PRG sistemos atsisakymas: quid pro quo realizmas ar JAV užsienio politikos katastrofa?
Greičiausiai būtų sunku surasti ciniškesnį momentą paskelbti apie Centrinės ir Rytų Europos atidavimą į Rusijos įtakos sferą, nei Antrojo pasaulinio karo pradžios 70-osios metinės. Rugsėjo 17 dieną, kaip tik tokį žingsnį žengė JAV „vilties“ prezidentas Barackas Obama, atsisakęs planų Čekijoje ir Lenkijoje įkurti priešraketinės gynybos (PRG) sistemos elementus. Pastaruosius dislokuoti Centrinėje Europoje, tęsdama Ronaldo Reagano SDI (SDI – strateginė gynybos iniciatyva – aštuntajame dešimtmetyje pradėta įgyvendinti JAV gynybos nuo tarpžemyninių balistinių raketų programa) tradiciją, buvo nusprendusi George‘o W. Busho administracija.
Dar likus kelioms savaitėms iki Obamos pareiškimo apie Jungtinių Valstijų sprendimą atsisakyti PRG elementų (radaro Čekijoje ir 10 raketų Lenkijoje, skirtų susekti ir numušti iš Irano ir Šiaurės Korėjos paleistoms tarpžemyninėms balistinėms raketoms) neoficialiais kanalais iš Vašingtono nutekėjo informacija apie B. Obamos „ne“ PRG sistemai Centrinėje Europoje. Baltųjų Rūmų administracijos darbuotojams oficialiai neigiant tokias naujienas, Centrinės ir Rytų Europos šalims teko pratintis prie minties, kad netrukus teks nuryti ypatingai karčią piliulę. Pirmą kartą nuo 1999 metų, kai su JAV pritarimu į NATO buvo priimtos pirmosios trys postkomunistinės valstybės, už Jungtinių Valstijų užsienio politikos prioritetų sąrašo ribų atsidūrė bene ištikimiausi JAV sąjungininkai.
B. Obamos užsienio politikos skirtumai nuo prieš tai Jungtinių Valstijų prezidento pareigas ėjusių G. W. Busho ir Billo Clintono, vertinant JAV santykius su savo partneriais postkomunistinėje erdvėje, tapo dar labiau akivaizdūs, kai į Lenkijoje vykusį Antrojo pasaulinio karo pradžios minėjimą – į kurį, beje, atvyko, net rimtų nesutarimų su Lenkija turinčios Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas – Jungtinėms Valstijoms atstovauti buvo pavesta C lygio politikos veikėjui, Clintono laikų gynybos sekretoriui Williamui Perry. Tačiau po to, kai dėl tokio diplomatinio akibrokšto Lenkijoje kilo nemažas pasipiktinimas, W. Perry buvo pakeistas JAV Nacionalinio saugumo patarėju, generolu Jamesu Jonesu. Pats JAV prezidentas B. Obama savaip išreiškė naująjį Jungtinių Valstijų požiūrį į partnerius Centrinėje Europoje – jis ne tik nedalyvavo minėjime, bet ir toliau tęsė savo atostogas.
Priešiškumas PRG sistemai Centrinėje Europoje įsišaknijęs ne tik dabartinėje JAV prezidento aplinkoje, bet ir paties B. Obamos vykdomoje užsienio politikoje. Dar 2007 m., būdamas Ilinojaus senatoriumi, B. Obama kritikavo G. W. Busho administracijos PRG planus dėl nepakankamų konsultacijų su NATO sąjungininkais Europoje, abejotino PRG skydo efektyvumo bei noro įrengti šią sistemą grynai dėl politinių, o ne saugumo priežasčių. Nors pati PRG idėja nebuvo atmesta, B. Obama pareiškė, kad nuo šiol dėmesys bus skiriamas trumpo ir vidutinio nuotolio raketas galinčioms numušti sistemoms. Diplomatiškai nutylėta tik viena – atsisakymas dislokuoti PRG skydo elementus Lenkijoje ir Čekijoje šį kartą buvo kaip tik toks politinis Vašingtono žingsnis, kurį prezidentas Obama kritikavo prieš dvejus metus.
