Masių sukilimo apraiškos Lietuvoje
Pastarąjį mėnesį Lietuvą krėtė rinkiminė karštinė. Kas penkis metus vykstantys prezidento rinkimai yra daugybės visuomenės dėmesio susilaukiantis renginys kiekvienoje šalyje. Lietuva ne išimtis. Tačiau Europos Parlamento rinkimai nesukėlė tokio ažiotažo, nors žiniasklaidoje buvo nušviesti pakankamai ryškiomis spalvomis. Tuo tarpu kasmetinė Eurovizijos psichozė, tokia, kokia būna Lietuvoje, greičiausiai, jau yra tapusi mūsų tautos nacionaliniu bruožu. O keisčiausia yra tai, jog tautiečių įkarščio šiam turnyrui nemalšina ir nuolatiniai lietuviškų dainorėlių pralaimėjimai bei kaskart neadekvačiai skausmingai išgyvenamų nesėkmių kartėlis.
Visi šie renginiai iš dalies patvirtino nuogąstavimus, jog mūsų šalies viešoje erdvėje bandos instinkto dėsniai yra ypatingai gajūs. Vos per vieną mėnesį teko stebėti net keletą reikšmingų to paties fenomeno apraiškų.
Pirmiausia prasčiokiškas tautos mentalitetas visomis vaivorykštės spalvomis suspindo, kai po sensacijų ištroškusios Lietuvos žiniasklaidos sukelto eurovizinio skandalo, buvo viešai nulinčiuotas Jaunųjų konservatorių lygos lyderis Andrius Vyšniauskas. Jau po poros dienų sekusiuose prezidento rinkimuose liaudis dar sykį sutvirtino savo nenuspėjamumo skraiste apgaubtą reputaciją, milžinišką balsų kiekį atiduodama vienam, iki šiol niekuo ypatingu nepasižymėjusiam kandidatui, o į neseniai vykusius Europos Parlamento rinkimus, rinkėjai it susitarę balsuoti nėjo. Tam, be abejo, daug įtakos darė vietinių politologų ar šiaip kokių visuomenės veikėjų įpiršta nuostata, neva Europos Parlamentas yra bereikšmis ir reikalingas tik kaip dosni nukaršėlių politikos veteranų sanatorija.
Gali kilti klausimas, kodėl yra gretinami šie, neatidžiam skaitytojui sunkiai besisiejantys, reiškiniai. Kapanojantis šiuolaikinės žiniasklaidos brukamame lėkštame ir kartais net sąmoningai klaidinančiame pasaulėvaizdyje, panašios paralelės yra nelengvai suvokiamos. Bet pažvelgus į problemas kitu kampu, nei mums primygtinai sugestijuoja populiarioji mass media, daug kas keičiasi. Esmė tame, jog šiais aprašomais atvejais didelė liaudies dalis savo poziciją radikaliai kaitaliojo remdamasi visiškai iracionaliais, o kartais net absurdiškais argumentais.
Kas metus vykstantis Eurovizijos konkursas Lietuvoje visada sulaukia didelio susidomėjimo ir didelių bei paprastai nepagrįstų vilčių puoselėjimo. Ir šiais metais buvo panašiai. Dera pastebėti, jog savo muzikinę klausą tausojantys piliečiai paprastai vengia panašaus kalibro menininkų (kokie dominuoja Eurovizijoje) performansų. Deja, didėlė dalis mūsų tautiečių į kokybę dėmesio nekreipia ir žiūri šį renginį iš sunkiai paaiškinamų paskatų. Kartais tos priežastys, kaip puse lūpų prasitaria neretas sirgalius, – patriotinės.
„Patriotizmas“ pasireiškia labai specifiniais bruožais, kartais net besikertančiais su tradiciniu patriotizmo suvokimu. Duona ir žaidimais sujaudintos liaudies šūksniai „Lietuva, Lietuva“ nebūtinai reiškia gilaus dvasinio vienybės jausmo proveržį arba pagarbos šalies istorijai bei tradicijoms išraišką. Šį nuogąstavimą patvirtinantis konkretus atvejis pasitaikė šių metų eurovizinės savaitės įkarštyje.
