Pamąstymai apie šiuolaikinį meną

Kai kalba pakrypsta apie meną, net ir šiais postmoderniais laikais tūlas žmogelis, nelygu jo charakterio ypatybės, sutrinka, supyksta arba tiesiog lieka abejingas. Kodėl? Mano atsakymas paprastas: visais žmonijos egzistavimo amžiais menas buvo išskirtinai elito, aristokratų kultūrinė veikla. Paprasti mirtingieji meno nei suprato, nei norėjo suprasti, o iš tiesų, net nesugebėjo tokia veikla užsiimti. Praūžus Didžiajai Prancūzijos revoliucijai, šis „žmogiškųjų apačių“ nesusivokimas nuosekliai virto apmaudu, peraugusiu į pyktį, pagiežą ir agresiją elito atstovams, kuriems menas buvo artimas kaip meno kūrėjams, vertintojams ir vartotojams. Galiausiai esminį perversmą kultūroje ir mene padarė modernizmas, sutraukęs šių objektų ryšius su tradicija bei autoritetu, o galutinį tašką padėjo postmodernizmas, kuris meną pavertė kiekvieno, net ir „liaudies“ žmogaus gyvenimu.

Pateiksiu savo supratimą apie meną. Pirmiausia reikia sutarti, kas sudaro meno turinį. Mano supratimu, meno kūrinys turi nagrinėti žmogaus gyvenimui svarbias, egzistencines problemas bei jų priežastis. Kūrybos tematika privalėtų apimti tokius gyvenimo fenomenus, kaip mirtis, baimė, džiaugsmas, skausmas, liūdesys, meilė ar kitus, žmogų per amžių amžius kankinančius ar pamaloninančius, veiksnius.

Žinant, kad istorijos tėkmėje pagrindinių žmogaus gyvenimo aspektų turinys mažai tepasikeitė, neišvengiamai susiduriame su palengva susiformavusia meno tradicija ir autoritetais. Tai – vieni iš esminių faktorių, darantys įtaką meno vystymuisi. Tradicija palaiko ir sutveria terpę kurti įvairias meno išraiškos formas, stilius, atlikimo būdus bei kūrybos kanonus. O štai sekimas ir atsižvelgimas į autoritetus nurodo į tuos meno atstovus, kurie savoje kūrybos sferoje buvo arba yra pasiekę pačias aukštumas ir, anksčiau ar vėliau, platų pripažinimą. Čia ir sutinkame meną sąlygojantį kokybinį faktorių – meistriškumą, kurį laikau pačiu svarbiausiu kalbant apie meninę kūrybą. Taip manau dėl to, jog netgi kūrinys, turintis silpnesnį turinį, tačiau atliktas meistriškai ir estetiškai, gali pretenduoti į šedevro statusą. Tačiau nereikia pamiršti, kad apibrėžti meistriškumą bei estetiką, tampriai susijusius su tradicija ir autoritetu (ypač pastaruoju), be kurių negalimas meno kūrinio įvertinimas ir kriterijų nustatymas, yra beveik neįmanoma.

Akivaizdu, kad susumavus visus paminėtus komponentus, objektą paverčiančius į meno kūrinį, gauname griežtus, struktūruotus kriterijus, kuriuos atitikti gali tik itin genialiai atliktas kūrinys. Kaip rodo meno retrospektyva,  nedaugelis žmonių pajėgia laikytis taisyklių, struktūrų ir kitų veiksnių, iš dalies varžančių kūrybinę raišką, ir tuo pačiu kurti įstabius darbus, tad natūralu, kad šis užsiėmimas visais laikais buvo tik elito prioritetas. Suprantama, kiekvienas suvaržymas gimdo įtampą, kurią stipria valia nepasižyminti prastuomenė sunkiai išgyvena. O būtent įtampą, maksimalią koncentraciją ir susikaupimą galima laikyti raktu, atrakinančiu sunkias meno ir estetikos rūmų duris.

Mano meno suvokimą būtų galima pavadinti (o gal net apkaltinti) esant tradiciniu, klasikiniu ar bent jau nemoderniu, tad dabar reikėtų prabilti apie modernųjį (šiuolaikinį) meną, kurio esmę aiškiausiai perteikia modernizmas, o kraštutine forma – postmodernizmas, ir iš šių filosofijos kylančios meno srovės.

