Lietuva po rinkimų: “katė maiše” ar viltis?…

Lietuva ir jos piliečiai iškrėtė kažką naujo. Toks populiarumas per rinkimus, kokį pademonstravo Dalia Grybauskaitė, neturi analogo trumpoje, bet audringoje ir prieštaringoje atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Iš vienos pusės turėtume džiaugtis, kad pagaliau (galbūt) radome tautą vienijantį bendravardiklį buvusios eurokomisarės asmenyje. O gal tai labiau primena Vytauto Radžvilo itin detalios ir savo apimtimi įspūdingos analizės raktinius žodžius – tekanti putinizmo saulė? Šiaip ar taip, kažkas naujo jau atsitiko, ir tai tęsis bent penkis ateinančius metus. Tad kokie siurprizai mūsų laukia?

Pirmiausia reikia pažvelgti į pačių rinkimų kontekstą. Visi politologai (ir ne tik) kaip susitarę pliekia blankią rinkiminę kampaniją. Tenka pripažinti, kad tai greičiausiai yra tiesa, o pagrindinė to priežastis, mano manymu, yra ne tiek ydinga įstatymų bazė, kiek itin blankūs kandidatai, kurie tikrai nebūtų susilaukę susidomėjimo net ir brandžios demokratijos šalyje. Be abejo, negalima visiškai atmesti, pavyzdžiui, draudimą kandidatams reklamuotis televizijoje arba tai, kad prezidentas turi būti nepartinis. Visgi Lietuvą persekiojanti ideologinė niveliacija, populizmas, ir šiais metais prisidėjęs dešiniųjų jėgų nesugebėjimas iškelti bent vieno kandidato, padarė šiuos rinkimus stebėtinai nykius politine prasme. Kaip ir dažniausiai, Lietuva ir šįkart rinkosi ne pagal ideologines nuostatas. Tautai ne taip ir svarbu kandidato asmeninių savybių atitikimas prezidento institucijos galių rėmuose. Liūdna, tačiau daugiau nei akivaizdu, kad Lietuvos piliečiams kelrodė žvaigždė rinkimuose buvo emocinis aspektas ir mistinis nepriklausomumas (t.y. vertybinis neaiškumas).

Ko galime tikėtis? Greičiausiai visko, kas gali asocijuotis su siurprizais. Maloniais ir nemaloniais. Kartu su armija populizmo ir tvirtos rankos ištroškusių Lietuvos piliečių, dešinieji rinkėjai, užliūliuoti Andriaus Kubiliaus ir visos TS-LKD partijos palaikymo Dalios Grybauskaitės kandidatūrai, neįvertino tikrai didelės „katės maiše“ tikimybės. Jau dabar naujai iškepta prezidentė išvardino net penkis ministrus, kuriuos po inauguracijos kvies „ant kilimėlio“. Tikrai nerimą kelia Grybauskaitės užsienio politikos gairės, kurios bylo ganėtinai radikaliai skambantį atsitraukimą nuo dėmesio „vargšams iš Rytų“ link santykių su turtingoms Vakarų Europos valstybėmis stiprinimo. Naivu tikėtis, kad Lietuva turi tvirtą pagrindą rimčiau daryti įtaką didžiųjų valstybių sprendimų priėmimo procese ar pasiūlyti joms ką nors lygiaverčiais (politiniais ar ekonominiais) mainais. O štai demokratizacijos ir Europinės integracijos siekiančių rytų kaimynių simbolinė išdavystė ne tik, kad rodo vertybinio prado atsidūrimą pragmatizmo šešėlyje, bet ir vienintelių nuoširdžių sąjungininkų galimą praradimą. Logiškai jungiant šiuos pasikeitimus užsienio politikoje, nenuostabu, iš kur Grybauskaitės retorikoje atsirado siekis mažiau konfrontuoti su Rusija. Tačiau tai padaryti bus tikrai sunku išlaikant žmogišką orumą, tęsiantis eiliniams ir permanentiškai besikartojantiems pažeminimo seansams iš Rusijos pusės.

Galiausiai pelnytas akmuo į naujosios prezidentės daržą skriejo iš jos buvusio priešininko, LSDP kandidato ir partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus. Pagal tikrai tvirtą ir ryžtingą Grybauskaitės retoriką, galima pradėti numatyti būsimus prezidento institucijos ir vykdomosios bei įstatymų leidžiamosios valdžios bendradarbiavimo sunkumus. Anksčiau minėti galimi prieštaravimai su valdančiąja dauguma, susijungę su prezidento minimaliomis galiomis ekonomikos ir socialinės politikos sferoje bei Grybauskaitės nepermaldaujamu ryžtingumu, gali sukelti „trumpą sujungimą“, kuris iš dalies paralyžiuotų konstruktyvų valstybės darbą krizės akivaizdoje.

Be išlygų teisti Dalią Grybauskaitę, kol ji dar nepradėjo rimtai dirbti, nėra prasmės. Tačiau tenka susitaikyti su dar vienu nenuspėjamu faktoriumi ir taip amorfiškoje Lietuvos politikos padangėje. Kol kas dauguma argumentų yra už „katės maiše“ posakio išsipildymą realybėje, bet visada lieka viltingas „galbūt“, kuris dabar tikrai tvirtesnis nei Brazausko ar Pakso politinės charizmos klestėjimo laikotarpiais. Kad ir kaip bebūtų, normalios demokratinės politikos fundamentas turėtų būti ideologijos, o ne viltys.