Civilizacijų konfliktas: the West versus the Rest

Pirmoji dalis

Šių dienų civilizacijos

Huntingtonas savo knygoje pateikia pagrindinių septynių (su išlygomis, aštuonių) civilizacinių darinių sąrašą. Remdamasis Arnoldo Toynbee, Williamo H. McNeillo, Carrollo Quigley, Fernando Braudelio ir kitų kultūros istorikų tyrinėjimais jis sudaro visų didžiųjų šiandienos civilizacijų sąrašą.  Glaustai apie jį – šioje, antroje straipsnio apie civilizacijų konfliktą dalyje.

Kinų (Sinic). Beveik visi mokslininkai pritaria kinų civilizacijos, kurios pradžia datuojama vėliausiai nuo 1500 metų prieš Kristų ar galbūt dar anksčiau, egzistavimo idėjai, tačiau išskiriamos dvi kinų civilizacijos. Huntingtonas savo straipsnyje Foreign Affairs žurnale šį darinį vadina konfucianistine, bet vėlesnėje knygoje patikslina vartojamą terminą į Sinic (kiniška), nes šis, anot autoriaus, į savo prasmės lauką įtraukia Kiniją, kaip politinį vienetą, kurio konfucianizmas, neva, neapima. Teisybės vardan čia reikėtų stabtelti. Iškyla dilema – Huntingtono sąmoningumas, sukeičiant vietomis šių sąvokų prasmes. Konfucijus buvo kinas, gyvenęs VI amžiuje prieš Kristų, o jo moralinis-politinis mokymas taip pat buvo ir yra išskirtinai kiniškas. Sąvoka Sinic kiek labiau nurodo į politinį, kultūrinį ir etninį regiono savitumą, tuo tarpu terminas konfucianistinis tą patį reiškinį apibūdina, remdamasis mentalitetu, religine tradicija ir gyvenimo būdu. Tad šis Huntingtono žingsnis, apibrėžiant koncepcijas, atrodo kiek netikslingas.

Japonų. Kai kurie tyrinėtojai neskiria japonų civilizacijos nuo kinų, nes jos, neva, viena nuo kitos atsiskyrė tik apie 100 – 400 metų po Kristaus, nors iki tol buvo viena – kinų civilizacija. Išskirtines sąlygas diferenciacijos procesui suteikė izoliuota Japonijos salyno geografinė padėtis, kuri vėliau tapo ir atskiros kultūros atsiradimo iniciatore bei liudytoja.

Indų (Hindu). Induizmo sukurta savita kultūrinė terpė gyvuoja nuo antrojo tūkstantmečio pr. Kr., o apie tam tikrus atskirus civilizacinius darinius Indostano pusiasalyje galima kalbėti nuo XVI amžiaus pr. Kr. Dabar, nors Indijoje egsiztuoja kelios nemažos skirtingų kultūrų stovyklos, didžiausia jų – musulmonai, induizmas yra dominuojanti religija, stipriai įtakojanti socialines struktūras bei formuojanti savitą kultūrinės identifikacijos lygmenį. Indų civilizacijos įtaka peržengia dabartinės valstybės sienas, savų sekėjų bendruomenes turėdama kaimyniniuose, kitų kultūrų dominuojamuose regionuose.

Islamo. Huntingtonas pastebi, jog islamo civilizacijos egzistavimas tarp visų įtakingiausių pasaulio kultūrologų nėra kvestionuojamas. VII amžiaus pradžioje Arabijos pusiasalyje atsiradusi nauja religija karo žygių pagalba greitai pasklido kone visomis geografinėmis kryptimis – Šiaurės Afrikos, Pirėnų pusiasalio, Artimųjų Rytų, Vidurio, Pietų bei  Pietryčių Azijos. Dėl tokio plataus geografinio spektro islamas neišvengė pirminės religijos formos variacijų. To įtakotos susiformavo atskiros arabų, persų, turkų ir malajų subcivilizacijos.

Ortodoksų. Didžiosios krikščionybės schizmos į Vakarus ir Rytus, pastarosios tūkstantmetė bizantiškoji tradicija, keletą šimtų metų trukusi mongolų, totorių okupacija, biurokratinis despotizmas bei apribota Renesanso, Reformacijos ir Švietimo sąjūdžių įtaka lėmė, jog Rytų Europoje ir priešakinėje Azijoje susiformavo Vakarų civilizacijai kultūriškai alternatyvi terpė.

