Kodėl lietuviai nemėgsta bažnyčios ir Valdovų rūmų?
Lietuvoje tęsiasi ekonominė krizė. Paskui ją driekiasi ir visuotinė taupymo manija. Visuomenės mobilizacija „veržiantis diržus“ nėra blogas reiškinys, o kai kuriose situacijose, pavyzdžiui, dabartinėje, netgi labai geras: galima pastebėti atsiradusį tam tikrą solidarumo su valdžia, kuri šiuo metu yra priversta mažinti valstybės išlaidas (kas paprastai yra sutinkama itin nepalankiai) jausmą. Tačiau egzistuoja ir kita, ne tokiais gražiais ornamentais kaldinama medalio pusė.
Norėčiau išskirti bent keletą pavyzdžių, kuriuos būtų galima įvardinti kaip šalutines, neigiamas taupymo vajaus pasekmes. Pastaruoju metu žiniasklaidoje ypač padaugėjo smerkiančių pranešimų bei priešiškų komentarų, skelbiančių apie nevertingą arba netikslingą, vyriausybės finansinę paramą Valdovų rūmams bei bažnyčiai. Tiesą sakant, menkai paslėptas visuomenės priešiškumas minėtiems dalykams egzistavo dar ir prieš krizę, tačiau dabar, neigiamomis emocijomis paveikus žmonių sąmonę, tai inspiravo naują pasipiktinimo bangą.
Beje, čia galima nesunkiai įžvelgti archetipinį šventovės ir rūmų tvirtovės tandemą. Tai savotiška dvinarė žvaigždė, apie kurią sukasi kiekvienos šaknis turinčios tautos gyvenimas. Romėnai šį sakralumo ir sekuliarumo tandemą vadino auspicium imperiumque. Kaip be skeptro ir karūnos negalėjo egzistuoti karališkasis mikrokosmas, taip be šventovės ir tvirtovės negalėjo būti jokio tautinio makrokosmo.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog šiuos abu kritikos susilaukiančius objektus lyginti yra nevisai logiška, tačiau kiek labiau įsigilinus paaiškėja, kad nemaža dalis tiek vienų, tiek kitų „skalpuotojų“ argumentų turi bendras šaknis. Labai senas šaknis.
Pastarąjį dešimtmetį socialdemokratų vyriausybės pradėtas intensyviai judinti Valdovų rūmų projektas, tapo vienu didžiausių iečių laužymo objektu Lietuvos vidaus politikoje. Iniciatyvos priešininkai ypač akcentavo porą argumentų – esą XXI amžiuje atstatomas Naujųjų laikų pastatas nebus autentiškas, o tokiai mažai ir neturtingai šaliai, kaip Lietuva, nederėtų savęs apsunkinti panašaus mąsto finansine našta.
Pirmoji priežastis, kurią pabrėžė kritikai, iš tiesų, turi pagrindo, nes vien Valdovų rūmų pavadinimas kelia tam tikrų abejonių dėl savo autentiškumo. Tiek tuo metu, kai buvo pradėti statyti rūmai, i.e. XVI amžiaus pradžioje, tiek dabar, žodis valdovas lietuvių kalboje tebuvo gana lėkšta bendrinė sąvoka. Žodis, nusakantis karinės valdžios turėtoją, buvo kunigas. Senovės lietuvių-kuršių kalbose kunigas, kaip vokiečių Koenig, anglų king ar skandinavų konung (konge), reiškė valdovą arba karo vadą. Reformacijos laikais, formuojantis Vestfalijos sistemai ir vėliau, kai dvasinės ir pasaulietinės valdžios institutai Europoje susiliejo į vieną – suverenią, nation-state tipo valstybę – susijaukė ir anksčiau minėtojo lietuviškojo žodžio prasmių laukas. Taip kunigo sąvoka neteko savo pirminės prasmės, o jos anksčiau turėtu autoritetu kukliai pasišildė dvasinė valdžia, šiuo žodžiu įvardydama dvasininko pareigybę.
