Komunistines statulas – šiukšlynan, kodėl gi ne?
Turbūt esate pastebėję, kaip didingai nuo Vilniaus Žaliojo tilto į šviesų komunistinį rytojų žvelgia du, kūjais ir pjautuvais pasidabinę, proletarai.
Pasijunti tarytum vaikščiotumei ne laisvos, demokratinės Europos Sąjungos šalies sostinėje, o šiukšlėmis ir asfalto duobėmis išgražintame, draugingojo Kaliningrado centre. Ne ką malonesnis vaizdas krenta į akis tūlam kauniečiui nusprendusiam persikelti Aleksoto tiltu į kitą, gimtojo Nemuno upės pusę.
Klaipėda šiame reikale taipogi neatsilieka. Prie okupantu armijai, „iškovojusiai laisvę Lietuvai“, skirto memorialo, kaskart praeidami pro šalį matome gėlių ir vainikų jūrą. Kažin kodėl, tokiu atveju, šalia rusiškojo Damoklo kardo ir dviejų kareivių su automatais, negalėtų atsirasti atminimo lenta Hitleriui, kaip atkariavusiam laisvę lietuviams 1941-ųjų vasarą? Kyla klausimas – ar mes jau iš tiesų esame nepriklausoma tauta… o gal ir toliau nuolankiai tebevergaujam tamsiajam Rusijos šešėliui?
Valdžios atstovams ėmus klibinti gėdingą Lietuvos istorijos periodą menančius simbolius, žiniasklaidoje išsyk pasirodo skambios, negatyvios antraštės – „Valdžiai vėl užkliuvo sovietinė simbolika“ arba „Valdžiai parūpo uždengti sovietinius simbolius“, „Nuo savo istorijos nepabėgsi“ etc. Toliau seka panašaus pobūdžio politiškai angažuoti straipsniai, kaip neva “istoriniams” paminklams pagarbos nejaučiantys dešinieji bando prastumti sovietinių simbolių išniekinimo įstatymus. Kaip pagrindinį argumentą prieš tokias iniciatyvas žurnalistai vartoja, jau kone nuolatine tapusią, finansų stoką. Šioje vietoje kyla klausimas – kas gi svarbiau ar laisvos, nepriklausomos tautos garbė ar ekonominė liaudies gerovė?
Kur jau ten gerovė, kas tie keli ar keliolika tūkstančių litų trims milijonams gyventojų? Be to, įstatymiškai leidus, tarp eilinių gyventojų neabejotinai atsirastų apstu savanorių, kurie patys, savomis lėšomis pasirūpintų, jog laisvos Lietuvos garbę teršiantys paminklai rastų tiesiausią kelią į šiukšlių sąvartyną.
Tačiau, ko gero, lietuvių liaudies prielankumas buvusiems šeimininkams iš rytų vis dar neišblėsęs. Veikiausiai ne šalies garbė ar prestižas yra tai, kas rūpi dažnam tautiečiui. Nesmagu, kai šalies žiniasklaida siundo mases ant tų, kurie bando atkurti pasitikėjimą bei pasigėrėjimą savo valstybe. Nenuostabu, jog tarp svarbiausių dienos naujienų kartas nuo karto puikuojasi straipsniai dergiantys pokario laisvės kovotojų atminimą, kvestionuojantys devyniolika demokratinės santvarkos metų ir orientaciją į Vakarus.
Kita vertus, nėra ko stebėtis, kai neretame didesniame miestelyje vis dar tebestūkso po vieną, kartais ir keletą, socialistinės darbo liaudies skulptūros šedevrų. Iki pilnos laimės turbūt trūksta tik to, kad Lietuvos atstovas UNESCO, vieną tokių masterpysų, pabandytų įtraukti į pasaulinį saugomų kultūros paminklų sąrašą.
→ Nuomonė
Bent jau man ir mano žmonai jie netrukdo. Tai tikrai gražiau nei Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“.
labai blogai. Nenoriu žinoti, kodėl Vytauto Didžiojo universitetas siejamas su šituo puslapiu, kur išspausdintas tekstas (nepaisant to, kad tai nuomonė), kuriame šitaip atvirai ilgimasi istorijos perrašymo ir cenzūros.
Cenzūros siekimas, mielas/miela VR, taip pat yra ir aiškinti kokią nuomonę dera reikšti, o kokios ne ASMENINIAME tinklaraštyje. :)
Tavo ziniai VDU yra siejamas su laisve, o komunizmas ir jo reliktai – su prievarta ir cenzura.
Butent del tokiu kaip tu, libertaru-anarchistu, kadaise Hitleris demokratiniu keliu sugebejo iskilti i valdzia, nes niekas nedriso uzkirsti jam kelio.
Beje, manau, kad kiekvienas zmogus praeityje patyres patycias ar smurta, nevaiksto i darba suplesytais, ispurvintais drabuziais, kruvinu veidu, o nusiprausia, pasikeicia drabuzius ir tik tada rodosi viesumoje.
Palaikau autoriaus mintį, kad iš centrinių miestų erdvių reikia iškeldinti sovietines skulptūras. Tokios skulptūros neša savyje stiprią ideologiją, kad skulptūrose pavaizduoti asmenys yra didvyriai, kad jų poelgiai vienareikšmiškai yra teisingi, kad visos visuomenės struktūra gali būti tik tokia (čia konkrečiai apie Žaliojo tilto balvonus). Sovietinė ideologija nesuderinama su nepriklausomos provakarietiškos valstybės vertybėmis.
Visgi nemanau, kad tokias skulptūras reikia mesti į „šiukšlyną“ – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.