Vakarų. Sutartinai tvirtinama, jog ši civilizacija iškyla kažkur tarp 700-ųjų – 800-ųjų metų po Kristaus gimimo, nors realiai vakarietiška tampa tik XI amžiuje, po rytų ir vakarų krikščionių atsiskyrimo. Vienas svarbiausių bruožų, kurie skiria Vakarų civilizaciją nuo kitų yra jos išskirtinai įtakinga klasikinės civilizacijos bei krikščionybės palikimo sintezė, kuri, beje, palietė tiek islamą, tiek ir Ortodoksus, tačiau tas poveikis buvo nepalyginamai silpnesnis.

Lotynų Amerikos. Nors daug kas ją laiko viena iš Vakarų subcivilizacijų, kiek skirtinga istorinė-kultūrinė praeitis ir skaitlinga populiacija duoda pagrindo laikyti šią kultūrinę visumą savarankiškai besivystančiu civilizaciniu dariniu.

Afrikos. Absoliuti dauguma civilizacijų tyrinėtojų, išskyrus, galbūt, Braudelį, neišskiria šios civilizacijos kaip atskiro vieneto. Vis dėlto priskirti Afriką, o ypač Juodąją, prie kurios nors kitos egzistuojančios kultūrinės terpės yra labai sudėtinga. Nepriskyrimas automatiškai reiškia, jog Afrikos sritis žemiau Sacharos sudaro atskirą kultūrinį darinį, nors dėl menko modernių technologijų įsisavinimo ir vartojimo lygio, labai neaiškios politinės struktūros ir žemo solidarumo ar identifikacijos laipsnio, Juodąją Afriką vadinti civilizacija daugeliui neapsiverčia liežuvis.

Kalbėdamas apie civilizacijas bei kiekvienos jų genezę, Huntingtonas pabrėžia keletą dalykų. Žmonių gyvenimo būdas grįstas tradicinėmis vertybėmis, normomis, institucijomis bei savitas mąstysenos kelias, perduodamas iš kartos į kartą, suformuoja savotišką visuomenės funkcionavimo modelį. Fundamentalus kone kiekvienos šiuo metu egzistuojančios kultūros ar civilizacijos komponentas yra religija. Kultūrų tyrinėtojas britas Christoperis Dawsonas yra pastebėjęs, jog „didžiosios religijos paklojo pamatus, ant kurių rymo didžiosios civilizacijos“. Tai yra paprastas istorinis faktas, kurį galima patikrinti  peržvelgus prieš tai pateiktą civilizacijų sąrašą.

Civilizacijų konflikto implikacijos Vakarams

Būdamas Vakarų pasaulio žmogus, Huntingtonas savo dėmesį telkia į patarimus kaip civilizacijų konflikto priešaušryje turėtų elgtis Vakarai. Jis tvirtina, jog svarbu gerai atskirti trumpalaikę naudą ir ilgalaikį sureguliavimą. Jei turėsime galvoje trumpalaikę naudą, tai Vakarų interesai reikalauja:

• Stiprinti savos civilizacijos bendradarbiavimą ir vienybę, visų pirma tarp Europos ir Šiaurės Amerikos;
• Integruoti į Vakarus Rytų Europos ir Lotynų Amerikos šalis, kurios kultūriškai yra labai artimos Vakarams;
• Palaikyti ir plėsti bendradarbiavimą su Rusija ir Japonija;
• Neleisti vietiniams civilizacijų konfliktams pavirsti dideliais karais;
• Apriboti kinų ir islamo šalių karinės galios augimą;
• Lėčiau mažinti Vakarų karinę galią ir išsaugoti jų karinę persvarą Rytų ir Pietryčių Azijoje;
• Naudotis kinų ir islamo šalių konfliktais bei nesutarimais;
• Palaikyti kitų civilizacijų atstovus, kurie simpatizuoja Vakarams, jų vertybės ir interesams;
• Stiprinti tarptautinius institutus, atspindinčius ir įteisinančius Vakarų interesus ir vertybes bei pritraukti į juos ne tik Vakarų šalis.

