta varna išlenda http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article.php?id=20653056 ), nes visos lengvosios pramonės gamyklos pasmerktos. Dabar kiek kitoks vėjas papūtė, visi sako „neturim gamybos, patys mes kalti“. Kas ką sakys dar po 5-10 metų?
Dėl inovatyvumo, esu beveik tikras, kad tokia, ar labai panaši formuluotė ir buvo naudojama. Nesu tam skyręs per daug dėmesio, bet kiek žinau yra tam tikri kriterijai, nustatantys kas yra inovatyvu , o kas ne. Tai susiję su naujomis technologijomis, investavimu į tyrimus, produktyvumo didinimu ir pan. Kiekvienais metais įmonės Lietuvoje pagal tai reitinguojamos, todėl matyt ir nustatyti kas dirba inovatyviai nėra sunku. Beje, mokslo ir onovacijų centrai netgi centralizuoja tokia veiklą plėtojančias įmones, ir ši veikla suteikiant patalpas ir panašiai tam tikra prasme yra dotuojama, gaila, kad beveik vien iš ES. O dėl viso kito… Sutinku ir tiek, manau kol kas labai sunku pasakyti, kokius konkrečius sprendimus reikia priimti, kad išgelbėti situaciją, bent jau aš nieko realaus negirdėjau, o tokie svaisčiojimai, kad “reikia karo”, arba “tegu viskas griūna” kažkaip neįkvepia.
kad Lietuvai krizę reikia pralaukti (didinti mokesčius), nes eksportuoti nėra kur, nes visur krizė….
tai aš nepritariu…
Lietuva eksportuoja: naftos produktus, trąšas, rusišką medieną su cigaretėm…
mano manymu vyriausybė turėtu mažinti mokesčius lietuviškiems produktams.
nemažinti valstybinius užsakymus (statybos, kelių, energetinius)
remti mokslo parkus (lazerių pramonę)
Žinau, kad rašau praėjus 2 metams ir kai krizė jau po truputį pereina į baigtinę stadiją, tačiau vistik tikiu, kad, nors ir prirašiau labai daug, kas nors mano komentarą perskaitys. :) Šiaip šiek tiek peno pamąstymams…
“Tai [...] kokius sprendimus priimti vyriausybėms?” Na, štai keletas pasiūlymų:
1. Turint omenyje, kad didžiausia dalis ekonomino augimo yra pasiekiama per skolinimąsį, pirmiausia siūlyčiau garantuoti bankų likvidumą, t.y., kad jiems netrūktų pinigų ir jie jaustų didesnį pasitikėjimą skolinti. Kaip žinau, Kubilius tai atliko – t.y. skyrė bankams apie 2.4 mlrd. lt. Tačiau tai nepakeitė bankų požiūrio į skolinimą: kraneliai taip ir liko užsukti… Kame problema? Valstybė neturėjo svertų įtakoti bankų skolinimo politiką. Tai reiškia, kad vietoje to (jei neklystu) 2.4 mlrd. litų skolinimo, reikėjo nupirkti bankų akcijas: taip būtų laimima dvigubai – ir valstybė turėtų įtakos banko skolinimo politikai, ir valstybė ilgalaikėje perspektyvoje šiek tiek netgi laimėtų pinigų, nes vėliau sėkmingai galėtų parduoti tas įsigytas akcijas. Tiesa, žinoma, tai dar ne viskas, nes monetarinė politika taip pat gali padėti: reikia taip pat mažinti minimalų atsargų kiekį (kas, tiesa, buvo padaryta) ir mažinti centrinio banko pinigų skolinimo privatiems bankams palūkanas.
2. Skatinti smulkųjį verslą mažinant biurokratines procedūras norint įkurti įmonę bei kuriam laikui (2-3 metams) panaikinant pelno mokesčius. Kiek žinau, Kubilius biurokratines procedūras lygtais ir planuoja mažinti, tačiau, kiek žinau, nelabai jam tai sekasi (tiesa, čia galiu ir klysti). Jis taip pat sumažino pelno mokęstį apskritai. Nors, viena vertus, tai – sveikintina, nes stimuliuoja smulkųjį ir vidutinį verslą, tačiau, kita vertus, stambiajam verslui lieka daugiau pinigų. Tas dalykas pats savaime nėra blogas, tačiau bėda tame, kad krizės metu stambusis verslas ir taip kur kas lengviau išgyvena, o taip pat jis IRGI yra linkęs taupyti, o ne investuoti, nes, kiek teko skaityti, patys teigė, kad vartotojų perkamoji galia krizės metu smuko. Na, nieko nesakau – taupymas tikrai nėra blogas dalykas, tačiau tuo (2009-aisiais), ir netgi sakyčiau, šiuo (2011-aisiais) momentu tai nėra pagrindinė įšeitis – reikia skatinti investicijas ir vartojimą, o vartojimo skatinimas fiskalinės politikos priemonėmis yra didelis iššūkis biudžetui. Tiesa, dar norėčiau paaiškinti kodėl būtent tik keliems metams, o ne visam: tiesiog nebebūtų svertų skatinti smulkųjį verslą kitų krizių atvejais. O, be to, prie visuotinio gerbūvio, manau, turėtų prisidėti visi.