Lietuvių dainorėlis užtraukęs draugingosios tautų tėvynes šnekta bei patekęs į finalinį turnyro etapą, sukėlė didžiulį liaudies pasitenkinimą. Didžioji dalis euforijos apimtų interneto vartotojų komentarų liudijo pergalę mūsų šalies rankose. Ir štai tuo momentu pasitaikė kažkoks žmogus, kuris mat, apeliuodamas į kažkokią mistinę istorinę tautos savimonės koncepciją, iškoneveikė akimirksniu liaudies stabu tapusio „dainininko“ draugišką gestą, nesankcionuotai užtraukti rusų kalba. Nenuostabu, jog toks netaktiškas liaudies pre-ekstazinės būsenos sutrikdymas buvo sutiktas itin agresyvia ir bekompromise neigiamos propagandos lavina. Štai kaip nesunkiai tampama tikraisiais liaudies priešais.
Beje, po poros dienų, šalies atstovui užėmus garbingą paskutinę (kaip įprasta lietuviškos muzikos atstovui) vietą, rūkas nuo Lietuvos žmonių smegenų ėmė sklaidytis. Pradėjo busti ir tautinės savigarbos jausmas. Kai kurie net garsiai svarstė ar etiškai buvo pasielgta, kad dėl tokios menkos priežasties buvo sugriauta perspektyvaus jaunojo politiko karjera. Prablaivėjusiųjų akimis žvelgiant, atseit, tie žodžiai apie dainorėlį gal buvo ir ne iš piršto laužti.
Kitą dieną, po to kai įvyko „nacionalinis pažeminimas“ Maskvoje, Lietuvoje buvo galima stebėti dar vieną bandos fenomeno apraišką. Greit pamilta žmonių kandidatė (greičiausiai dėl besąlygiškai ją palaikančios absoliučios didumos žiniasklaidos faktoriaus) tądien buvo oficialiai įforminta kaip naujas garbinimo simbolis liaudžiai. Nors iki pat rinkimų išvakarių nebuvo aiškios net gi būsimosios prezidentės politinės pažiūros, žmonių apsisprendimui tai įtakos neturėjo. Kone spalvingiausiai situaciją nušvietė Panoramos laidoje kalbinto Latvijoje gyvenančio rinkėjo žodžiai, ištarti reporterei paklausus, kodėl balsavote už Grybauskaitę – „Atidaviau savo balsą jai, nes giminės Lietuvoje apie ją gražiai kalba (sic!).“
Gaila, kad panašaus pobūdžio intelektualumu trykštantys piliečiai sudaro mūsų liberalios demokratijos sistemos pagrindą ir yra jos egzistencijos garantas. Kadangi dauguma žmonių balsuoja ypatingai nenuosekliai, patys rinkimai iš tiesų nieko nereiškia. Juos visada laimi establišmento kandidatai, kurie disponuoja didžiausiais pajėgumais apdumti ir užburti inertišką masę efektingu spektakliu. O pagal savo tikras politines pažiūras balsuoja vos keletas procentų piliečių. Kurių, beje, absoliuti dauguma paprastai nepalaiko nei neatsakingų socialinės inžinerijos, nei laissez-faire eksperimentų. Visi kiti, i.e. absoliuti dauguma populiacijos lengvai pasiduoda kerinčiam kalbų, spalvų, garsų ar kitų kūno pojūčių sukurtam žaismui, vis tobulėjančių naujųjų technologijų dėka.
Bėda – šis melo spektaklis neturi jokių alternatyvų, negali būti nei esmingai pakeistas, nei patobulintas, jei nėra peržvelgiama šiuolaikinės demokratijos, o gal tiksliau ochlokratijos, koncepcija. Tokiu atveju diskusijos, kaip padidinti rinkėjų skaičių arba kaip grąžinti pasitikėjimą politinėmis partijomis iš tiesų yra tiek veiksmingos, kiek kova su vėjo malūnais. Nekeičiant situacijos iš esmės, o tik imituojant tam tikrą veiklą, yra bandoma nuraminti nešvarią sąžinę, kuri jaučia, jog elgiamasi neteisingai. Šis fenomenas buvo gražiai įkūnytas George‘o Orwello knygos „Gyvulių ūkis“ veikėjo arklio Bokserio personaže. Jo gyvenimo motto skambėjo daugmaž taip – kuo daugiau kažko veiki ar dirbi, tuo mažiau tave kankina egzistenciniai klausimai, o kad jie nekankintų, belieka dirbti dar daugiau ir našiau nei prieš tai.
