Pilietinės visuomenės raida Vakaruose

Šiuolaikiniame pasaulyje, ypač Vakaruose, sklando didingas užkeikimas – pilietinė visuomenė. Nors iš esmės apie ją, kaip apie griežtai apibrėžtą sąvoką, galima kalbėti tik nuo Švietimo epochos laikotarpio, panašių darinių ar bandymų galima pastebėti nuo pat Antikos. Kadangi Lietuva yra Vakarų kultūrinės tradicijos dalis, savo dėmesį sutelksiu į vakarietiškose visuomenėse besivysčiusį pilietinės visuomenės reiškinį bei jos atsiradimo priežastis. Juo labiau, kad Rytuose ši sąvoka apskritai neturėjo prasmės, todėl arba nebuvo naudojama apskritai, arba reiškė ne daugiau kaip vakarietiško gyvenimo mimikriją.

Kadangi pilietinė visuomenė glaudžiai susijusi su demokratija, jos ištakų derėtų pradėti ieškoti Antikoje. Būtent ten atsirado terminas demokratija – i.e. liaudies, arba daugumos valdžia.

Pilietinė visuomenė – tai žmonių bendruomenių, organizacijų bei institucijų, veikiančių atskirai nuo valstybės ir vyriausybės, visuma. Nors sąvoka politike koinonia (gr. politinė bendruomenė) buvo sukurta Aristotelio, siekiant apibrėžti laisvų, lygių bei turinčių įtaką valstybės valdymui piliečių visuomenę, šiuolaikinė ir tuometinė sąvokos nesutampa. Esminė priešprieša iškyla dėl to, kad Antikinėje Graikijoje piliečių gyvenimas buvo neatsiejamas nuo valstybės, nes būtent piliečiai ir buvo valstybė. Bet kokių klubų arba interesų grupių, kuriose dalyvaudavo tik dalis piliečių, veikla būdavo baudžiama kaip antivalstybinė. Savo ruožtu, vengimas dalyvauti visuomeniniuose renginiuose, pvz. nesilankymas teatro spektakliuose, taip pat būdavo laikomas nusikalstama veika.

Tai, kad graikų valstybės turėjo nedaug ką bendro su moderniosiomis valstybėmis ir labiau panėšėjo į moderniąsias visuomenes, liudijo ir tas faktas, kad graikų poliai neturėjo Naujiesiems laikams privalomos sąsajos su teritorija; pvz. žinome buvus Atėnų polį, tačiau tokio „polio“ kaip Atika ne tik nebuvo, bet ir išvis negalėjo atsirasti. Galbūt nederlinga žemė Graikijoje nebuvo laikoma ypatinga vertybe, todėl visai suprantama, kad iškilus tikrai grėsmingam pavojui polis paprasčiausiai galėdavo persikelti naujon vieton.

Apibendrinant galima teigti, jog viena vertus, Graikijoje valstybės esmę sudarė piliečiai; antra vertus, kalbėti apie kažkokį piliečių visuomenės ryšį su valstybe, kilusį iš atskirumo nuo jos yra nelogiška. Tačiau nepaisant visų graikų polio savitumų ir trūkumų, negalima pamiršti, kad būtent jis padėjo pamatus tiek šiuolaikinei demokratijai, tiek pilietinei visuomenei.

Kitas paminėtinas pilietinės visuomenės raidos etapas galėtų būti Romos laikai. Reikia pasakyti, kad piliečiais ir čia galėjo save laikyti tik nedidelė krašto gyventojų dalis, tačiau, lyginant su graikais, šiame laiko tarpsnyje žengiamas didelis žingsnis šiuolaikinių pilietinės visuomenės principų link.