Dabartinės Baltųjų rūmų administracijos teigimu, šiuo metu Iranas nėra pajėgus sukurti ilgo nuotolio balistinių raketų, todėl nėra prasmės išleisti milžiniškas sumas gynybai nuo neegzistuojančios grėsmės. Tačiau, kad tai vakar dienos sprendimas, rodo ir žvalgybos tarnybų nuolat pateikiami įspėjimai apie Irano branduolinės programos vystymosi tempus: Teheranas jau po mėnesio ar poros turės pakankamą kiekį silpnai sodrinto urano, branduoliniam ginklui pasigaminti. Irano raketinių sistemų pramonė taip pat nėra apmirusi – jau dabar persiškos vidutinio nuotolio Shahab III raketos gali nuskrieti 2 tūkstančių kilometrų atstumą ir pasiekti Europos Sąjungos teritoriją. Galimybes ir ryžtą pasigaminti tolimojo nuotolio balistinių raketų Teheranas šiemet jau įrodė į kosmosą pakeldamas pirmąjį savo palydovą.
Nors JAV teigia neatsisakanti priešraketinės gynybos, o tik keičianti abejotino efektyvumo sausumos sistemas montuojamomis į laivus (Aegis), reikia nepamiršti, kad antžeminių sistemų įrengimas užima ne vienerius metus, o apgauti sąjungininkai, prisiminę kuo negalima pasitikėti, kitą kartą gali ne tik nebesutikti savo teritorijoje dislokuoti Šiaurės Amerikos rytinei pakrantei strategiškai būtinų gynybinių įrenginių, bet ir „pritrūkti“ politinės valios išsiųsti daugiau karių į vis giliau NATO į pralaimėjimo liūną tempiantį Afganistaną.
Neabejotiną Centrinės ir Rytų Europos šalių frustraciją, dėl B. Obamos administracijos sprendimo sulaužyti pažadus, duotus G. W. Busho prezidentavimo laikais, dar labiau gilina faktas, kad PRG sistemų dislokavimas postkomunistinėje erdvėje galėjo bent iš dalies atpirkti neatleistiną NATO neveiklumą naujųjų savo narių gynybos klausimu. JAV karinių objektų įkūrimas Čekijoje ir Lenkijoje visų pirma buvo svarbus ne tiek kariniu, kiek (geo)politiniu aspektu, kadangi būtų įtvirtinęs ilgalaikes perspektyvas į šį regioną dar giliau įleisti Jungtinių Valstijų karinės galios šaknis. Tačiau, regis, Centrinei ir Rytų Europai šiuo metu atėjo tinkamas laikas apsvarstyti ar buvo tikrai išmintinga savo gynybos architektūrą išimtinai derinti su abejotinomis Baltųjų rūmų garantijomis ir remtis regione neegzistuojančia Jungtinių Valstijų karine galia. Tokį klausimą sau iškelti laikas ir Lietuvai, paskutiniais metais savo kariuomene pavertusiai kelių šimtų profesionalų būreliu ir pamiršusiai šalies teritorinės gynybos prioritetą.
B. Obamos „ne“ priešraketinės gynybos sistemai Europoje ne tik išklibino pasitikėjimo pamatus dabartine JAV prezidento administracija (iš pastarosios istorijos neabejotinai ko pasimokyti turės ir tokie tradiciniai Jungtinių Valstijų partneriai kaip Izraelis ar Pietų Korėja), bet ir nepaprastai paaštrino Lenkijos bei Čekijos santykius su dabartine Rusijos vadovybe. Maskvą Vašingtono planai ypatingai erzino, nes tapo akivaizdu, kad ignoruodamos reikalavimus pripažinti Rusijos interesų sferą buvusioje Varšuvos pakto ir SSRS teritorijoje, Jungtinės Valstijos nelaikė Kremliaus aukščiausio lygio žaidėju tarptautiniuose reikaluose ir nematė reikalo daryti užsienio politikos išlygų ar nuolaidžiavimų toje Europos dalyje, kurią jau ne vieną amžių Maskva laiko savo kiemu. Po Jungtinių Valstijų atsisakymo statyti priešraketinio skydo elementus Europoje, šis žingsnis Kremliuje buvo teisingai suprastas kaip diplomatinis signalas, jog Rusija geopolitiniame mūšyje dėl dominavimo postkomunistinėje Europos dalyje, pasiekė reikšmingą pergalę: JAV pirmą kartą po Šaltojo karo pabaigos netiesiogiai pripažino išimtinai politiniais motyvais grįstus Maskvos reikalavimus nesikišti į jos interesų sferą. Tačiau mainais į ką?
