Prieš keletą metų kolega Justas Šireika šiame tinklarštyje trumpai pristatė garsaus amerikiečių mokslininko Samuelo P. Huntingtono teoriją apie tarptautiniuose santykiuose įvykusius pokyčius pasibaigus Šaltajam karui. Nusprendžiau dar kartą, šįsyk kur kas plačiau, apžvelgti Lietuvoje nederamai, tarytum sąmoningai, ignoruojamą žymaus mokslininko teoriją. Dėl to iš naujo įžiebti viešą diskusiją apie aktualią pasaulinę problemą, mano supratimu, yra labai svarbu. Pristatau poros dalių straipsnių sekvenciją.

Civilizacijų konflikto idėja nėra vieno asmens intelektualinio kūrybinio darbo vaisius. Pradinį ir tiksliausią šios teorijos apibrėžimą yra pateikęs Harvardo profesorius Samuelas Phillipsas Huntingtonas. Pirmasis bandymas pasauliui pristatyti susistemintą naujos tarptautinės santykių analizės paradigmą buvo straipsnis The Clash of Civilizations?, 1993 metais publikuotas Foreign Affairs žurnale. Verta atkreipti dėmesį, jog dar prieš keletą metų garsus amerikiečių istorikas, Princetono universiteto dėstytojas, Bernardas Lewis savame straipsnyje The Roots of Muslim Rage (Musulmonų įniršio šaknys) irgi išdėstė keletą pagrindinių galimo civilizacijų konflikto priežasčių, atsirandančių dėl skirtingo Vakarų ir daugelio kitų civilizacijų atstovų požiūrio į politikos racionalizaciją (tai daugiausia apima religijos įtakos svarbą valstybių priimamiems sprendimams). Tačiau reikia paminėti faktą, jog Huntingtono straipsnis sukėlė žymiai didesnį išdėstytos teorijos šalininkų ir kritikų ažiotažą, nei bet kuris kitas, išspausdintas tame pačiame žurnale nuo pat Antrojo pasaulinio karo metų.

Atsakydamas į gausybę kritinių straipsnių jo iškeltos idėjos atžvilgiu, Huntingtonas tame pačiame Foreign Affairs žurnale po keleto mėnesių publikavo naują savo darbą, kuriame pasistengė atremti priešininkų paleistas kritikos strėles – If Not Civilizations, What? (Jei ne civilizacijos, tai kas?).  Įkvėptas dėmesio (tiek teigiama, tiek neigiama prasme) savo iškeltai idėjai, Huntingtonas 1996 metais šia tema išleido knygą The Clash of Civilizations and the Remarking of World Order (Civilizacijų konfliktas ir pastabos apie pasaulio tvarką), taip jis pateikė labiau struktūruotą bei kur kas detalesnę savo minties poziciją, nei tą darė neorganizuoti jos kritikai, nesugebėdami išlieti pamatų realiai tarptautinių santykių analizės alternatyvai.

Savo straipsniuose ir knygoje Huntingtonas, iš esmės, nagrinėja tą pačią problemą. Pasinaudodamas įvairų humanitarinių ir socialinių mokslo sričių atstovų įžvalgomis jis bando sumodeliuoti tam tikrus tarptautinės sistemos dėsnius, kuriais, jo manymu, valstybės sąmoningai arba nesąmoningai vadovaujasi pasaulinės politikos arenoje pasibaigus Šaltojo karo epochai. Politinis mąstytojas lygina valstybių elgsenos ypatumus sprendžiant vienokius ar kitokius užsienio politikos klausimus, analizuoja šių valstybių istorinę tarpusavio santykių raidą bei sociokultūrinę terpę, kurioje vystėsi ir formavosi jų visuomenės.

Stambiausi konfliktai moderniaisiais laikais vykdavo tarp labiausiai besiskiriančių geopolitinių vienetų. Po 1648 metais Vestfalijos taikos, sukūrusios moderniąją tarptautinę sistemą, konfliktai tarp šalių paprastai vykdavo tik dėl įvairių suverenų norų praplėsti savo valdomą teritoriją, padidinti gyventojų skaičių, taip sustiprinant savo ekonominę galią. Imperatorių priesaikos formulė semper Augustus, allezeit Mehrer des Reiches (visad Augustas, visad  imperijos didintojas) puikiai atspindėjo visų to meto suverenių valdovų aspiracijas.