Vis dėlto ši priežastis nefigūravo kritikų pastabose, akcentuojančiose rūmų autentiškumo stoką. Kita vertus nemaža dalis skeptiškai atstatymo projektą vertinančių žmonių, kaip kontrargumentą pateikia mintį, jog valstybės finansavimą derėtų labiau orientuoti į labiau išlikusių pastatų, i.e. senų bažnyčių, dvarų, pilių renovacijos darbus, o ne į XIX amžiuje okupacinės administracijos sąmoningai sugriautų Valdovų rūmų fragmentų atkūrimą. Tačiau šioje vietoje simbolinė tiek vienų, tiek kitų pastatų reikšmė išryškina esminį tarpusavio skirtumą. Valdovų rūmai, nors ir stokoja autentiškumo, tačiau savimi simbolizuoja pačią valstybę, didingą jos istoriją bei tautinio identiteto tradicijos tęstinumą. Retas kultūrinis paminklas pajėgus savo viduje talpinti tiek daug visko vien tik savo egzistencijos faktu.
Taip pat oponentų retorikoje labai mėgstamas argumentas yra toks, kad su šių dienų medžiagomis bei technologija atstatyti XVI amžiaus rūmų neįmanoma. Neramią kritikų dalią menkai maldė ir atstatymo darbų vadovybės siekis projekto kūrimui bei įgyvendinimui samdyti istorikų komisiją, kuri prižiūrėtų darbų kokybę. Kita vertus, tobulai tiksliai atkurti buvusio pastato brėžinių, atrodo, kiekvienam yra aišku, jog neįmanoma. Tad greičiausiai didžiausia priešprieša Valdovų rūmų projektui gali slypėti visai ne pastatų tikroviškumo problemoje, o apskritai pačiai idėjai. Esminių architektonikos simbolių sunaikinimas istorinės tautos kūne gali būti prilyginamas simboliniam individo kastravimui. Todėl, kad nereikėtų prisiminti skausmingo pažeminimo praeityje, gali kilti paprasčiausiai žmogiškas noras tą praeitį apskritai ištrinti iš atminties.
Šį spėjimą iš dalies patvirtina ir kito labai kritikuojamo, finansinio aspekto reikšmė. Valdovų rūmai daugeliui tautiečių asocijavosi ir turbūt iki šio tebesisieja su pinigų švaistymu. Visuomenės sąmonėje yra giliai įsišaknijęs mitas, jog pinigai išleisti socialinei rūpybai, švietimui, ar dar kokiai žmogui iškart apčiuopiamą materialinę naudą leidžiančiai pajusti sferai yra nekvestionuojamas gėris. Kas be ko, tokių lėšų didinimas paprastai susilaukia tik pritarimo šūksnių.
Deja, sumaterialėjusios šių laikų visuomenės poreikiai daugeliu atvejų tuo ir užsibaigia. Tai galima pastebėti vertinant pasipiktinusių piliečių reakcijas po žiniasklaidoje pasirodančių pranešimų apie vyriausybės siekius finansuoti tiesioginės materialinės naudos neduodančias sritis. Į šį sąrašą būtų galima lengvai įtraukti minėtąjį Valdovų rūmų projektą bei paramą bažnyčiai ar klasikiniam menui. Priešprieša jiems gimsta, skatinama veik tos pačios vertybinės sistemos dirgiklių.
Valdovų rūmai, jų atstatymui simpatizuojančiai visuomenės daliai, paprastai asocijuojasi su didžia, Abiejų Tautų Respublikos ar dar ankstyvesnius laikus menančia, istorija. XVI amžiuje pradėtas statyti pastatas buvo ilgas didikų tradicijas turinčios šalies, kurios gyventojai nesitaikstė su didžiųjų kaimyninių valstybių imperiniais užmojais, simbolis. Tuomečių lietuvių protėviai į vokiečių, rusų ar švedų karinį spaudimą atsakinėjo ne šokiais, dainomis ar krepšiniu, kaip tai yra įprasta šiuo metu, bet drąsiu ryžtu savo krašto garbę apginti ginklu.
