Kaip žiniasklaida iš informuotojos tampa formuotoja

Kas vienija postmodernizmą ir šiuolaikinę žiniasklaidą? Abi sąvokas labai sunku apibrėžti (beveik neįmanoma), patys reiškiniai be galo dinamiškai besivystantys ir nenuspėjami, o sukuriami rezultatai itin kontraversiški. Tačiau kokia ji, ta postmodernioji šiuolaikinė žiniasklaida? Kuo ji mums svarbi? Kokiais pavidalais galime išvysti šį, kartais nebesuvokiamai metamorfuojantį fenomeną, Lietuvoje?

Vienas iš pagrindinių autoritarizmo bruožų – žiniasklaidos kontrolė ir viešosios erdvės nukreipimas į propagandinio turinio kūrybą. Tuo tarpu demokratinių režimų varomoji jėga, bent jau teoriškai, yra visiškai priešinga – laisvas ir nevaržomas žiniasklaidos balsas. Vis dėlto tai tik teorija, kurią neigia praktiką lemiantys pašaliniai veiksniai, o pastarųjų dešimtmečių kontekste pagrindinis, iš jau minėtų – finansinis interesas. Šiuolaikinė žiniasklaida yra galinga komercinė industrija, savo turiniu generuojanti milžinišką pelną ją remiančioms interesų grupėms (nuomonės formavimas, įvaizdžio ar palankių stereotipų kūrimas ir panašios rinkodaros priemonės pritraukia neįtikėtinus finansinius srautus). Kartu ji turi visišką viešosios informacijos monopoliją (realiai sprendimus priimantys politikai beveik neturi galimybių tiesiogiai visuomenei pateikti su tais sprendimais susijusios informacijos – ji piliečius pasiekia tik redaktorių kruopščiai „patikrinta ir ištaisyta“).

Tokiu būdu žiniasklaida iš visuomenės nuomonę reprezentuojančios struktūros tampa politinio gyvenimo organizavimo priemone ir natūraliai transformuojasi į lygiavertę, o kartais net pranašesnę politinės scenos veikėją už pačias politines partijas. Kita vertus būtų naivu tikėtis, kad disponuodama tokiais galingais svertais ji liktų pasyvia stebėtoja. Lygiai taip pat neverta rimtai žiūrėti ir į politines jėgas, kurios deklaruoja siekius grąžinti žiniasklaidą į informacijos skleidėjo vaidmenį. Todėl iš vienos pusės, žiniasklaida pati kuria politines jėgas, vis labiau besiveržiančias į politinį gyvenimą, o iš kitos pusės, politinės partijos siekia plėsti ryšius su visuomenės informavimo struktūromis – juk galų gale šiandien ne taip svarbu, ką nuveiki, kur kas svarbiau yra tai, ką apie tave parašo.

Pastarieji 3-4 metai Lietuvoje išsiskyrė intensyviu svarbiausių žiniasklaidos priemonių perėjimu į didžiųjų verslo grupių rankas. Per keletą metų didieji koncernai „išsidalijo“ stambiausius komercinius televizijos kanalus, spaudos leidinius, keletą didelių informacinių internetinių portalų. Šitaip dar labiau susikristalizavo atskirų žiniasklaidos grupių politinės pakraipos. Tad visuomenės informavimo erdvė tapo nuolatinių tarpusavio batalijų lauku.

Apogėjų ši kova pasiekė „Leo LT“ kūrimo metu, tačiau į šios visiem gerai žinomos istorijos detales gilintis nenoriu. Vis dėlto kova žinaisklaidos fronte toli gražu nebuvo baiga. Prieš rinkimus į Seimą buvo žengta netgi šiek tiek toliau: viena žiniasklaidos atstovų grupė nusprendė tapti politiniu vienetu ir akimirksniu sulaukė neįtikėtino tautos palaikymo. Valinsko pasirodymas Lietuvos politinėje padangėje iš esmės sukūrė visiškai naują precedentą, rodantį, kad tolimesnei žiniasklaidos inkorporacijai į valstybės valdžios struktūras jau nebeliko jokių vertybinių, moralinių ar dar kokių nors, šį procesą ribojančių veiksnių.

Taip, tokiame chaose, kuriame dar labiau viską supainioja vis gilėjanti ekonominė krizė, belieka laukti ateinant naujo mesijo. Tad po Pakso, Uspaskicho ir Valinsko į pirmąjį planą įžengė Vitas Tomkus. Dar 2004 metais šis veikėjas buvo patyręs fiasko prezidento rinkimuose, tačiau šįkart Lietuva kur kas labiau išbalansuota, todėl galbūt dar labiau linkusi priimti naujus gelbėtojus. Be to, naujoji strategija, kuria šįkart remiasi V. Tomkus, atrodo kur kas nuoseklesnė ir labiau apgalvota. Kauno „Žalgirio“ gelbėjimas, „visuomeninio“ judėjimo būrimas, skverbimasis į dar iki šiol nesusitepusią internetinės erdvės nišą – tai kruopščiai apgalvoti ir gana efektyvūs veiksmai, galbūt užtikrinsiantys tiesiausią kelią į krizės iškankintas piliečių širdis.

2011 metais numatoma ne tik krizės pabaiga bei Europos krepšinio čempionatas, bet ir savivaldybių tarybų rinkimai – bene geriausia įmanoma repeticija naujai susikūrusiai politinei partijai prieš žengiant į parlamentą… Gali būti itin įdomūs metai.

O pabaigai dar šiek tiek apie postmoderniosios žiniasklaidos, arba kitaip, masių žiniasklaidos fenomeną.  Vienas pagrindinių jos bruožų yra tas, jog generuojama informacija jau yra nebe diskusijų, o visuotinės tiesos objektas. Masė nesugeba atskirti melo, priešintis ir kritikuoti. Masę sudarantys individai neturi aiškių vertybinių nuostatų, tad yra lengvai paveikiami išorės jėgų, tokiu būdu, kokiu reikia.

Šių dienų žiniasklaida yra postmodernizmo intoksikuotos visuomenės vystymosi rezultatas. Tačiau nenorėčiau visiškai suabsoliutinti masės fenomeno. Visuomenėje kyla vis daugiau nepasitenkinimą išreiškiančių balsų: kai kurie iš jų tik deklaratyvūs, tačiau kiti – tvirti ir nuoseklūs. O tai, kad žiniasklaida dar nėra pagrindinė šalies valdžia puikiai iliustruoja faktas, jog pasitikėjimo reitingai turi tendenciją nenumaldomai leistis žemyn. Belieka viltis, kad šie maži šviesos spindulėliai sugebės sukurti pakankamai svarią opoziciją, galinčią atsverti tą „vieną, neklystančiai teisingą“ nuomonę.