Esminis pokytis įvyksta pačioje piliečio sampratoje. Jo pasaulėvaizdyje ir pasaulėjautoje atsiranda toks naujas elementas (o galbūt vertybė) kaip asmeninis gyvenimas. Prisiminkime, kad graikų piliečiai negalėjo, o ir neturėjo ko nors slėpti nuo valstybės bei kitų piliečių, o štai romėnai viešąjį reikalą jau atskiria nuo asmeninio. Romėnų politinis filosofas Ciceronas šitai mėgdavo vadinti sąvokomis otium (lot. poilsis, laisvalaikis) ir negotium (lot. valstybinė veikla bei prievolės bendrapiliečiams).

Taip pat atsiranda visuomenės fragmentacija, pirmiausia – kai kalbama apie šeimą; graikų pasaulyje pastarosios vieta buvo menka, o štai romėnams šeimos institutas įgauna privatumo, o tuo pačiu ir žymiai didesnės svarbos. Tas pastebima ir aptinkant dar vieno naujo reiškinio – moterų emancipacijos atsiradimą. Romoje moteris buvo ne vien gimdytoja. Be jos įnašo buvo neįsivaizduojama romėno šeimos egzistencija.

Be to, Romos senate atsiranda praktika atstovauti bei ginti skirtingų giminių interesus, o tai primena įvairių interesų grupių protegavimą valstybiniu mastu, kas taip pat gali būti suvokiama kaip pilietinės visuomenės veiklos bruožas.

Romos valstybingumas nebuvo susietas su teritorija lygiai kaip ir graikų, bet, kaip vėliau pradeda aiškėti, romėnų pilietiškumo modelis yra akivaizdžiai artimiausias šiuolaikinei šios sąvokos sampratai.

Lyginant su senovės graikų pasauliu, viduramžiais vyko atvirkščias procesas. Feodalizmo laikotarpiu itin išaukštinama žemės, kaip privačios nuosavybės, vertė, tuo tarpu žmogus be žemės tampa kone tuščia vieta. Simboliškai tai pastebima anų laikų didikų pavardėse, kuriose nurodoma, iš kurios žemės vienas ar kitas žmogus yra kilęs.

Viduramžių visuomenė buvo sudaryta iš trijų luomų – dvasininkų, bajorų bei miestiečių. Iš principo čia jau galima pastebėti atsirandant pirmas konkrečias interesų grupes, tačiau dar sunku kalbėti apie jų savarankiškumą ar įtaką valstybėms, kuriose šie žmonės gyveno. Feodalizmo tvarka, kada kiekvienas senjoras buvo veik absoliutus savo žemės valdovas ir vyravo posakis, kad mano vasalo vasalas man ne vasalas, įtvirtino savitą valstybės modelį. Iš esmės, pačios valstybės neturėjo griežtų teritorinių ribų – anglų senjoras galėjo turėti žemių Prancūzijoje ir atvirkščiai. Be to, valstybių pavadinimai (pvz. prancūzų karalystė, o ne Prancūzijos karalystė) galėjo reikšti, kad visuomeniškumo elementas čia persvėrė valstybinį.

Ieškant pilietinės visuomenės apraiškų viduramžiuose reikia pabrėžti, jog visi žmonės iš principo buvo laisvi, bet realią įtaką valstybiniuose reikaluose galėjo turėti tik privilegijuoti luomai (turintys žemės resursų, i.e. dvasininkija ir bajorija), o tų laikų valstybės samprata neatitiko šiuolaikinio standarto. Tačiau akivaizdu, jog būtent miestiečių luomo atsiradimas bei sustiprėjimas paruošė dirvą atsirasti naujai žmogaus, o vėliau ir piliečio, gyvenančio vertingą, sąmoningą ir atsakingą gyvenimą savo valstybėje, sąvokai.