Europos parlamento rinkimai, turint omenyje rekordinį rinkėjų pasyvumą, apnuogino dar vieną bandos fenomeno pusę. Lietuvos žiniasklaidoje jau nuo pat įstojimo Europos Sąjungon, tam tikra dalis politikos ekspertų ir visokio plauko politologų, apie tautos dalyvavimą jos veikloje kalbėjo su menkai slėpdama kandžia ironija. Neva, ten, Briusely niekam neįdomu ko iš jų tikisi atokieji Europos provincialai. Pašaipus, pseudo nacionalizmo nuotaikomis persmelktas visuomenės veikėjų tonas ilgainiui įsišaknijo lietuvių galvose, suformuodamas, o galbūt atgaivindamas baudžiavinio mentaliteto formas – „ponas, tiek Briusely, tiek Kremliuj tas pats, tad geriau niekur nesigilinkim ir žiūrėkim savo kiemo problemų.“
Tokios išankstinės mūsų tautos nuostatos paskatino savanorišką izoliaciją nuo domėjimosi platesnio masto europinėmis iniciatyvomis bei tuo pačiu atpalaidavo nuo sunkios kūrybinės ar kitokio tipo atsakomybės naštos. Kitaip tariant, įkišus galvą į smėlį, pavojaus kaip nebūta. Bandydamas legitimuoti šią savo poziciją, dažnas pilietis greitakalbe berdamas pasinaudoja viešojoje erdvėje nuo seno plevenantį, tad gerai įsisavintą, burtažodžių rinkinį – į Europarlamentą deleguojami tik dinozaurai, suprask, atgyvenę politikos pensininkai arba politikai mandato siekia dėl geros algos už nesudėtingą ir beprasmį darbą.
Panaši argumentacija daugeliu atvejų linksta prie išvados, jog, apskritai, bet koks dalyvavimas politiniuose procesuose yra neprasmingas. Nes prasmė yra tik darbe, o tiksliau, piniguose. Tą vaizdžiai įkūnija nemažos dalies Lietuvos politikierių įsikąsta frazė, kurią, beje, itin mėgo kartoti ir kompartijos lyderis Algirdas Brazauskas – „Gana visokių kalbų ir politikavimų, laikas prie darbų“. Kitaip tariant – tipinė vaižgantiškojo baudžiauninko Napalio dalia.
Žinoma, Europos parlamentas nėra pati iniciatyviausia ar įtakingiausia Europos Sąjungos institucija. Tačiau faktas, jog jis yra renkamas visuotiniuose rinkimuose turi nemažą simbolinę reikšmę, kurios ignoravimas gali kelti aliuzijas kiek giliai tautos mentalitete yra įsišakniję provincialumo daigeliai.
Galiausiai reikėtų pastebėti, jog visi trys aprašytieji atvejai, charakterizuoja vieną ir tą pačią mūsų visuomenės būseną, José Ortegos y Gasseto žodžiais tariant, masių sukilimą. Daugumos keliamos pretenzijos bei nuolatinis duonos ir žaidimų reikalavimas tapo kone visuotinai priimta norma. Su minios balsu skaitosi ir valdžios atstovai. Daugeliu atvejų prastai išauklėtos, vulgarios ir įžūlios masės išrenkami politikai menkai ką besiskiria nuo savojo elektorato. Tad ateityje neturėtų būti keista, jog ir toliau aršiai, it stabus, garbinsime savus atstovus trečiarūšės muzikos fiestoje, aklai rinksime menkai pažįstamus kandidatus į aukščiausius valdžios postus ir provincialiai numosime ranka į viską, kas vyksta ne savoje pelkėje ar artimiausiame jos pasienyje.