Taip pat turiu atsakymą ir tiems, kas mano, jog sovietinių skulptūrų išvežimas yra bėgimas nuo istorijos ir istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.
Dar truputėlį į temą: pats neseniai rašiau apie virtualų Sovietų Sąjungos atgimimą, gal bus įdomu paskaityti http://www.negerove.lt/2009/11/01/klik-klik-ir-tu-jau-sovietu-sajungoje/
Pritariu, Vilhelmai. Apskritai piktintis tariamu savo istorijos naikinimu nėra prasmės – kažin ką sovietiško ideologinio meno gynėjai turėtų pasakyti apie tik atkurtos (po 1991 m.) Lietuvos politiką iš miestų aikščių išvežti tuos klaikius leninus, melnikaites ir kitus Lietuvos valstybingumui bei istorijai „nusipelniusių“ veikėjų didybę vaizduojančius balvonus. Jei ne greita kai kurių politikų ir iniciatyvių piliečių orientacija – okupantiškais stabais ir totemais iki šiol „puoštųsi“ dauguma miestų ir miestelių.
Beje, įpatingai baisus paminklas stovi Klaipėdoje. Pavergėjo kalavijas, smingantis į svetimą žemę turi gana klaikią potekstę, ar ne?
Oi, kokia komentarų lavina. Ir kaip jus cenzūruoju? Kritikuojančiais komentarais?
Noriu priminti, kad knygų deginimas ir simbolių naikinimas, ritualų nuženklinimas yra praktikos naudotos totalitarinių valstybių pavergtų tautų ir bendruomenių identitetui naikinti.
Tokios pačios praktikos naudojamos demokratinėse valstybėse vien dėl deklaruojamos politinės ideologijos geresnėmis netampa.
Jei valstybė savo piliečius laiko idiotais, kurių vertybinės sistemos atstatomos ir keičiamos išvežant senus akmeninius herojus ir įvežant naujus, tai didžiulė savi-refleksijos ir nesugebėjimo valdyti problema. Pasirinkimas ne šviesti, aiškinti, o prakišinėti ideologiją per naujus stabus – ir yra šito simptomas.
Beje, verksmai, kaip Melnikaitė su Leninu negražūs ar kad liberalai (ty beveik aš) į valdžią atvedė Hitlerį (nes niekas jam nedrįso užkirsti kelio?!) yra nekritiški, paremti nuojautomis ir geismais, o ne faktais.
Nežinau, kas tu toks, Negerove, bet matau, kad sveiko proto turi. Tik tas palyginimas su lėlytėm prastas, nes susišaukia su tolygaus vystymosi mitu. O praktika rodo, kad pasaulyje tolygaus vystymosi ne visada būna, nes politinės sistemos po apšvietos sugebėjo nusivystyti ir į totalitarizmą, ir į Carlą Bruni.
Iš anksto pabrėšiu – nenoriu, kad mane apšauktumėte palankia okupantams, anuometiniams socialistams, pataikūne kažkam sovietiniam ir t.t., ir pan., bet aš taip pat nematau problemos dėl tų skulptūrų.
Taip, Darbininkas ir Valstietė, šiandien išdidžiai stovi nugara į XVIIIa. Šv. Rapolo bažnyčią, taip pat į stiklines Vilniaus verslo bures Konstitucijos pr. , o veidu į sovietinį kompartijos suvažiavimams pritaikytą Operos ir baleto teatrą. Nematau čia jokios politikos. Vilniuje, kaip ir bet kuriame kitame mieste, per kurį perėjo įvairios jėgos, santvarkos, kariuomenės esti to ženklų ir tai tik daro miestą įdomų ir savitą.
Kad ir kaip norėtume, niekada negalėsime atsikratyti istorinės tiesos – sovietinė okupacija BUVO ir paliko žymų pėdsaką žmonių sąmonėje, kurį taip ryškiai jaučiame šiandien. Pažvelgus kitaip, šios skulptūros yra tik dar viena puiki mūsų sunkios ir permainingos istorijos iliustracija.
Nemanau, kad vadovaudamiesi tokia logika visur turėjome palikti paminklus su gėlių darželiais leninams ir kitiems, bet šiuo atveju tai juk jokio personalaus kulto nepropaguojantis paveldas.
Manau, mes esame įdomūs vakariečiams, kaip tie, kurie gyvenome socialistinėje santvarkoje ir patyrėme perėjimą. Štai pavyzdžiui, Berlyne, Antrojo pasaulinio karo metais subombarduotas Kaizerio Vilhelmo Bažnyčios bokštas liko nesuremontuotas specialiai, kad primintų to laikotarpio siaubą. Berlyno centre taip pat eksponuojami ir Berlyno sienos fragmentai, kaip tam tikrą laikotarpį menantys simboliai. Nemanau, kad kosmetiškai iščiustytas, nuo įvairių simbolių išvalytas miestas bus įdomus…
Manau, jog neprotinga pasiduoti įskaudintos tautos jausmų antplūdžiui ir viena kryptimi neigti ir teisti viską, kas mena anuos laikus. Vienoje konferencijoje būtent apie Šaltąjį karą buvo išsakyta mintis: “Forgive, but not forget”.
Tad nematau nieko pikto, blogo, bjauraus, jog tam tikri elementai, menantys anuos laikus dar yra pastebimi. Man dėl to ir patinka Vilnius, Berlynas ar bet kuris kitas Rytų Europos miestas – eklektiški ir nuotaikingi, atspindintys visapusę istoriją ir laisvės siekį :)