Tad, stengiantis svarstyti taip pat, kaip atstatymo idėjos kritikai, iš esmės, ši didikiškos prigimties įkūnijimo vizija, neatsveria argumentų, skatinančių valstybės lėšas naudoti labiau materialiems tikslams siekti. Be to, Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, vyraujant pacifistinei pasaulio sampratai, akcentuoti tikrąją smurtu ir nuolatiniais karo žygiais paženklintą šalies praeitį tampa „nebemadinga“. Dar daugiau, šiuolaikinėje visuomenėje už savo dvasinius idealus bei laisvę aukoti materialinė gerovę ar net gyvybę, yra protu sunkiai suvokiama kvailystė.
Panašių analogijų su Valdovų rūmų atstatymo projekto kritika galima rasti ir nagrinėjant bažnyčios priešininkų retoriką. Tai darosi ypač akivaizdu, kuomet pastaruoju metu šalį vis labiau kankinant finansinei krizei, žiniasklaida ėmė ypatingai daug dėmesio skirti, neva konservatorių valdžios proteguojamai Romos katalikų bažnyčiai. Didžioji dauguma tokių publikacijų turi neigiamą potekstę ir apeliuoja į žemiausius skaitytojų masės instinktus. Kadangi tūlam šių dienų žmogeliui retai rūpi kas nors daugiau nei jo paties materialinė gerovė, tad panašaus tipo straipsniai paprastai yra sutinkami vulgarumu ir pagieža dvelkiančiais antiklerikaliniais komentarais.
Kaip žinia, bažnyčia yra, ko gero, vienintelė institucija atvirtai kovojanti prieš vertybinio nihilizmo apraiškas šių dienų visuomenėje. Tačiau postmoderniame Vakarų pasaulyje tokia dvasininkų instituto pozicija jau yra tapusi nepageidautina, o kai kuriais atvejais netgi smerktina.
Lietuvoje, kuri yra vadinama šiauriausia katalikiška šalimi pasaulyje, bažnyčios vaidmuo viešojoje sferoje palyginti su kaimynine Lenkija yra menkas. Tad skirtingai nei pas kaimynus, vardan tolerancijos, kuri iš teisų savo populiariąja prasme šiais laikais ėmė maskuoti moralinį reliatyvizmą, yra ribojama tiesioginė bažnyčios funkcija – visuomenėje skleisti saikingumą, susilaikymą nuo materialinių gėrybių skatinamų kūniškų aistrų proveržio.
Ekonominės krizės laikotarpiu susidaro įspūdis, jog Lietuvos žiniasklaidoje nemeilė tiek Valdovų rūmams, tiek katalikų bažnyčiai ėmė veržtis į viešumą nauju, dar nematytu pagreičiu. Kita vertus, be atitinkamos auditorijos skaitytojų tarpe panašaus pobūdžio iniciatyvos tikrai nesusilauktų deramo atgarsio visuomenėje. Tad ne vien savo kūno įgeidžiams pataikaujančiam žmogui turėtų kilti klausimas – kodėl taip yra?
Lūžis, kuomet Vakarų civilizacija pakeitė savo vystymosi kryptį iš labiau dvasines vertybes akcentuojančios, į labiau materialinius interesus orientuoto modelio, įvyko XVII amžiaus viduryje. Paprastai tai siejama su 1648 metų Vestfalijos taikos sutartimi. Lietuvoje, kaip teigia Vytautas Kavolis, panašus lūžis įvyko beveik tuo pačiu laikotarpiu – rusų kariuomenei užėmus Lietuvą ir siaubus jos žemes apie penketą metų.
Šis laikotarpis buvo vienas tragiškiausių etapų lietuvių tautos istorijoje, nusinešęs ne tik apie 40 procentų LDK gyventojų gyvybių, tačiau ir anksčiau turėtą didvalstybės statusą. Per labai trumpą laiko tarpą patyrusi milžiniškus materialinius nuostolius, lietuvių tauta palūžo moraliai. Aristokratinės dvasios dominuojama valstybė per keletą metų tapo smuklių kultūros pelke, visiškai praradusia anksčiau turėtą didingą veidą. LDK rezignavo visais azimutais ir užsidarė kumetiškame smuklių rojuje.