Liūdnas vaizdas. O ką siūlome?
Šitoje situacijoje reiktų kažką paaukoti, tačiau ar kas nori būt paaukotas? Dar didesnė bėda, kad net nėra tokių, kurie išdrįstų imtis iniciatyvos kažką paaukoti. Tiesa pasakius, sistema yra tokia, kad aukoti kažką prieš jo valią yra nelegitimu ir smerktina. Tad kažką iš esmės pakeisti kol kas yra neįmanoma. Belieka, su viltimi laukti didesnių kataklizmų, kada dabartinio legitimumo koncepcija bus peržvelgta ir atsiras ryžtingų žmonių, norinčių bei sugebančių keisti sistemą.
Nelabai supratau atsakymo. Kas ir dėl ko turi būti paaukotas/pasiaukoti? Įdomu ar yra tokių, kurie aukojasi ir siekia pokyčių?
Straipsnyje gausu teisingų pastebėjimų, tačiau politika besidominčiam ir straipsnius įvairiuose portaluose skaitančiam žmogui gali pasirodyti, jog nepasakyta nieko naujo. Iš tiesų straipsnyje tik pakartotos jau daug kartų išsakytos mintys. Galbūt vienintelė originali straipsnio vieta – pažvelgimas į politinę realybę per Gasset’o pasiūlytą prizmę.
Man nepatiko Eurovizijos konkurso kišimas į straipsnį. Kalbėjimas apie Euroviziją kaip apie menkavertį muzikinį renginį jau daro pačius intelektualiais save laikančius žmones mase. Jei gerai įsižiūrėtumėt, pamatytumėt, kad jau “gero tono” ženklu tampa save intelektualais laikančių žmonių būryje bendraujant įmesti frazę “koks kvailas renginys yra Eurovizija”. Gerai būtų, kad taip kalbėdami žmonės, sakykim, suprantantys apie politiką, pagalvotų, ar jie apie muziką supranta kažkiek geriau, nei žmonės, straipsnyje menkinamai vadiami “mase” apie politiką. Įdomu būtų žinoti, iš kur straipsnio autorius ištraukė, kad Eurovizijoje skamba menkavertė muziką? Gal galima būtų sužinoti jo patirtį muzikinėje srityje?
Kitas dalykas – Andriaus poelgis daugeliui žmonių (manau, ne masei) nepatiko ne jo išsakytu požiūriu. Iš esmės pagrindinė problema jo pasisakyme buvo žodis “išgama”. Ir viskas. Dėl kitų dalykų yra daugybė žmonių, kurie jam pritaria.
Dėl masių psichologijos – manau, čia nieko nepadarysi. Reikia išmokti tuo naudotis. Vien mass media egzistavimas iškreipia politiką – politikos kryptis tampa nebe dalyku, dėl kurio galima argumentuotai susitarti, o dalyku, kurį lemia tam tikros krypties šalininkų kiekis. Politikoje svarbu darosi nebe argumentai, o įtikinimas. Nemanau, kad galima visus žmones taip apšviesti, kad jie pasidarytų bent jau stipriai racionalesni. Ir taip ne tik Lietuvoje. JAV seniai jau tai suprato. Svarbiausia rinkimuose yra politinių technologijų kova. JAV rinkimų kampanijoje žmonės žymiai labiau kalbėjo tema “Obama yra musulmonas” nei ta tema, “ką Obama siūlo keisti sveikatos apsaugos sistemoje”. Šiemet Lietuvoje buvo bandoma atgaivinti neva argumentuotą, nepropagandinę rinkiminę kampaniją. Ir kas išėjo? Slogu net prisiminti. Siūlau suprasti, kad Senovės Atėnų nesugrąžinsim. Reikėtų išmokti gyventi, anot Dahl’o, modernioje dinaminėje pliuralistinėje visuomenėje.
