Kodėl ekonomikos „stimuliavimas“ neveikia?

Lietuvos televizijos sekmadieninėje pokalbių laidoje „Savaitė“ viešėjusi europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė dar kartą pabandė paremti pastarosiomis dienomis kiek neslopusią, tačiau krizės įsisiūbavimo pradžioje itin ryškiai skambėjusią poziciją, jog vienintelis kelias išsaugoti ekonomiką yra užtikrinti pajamų srautų iš valstybinio sektoriaus į atvirą rinką apimtis, kitais žodžiai tariant, skolintis kiek tik įmanoma ir viską mesti į rinką. Tačiau kokį trumpalaikį ir ilgalaikį efektą gali užtikrinti šie, ypač kairiųjų politinių jėgų akcentuojami veiksmai, ir kodėl ši strategija, kurią jau išbandė JAV ir Didžioji Britanija, dar nekur nesustabdė ekonomikos griūties?

Šiuo metu siaučianti ekonominė krizė unikali jau vien tuo, jog ji palietė pačias globalinės finansinės sistemos šaknis. Iki pat 2007 metų rudens neramumų JAV nekilnojamojo turto rinkoje, pasaulis buvo įtikėjęs, kad pridėtinę vertę, kuri ir yra esminis ekonomikos variklis, gali sukurti ne tik realios prekės ir paslaugos, tačiau ir butaforinės spekuliacijos pinigų, akcijų, žaliavų ir kitose įdomiose rinkose. Siurprizas! Paaiškėjo, kad ateitis yra pervertinta, ir tai, ką šiandien pardavinėjame, kaip rytoj sukuriamą produktą nėra jau taip materialu ir tikra. Tai kuo tikėti, ir kokius sprendimus priimti vyriausybėms? Kol kas panacėja neatrasta, tačiau bet koks bent kiek tikslesnis bandymas neabejotinai bus vertas Nobelio premijos.

O kol nėra tikslių atsakymų, kiekvienos šalies valdžia naudojasi lokalia specifika, politinėmis pažiūromis ar tiesiog emocijomis paremtomis priemonėmis. JAV, turėdama savo teritorijoje „dolerių spaustuvę“ stengiasi kuo labiau nuvertinti dolerį ir taip dirbtinai sumažinti tiek valstybinę, tiek namų ūkių skolą, kartu siekiama išlaikyti morališkai svarbius finansinius ir ekonominius galiūnus (pvz. automobilių gamintojus). Rusija pumpuoja rezervo pinigus ir bando stiprinti žaliavų eksportuotojų kartelius, taip siekdama stabilizuoti dramatiškai sumenkusias iš dujų ir naftos gaunamas pajamas. Kinija, tuo tarpu, stengiasi kuo labiau suaktyvinti vidaus rinką, išnaudoti vieną stabiliausių finansinių sistemų pasaulyje. Tai tik keli pavyzdžiai, tam tikrais aspektais jie labai specifiniai, tačiau turi ir vieną labai svarbų bendrą vardiklį – pinigai pumpuojami į rinką. Rusijos ir Kinijos atvejais, tai „gerų dienų“ pajamos, o JAV imasi skolintis pinigų iš dabartinės kartos proanūkių (vaikai ir anūkai prasiskolino per pastaruosius 20 metų). Ir visgi, 80 procentų amerikiečių teigia, kad blogiau dar niekada nėra buvę, Kinijos namų ūkių perkamoji galia niekinamai atsako į visus „liaudies“ valdžios veiksmus, o Rusijoje (neregėta!) – visuomenė (o kartais ir dabartinis prezidentas) vis atviriau kritikuoja Putino vyriausybės veiksmus. Tačiau šis, į gaisro gesinimą geriamaisiais puodeliais panašus procesas nesibaigia, ir net didžiausias visų laikų vienkartinis vienos šalies viduje patvirtintas paramos paketas, paskelbtas iškart po Baracko Obamos atėjimo ir vertas daugiau nei trilijono dolerių (beje, svarstymams pakako vos kelių valandų) jau yra paliktas istorikams, o šiandien toliau diskutuojama apie galimybes naujai injekcijai. Tačiau ką tai keičia? Ką keičia General Motors išlaikymas dar porai mėnesių, kai ignoruojami kur kas didesnę pridėtinę vertę sukuriantys, JAV teritorijoje gamyklas turintys Europos gamintojai? Ką keičia šie pinigai, kai vanduo pilamas ant jau ir taip supuvusių finansinių instrumentų ir institucijų šaknų?

Galime pažvelgti į tas pačias problemas ir kur kas lokaliau. Kodėl Latvijoje sunkiau nei Lietuvoje, ir kodėl Lietuvoje sunkiau nei Lenkijoje? Atsakymas pakankamai elementarus – kuo šalis labiau orientuota į paslaugų sektorių, tuo padėtis joje blogesnė. Latvijoje, kuri iš esmės turi tik vieną pakankamai didelį miestą, beveik visas biudžetas yra sukuriamas paslaugų sektoriaus. Lietuvos padėtis kiek palankesnė, nes turėdami stipresnius regionus, sukūrėme bent kiek labiau į gamybą ir eksportą orientuotą ekonomiką, ir visgi šioje srityje patys dar beviltiškai atsiliekame nuo lenkų. Šioje vietoje krizė veikia kaip puikus lakmuso popierėlis, galintis lengvai parodyti šalyje vyraujančios ekonomikos formavimo krypties teisingumą. Galime tik retoriškai klausti, kaip atrodytų šiandieninis Lietuvos ūkis, jei socialdemokratai nebūtų panaikinę pelno mokesčių lengvatų inovatyvioms įmonėms, vos gavę rinkėjų pasitikėjimą, dar pakankamai ankstyvoje Lietuvos persiformavimo stadijoje, beveik iškart po nepriklausomybės atgavimo. Tai tik detalė… Tačiau būtent iš jų sukuriamas turinys, o forma, kaip rodo ši ekonominė krizė gali labai lengvai ir greitai pasikeisti.

Kubiliaus vyriausybė neslėpdama atskleidžia ketinanti mažinti valstybės išlaidas dar 3+2 (trys pavasarį, du vasarą) milijardais litų. Tokia strategija turės du esminius padarinius: smarkiai nukraujuos valstybės lėšomis įpratę gyventi verslo sektoriai (pvz. kelių tiesimo įmonės), o tai, žinoma, dar labiau sutrauks ekonomiką, tačiau iš kitos pusės išlaidų mažinimas, išlaikant pakankamai nedidelį valstybės deficitą yra investavimas į ateitį. Latvija, kurios skola dar daugelį metų kartu su milžiniškomis palūkanomis bus nurėžiama nuo biudžeto turės kur kas siauresnes galimybes pasibaigus krizei nei Lietuva, kuri tikrai „neišsivaikščios“ per kelerius artėjančius metus (nors kai kurie „analitikai“ taip teigia…).