3. Didinti visuminę paklausą mažinant mokesčius mažiausiai uždirbantiems. Taip, suprantu, kad skaitantiems dabar kilo bent keletas klausimų. Kodėl būtent mažiausiai? Todėl, kad būtent jiems gavus didesnį pinigų kiekį “į rankas” yra daug didesnė galimybė, kad jie tuos pinigus ne ims taupyti (nors, žinoma, būna visko), o būtent pirks kasdienio naudojimo prekes ir didintų vartojimą. Čia vėlgi reiktų pripažinti, kad ir tie žmonės, kurie gauna “daugiau” (na, tarkim, kad ir 2000-3000 lt.) neretai turi daug išlaidų. Vis dėlto, palyginus juos su tais, kurie gauna 670 “į rankas”… :) Be to, tie žmonės, gaunantys 2000-3000 kur kas dažniau turi daugiau įsipareigojimų bankams, todėl namažą dalį pajamų skirtų būtent tiems mokėjimams, kas tiesiogiai neskatintų vartojimo. Vis dėlto, būtina pripažinti, kad mokesčių mažinimas nesukuria naujų pinigų, o juos tik perskirsto, todėl iš esmės ekonomikoje vistiek cirkuliuos tas pats pinigų kiekis (čia galėjo būti dar viena vieta, kur skaitantiesiems galėjo kilti klausimas). Taigi, tektų arba mažinti biudžetinius įsipareigojimus, arba skolintis. Mažinant biudžeto įsipareigojimus, taip pat mažinamas ir vartojimas, kas veda link to, kad tas mokesčių mažinimas mažai uždirbantiems būtų neefektyvus vartojimo skatinimo požiūriu. Ką daryti? Skolintis, stengiantis skolintis iš privačių asmenų leidžiant obligacijas, šiek tiek privengiant tarptautinio skolinimosi. Tai nėra ideali išeitis, tačiau tai padėtų išvengti visiško bankroto. Taip pat nereiškia, kad nereikia racionalizuoti visų valstybės išlaidų. Juk tie minimum 100 mln. valdovų rūmams tikrai nėra pati svarbiausia investicija, ar ne? Sakyčiau yra ir daugiau tokių pavyzdžių.
Na, žinoma, dar reiktų teigti apie ES lėšų tinkamą panaudojimą, tačiau vėlgi, tai jau yra “self-explanatory”. Jei šie patarimai būtų realizuoti (tinkamai), tuomet sakyčiau ekonomikos kritimas 2009-aisiais būtų galėjęs būti ne 15 proc., bet būtų visai realu, kad jis būtų buvęs koks 7-8 proc., jei ne mažesnis; nedarbo lygis piko metu būtų buves ne 17.6 proc., bet koks 10-11 proc. Nors šie mano pateikti skaičiai galbūt ir nėra labai jau ispūdingi, nes jie vistiek dideli, tačiau vėlgi, tuomet krizė vistik būtų lengvesnė.
“kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė”
Su šiuo teiginiu sutinku: juk, prasidėjus krizei, vieni pirmųjų dalykų, kurių žmonės atsisako, juk ir yra prabangos prekės bei nereikalingos paslaugos. Čia taip pat norėčiau pridurti, kad Lietuvoje būtent dėl tos priežasties, kad gamyba iš esmės yra silnpna, subsidijos netiktų, ir ne vien todėl, kad išlaikytų laikinai nerentabilią šaką, bet dar ir todėl, kad ta šaka LABAI jau didelės įtakos Lietuvos makroekonomikai neturėtų, o biudžeto deficitas augtų dar labiau. Išvis, subsidijos apsimokėtų tik tokioje šalyje, kaip Islandija, kurioje viena ekonomikos šaka (žuvininkystė) yra ypatingai svarbi šaliai.