Mantai, iš kur tas perdėtas noras išlikti visada objektyviam? Kritiškiau žiūrėk į viską, ypač Euroviziją…
Mantai, visa paskutinė pastraipa yra ciniškas požiūris į žmogų, kaip nesugebantį racionaliai mąstyti. “Dėl masių psichologijos – manau, čia nieko nepadarysi. Reikia išmokti tuo naudotis. < ...> Politikoje svarbu darosi nebe argumentai, o įtikinimas.” Įtikinti eiti iš paskos galima ir šunį, mojuojant jam prieš akis mėsos gabalu. Tas “išmokti naudotis” kvepia užslėptu totalitarizmu ar kažkokia Platono “naktinės tarybos” grimasa, tik tai dar veidmainiškiau skamba, kai viskas uždengiama teorinės žmonių lygybės ir demokratijos principais.
Jonai, tas požiūris, kurį tu, atrodo, vadini “kritiniu”, dažnai tėra tik požiūris per tam tikrą prizmę. Objektyvus mėginu būti greičiausiai dėl to, kad iki galo nesu supratęs, koks požiūris yra man labiausiai prie širdies. Nemanau, kad tai blogai. O jeigu ir blogai – man tiesiog taip gaunasi ;]
Emili, man irgi tai nepatinka. Aš tik manau, kad taip vyksta. Turbūt sutiksit, kad masinė žiniasklaida sudaro galimybes manipuliuoti žmonėmis. Kažin, ar politinės reklamos uždraudimas padėtį paverčia geresne. Be abejonės, esu prieš kažkokią masinę vienpusišką propagandą ar pan. Bet manau, kad greičiausiai turėtų būti suteikta galimybė visiems, turintiems visuomenėje priimtiną nuomonę, ją reklamuoti. O tai savaime pavirsta manipuliacija. Jei suprantat, ką turiu omenyje. Čia su totalitarizmu neturi nieko bendro. ;]
“Turbūt sutiksit, kad masinė žiniasklaida sudaro galimybes manipuliuoti žmonėmis. < ...> Bet manau, kad greičiausiai turėtų būti suteikta galimybė visiems, turintiems visuomenėje priimtiną nuomonę, ją reklamuoti. O tai savaime pavirsta manipuliacija.” Tai žmonės visgi tavo nuomone yra kaip šuniukai, kuriais galima lengvai manipuliuoti kažkokiais gyvuliškais stimulais? Tavo požiūriu jie yra neracionalūs? Toks požiūris akivaizdžiai kertasi su, cituoju “Reikėtų išmokti gyventi, anot Dahl’o, modernioje dinaminėje pliuralistinėje visuomenėje.” Tik ta visuomenė tavo akimis tik iš pažiūros yra pliuralistinė, nes su irracionaliais, gyvuliškų instinktų vedamais žmonėmis pliuralizmo nesukursi. Dar pakartosiu tavo žodžius “Išmokti naudotis”. Išverčiant į sąžiningą kalbą, tai reiškia, jog reikia mokėti valdyti tuos mažutėlius, nes jie nežino, ką daro. Valdoma demokratija, stačiai dvelkia totalitarizmu… Ir visiškai nieko neturi bendro su žmonių lygybe.
Labai jau nekonkrečiai į komentarus Emilis “atsimušinėja”. Ne plėtoja idėją, kuri konkretaus vaisto nuo “masių sukilimo” nepasiūlo, bet perkelia idėjų mūšį į komentatoriaus kiemą kabdamasis prie pastarojo išsakytų prieštaravimų.
Įdomiau būtų išgirsti _konkrečius_ receptus.
Na ta dėlionė iš mano žodžių, ištrauktų iš konteksto, ir dar su asmeninės interpretacijos prieskoniu gavosi labai įdomi. Tačiau, kaip minėjau, aš tikrai nesu už jokią valdomą demokratiją ar pan. Be to kalbėjau ne apie valdžios galimybę reklamuotis ar valdyti žmones per medijas, o apie visų galimybę sakyti bet kokią (konvencinę) informaciją per medijas. Tam, kad geriau būtų suprasta, ką noriu pasakyti, mano realus pasiūlymas būtų panaikinti politinės reklamos draudimą. Ar tai sukurtų valdomą demokratiją ar totalitarizmą? Juk tikrai ne.