Pesimistinės, fatališkos išlikusio valstybės elito nuotaikos persismelkė į visos tautos sąmonę ir fundamentaliai įtakojo naujo mentaliteto susiformavimą. Šis fenomenas, su menkais pertrūkiais, išliko dominuojančia tema vėlesniais amžiais besiformuojančioje modernioje lietuvių kultūroje. Kaip ryškiausius to pavyzdžius būtų galima išskirti lenkakalbių Lietuvos didikų atskyrimą nuo tautos atgimimo sąjūdžio XIX amžiuje, karinį 1940 metų valstybės fiasko bei iki šiol liaudies pasąmonėje išlikusį mitą, jog „prie ruso buvo geriau“.
Visi šie reiškiniai vienu ar kitu kampu byloja apie tą patį XVI amžiaus vidurio istorinį įvykį, kurio paveikta aristokratų sąmonę ėmė keisti liaudies prasčiokų mąstysena. Žvelgiant iš šio požiūrio taško darosi nebekeista, kodėl lietuvybės kūrėjai kreivai žiūrėjo į didikiškos savigarbos bei pasipūtimo nestokojančius lenkakalbius lietuvių bajorus. Prasčiokiška valios bei savigarbos stoka galima paaiškinti ir gėdingą valstybės pasidavimą rusų okupantams Antrojo pasaulinio karo metais. Ko gero, tas pats mentalitetas lemia ir šiuolaikinės liaudies niekinantį požiūrį į žmonių dvasinius idealus saugančią katalikų bažnyčios instituciją bei didikų laikus primenančius Valdovų rūmus.
Pabaigai derėtų priminti, jog nepaisant šio tipo kritikų, kurie sudaro didžiausią dalį bažnyčios ar Valdovų rūmų priešininkų, egzistuoja ir kitokia oponuojanti nuomonė. Tai ypač pasakytina apie Valdovų rūmų projektą, kuris nors buvo inspiruotas kilnių ketinimų, tačiau yra siejamas su nepamatuotu ir neatsakingu pinigų švaistymu. Tad galbūt dalis rūmų atstatymu abejojančių žmonių iš tiesų, patys to nejausdami, pasąmoningai prieštarauja ne pačiai idėjai, o kiek jos įgyvendinimo metodams. O ekonominės krizės laikotarpiu, šis nuogąstavimas metamorfuoja ir lenda iš pasąmonės jau pakitusiu pavidalu, versdamas žmogų priešintis tam, kam galbūt ekonominės gerovės metu būtų prielankus.
Kita vertus nemaža dalis skeptiškai atstatymo projektą vertinančių žmonių, kaip kontrargumentą pateikia mintį, jog valstybės finansavimą derėtų labiau orientuoti į labiau išlikusių pastatų, i.e. senų bažnyčių, dvarų, pilių renovacijos darbus, o ne į XIX amžiuje okupacinės administracijos sąmoningai sugriautų Valdovų rūmų fragmentų atkūrimą. Tačiau šioje vietoje simbolinė tiek vienų, tiek kitų pastatų reikšmė išryškina esminį tarpusavio skirtumą. Valdovų rūmai, nors ir stokoja autentiškumo, tačiau savimi simbolizuoja pačią valstybę, didingą jos istoriją bei tautinio identiteto tradicijos tęstinumą. Retas kultūrinis paminklas pajėgus savo viduje talpinti tiek daug visko vien tik savo egzistencijos faktu.