Bėgant laikui, keičiantis intelektualinėms madoms, konfliktų priežastys po truputėlį keisdavo vienos kitas. Tarkime, XVII amžiuje karai vyko ginant savo valdovo vėliavą, herbą bei garbę nuo svetimų valdovų ir už juos kariaujančių samdinių, tuo tarpu XIX amžiuje tarptautinės sistemos konfliktai įgijo stiprų etninį atspalvį. Didžioji Prancūzijos revoliucija pradėjo naujo tipo konfliktų erą – karus tarp suverenių arba suverenumo siekiančių tautų. Buvo kariaujama už savo tautą prieš, struktūriškai daugmaž lygiai tokias pat, tačiau etniškai, svetimas tautas. Minimas etapas tarptautiniuose santykiuose užpildė tarptautinių santykių erdvę iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos.

Po Pirmojo pasaulinio karo didžiosios galybės savo tarpusavio skirtumus ėmė akcentuoti politinės ideologijos lygmenyje, tokiu būdu bandydamos identifikuotis bei konsoliduoti savus piliečius kovai prieš kitos ideologijos išpažinėjus. Komunistinė revoliucija Rusijoje konfliktų sezoną atidarė politinių ideologijų lygmenyje. Šiame fone ypač išsiskyrė komunizmo, nacionalsocializmo/fašizmo, ir liberaliosios demokratijos srovės, ideologinėmis perskyrų linijomis suskaldžiusios XIX amžiuje daugiau mažiau vieningą Vakarų civilizaciją į tris geopolitinius regionus – atitinkamai – Eurazijos, Vidurio Europos ir Vakarų Europos/Šiaurės Amerikos transatlantinį regioną. Po Antrojo pasaulinio karo, kai buvo sulaužyta Berlyno-Romos ašis, pasaulyje pusei amžiaus liko du ideologinės priešpriešos poliai. Šaltojo karo metais jie sutapo su to meto Rytų ir Vakarų geopolitinėmis supergalybėmis – komunistine Rusijos imperija ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovaujamu Laisvuoju pasauliu.

Žlugus SSRS propaguotam komunizmo mitui Šaltojo karo pabaigoje, geopolitinių vienetų ideologinės perskyros prarado prasmę. Taip senosios tvarkos mechanizmas buvo nustumtas užribin. Naujai iškilusioms pasaulio, taip pat kaip ir regioninėms galybėms, teko ieškoti kitokios identifikacijos, pagal kurią būtų galima atpažinti sau kylančias grėsmes  ir įtvirtinti savo padėtį tarptautinėje arenoje. Šio fenomeno fone atsirado civilizacijų konflikto teorijos modeliavimo galimybė. Būtina pastebėti, kad po Šaltojo karo vykę politiniai procesai tarptautiniuose santykiuose kaip tik ir paskatino Huntingtoną suformuluoti naują konfliktų lygmens koncepciją. Ūmiai pakitęs konfliktų pobūdis buvo toks akivaizdus, kad jo nepastebėti galėjo tik senosios paradigmos užhipnotizuoti ir nuo jos niekaip pasitraukti negalintys politiniai teoretikai. Huntingtono manymu, ideologinę priešstatą tarp šalių pakeitė civilizacinė priešstata, kurios esmę sudaro religinė-kultūrinė tapatybė.