O skeptiškas požiūris į žmogų, manau, yra normalus. Apie tą patį juk kalbėjo ir Gasset’as, kuriuo remiamasi straipsnyje. Juk jis teigė, kad masės žmogų sukūrė du veiksniai: 1. daugiausia dėl technikos pažangos labai pagerėjusi gyvenimo kokybė 2. liberalioji demokratija (tiksliau, universali balsavimo teisė, leidusi kiekvienam žmogui turėti lygų balsą visuomenės valdyme). Šie du dalykai, anot Gasset’o, kuria “savimi patenkintą ponelį”, kuris nenori daug stengtis, mąstyti, tačiau nori, kad jo “itin svarbi nuomonė” visada būtų išgirsta. Jei sutiktumėm su Gasset’u ir pripažintumėm, kad šie du dalykai kuria neracionalų masės žmogų, turime pripažinti, kad masės žmogaus fenomeno, nestabdant techninės pažangos bei nepanaikinant universalios balsavimo teisės, neišvengsime.
Pauliui. Pats Gasset’as, nurodydamas du veiksnius, kurie kuria masės žmogų, implicitiškai nurodo, ką reikia daryti, kad išvengtumėm “masių sukilimo”. Tuos du veiksnius išvardinau aukštesniame komentare. Bet ar jo numanomi pasiūlymai, t.y. stabdyti techninę pažangą bei apriboti balsavimo teisę, yra priimtini šiais laikais? Nemanau, kad žmogaus teisių šalininkams tai patiktų. ;] Gasset’as yra radikalus aristokratinės (ar, greičiau, meritokratinės) visuomenės santvarkos šalininkas, kaip matyti.
Mantai, mane glumini. Įvardini ir Ortegos y Gasseto idėjas, bet tuo pačiu teigi, kad “Reikėtų išmokti gyventi, anot Dahl’o, modernioje dinaminėje pliuralistinėje visuomenėje.” Nei žuvis, nei mėsa girdėti tai iš vienų lūpų. Stenkis sintezuoti įvairiais idėjas, o paskui mėgink jas vertinti, nes dabar atrodai kaip iš salemutės eilėraščio “prie didelio kelio”, kur Lietuvos metafora įprasminamas visiškas neveiksnumas ir atsisakymas būti savo likimo kalviu, nes “ir taip viskas aišku, ir taip viskas blogai, ka čia paprastas žmogus gali padaryti”. Kol tu susimastęs “prie didelio kelio” mėgini į viską žvelgti objektyviai, tave permąsto, paveikia ir už tave nusprendžia tie, kurie turi subjektyvią nuomonę ir ja tiki kaip pačia teisingiausia. Postmodernus požiūrs, kurį tu, atrodo, reprezentuoji, yra mirties, neveiksnumo požiūris. Absoliutaus objektyvumo nepasieksi, nes tik Dievas turbūt tą gali. O mokslininkas/teoretikas, save įsikalinęs postmoderniame, dieviškojo objektyvumo siekiančiame ir tuo pačių jį neigiančiame narve, praranda stimulą kažką siekti, nes ko tik besieksi, viskas bus neobjektyvu. Kaip Ernesto Gellnerio įvardintas tobulas postmodernus antropologas, kuris nieko nedaro, nes kad ir ką bedarytų, jo tyrimų rezultatai vis tiek bus neteisingi/neobjektyvūs. Siulyčiau paskaityti jo trumpą, bet stiprią knygą “Postmodernizmas, protas ir religija”. Galbūt atbaidys nuo paraližuojančio reliatyvizmo.