Aš iš pastarųjų Valdovų rūmų oponentų stovyklos. Neautentiškas pastatas, pavadintas “Valdovų rūmais”, deja, man kelia mažai asociacijų su LDK. Daugiau istorinio jausmo, sužadinto autentiškų simbolių kalbos pajausiu žvelgdamas į senąsias karo vėliavas ir paveikslus nei į gelžbetoninę, didingus laikus turinčią priminti fikciją. Kita vertus, su ar be Valdovų rūmų – netikiu, kad dabartinė lietuvių tauta yra bent kiek pajėgi tapatintis su LDK, nes panašu, kad mažai kas lietuvius besieja net su 1918 – 1940 m. Lietuva. O kultūriškai sunaikintos tautos (lietuvių emigrantai, prieš WWI gausiai plūdę į USA, net nevadino “Lietuva” to, ką čia palikdavo – tam naudojo sulietuvintą rusiško žodžio kraj [krajus], reiškiančio “kraštą”, formą) noras (nors kažin ar toks siekis tebeglūdi net ir lietuvių pasąmonėje) būti tuo, kuo ji nėra – panašus į invalido “aš galiu nuversti kalnus” šauksmą tyruose. Norman Davies yra geras autorius, kurį verta skaityti tam, kad neliktų abejonių, jog esminiai poliai, laikę ATR kultūrą ir formavę senosios valstybės mentalitetą, žvelgiant iš dabartinės Lietuvos perspektyvos yra jau seniai sugriauti.
Iš esmės sutinku su straipsnio mintimis, tik mano manymu lyginti valdovų rūmus ir bažnyčią visuomenės palankumo atžvilgiu nelabai teisinga. Apskritai, teigti, jog lietuviai nemėgsta bažnyčios nereikėtų – pagal visas sociologines apklausas ja tradiciškai pasitikima bene labiausiai. Tuo tarpu valdovų rūmai, kas be ko, vertinami skeptiškai.
Mano nuomone, labai negražiai į vieną krūvą suplakti visi Valdovų rūmų oponentai ir bažnyčios nekentėjai. Tiesą sakant, aš, net ir perskaitęs šį straipsnį vis dar nesugebu įžvelgti aiškaus ryšio tarp šių dviejų “dalykų”. Ir neremdamas valdovų rūmų statybos nesu bažnyčios priešininkas. Nors turėčiau toks būti…?
Galime Lapių sąvartyno teritorijoje atstatyti Trakų pilį, bet dėl to šiukšlyne tikra Trakų pilis neatsiras. Bus kažkas iš išorės panašaus, gal ateis pasižiūrėti vienas kitas žmogus, bet dvasios tas neturės.
Ir aš vis dar nesuprantu kodėl autorius taip teigiamai žiūri į Brazausko didybės ir medžioklės trofėjų sandėliavimo rūmų statybas. Paprasčiausiai nesuvokiama. :)
Na, man taip pat neretai kyla abejonės ar nuogastavimai dėl dabartinės Lietuvos kultūrinių fundamentų. Kita vertus kone visą laiką prieinu prie tos pačios išvados, o galbūt aklavietės – kodėl vis dėlto atsirado žmonių po daugiau kaip kelių šimtų rusų organizuojamo tautos prievartavimo ir naikinimo metų, kurie atidavė kovojo ir atidavė gyvybę dėl neegzistuojančios šalies atminimo.
Daugeliu atvejų sutinku, jog Lietuvą tiek rusų carai, tiek rusų komunistai buvo privedę iki išnykimo ribos, tačiau iki pat galo taip ir neprivedė. Antraip, iš tiesų, būtų sunku paaiškinti tarpukario nepriklausoybės karus, partizaninį karą rusų okupacijos pradžioje bei mūsų pastarųjų poros dešimtmečių veiklą.
Man atrodo, jog iki galo neužgniaužus ir visiškai nesunaikinus tam tikros tautos atstovų, pasąmonėje turinčių savo didikiškos praeities prisiminimų fragmentų, ilgainiui ta atmintis regeneruoja, gal kiek kitokia forma, tačiau turinio kertiniai akmenys neretu atveju bylo apie praeities paveldą.
Apskirtai, Lenkijos ir Lietuvos (ypač Lietuvos, turint omenyje, jog ji buvo nuniokota kur kas stirpiau nei Lenkija) pozicija daugeliu atvejų užsienio politikos klausimais bylo apie kažkokį menamą sąmokslą prieš Europoje dominuojantčią rusofilišką politinę kryptį. Iš tiesų būtų sunku moksliškai paaiškinti, kodėl būtent Lietuva, o ne Latvija, Estija, Čekija ar kokia Vengrija paprastai pritaria lenkų siekiui mažinti Rusijos įtaką regione.