Jungtinės Valstijos, nusileisdamos Rusijos primygtiniam reikalavimui nestatyti PRG skydo elementų Centrinės Europos šalyse, neabejotinai tikisi pasiekti kelis tikslus: sulaukti santykių su Maskva atšilimo, atkalbėti pastarąją nuo tolesnių bandymų flirtuoti su Irano ajatolomis, padedant šiems įgyvendinti branduolinę programą ar tiekiant raketines sistemas (pvz. oro gynybai skirtas S-300), o svarbiausia – žlugus galimybei JAV su Iranu susitarti akis į akį, gauti Kremliaus paramą Jungtinių Tautų Saugumo taryboje, balsuojant už naujas sankcijas, nukreiptas prieš Irano naftos sektorių. Tačiau jau dabar galima numatyti, kad nei vienas iš šių tikslų galutinai nebus pasiektas, nes didelės įtampos ir netikrumo atmosfera Artimuosiuose Rytuose visada reiškia dideles naftos kainas ir turtėjančias Rusijos energetikos kompanijas. Be to svarbu nepamiršti, kad dar vienas konfrontacijos židinys Persijos įlankoje dar labiau susilpnintų JAV, kaip į du ilgus karus jau įsitraukusios supergalybės dominavimą. To laukiančių nėra mažai.
Rusija, būdama specifinių galios žaidimų meistre, šią unikalią situaciją jau dabar išnaudojo tinkamai, pareikšdama, kad ji labai vertinanti konstruktyvų Jungtinių Valstijų prezidento administracijos žingsnį ir savo ruožtu ketinanti atšaukti Iskander-M tipo taktinių raketų (kuriomis pati Rusijos kariuomenė apsirūpins tik 2016 m.) dislokavimą Kaliningrado srityje. Įdomu tai, kad Apie Kremliaus strategiją sukurti dirbtines problemas ir už tai gauti įvairių nuolaidų yra nemažai rašęs ir buvęs JAV valstybės sekretorius, Nobelio taikos premijos laureatas Henry Kissingeris, su panašiomis dilemomis Šaltojo karo metu nuolat susidurdavęs tiesiogiai. Nepanašu, kad Maskva būtų pasiruošusi lengvai iš rankų paleisti unikalią progą manipuliuoti didžiaisiais tarptautinės bendruomenės veikėjais, susigrąžinti įtaką buvusios imperijos valdose ir dar gerai iš viso to uždirbti.
Paradoksalu, kad B. Obamos administracija, mainais už tuščias naujų („perkrautų“) santykių viltis su Maskva, likimo valiai palieka ideologiškai sau artimiausius sąjungininkus, kurie Europoje iki šiol stoiškai atstovavo atlantizmo doktrinai ir dažnai atsverdavo antiamerikietiškas Vakarų Europos šalių pozicijas. Net ir bandant išnarplioti šiuo metu aktualų branduolinio Irano klausimą, JAV nederėtų pamiršti, kad geopolitinio stabilumo trūkumas Centrinėje ir Rytų Europoje – it griūnantys domino kauliukai – taps tik didžiulių Senojo žemyno problemų pradžia. O ateityje spręsti šias problemas gali tekti už aukščiausią kainą…
Teisingi pastebėjimai ir vertingos įžvalgos, Justai. Tie, kurie labiausiai praloš šioje situacijoje – Senasis žemynas ir jo pasienis. Kitaip sakant – ir mes.
Kaip ir buvo galima tikėtis periferija išnaudojama Centrų labui(nors klausimas kiek to gėrio gaus JAV iš šio sprendimo), o dabar belieka laukt į kurią pusę pasislinks centras(ai). Tikekimės geresnės perspektyvos sau (periferijai)
Šiaip. Manau net jei ta PRG ir būtų dislokuota saugesni tikrai nebūtume galėję jaustis. Jei gerai pamenu, raketų skaičių būtų nesunku ant dviejų rankų pirštų parodyti, o pačios sistemos patikimumas yra ne itin didelis. Galų gale, vien dėl to, kad tokie ketinimai atsirado, Lietuva nukentėjo, nes regione įtampa tik sustiprėjo.
Kita vertus. Lenkams tai labai nepasisekė. Būtų taip ilgai nesilaužę dėl sąlygų, gal procesas būtų greičiau įsivažiavęs. O dabar toks antieuropietiškas europiečių labai mylimas Obama atėjo… :] Ir nusprendė kitaip, su mekiausiais įmanomais nuostoliais.
Na, rusai prakalbo apie pritarimą sankcijoms prieš Iraną; o tai jau galima dėti ant svarstyklių su PRG.
Pažiūrėsim kuo viskas baigsis.