Beje, unikaliai feodalizmo sistemai Vakarų Europoje susiformuoti, be abejo, pagelbėjo pasaulietinės ir dvasinės (katalikų bažnyčios) valdžių dualumo principas. Šio fenomeno užuomazgos gali būti skaičiuojamos jau nuo paties Kristaus kadaise ištartų žodžių: „atiduokite tad, kas cezario – cezariui, o kas Dievo – Dievui“. Vėliau šis principas buvo kertinis katalikų dvasininkų šv. Ambrozijaus ir jo mokinio šv. Augustino teologijų akmuo, vėliau taip pat įtvirtintas popiežiaus Gelazijaus I dviejų valdžios kardų doktrinoje. Ši teigė, jog krikščionių visuomenė turi būti valdoma dviejų skirtingų, bet vienas kitą papildančių autoritetinių institicijų, i.e. bažnyčios, atsakingos už žmonių dvasinį gyvenimą bei valstybės, atsakingos už kasdieninį gyvenimą. O jau XI amžiuje popiežiaus Gregorijaus VII reforma faktiškai įtvirtino bažnyčios nepriklausomybę nuo tiesioginės pasaulietinės valdžios įtakos. Istoriko Peterio Browno žodžiais tariant, „tai kas įvyko, galiausiai buvo, dviejų sričių, šventumo ir pasaulietinės valdžios išlaisvinimas, iš kurio kilo energijos ir kūrybiškumo atsipalaidavimas, prilygstantis atomo branduolio skilimo reakcijai.“

Visgi esminis lūžis, kada susiformavo modernus pilietines visuomenes modelis, įvyksta Švietimo epochoje. Tačiau šio perversmo prielaidų reikėtų ieškoti anksčiau.

Renesanso epochoje, išradus knygų spausdinimą, atsirado galimybė geriau suvokti pasaulį tų laikų žmonėms (ypač valstiečiams ir daliai miestiečių). Tai paskatino juos siekti didesnės įtakos savo valstybėse ir tokiu būdu susikurti trokštamą gerovę ar bent siekti lygybės su dominuojančiuoju elitu. Po keleto šimtų metų tam dar labiau pasitarnavo švietėjų veikalai – tokie kaip Jeano-Jeacques‘o Rousseau Visuomenės sutartis, kuriuose buvo raginama minėtiems visuomenės sluoksniams kovoti prieš monarchiją, nelygybę ir tvarkyti valstybę demokratiniu keliu.

Charles-Louis Montesquieu, suformuluodamas valdžių padalijimo principą davė rimtą postūmį vystytis atstovaujamajai demokratijai, o ši savo ruožtu skatino žmones burtis į interesų grupes bei daryti įtaką valstybės sprendimams (politinių partijų atsiradimas), kas ir yra esminis pilietinės visuomenės bruožas.

Nereikia pamiršti, kad Didžioji Prancūzų revoliucija, inspiruota švietėjų idėjų, taip pat davė impulsą nacionalinių valstybių kūrimuisi, kuriose pagaliau buvo konkrečiai apibrėžta valstybės fizinė bazė – teritorija bei gyventojai. Šiam procesui įgavus platų europinį mastą (1848m. – Tautų pavasario metu), kone visoje Europoje atsirado modernių valstybių, savyje turinčių pilietinės visuomenes užuomazgų. Užuomazgų, nes vis dėl to pilietinės teisės buvo suteiktos vėlgi tik daliai gyventojų.

Šiais laikais pilietinę visuomenę sudaro, ar bent jau pilietybę turi, dauguma valstybės gyventojų (išskyrus galbūt vaikus ir psichiškai neveiksnius žmones). Dabar pilietinės teisės suteiktos ir moterims, ir skirtingų rasių bei religijų žmonėms. Vakarų Europos šalyse ir JAV pilietinės visuomenės stiprios, jos sąveikauja su valstybėmis bei daro joms didelę įtaką, Rytų Europoje taip pat einama teisinga kryptimi. Mėgindamas įžvelgti tendencijas, matau vienintelę kliūtį, kuri gali rimtai sutrikdyti šį pilietinės visuomenės reiškinio vystymąsi – tai išorinė nedemokratinių šalių bei panašaus lygmens visuomenių fizinė grėsmė. Kaip matome, iš tiesų daug laiko bei pastangų buvo įdėta kuriant šį pilietinės visuomenės fenomeną, bet kartais sakoma, jog išlaikyti yra daug sunkiau nei iškovoti.