Beje, taip pat sunkiai paaiškinamas yra Lietuvos krepšinio fenomenas. Nei vienoje panašioje kaimyninėje šalyje neegzistuoja alternatyvos šiam reiškiniui. Masinė psichozė, pasididžiavimas ir vis nesibaigiatys geri rezultatai tokios mažos šalies kontekste atrodo kiek keistai.
Tad mano galva, mentaliteto regenracija egzistuoja ir vietomis pasireiškia per bendrą sąmonę, o vietomis atskiruose asmenyse.
P.S.: man nesvarbu kuris bandys atstatyti tuos rūmus, nes ne asmenyje esme, o pačioje Valdovų rūmų idėjoje ir tai ką jie simbolizuoja. Jei jie nesimbolizuoja nieko, tada, iš tiesų, atstatymas netenka prasmės.
P.P.S.: tai kad sugretinau bažnyčios ir Valdovų rūmų kritikus nereiškia, jog išradau naują metafizinę teoriją, kuria bus galima paaiškinti visus reiškinius ir asmenis sudėlioti tvarkingai pagal kategorijas. Tai būtų absurdas. Atvirkščiai, savo pamastymais norėjau sukelti panašią savianalizės reakciją kitiems, pasiaiškinti savo viduje kodėl žmonės priešinasi vienam ar kitam minėtam dalykui.. kas jiems yra svarbiausios verybės, sujungti galus į vieną.
Vien jau abortų legalumas ir masinė herezija prieš jų uždraudimą rodo, jog iki šiol bažnyčia nėra atgavusi savo užleistų pozicijų, palyginus pvz. su Lenkija.
Komunistinis išgama brazauskas sumanė ateities kartom parodyt, kad visais laikais (net ir TUOMET) dirbo Lietuvai, pasistatydamas sau mauzoliejų.
Kai surinktoj istorikų komisijoj atsirado žmonių, norėjusių bent jau pasistengti ištirti rūmų atstatymo problemą, jiems buvo pasakyta „viso gero“, nėra net ką kalbėt apie paprastus Lietuvos žmones, už kuriuos viską nusprendė komuniaga inžinierius.
Juokinga autoriaus nuomonė, kad žmonės trokšta tik tokių materialių dalykų, kaip investicijų į socialinę ar švietimo sferas. Kas labiau materialu, butaforija istorine tematika katedros aikštėj ar investicijos į Lietuvos ateitį?
Jeigu autorius taip trokšta nematerialių dalykų, tai kodėl pritaria atsiprašant šūdo gamybai? Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo pastatyta nei viena koncertų salė. Ai, o gal ir kultūra yra per daug materiali sritis?
Heh.. atrodo visiškai nesupratai straipsnio esmės, Gyti. Aš esu už rūmų atstatymą. Tačiau tai automatiškai nereiškia, jog esu už brazauską, bet jei daugiau be jo niekas nė neketina siūlyti alternatyvos, tai tenka paremti ir blogiausia variantą, nes geresnio tiesiog nėra.
O dėl nematerialių troškimų aš jau minėjau – man nesvarbu kuris bandys atstatyti tuos rūmus, nes ne asmenyje esme, o pačioje Valdovų rūmų idėjoje ir tai ką jie simbolizuoja. Jei jie žmogui nesimbolizuoja nieko, tada, iš tiesų, atstatymas netenka prasmės.. Jau vien palyginimas su kažkokia koncertų sale rodo, jog mano kertinė mintis neprisikasė iki tavęs, pasidabinusio tvirtais abejingumo šarvais.. ;]
Straipsnį aš supratau savaip, nes jeigu būčiau supratęs tavaip, neprieštaraučiau ir nesivarginčiau rašyt komentaro :)
Apie kokią alternatyvą kalbi? Alternatyvą kam? Jei galvoje turi tūkstantmečio minėjimą, tai nemanau kad reikia tos alternatyvos. Truputį jau per vėlu.