Tai, kad ruskiai ruošiasi daryti nuolaidas bylo apie situaciją, kuri susikloste visiškai ne jų naudai. Normaliomis sąlygomis, jiem net į galvą neateitų tokia mintis – nuolaidžiauti pagrindiniam priešui, i.e. Amerikai.
Banditiška šalis ir elgiasi atitinkamai. Abejoju ar rusai nuolaidžiauja, jie skaičiuoja. Stringa kokie tai Irano mokėjimai už ginklus ir atominei; tad rusai galvoja lošti naftos kainoje, kuri tiesiogiai susijusi su įtampa aplink Iraną.
Bet kas, kas turejo kokiu nors “vilciu” apie B. Obamos administracijos politika, po sio ivykio turejo siek tiek pasimokyti, cia siaip tik pradzia. Uztenka pasiziureti i visa politika nuo pat inauguracijos dienos ir kitu valstybiu atzvilgiu ir labai nesunku padaryti isvada, kad tai turbut viena nekompetentingiausiu administraciju JAV istorijoje, nors dar tik “apsilo” kojas.
Prasidejo viskas britu izeidimu (yra daug abejojanciu, kad tai buvo planuota), toliau kelioniu po Europa metu nesusikalbejimas su Sarkozy ir Merkel, tyla Irano krizes metu, toliau atsisukimas pries Izraeli, parama Honduro chavezui – Zelaya’i, visiskas strategijos neturejimas Afganistane ir savu generolu ignoravimas ir t.t., ir t.t. Obamos Prezidentavimas pamazu tampa katastrofa ir buvo daug, kurie perspejo, taciau niekas, deja, nenorejo klausyti, taip pat ir Lietuvoje. Kazkodel pries rinkimus buvo girdeti labai daug panegiriku jam ir cia. Ypac gyvas jo kultas buvo daugumos Lietuvos jaunimo tarpe, idomu, kodel?
Lietuvai ir kitiems R. Europos sajungininkams planuojant santykius su JAV ir ateityje nereiketu pamirsti vieno dalyko – niekada nekaltinti visu JAV uz tai, kas daroma, o tik ta, kas yra atsakingas – butent B. Obama. Beveik 50% amerikieciu balsavo pries ir santykius su Europa noretu matyti visai kitaip.
Antra labai svarbi pamoka – negalima niekada tiketis paramos ir draugystes is Demokrato. Obama galbut bus radikaliausias, bet tikrai ne pirmas ir ne paskutinis Demokratas, kuris yra linkes isduoti sajungininkus..
Aš esu visiškai kitos nuomonės, nei teksto autorius, ar komentatoriai. Visų pirma JAV neatidavė rytų Europos Rusijos įtakos sferai, o tiesiog atsisakė bereikalingų investicijų į abejotiną ginybos sistemą.
Iranas dar neturi ir tikrai dar ilgą laiką neturės raketų galinčių pasiekti europos sąjungos šalis, ar tuo labiau JAV, maksimalus jo raketų skrydžio nuotolis 1500 km, raketa paleista iš irano cento ar pietinės dalies sunkiai pasiektų Turkiją. O sukurti balistines-tarpkontinentines raketas reikia visai kito lygio pramonės. Autorius paminėjo, kad Iranas paleido palydovą, tačiau ar palydovas nebuvo Rusiško palydovo analogas? Beto palydovas nieko nereiškia, nes buvo iškeltas ne Irano gamybos raketa. Irano techninį atsilikimą liudija ir noras pirkti sistemas S-300, kurios Rusijoje jau praeitas etapas, sukurtos i kuriamos naujos kartos sistemos S-400 ir S-500. Realiai Bušo administracija PRG kūrė iš politinių paskatų, norėdama paerzinti Rusiją, tai liudija projekto skubinimas po “Penkių dienų karo”.
O kas liečia Rusijos ir JAV santykius, tai netikiu “perkrovimo” galimybe, kaip ir daugelis politologų Rusijoje (pvz: A.Duginas). Pasikeitė tik retorika, bet niekas daugiau, išliko nesutarimai dėl Gruzijos, dėl įtakos postsovietinėje erdvėje ir pan. Nereikia pamišti ir to, kad Obama, Zbignevo Brzezinskio mokinys ir yra tokių nuomonių, kad jis, kaip ir jo mokytojas bus aršus rusijos priešininkas. Kiap yra ištikrūjų, manau, pamatysim po rinkimų Ukrainoje, jaučiu laukia labai įdomūs įvykiai.