Antras svarbus reiškinys postsovietiniame tarptautinių santykių raidos etape, kurį pastebi Huntingtonas yra tas, jog iki tol moderniojoje istorijoje tarptautiniai konfliktai vykdavo tik tarp valstybių, kurios vienaip ar kitaip buvo susijusios su Vakarų civilizacija. Williamas Lindas juos taikliai įvardino kaip Vakarų pilietinius karus. Tai reiškia, jog tarptautinių santykių istorijoje įvyko naujas fundamentalus pokytis, iš principo įtakojęs naujos kariavimo etikos susiformavimą. Prieš tai konfliktams daugiausia vykstant tik tarp vakarietiškos civilizacijos valstybių, karo meno bei diplomatijos metodai buvo grįsti vertybėmis, kilusiomis iš krikščioniškosios pasaulėžiūros paveldo. Naujoje tarptautinėje sistemoje, peržengus XXI amžiaus slenkstį, radikaliai pasikeitė konfliktų pobūdis. Jų dalyviai netradiciškai persigrupavo, nes į pirmą planą iškilo naujos pasaulinės galybės, reprezentuojančios skirtingas pasaulio civilizacijas. Dėl šių priežasčių netrukus akivaizdžiai pradėjo kisti ne tik karo etika, bet ir tarptautinės diplomatijos standartai. Šiomis dienomis vienas ryškiausių to pavyzdžių, ko gero, yra kai kuriose vadinamojo trečiojo pasaulio šalyse kilę radikalių judėjimų mėginimai savo problemas spręsti smurtiniais, o kai kada netgi atvirai teroristiniais metodais.

Kita reikšminga priežastis sukėlusi naujų konfliktų atmainą šiuolaikiniame daugiapoliame pasaulyje yra Vakarų šalių nepamatuotas siekis globaliniu mastu išlaikyti dominuojantį statusą kariniame, ekonominiame ir, kas ypatingai svarbu, kultūriniame-vertybiniame lygmenyje. Vakarai, po Šaltojo karo nors ir praradę politinę vienybę, vis dar tiki gebantys kontroliuoti, reguliuoti bei įtakoti visų kitų pasaulio šalių tarpusavio santykius (Huntingtonas greta identifikacijos formulės the West netgi įveda gražiu sąskambiu pasižymintį, tačiau aiškiai menkinančiu atspalviu padengtą terminą the Rest).

Inertiškas, kartais net įkyrus, savosios vystymosi paradigmos pervertinimas, vertybinio Vakarų neklystamumo mitas ir tikėjimas universaliu savojo gyvenimo būdo tinkamumu visų kitų kultūrų žmonėms vis labiau stumia Vakarus į nepavydėtiną padėtį. Ir iki tol santykinai sėkmingai jų vykdyta globalizacija, liberaliosios demokratijos principų skleidimas, į beatodairišką pramonės augimą orientuota ekonomika bei neriboto vartojimo kultas, postideologiniame amžiuje patiria vis didėjantį pasipriešinimą ne tik kituose pasaulio regionuose, bet ir pačių Vakarų dabar jau multikultūrinėje visuomenėje. Be to, nereikia užmiršti, ir viename, ir kitame konfliktų kontekste, reakcija į Vakarų išpažįstamas universalistines vertybes nėra vienareikšmė: paprastai politiškai nuosaikias fundamentalistines orientacijas čia derėtų aiškiai atskirti nuo radikalių ekstremistinių. Pirmieji akcentuoja akliną atsiribojimą nuo vakarietiškų vertybių ir grįžimą prie savųjų šaknų, tuo tarpu, antrieji savo problemas siūlo spręsti kovodami prieš Vakarų „imperializmą“. Situacija dar labiau komplikuojasi, kuomet tiesiogiai neišprovokuotų ir akivaizdžiai neadekvačių (patirtų nuoskaudų atžvilgiu), smurtinių išpuolių prieš Vakarų civilizacijos simbolius, kitų civilizacijų šalių visuomenės ne tik nepasmerkia, bet, neretu atveju, atvirai palaiko.

Kai kuriems Huntingtono teorijos kritikams nepatinka, jog jis neva eskaluoja valstybių įtakos nublankimo tendencijas, svarbiausią vaidmenį ateities konfliktų reguliavimui atiduodamas civilizaciniams junginiams. Dažnai pamirštama, jog autorius akcentuoja faktą, kad pagrindiniai pasaulinės politikos subjektai išliks tautinės valstybės. Tuo pat metu autorius pabrėžia, jog jos nebesielgs kaip tarpusavyje visiškai nepriklausomi vienetai, o laikysis bendros, civilizacinės priklausomybės padiktuotos pozicinės strategijos. Pasaulis nebebus padalintas taip, kaip iki šiol buvo, į tris dalis, t.y. tris Pasaulius, kiekvieną iš jų sudarant ir klasifikuojant pagal atskirų valstybių pragyvenimo lygį bei ekonominį pajėgumą. Kur kas labiau tikėtina, jog svarbiausios pasaulio šalys bus grupuojamos pagal savo kultūrinį identitetą. Šiuo metu yra septynios arba kitais skaičiavimais, aštuonios skirtingos stovyklos.