Aš stengiuosi pasidabint ne abejingumo, o istoriko šarvais.
Aš manau, kad labiausiai reikalinga yra, daugiausiai patriotiškumo jausmo teikiančių, istorinių pastatų/paminklų atstatymas (nenoriu spręsti ar Valdovų rūmai skatina tą jausmą). Nors žmonės gyvena ir sumateriliaškėjusiame (nežinau ar teisingai parašiau:D) pasaulyje, kuriame gražios socialistų pasakos atrodo kaip skanus saldainis, tačiau žmonės dar gerbia tokius didingus pastatus kaip Trakų, ar Gedimino pilis ir, aš manau, jie nors sekundei pagalvoja per kokius laikotarpius, carus, kunigaikščius, lenkus, rusus šis statinys čia stovėjo ir, bent kiek mąsančiam žmogui, nesinori jų, kaip valstybės, ir tuo pačiu laisvės, simbolių prarasti.
Gytis:
“Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo pastatyta nei viena koncertų salė.”
Nereiktų taip kultūros išaukštinti, nors ji ir yra valstybės biudžeto trupinių surinkinėtoja. Tačiau galima išrinkti ir daugiau panašių pavyzdžių, pvz. pernai Marijampolėje iškilo tik pirmasis, po nepriklausomybės atgavimo, stadionas, panašių pavyzdžių galima paieškoti ir švietime, žemės ūkyje, aplinkosaugoje ir t.t. Žinoma tai nėra gerai, tai labai blogai, bet čia jau bendros buvusių ir esamos vyriausybių principų ir garbės bei sąžinigumo ryškus trūkumas. Bent jau aš taip manau.
..nors šiaip tvirtų nuostatų dar neturiu, nes mokykloj, kur aš daug laiko prabūnu ir lyg turėčiau suformuoti pirminį principų sau rinkinį, sunku net žmogumi išlikti..
Nuo kada centralizuotos valdžios simboliai, tokie kaip garsieji Valdovų rūmai, laikomi galinčiais atspindėti ATR dvasią. kažkodėl man ATR asocijuojasi su bajoriška demokratija, decentralizuota valstybe, kone nepriklausomais pavietais, kai tuo tarpu aplinkinės valstybės žengė absoliutinės monarchijos keliu.
Lietuva turi šimtus kultūros vertybių išsibarčiusių po visą šalį, menančių didikišką ATR istoriją, o “valdininkų rūmams” kišamos lėšos iki minimumo sumažina joms išsaugoti skirtų pinigų kiekį.
Na, o apie bažnyčią ir į ją nukreiptą puolimą galiu pasakyt tik tiek. Bandymas moralės principus įtvirtinti įstatymais yra ne tiek atgyvenęs, kiek bukas. Jei imtumėme pavyzdį tuos pačius abortus, uždraudus juos atsirastų sakyčiau gan makabriškas reiškinys: važiuoti į turistines keliones užsienin aplankant tam tikros paskirties klinikas pakeliui. Tokių neapgalvotų draudimų brukimas įstatymų keliu ne tik kad nepadeda išspręsti problemų, bet ir sukelia protesto bangą prieš juos inicijuojančias institucijas (šiuo atveju bažnyčią). Jeigu bažnyčia yra pasiryžusi mažinti žuvusių kūdikių skaičių tai gal tegu pradeda nuo “gyvybės langelių”, pagarbos motinai stiprinimo, galų gale socialinės paramos ir panašių priemonių. Jei konservatoriai užsimanė keturių milijonų Lietuvoje ir tikisi, kad jie bus ne kinai ar pakistaniečiai, tegu neverčia moterų gimdyti per prievartą, o skatina tai daryti. O jei ir toliau laikysis kartu su bažnyčia toj pačioj vietoj ir bandys prievarta didinti Lietuvos populiacija, sulauksim tik didensnės emigrantų bangos :) Ir tada bažnyčios hierarchai su pasididžiavimu ištars: “Lietuvai vaikžudžių nereikia” :)
Libertaria gaida užbaigei, Pauliau. :) Ar tau bus naujiena, jeigu pasakysiu, kad įstatymai atsirado kaip teisiškai formalizuotos moralės normos ir papročiai? Tai ko tada siekiama įstatymais? Pvz. pornografinio turinio medžiagos platinimo uždraudimu? Ar tik ne tikėjimas iliuziniu žmogaus savipakankamumu kužda, kad bet kokių draudimų ir suvaržymų nebuvimas yra viso ko gero pagrindas?