Ilgalaikėje civilizacijų konflikto sureguliavimo perspektyvoje Huntingtonas Vakarams siūlo nepamiršti, jog ne tik jų civilizacija gali būti moderni. Šį faktą kol kas geriausiai įrodo Japonijos pavyzdys. Akivaizdu, kad norint modernizuoti šalį ar civilizaciją, visai nebūtina tuo pat metu priimti visas Vakarų vertybes. Huntingtonas straipsnyje The Clash of Civilizations? rašo, kad „ne Vakarų civilizacijos ir ateityje mėgins tapti turtingos, gauti technologijų, įrengimų, ginklų, įgyti kvalifikacijos – visa tai, kas priklauso sąvokai tapti šiuolaikiškos. Tuo pat metu jos stengsis suderinti modernizavimą su savomis tradicinėmis vertybėmis ir kultūra. Jų ekonominė galia didės, o atsilikimas nuo Vakarų mažės. O Vakarai turės vis daugiau ir daugiau skaitytis su tomis civilizacijomis, artimoms savo galia bet gana smarkiai besiskiriančioms savo vertybėmis ir interesais. [...] Vakarai privalės giliaus suprasti religinius bei filosofinius tų civilizacijų pagrindus. Jie turės suprasti, kaip tų civilizacijų žmonės supranta savo interesus. Reikės rasti Vakarų ir kitų civilizacijų panašumus, nes artimiausioje ateityje neatsiras vieninga universali civilizacija. Atvirkščiai, pasaulis susidės iš nepanašių civilizacijų, ir kiekvienai teks mokytis sugyventi su visomis kitomis.“

Didžiausia kliūtis Vakarams įgyvendinti šiuos priesakus gali tapti jų pačių vidiniai prieštaravimai. Tai ypač aktualu kalbant apie išsiskyrusius Jungtinių Valstijų bei Europos požiūrius į tarptautinės politikos procesų reguliavimo metodus pasibaigus Šaltajam karui. Kitas amerikiečių mokslininkas, akademikas Robertas Kaganas savo knygoje Of Paradise and Power: America and Europe in the New World Order (Apie rojų ir galią, Amerika ir Europa naujoje pasaulio tvarkoje) rašo, jog „1989 m. išnyko ne tik bendras sovietinis priešas ir ne tik būtinybė vieningai veikti bendroje gynybos sistemoje. Išnyko ir didžioji vadinamųjų Vakarų darnos ir vienybės gynimo bei stiprinimo strategija, kuria buvo vadovaujamasi abiejuose Atlanto pusėse. [...] neišardoma liberaliosios Vakarų tvarkos vienybė bei sėkmė nusakė ir patį pergalės Šaltajame kare apibrėžimą.“

Šaltojo karo metais po amerikiečių sukurtu karinės apsaugos skydu Europoje ėmė megztis nauja pasaulio suvokimo strategija. Susiformavusios šiltnamio sąlygos davė pradžią poststruktūralistiniam sąjūdžiui, vėliau išsivysčiusiam į ištisą postmodernistinę filosofiją, kurios mastymo normomis persisunkė kone visas (Vakarų) Europos politinis elitas. Kagano žodžiais tariant „Europa nusigręžia nuo galios arba, formuluojant tai kiek kitaip, peržengdama galią, ji juda į uždarą įstatymų, taisyklių, tarptautinių derybų ir tarptautinio bendradarbiavimo pasaulį. Ji žengia į poistorinį taikos ir santykinės gerovės rojų, į Kanto „amžinosios taikos“ karalystę.“

Europietiško, taip vaizdžiai Richardo Rorty aprašyto, liberalaus ironiko požiūris į tarptautinius santykius labai skiriasi nuo vis dar klasikinio liberalizmo padiktuotų ir universalizmu besivadovaujančių Jungtinių Valstijų užsienio politikos gairių. Kaganas rašo, jog „Jungtinės Valstijos ir toliau murkdosi istorijoje operuodamos savo galia anarchiniame Hobbeso pasaulyje, kur tarptautinės normos ir taisyklės nėra patikimos, kur tikrasis saugumas ir liberaliosios tvarkos plėtra vis dar priklauso nuo turimos karinės galios ir jos panaudojimo.“

Nei vienas (Europos reliatyvusis), nei kitas (Jungtinių Valstijų universalusis) tarptautinių procesų aiškinimo modelis neatitinka civilizacijų konflikto sureguliavimo strategijos. Taigi Huntingtonas ironiškai perfrazuodamas Francis Fukuyama įvestą sąvoką teigia, jog istorija baigiasi mažiausiai vieną kartą arba, paprastai kiek dažniau kiekvienos atskiros civilizacijos istorijoje. Kuomet tam tikra civilizacija pasiekia universalaus būvio fazę (Quigley suformulavo septynių civilizacijos gyvenimo tarpsnių modelį – mixture, gestation, expansion, age of conflict, universal empire, decay, invasion), jos žmonės ima akinti tai, ką Arnoldas Toynbee vadino „nemirtingumo miražu“, ir tuo pat metu jie pradeda tikėti esantys paskutinė ir tobuliausia žmonių visuomenės forma. Panašūs dalykai istorijoje ištiko Romos imperiją, Arabų kalifatą, Didžiųjų mongolų imperiją ir Otomanų imperiją.