Esminis šiuolaikinio meno bruožas – sąsajų su istorine meno tradicija ir autoritetais nutraukimas. Jis nesivadovauja ankstesne patirtimi, nesižavi ir neatsižvelgia į per laiką atrinktus ir išgrynintus kūrybos kanonus. Tai – kūryba „čia ir dabar“, atsižvelgianti tik į save, siekianti griauti nusistovėjusias tradicijas, kurianti naujoves, skatinanti vis keistis (dabar tai vadinama progresuoti) ir ieškoti naujų išraiškos būdų. Tai paaiškėja peržvelgus modernizmo ir postmodernizmo epochų meno raidą. Per minimą laikotarpį nesunkiai atsirado ir taip pat lengvai dingo tiek meno krypčių, kiek nebuvo sukurta per visą jau prabėgusią žmonijos meno istoriją.

Jei nėra objektyvių, atsižvelgtinų tradicijų ir autoritetų, siekiant naujo efekto, ne tik įmanomas, bet ir pageidautinas kultūrinis (o tuo pačiu ir meninis) sinkretizmas, kuris įgalina maišyti įvairius skirtingose kultūrose ar civilizacijose naudojamus meninės išraiškos metodus. Taip atsiranda „meno kūriniai“, kuriuose skambant afrikietiškams tamtamams „menininkas“ išsikėtęs sulankstomoje kėdėje ryja hamburgerį, o kartais nuslenka prie nesaugomos sienos ir terlioja graffiti.

Tame atsispindi ir dar vienas šiuolaikinio „meno“ bruožas – meno, kaip žmogaus kasdienio gyvenimo patirties suvokimas. Nūdienos menininkas atmeta kontempliatyvaus meno koncepciją ir jai priešpastato betarpišką kasdienės žmogiškosios patirties išgyvenimą. Žengta ganėtinai toli – asmens patirtis tolygu menui, ir atvirkščiai. Šiuolaikiniam menui taip pat būdingas vienalaikiškumas. Visi environmentai, hepeningai ar performansai tėra aktualūs stebėjimo ir akimirksnio įsijautimo į kūrinį metu (juk stebimi žmogaus patirtis ar išgyvenimai yra unikalūs ir nepakartojami).

Mano spekuliatyvaus „meno kūrinio“ dalyje apie hamburgerio valgymą, galima įžvelgti ir kitą modernaus meno tendenciją, kuri yra fundamentalusis dadaizmo meno krypties pagrindimas. Dada teigia, jog meną vertingą padaro ne sukurtas objektas, o kūrėjo veiksmas jį kuriant. Kitaip tariant, hamburgerio valgymas, a priori su menu neturi nieko bendra. Menu tampa viso to atlikimas, tarkime, Katedros aikštėje, Vilniuje, performanso metu. Lygiai taip pat būtų galima pasakyti ir apie žymųjį, į parodą Marcelio Duchampo atitemptą, dviračio ratą, kuris tapo vienu iš didžiausių dadaizmo šedevrų.

Geriau įsižiūrėjus į kiekvieną minėtą šiuolaikinio meno gamybos recepto sudedamąją dalį, galima pastebėti esminį jos bruožą – menininku tapti gali bet kas (kai kada tai būna net ne žmogus). Tradicijos,  autoriteto neigimas ir kultūrinė niveliacija atmeta bet kokią meno struktūrą ir realaus jo vertinimo galimybę. Nesibaigiantis virsmas tampa institucionalizuojamas. Paradoksalu? Harvardo universiteto profesorius, sociologas Danielas Bellas iškelia klausimą: „Jei eksperimentas yra norma, ar naujovė gali būti originali?“. Žmogaus patirties pavertimas menu ir pačio kūrinio nuvertinimas prieš jo kūrėją ir kūrimo proceso aplinkybes, įgalina kiekvieną žmogų vadinti menininku, kiekvieną jo gyvenimo etapą – meno kūriniu. O tai mano nuomone yra visiškas absurdas, žinant masių, kurios pradeda pretenduoti į meną, „originalumą“ ir „meistriškumą“. Šią meninę pasaulėjautą gražiai apibūdino amerikiečių literatūros kritikė ir rašytoja Susan Sontag, sakydama, jog ji yra „paremta neišrankumu, neturinti idėjų ir nepaneigiama“.

Anot iškilaus amerikiečių meno kritiko ir kultūros komentatoriaus Hilton Kramer, aukštajam menui reikia išskirtinio talento, išskirtinės vizijos, išskirtinio pasirengimo ir pasišventimo – reikalingos išskirtinės asmenybės. Tuo tarpu modernioji (populiarioji) vizija prieštarauja teigdama, kad kiekviena banalybė yra ir privalo buti išskirtinė. Be abejo, šioje vietoje iškyla vertybinis klausimas, kurio esmė yra atsakyti, kokį turinį mes laikome išskirtinumu. Bent man yra aišku, kad tai gali būti tik neginčijamas talentas, meistriškumas ir grožio pajauta. O tuo pasižymi tik saujelė Dievo apdovanotųjų.