Vieningos Europos miražai

Nuo tada, kai žodis apie vieningą Europą pradėjo virsti kūnu, jau praėjo daugiau nei pusė amžiaus. Paskutinė eurointegracijos banga Europos Sąjungą pavertė didžiuliu 27 valstybių bloku ir įtvirtino ES, kaip reikšmingą žaidėją pasaulio arenoje. Tačiau ar tikrai? Simptomiškas valstybių narių nesusikalbėjimas ir vidinis pakrikimas ES, rodo priešingas tendencijas…

Sėkminga pradžia ar neišpildytos vizijos priežastis?

1957 metų kovo 25 dieną šešių Vakarų Europos valstybių iniciatyva buvo padėti pamatai tam, kas ilgainiui tapo „europietiškąja svajone“ – galingiausiam ir didžiausiam Senojo žemyno ekonominiam susivienijimui, 1993 metais Mastrichto sutartyje įtvirtintam oficialiu Europos Sąjungos vardu.

Kontinentas pirmąją XX a. pusę kentęs katastrofiškus karus, tik kito amžiaus pradžioje padovanojo laisvės oru kvėpuojantiems rytų ir vakarų europiečiams tai, apie ką veikiausiai panašiai galvojo ir didysis britų politikos genijus Winstonas Churchillas, 1946 m. Ciuricho universitete, akademinio jaunimo akivaizdoje, dėstęs savo įžvalgas apie suvienytos Europos viziją.

Kita vertus, drąsios ateities projekcijos, nubrėžusios tik pagrindinius ir apytikslius suvienytos Europos kontūrus, visgi iš anksto negalėjo nusakyti nei ateityje pasitaikysiančių kliuvinių, nei vėliau akivaizdžiais tapusių demokratijos ir vienybės paradoksų. Būtų beveik nepadoriai naivu tvirtinti, kad demokratiją, skaidrumą ir aukštus gyvenimo standartus pasauliui simbolizuojanti ES, šiandien blaivaus proto kriterijais gali būti rimtai įvertinta, kaip vieningas ar juo labiau demokratiškai veikiantis politinis monolitas, pajėgus konsensuso pagrindu tinkamai reaguoti į jam iškylančius uždavinius (beje, Briuselio naujakalbėje tai koduojama „demokratijos deficito“ ir „dviejų greičių Europos“ burtažodžiais).

Dabartinę Europos Sąjungos bendrąją (?) užsienio politiką būtų galima palyginti su audringoje jūroje likimo valiai paliktu dreifuojančiu laivu, o kryptį, link kurios judama, apibrėžti kaip permanentinę nežinomybę. Priežasčių ilgai ieškoti netenka, mat jos užprogramuotos jau pačiose ES ištakose – Europos anglių ir plieno bendriją įkuriant, kaip ekonominio bendradarbiavimo struktūrą, ir griežtai atsiribojus nuo bet kokios galimybės pastarajai deleguoti net menką dalį politinio valstybių narių suverenumo.

Vamzdynų geopolitika – pleištas yrančiame ES mūre

Plečiantis bendrijos narių skaičiui, jos geografijai ir demografiniams rodikliams, jau seniai tapo akivaizdu, kad ekonominio intereso, kaip vienintelės rišamosios medžiagos tokio dydžio tarptautinei struktūrai nebeužtenka. Ir čia bene geriausias – jau klasikiniu tapęs pavyzdys – ES neveiklumas Rusijos energetikos diktato atžvilgiu.

Problemos dėl, švelniai tariant, nesklandaus Rusijos ir Europos Sąjungos bendradarbiavimo energetinių resursų prekybos klausimais reikėtų ieškoti ne tik nevienodame supratime apie sąžiningos prekybos, verslo interesų ir agresyvių geopolitinių žaidimų tarpusavio santykį, tradiciškai lemiamą gilių occident-orient civilizacinių skirtumų, bet ir pačios Europos Sąjungos „principiniame neprincipingume“, siekiant bendro sutarimo bei realaus postūmio, o ne vien deklaratyvių teiginių apie būtinybę diversifikuoti ES energetinių išteklių šaltinius.

Paradoksalu, tačiau apie nuolat viešojoje erdvėje linksniuojamą „Nabucco“ dujotiekio projektą, kuriame numatyta dujas Europai tiekti per Turkijos teritoriją iš Kaspijos jūros regiono, tegalima pasakyti tik tiek, kad iki šiol stipriausia „Nabucco“ protegavusi jėga buvo kitame pasaulio krašte esančios Jungtinės Amerikos Valstijos, o ne energetinės nepriklausomybės siekius garsiai ir plačiai skelbusi, tačiau kone jokių rimtesnių žingsnių šia linkme nežengusi ES, kuriai „ateiti į protą“ nepadėjo net anaiptol ne pirma (o turint galvoje visai nesenus rusų grasinimus šią vasarą vėl „užsukti ukrainiečių kranelį“ – greičiausiai ir ne paskutinė) Rusijos-Ukrainos dujų krizė. Šiuo atveju nevalia užmiršti, kad laiko įgyvendinti energijos šaltinių diversifikacijos planams lieka vis mažiau – kol ES apatiškai svarsto alternatyvių dujotiekių galimybes, Rusija pradeda įgyvendinti nepaprastai didelę geopolitinę reikšmę turintį planą, Europą iš šiaurės (Nord Stream) ir pietų (South Stream) prijungti prie savo kontroliuojamų energetinių resursų.