Beje, dar vienas prieštaravimas. “Tam, kad geriau būtų suprasta, ką noriu pasakyti, mano realus pasiūlymas būtų panaikinti politinės reklamos draudimą. Ar tai sukurtų valdomą demokratiją ar totalitarizmą? Juk tikrai ne.” Šiuos žodžius neigi prieš tai buvusiuose komentaruose: “Turbūt sutiksit, kad masinė žiniasklaida sudaro galimybes manipuliuoti žmonėmis. < ...> Bet manau, kad greičiausiai turėtų būti suteikta galimybė visiems, turintiems visuomenėje priimtiną nuomonę, ją reklamuoti. O tai savaime pavirsta manipuliacija”. Apsispręsk, ar manipuliacija žmonėmis yra blogas/neišvengiamas reiškinys ir ar tei neveda prie valdomos demokratijos/lėlių teatro valstybėje ;) Nes jei ir čia tau trukdo reliatyvizmas, tai tokiu atveju galima pradėti kvestionuoti ir pvz. žmogžudystes, kaip nebūtinai blogą reiškinį.
Dėl postmodernizmo tavo pastebėjimai tikrai įdomūs. Sutiksiu, galbūt kartais jo ir yra nemažai mano žodžiuose, tačiau jokiu būdu nesutikčiau, kad į viską stengiuosi žvelgti reliatyviai/objektyviai. Mielai pasinaudosiu tavo pasiūlymu paskaityti tą knygą. Turėtų būti įdomi. ;]
Dėl Gasseto idėjų, tai aš neteigiau nei kad jos teisingos, nei kad klaidingos (taip, taip, vėl galima kaltinti reliatyvizmu). Tik, atsižvelgdamas į straipsnį, norėjau pabandyti suprasti, ką šiuo atveju jis siūlytų.
Kitas dalykas – manau, kad Dahl’as teisingai pastebėjo, kokia yra šiuolaikinė visuomenė. Čia noriu pastebėti, kad šių dviejų žmonių idėjas vertinu atskirai ir jų nesintezuoju. Nežinau, galbūt žvelgiu per daug teoriškai/moksliškai ar pan., tačiau ir nesistengiu atstovauti tik vienos nuomonės šiuo atveju. Manau, kad skirtingos teorijos dažnai gerai paaiškina tik tam tikrus dalykus ir sunku rasti požiūrį, paaiškinantį viską. Tai nereiškia, kad neturiu savo tvirtos nuomonės. Tiesiog dažnai vertinga pažiūrėti į tam tikrus reiškinius iš skirtingų pusių. Vien dėl to, kad tai yra paprasčiausiai įdomu. Juk turbūt čia diskutuojame dėl noro geriau kažką suprasti, o ne kažką įrodyti.
Ten savo komentaro pabaigoje vėl kažkaip netaip išgirdai mano žodžius. Hm, galbūt man sunku teisingai išreikšti savo mintis rašant. Tikiuosi, kada nors turėsim galimybę padiskutuoti šia įdomia tema akis į akį. Ir šiaip galbūt nereikėtų dėlioti žodžių, išimtų iš atskirų vietų, nes stengiuosi viską pasakyti nuosekliai.
Galbūt dar kartą pamėginsiu pasakyti savo požiūrį kaip galima nuosekliau. Aš manau, kad žmonių psichologija yra gana paveiki. Ir joks apsišvietimas negali to visai panaikinti. Žmonės yra paprasčiausiai paveikūs dažniems kartojimams, skambioms frazėms, spalvoms, garsams ir pan. Šie veiksniai gali (ir gana stipriai) veikti jų elgesį. Aš tikiu, kad apsišvietusi visuomenė mažiau pasiduotų, sakykim, populizmui, tačiau to niekada negalima iki galo panaikinti. Pažanga žmones šviečiant apie politiką, žinoma, yra galima. Ir labai reikalinga. Bet jais visada bus galima nemenkai manipuliuoti. Manau, kad tai yra negerai, bet tokia turbūt yra realybė. Iš tikrųjų nemažai politologų pastebi, kad šiuo metu, kaip jau minėjau, politika yra susitarimo paprasčiausiai balsuojant, o ne racionalaus susitarimo išdava. Pavyzdžiui, žmonės balsuoja už Paksą, nes jiems jo gaila ar pan. Manau, kad tai yra labai negerai, tačiau iki galo neišvengiama.