Abortų klausimas šiuo atveju yra neatsiejamas nuo bendražmogiško tabu „nežudyk“. Galima iki pamėlynavimo vaikiškai kartoti atseit „geriau jūs darykite tą ir aną“, tačiau faktas, kad valstybė yra įteisinusi silpniausių ir nesugebančių apsiginti jos gyventojų žmogžudystes niekur nedings.
O bažnyčia nėra sekuliari ar demokratiška bendruomenė, kuri privalėtų atsiklausti pasauliečių nuomonės prieš pareikšdama savo poziciją tokiais fundamentaliais klausimais. Ir juo labiau ne socialinės rūpybos institucija, privalanti užtikrinti materialinį žmonių gerbūvį, nors ir šiuo aspektu ji labai stipriai veikia (Caritas, etc.). Ši religinė bendrija egzistuoja 2 tūkst. metų, todėl juokinga ir naivu bandyti ją versti žaisti pagal savo moralinio reliatyvizmo žaidimo taisykles.
bet kokiu atveju, straipsnis geras, kad ir kaip nesutikčiau su išdėstytom mintim
Straipsnis tikrai geras, tik manau jis galetu buti lakoniskesnis. :) Malonu, kad Lietuvoje zmones pradeda mastyti savo galva, atsikratydami visokiu “autoritetu” suformuotos viesosios opinijos apzavais.
Be je, del …”….didikiškos savigarbos bei pasipūtimo nestokojančių lenkakalbių lietuvių bajorų.” …. Jei bajoras lenkakalbis, tai jis jau neturi jokios savigarbos, jame likęs vien pasipūtimas (honoras).
dėl Valdovų rūmų pritariu, dėl bažnyčios – ne. Ir labai jau supaprastintai ir vienpusiškai aiškini LDK bajorijos nuosmūkį, tikrai ne vien paminėtos priežastys kaltos, o šiaip įdomi rašliava.
izulu .
“Daugeliu atvejų sutinku, jog Lietuvą tiek rusų carai, tiek rusų komunistai buvo privedę iki išnykimo ribos, tačiau iki pat galo taip ir neprivedė. Antraip, iš tiesų, būtų sunku paaiškinti tarpukario nepriklausoybės karus, partizaninį karą rusų okupacijos pradžioje bei mūsų pastarųjų poros dešimtmečių veiklą.” Išnykimui vedė galbūt tik rusofobijos baimė, naikinimas lietuviškų mokyklų, neigimas lietuviško mentaliteto. Ir šiaip, straipsniuose gerbiamo autoriaus, nematau kaip politologui priimtina būtų ieškojimo priežasčių vienokių ar kitokių, nereikia linkti vien į filosofiją. Kodėl , kaip ir klausimų kėlimas. Pasilaikykime to, kad priežastis Lietuvos baimės yra menkavertiškumo kompleksas po Vytauto Didžiojo laikų, po ilgos nelaisvės amžių, po konservatoriškosios agonijos valdymo metų. Išvis valdžios mes neturime, mes turime tai kas vadinama samdyta valdžia, jiems mokama tik kaip bankui už pinigų perplovimą. Mes nieko atgal negauname, ne dėl to kad nenorime ir nebandome kažką keisti, nes pakeisti kažką reikia tą kažką sugriauti ir statyti vėl iš naujo. Nematau Lietuvoje statybų visomis prasmėmis, o destrukcijos paremtos filosofiniais pamąstymais kaip būtų jei būtų, bet daryti nieko nenoriu. Dėl Valdovų rūmų, dėkui matyt Brazauskui, kad parodė, kad mums vergams reikalingi rūmai, bet nereikalinga gerovės Valstybė.