Susipažinus su problema kyla klausimas – ką šiuo metu veikia Vakarai, kai visos kitos civilizacijos stiprina savo individualią tapatybę „grįždamos prie savo šaknų“? Atsakymas nėra aiškiai apibrėžiamas dėl savo paties dvilypės prasmės. Panašu, kad pas mus savaime suprantamais laikomus visuotinės tolerancijos ir asmens teisių principus Vakarai, kaip ir prieš keletą šimtų metų, toliau plėtoja visais azimutais, kartais privesdami juos iki postmodernaus absurdo. Skirtumas tik tas, kad tai, kas XIX amžiuje daroma regioniniu, t.y. europiniu mastu, dabar vykdoma pasauliniu lygmeniu, minėtų pastangų rezultatą pristatant trečiojo pasaulio šalims kaip nemokamą labdarinę sriubą. Kitaip tariant, per ypač trumpą laiką yra bandoma urmu, praleidžiant daugelį organiškai svarbių istorinės raidos etapų, supažindinti kitų pasaulio kultūrų atstovus su tūkstantmetine savos civilizacijos patirtimi ir iš jos išsirutuliojusiu gyvenimo būdu bei savitomis europiečių elgsenos formomis. Reikia pastebėti, kad ši kitų šalių žmonių integracijos/inkultūracijos metodika Vakarų Europoje kelia vis daugiau religinių ir rasinių problemų net savų valstybių viduje.

Jungtinės Valstijos savo užsienio politiką vis dar grindžia klasikinio liberalizmo kanonais. Jų tikslas šiuo metų turėtų skambėti taip – pasaulis turi priimti liberalia demokratija ir individo teisėmis grįstas vertybes, nes jos yra pačios geriausios ir teisingiausios, ką iki šiol yra pavykę sukurti žmogui. Šią žinią pasaulio tautoms amerikiečiai yra linkę nešti geruoju, tačiau jeigu „vaduojamieji“ nepasiduoda ir laikosi savųjų tradicinių vertybių, prieš juos galima panaudoti ir prievartą. Tai pakankamai tiksliai iliustruoja karas Afganistane bei Irake. Savo kultūros skiepijimo veiksmai, vis dažniau įvardinami kaip amerikiečių (Vakariečių) kultūrinis imperializmas, paprastai yra traktuojami kaip arogantiškas savų pranašumų demonstravimas ir ne retu atveju susilaukia atvirai priešiškų akcijų, kurios kartais netgi perauga į smurto aktus. Įdomu pastebėti, jog universalizmas, būdamas pagrindinis Jungtinių Valstijų užsienio politikos metodas bei tikslas, Amerikos vidaus rinkoje tampa pasibaigusio galiojimo preke. Affirmative action politika, nesibaigiantys žmogaus teisių, emancipacijos bei politinio korektiškumo diskursai artina amerikietiškąją vidaus politiką prie europietiškosios ir tuo pačiu skelbia apie prasidėjusią civilizacijos gedimo (decay) stadiją. Kaip pastebi Huntingtonas, multikultūrinės Jungtinės Valstijos greitai gali tapti Jungtinėmis Tautomis.

Lygiai tą patį galima pakartoti ir Europos atžvilgiu – įsivyravusios kairiosios politinės jėgos labai atsargiai vertina bet kokius artimesnius ryšius su „kapitalistine“ Amerika ir nenuostabu, jog  greitai rado bendrą kalbą su islamistais, su kuriais bendrai puoselėja anti-amerikietiškąsias nuotaikas. Toks aktyvus bendradarbiavimas su išorės jėgomis verčia suabejoti Vakarų egzistencijos perspektyva. Marksistai skelbia – „proletariatas neturi tėvynės“. Šiuo atveju ne tiek tėvynės, o kiek kultūros, tradicinio paveldo. Quigley teigia, jog civilizacijos gedimo fazę maino invazijos stadija. Tai įvyksta kada civilizacija nepajėgi savęs apginti, iš esmės, dėlto kad ji pati to nenori daryti, tampa patraukliu grobiu barbarų antpuoliams, kurie paprastai būna kilę iš kitos, kur kas jaunesnės bei energingesnės civilizacijos.