Gink Dieve nemanau, kad valdžia turėtų turėti inofrmacijos skleidimo monopolį, kaip, atrodo, tu supratai. Tai būtų totalitarizmas. Informaciją laisvai turėtų galėti skleisti visi (na, žinoma, tik konvencines nuomones – ne satanistines, homofobiškas ir t.t.). Jei sutiktum su mano nuomone, kad kiekviena skleidžiama reklama stengiasi manipuliuoti (ir nebūtinai racionaliais argumentais), tai turėtum sutikti, kad dažnai politikos kryptį nustato tie, kurie manipuliuoja geriausiai (skleidžia priimtiniausias visuomenei nuomones, ką visuomenė nori girdėti).
Gal šiek tiek jau nukrypom nuo straipsnio temos. ;]
Trukumai:
- straipsnis pernelyg arogantiskas…
- pateikiama labai subjektyvi nuomone…
- gausu kalbos kulturos klaidu…
Agirdai, matau, jog turi minti apie mases, taciau faktus, kuriais grindi savo mastyma, per daug pritempi prie savo subjektyvios nuomones, ir del to juos vietomis iskreipi.
Musu tauta, mase, tikrai nera visiskai tokia buka, kaip bandai cia parodyt. PVZ. negalima pritempti ir teigti, jog lietuviai yra provincialai vien del to, kad yra euroskeptikai. Pagal tokia logika, tada puse Europos kamuojama baudziauninko mentaliteto…
Ir kam tiek daug cinizmo, pamirsti, jog ir pats esi sios mases dalis!
Tai, jog spalvos yra sutirštinamos nereiškia, kad tiesa išsyk dingsta kažkur anapus. Tiesiog, norint užkabinti imlius žmones šia problematika arba rasti vienminčių, tvirtas ir aiškus tonas yra pliusas. Be to, mano tikslas nėra įsiteikti mainstreamui rašant jiem malonius bei kontradikcijų pilnus straipsnelius.
Euroskepticizmas yra vienas iš provincialumo bruožų. Derėtų pripažinti, kad tikrai pusė, jei ne dar didesnė dalis europinės populiacijos iš tiesų yra prasčiokiško metaliteto atstovai.
Taip, esu tautos dalis, tačiau, deja, nesijaučiu savas masei. Ir sentimentas jai, i.e. masei, yra pakankamai nedidelis.
P.S.: pastaba dėl kalbos kultūros klaidų gausos yra kiek stebinanti, turint omeny, jog tekstas perejo ne per vienas ar dvejas skirtingų asmenų redakcijas. Būt malonu pasitaisyti, tik dabar nematau kur esu suklydęs.
Euroskepticizmas – tai anti reakcija i globalius procesus… OK, kova su globalizacija siek tiek primena kova su vejo malunais, taciau tai jokiu budu nera provincialumas! Na jei tai tik tavo pacio nuomone, gerbiu ja, taciau toks teiginys politikos moksle nera aksioma (i.e. euroskepticizmas=provincialumas).
O del tos kalbos kulturos, – tiesiog vartoji per daug vertalu (establismentas, mainstreamas etc.). Praktinis patarimas: agliskai nemokantis tiesiog nesuprastu ka nori pasakyti… O siaip tai gerus redaktorius randi :D
Pagarbiai
Obama demokratas, ko norėt?
respublikonu ir demokratu valdžia ryškiai skiriasi užsienio politikoje
Straipsnyje tikrai yra kalbos kultūros, gramatinių, skyrybos klaidų. Pavyzdžiai: “Jau po poros dienų sekusiuose prezidento rinkimuose” – šiuo atveju negalima vartoti žodžio SEKTI, nes sekti gali tik koks šuo:) “Ypatingai” – pabrėžimui geriau vartoti “ypač”. “Tuo pačiu” negalima vartoti, kai reikšmė “kartu, drauge”. Žodis SKAITYTIS taip pat nevartotinas. Kableliai straipsnyje visiškai nevaldomi: vieni dedami ten, kur nereikia, o kiti nededami, kur reikia. Žodžiai GRAŽINTI, ĮSIKASTA turėtų būti ištaisyti į GRĄŽINTI, ĮSIKĄSTA. Redaktoriai, matyt, politologai, o jų mokykloje išmoktos lietuvių kalbos taisyklės išstumtos politinių pažiūrų:)