Andriau, akivaizdu, jog PRGS nebuvo “kažkoks betikslis Rusijos pagąsdinimas” po dalies Gruzijos teritorijos okupacijos pernai, o aiškus ir nedviprasmiškas noras apibrėžti savo įtakos ribas. PRGS, dislokuota Rytų Europoje, Rusijai būtų bylojusi, jog ten jau nebe rusų žemės ir šie negali plėšikauti ir jaustis it šeimininkai.
Obama, panaikindamas šitos sistemos projektą, žemu reveransu parodė, jog Rytų Europa nėra Amerikos zona ir Rusija ten gali vėl mažai trukdoma elgtis savo nuožiūra, ką ir darė kelis pastaruosius šimtmečius.
Apsikritai, sunku suvokti, kaip lietuvis, savo ir savo tėvynės laisvę mylintis asmuo, galėtų džiaugtis šia Obamos administracijos kiaulyste artimiausiems Amerikos sąjungininkams..
Algirdai, tau nesuprantamas mano požiūris, man tavo, pamėginsiu paaiškinti ko aš nesuprantu.
1. Nesuprantu, kaip lietuvis, savo ir savo tėvynės laisvę mylintis asmuo, galėtų džiaugtis, kad jo laisva ir nepriklausoma valstybė atsidurtų kitos valstybės įtakos sferoje, šiuo atveju JAV, nes pats sakai: “aiškus ir nedviprasmiškas noras apibrėžti savo įtakos ribas.” Kiek tave suprantu, tai PRG turėjo padalinti europą į įtakos sferas, taip supratau? Jei taip, tai tada nesuprantu, kodėl Lietuvoje visi taip smerkia Ribentropo-Molotovo paktą, juk tai irgi visai nekaltas pasidalijimas įtakos sferomis.
2. Nesuprantu pasakymo: “PRGS dislokuota Rytų Europoje Rusijai būtų bylojusi, jog ten jau nebe rusų žemės ir šie negali plėšikauti ir jaustis it šeimininkai.” teigi, kad dabar Rytų Europa rusų žemė ir Rusija rytų europoje gali šeimininkauti, negaliu sutikti su tavo nuomone.
Visiškai sutinku, kad pastaruosius 200-250 metų Rusija šeimininkavo Rytų europoje, dėl vienos priežasties. Rusijos imperija, jau nuo Jakaterinos II laikų kontroliavo ATR, o po 1795 metų visa (geografine prasme) Rytų Europa įėjo į Imperijos sudėtį, tad savaime suprantama, kad rusai šeimininkavo savo šalyje.
Grįžtant prie skydo, tai, asmeniškai man, bus daugbramiau, kai žinosiu, kad dvi supervalstybės galinčios sunaikinti visą civilizaciją neapstatinės viena kitos, visokiom karinėm sistemom, o bendradarbiaus, nes šiandien PRG Lenkijoj, rytoj raketos Kuboj, ar Venesueloj. Mano subjektyvia nuomone Obama pasaulį padarė šiektiek saugesniu.
Visiskai pritariu Andriaus nuomonei. Jokio saugumo nebutu, jei praktiskai salia musu, atsirastu ta, atsiprasant, “gynybos sistema”, greiciau priesisngai – jaustumes taikiniais. Saunuolis tas Obama. Nevergauja karo pramones magnatams, o supranta, kad lesas geriau panaudoti taikiems tikslams, nei nesantaikos kurstymui.
Kad tas šaunuolis Bobama nelabai panaudos lėšas taikiems tikslams… Jis kalba apie kitą gynybos sistemą, lokalizuota nebe žemyno teritorijoje, o perkeltą į vandenis. Tiesa, to šaunuolio variantas atrodo atsieisiąs pigiau nei Busho siūlytas, bet turbūt taip tik iš pirmo žvilgsnio, nes neaišku, kiek ilgainiui kainuotų tokių karinių bazių išlaikymas ne sausumoj…
Taigi, kažkaip nesigauna saugesnis pasaulis, dėl ko čia bandyta džiaugtis. Nebent linkę užskaityt jo nemokamų abortų šelpimo politiką Afrikoj: taip gal jis kažkiek užkirs kelią demografijos sprogimui ten ir apsaugos nuo galimų emigrantų Vakaruose. Gal ir saugiau, tikras šaunuolis, dirba iš peties…
Ir gal reikėtų susitaikyt, kad Lietuva vienaip ar kitaip bus kažkieno įtakos sferoje dėl geografinės padėties ir menkos savo galios; neutralių vietų nėra… Ji tegali šlietis prie to, kur jausis saugiau, kur visapusiškos naudos daugiau.