Huntingtonas originaliai plėtoja Henry Kissingerio mintį, kuri teigia, jog po Šaltojo karo epochos tarptautinėje arenoje iškils (arba jau iškilo, nes cituojama knyga yra parašyta daugiau kaip prieš dešimtmetį) šeši pagrindiniai galios suverenai (Jungtinės Valstijos, Europa, Kinija, Japonija, Rusija bei Indija), kurie atstovauja penkioms skirtingoms civilizacijoms. Greta to, islamo šalių geostrateginė padėtis, didžiuliai energetiniai resursai ir vis auganti populiacija jas taip pat daro pastebimu pasaulinės politikos veikėju. Tokia situacija tiesiog perša išvadą, jog Šaltojo karo metu egzistavusią supergalybių tarpusavio konkurenciją ideologiniu pagrindu keičia supergalybių konkurencija civilizaciniu pagrindu.

Bandydamas pagrįsti šį savo pastebėjimą Huntingtonas pateikia keletą pavyzdžių, kuo skiriasi paprasti etniniai konfliktai nuo civilizacinių konfliktų, kurių eskalavimas gali suketi plataus masto keleto ar daugiau pasaulio valstybių tarpusavio konfrontaciją. Smurtas Somalyje tarp atskirų valdančiųjų klanų arba hutų bei tutsių kova Ruandoje geriausiu atveju gali įtakoti keleto artimiausių kaimynų diplomatinių santykių pokyčius. Tuo tarpu buvusios Jugoslavijos karas sujaudino daugelio tiek Europos, tiek ir Azijos tautų širdis. Tautų, kurios stojo ginti (vienokiomis ar kitokios priemonėmis) skirtingų konfliktuojančių pusių. Vakarai, nors ir dėdamiesi esantys neutralūs konflikto reguliuotojai, didžiausias pastangas dėjo į etninių kroatų interesų apsaugą. Rusijos diplomatinis korpusas savo ruožtu stojo ginti serbų, na, o Saudo Arabija, Turkija, Iranas ir Libija humanitarine pagalba bei ginklais stengėsi aprūpinti Bosnijos musulmonus.

Iš nūdienos civilizacinio konflikto egzistavimo pavyzdžių galima išskirti iki šiol neišspręstus nesutarimus tarp etninių albanų daugumos bei serbų mažumos buvusioje Kosovo provincijoje, dabar jau tarsi ir nepriklausomoje valstybėje. Tolimesnės Kosovo klausimo perspektyvos tebekelia didelį tarptautinės bendruomenės dėmesį. Ir vėl galima priminti, jog priešingose barikadų pusėse sėdi skirtingų civilizacijų atstovai. Po 2001 metų rugsėjo 11-tosios išpuolių prasidėjęs amerikiečių karas prieš terorizmą, kuris vėliau išsirutuliojo į karinius konfliktus Afganistane ir Irake, taip pat turi gana stiprią civilizacijų susidūrimo teorijos potekstę.

Huntingtonas pastebi, jog spartėjantis ekonominis regionalizmas plečiasi ne bet kaip, o tarytum paisydamas kultūrinio tapatumo ribų. Tarp šalių, priklausiančių skirtingoms civilizacijoms sudarytos sąjungos (tokios kaip ASEAN, APEC ar NAFTA) turi kur kas mažiau galimybių išlikti efektyvios nei Europos Sąjunga, Mercosur ar Andų Paktas. Ilgametis Turkijos narystės Europos Sąjungoje atidėliojimas taip pat rodo vakariečių nenorą musulmonus įsileisti į savo kiemą. Po naujojo dešiniųjų pažiūrų Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy išrinkimo valdžion atrodo, jog šis klausimas, tapo apskritai išbrauktas iš ES darbotvarkės.

Bus tęsinys.