Turint galvoje, kad egzistuoja ne tariama viena, tačiau net 27 skirtingos ES energetikos rinkos, nenuostabu, kad neigiamus vidinius dėsningumus ir spragas Europos projekte atradusi Rusija naudojasi klasikiniu „skaldyk ir valdyk“ modeliu: Europos Sąjungai viduje nerandant konsensuso dėl kryptingos energetikos politikos ir galimybės apie energetikos klausimus kalbėti vienu balsu, ilgalaikėje perspektyvoje nukenčia ne tik mažosios Europos Sąjungos valstybės, tačiau ir galingesni žaidėjai, tradiciniai stiprios ES šalininkai, tokie, kaip Vokietija ar Italija, vardan tariamos pragmatinės laikysenos ir ekonominės naudos (apie kurią iš tiesų būtų galima kalbėti tik esant normalioms, o ne Kremliaus geopolitikos strategų iškraipytoms rinkos sąlygoms) aukojantys savo ir kitų šalių nacionalinį saugumą bei tvirtas Europos Sąjungos, kaip rimto tarptautinio veikėjo, pozicijas.

Didžioji galybė, regioninė galybė, jokia galybė

Kitas paradoksas, atskleidžiantis visišką ES politinį neįgalumą – tarptautinių konfliktų reguliavimas ir šalinimasis nuo bet kokių karinių reikalų sprendimo. Nuolat konfliktais alsuojančiame Artimųjų Rytų regione ES galėtų ir turėtų būti pagrindinis JAV remiamas tarpininkas, padedantis spręsti esminius probleminius klausimus, tačiau pastarosios situacijos tragikomišką padėtį iliustruoja faktas, kad Europos Sąjunga iki šiol neturi nuolatinių atstovų, galinčių tinkamai atlikti panašų darbą – visa atsakomybė krenta ant tuo metu ES Tarybai pusmetį pirmininkaujančios valstybės atstovų pečių (nuoširdžiai pripažinsiu, kad man labai sunku įsivaizduoti pvz. Petrą Auštrevičių, bandantį suvaldyti didelio masto tarptautinę krizę Irano-Izraelio arba, analogiško jau vykusiam 2008 m. rugpjūtį, Rusijos-Gruzijos karinio konflikto atveju).

JAV tarptautinių santykių tyrinėtojas Robertas Kaganas savo knygoje „Apie rojų ir galią“ Jungtines Valstijas apibūdino kaip „kietosios“, i.e. karinės galios (hard power) atstovę, o Europą, kaip „minkštosios“ galios (soft power), kitaip tariant – diplomatijos, šalininkę. Apmaudu, tačiau šiandien Europa nėra pajėgi efektyviai veikti net ir diplomatiniu lygmeniu, jau nekalbant apie dalies ES narių nenorą vykdyti karinius NATO įsipareigojimus Afganistane. Šis nenoras dar labiau išryškėjo po to, kai JAV prezidentu tapo B. Obama ir nebeliko pagrindinio deklaruoto preteksto nesilaikyti įsipareigojimų Aljansui – nesutikimo su G. W. Busho administracijos vykdyta politika. Akivaizdu, kad antrajam iš trijų ES struktūros ramsčių priskiriamai Europos Sąjungos bendrai užsienio ir saugumo politikai trūksta lankstumo, gebėjimo greitai priimti svarbius sprendimus ir tai, ką būtų galima pavadinti „susitarimo dvasia“ – tai buvo galima aiškiai matyti Jugoslavijos ir Irako karų ar Rusijos-Gruzijos konflikto metu.

XX. a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, Henry Kissingeris, dirbdamas JAV prezidento administracijoje nacionalinio saugumo patarėju juokais skundėsi, kad norėdamas paskambinti į Europą niekaip negalįs rasti telefono numerio – net ir pripažinus, kad nuo 8-ojo dešimtmečio daug kas pasikeitė, tenka konstatuoti, kad problema liko panaši – nors Europos Sąjunga įgijo menkų politinio suvereniteto bruožų, tačiau net ir labiausiai gyvybiškai svarbiais užsienio politikos klausimais ji nesugeba veikti kaip vientisa ir darni struktūra. Nereikia nė sakyti, kad toks neveiksnumas užsienio politikos atžvilgiu, kuris gali būti palygintas įsirašymui į parijų pasaulio reikaluose pozicijas, Europos Sąjungai kainuoja didžiausią kainą: ES diena iš dienos pačią save stumia iš tarptautinės politikos arenos, savanoriškai likdama antraeiliu žaidėju. Taip gaunamas dvigubas neigiamas poveikis – rimtai nevertinama tarptautinėje bendruomenėje, Europos Sąjunga negali konsoliduoti interesų bei paramos ir savo pačios viduje, kadangi nelieka jokio atspirties taško ir tikslo, vardan kurio tai apskritai turėtų būti daroma.