Taip, Darbininkas ir Valstietė, šiandien išdidžiai stovi nugara į XVIIIa. Šv. Rapolo bažnyčią, taip pat į stiklines Vilniaus verslo bures Konstitucijos pr. , o veidu į sovietinį kompartijos suvažiavimams pritaikytą Operos ir baleto teatrą. Nematau čia jokios politikos. Vilniuje, kaip ir bet kuriame kitame mieste, per kurį perėjo įvairios jėgos, santvarkos, kariuomenės esti to ženklų ir tai tik daro miestą įdomų ir savitą.

Kad ir kaip norėtume, niekada negalėsime atsikratyti istorinės tiesos – sovietinė okupacija BUVO ir paliko žymų pėdsaką žmonių sąmonėje, kurį taip ryškiai jaučiame šiandien. Pažvelgus kitaip, šios skulptūros yra tik dar viena puiki mūsų sunkios ir permainingos istorijos iliustracija.

Nemanau, kad vadovaudamiesi tokia logika visur turėjome palikti paminklus su gėlių darželiais leninams ir kitiems, bet šiuo atveju tai juk jokio personalaus kulto nepropaguojantis paveldas.

Manau, mes esame įdomūs vakariečiams, kaip tie, kurie gyvenome socialistinėje santvarkoje ir patyrėme perėjimą. Štai pavyzdžiui, Berlyne, Antrojo pasaulinio karo metais subombarduotas Kaizerio Vilhelmo Bažnyčios bokštas liko nesuremontuotas specialiai, kad primintų to laikotarpio siaubą. Berlyno centre taip pat eksponuojami ir Berlyno sienos fragmentai, kaip tam tikrą laikotarpį menantys simboliai. Nemanau, kad kosmetiškai iščiustytas, nuo įvairių simbolių išvalytas miestas bus įdomus…

Manau, jog neprotinga pasiduoti įskaudintos tautos jausmų antplūdžiui ir viena kryptimi neigti ir teisti viską, kas mena anuos laikus. Vienoje konferencijoje būtent apie Šaltąjį karą buvo išsakyta mintis: “Forgive, but not forget”.
Tad nematau nieko pikto, blogo, bjauraus, jog tam tikri elementai, menantys anuos laikus dar yra pastebimi. Man dėl to ir patinka Vilnius, Berlynas ar bet kuris kitas Rytų Europos miestas – eklektiški ir nuotaikingi, atspindintys visapusę istoriją ir laisvės siekį :)

Noriu priminti, kad knygų deginimas ir simbolių naikinimas, ritualų nuženklinimas yra praktikos naudotos totalitarinių valstybių pavergtų tautų ir bendruomenių identitetui naikinti.

Tokios pačios praktikos naudojamos demokratinėse valstybėse vien dėl deklaruojamos politinės ideologijos geresnėmis netampa.

Jei valstybė savo piliečius laiko idiotais, kurių vertybinės sistemos atstatomos ir keičiamos išvežant senus akmeninius herojus ir įvežant naujus, tai didžiulė savi-refleksijos ir nesugebėjimo valdyti problema. Pasirinkimas ne šviesti, aiškinti, o prakišinėti ideologiją per naujus stabus – ir yra šito simptomas.

Beje, verksmai, kaip Melnikaitė su Leninu negražūs ar kad liberalai (ty beveik aš) į valdžią atvedė Hitlerį (nes niekas jam nedrįso užkirsti kelio?!) yra nekritiški, paremti nuojautomis ir geismais, o ne faktais.

Nežinau, kas tu toks, Negerove, bet matau, kad sveiko proto turi. Tik tas palyginimas su lėlytėm prastas, nes susišaukia su tolygaus vystymosi mitu. O praktika rodo, kad pasaulyje tolygaus vystymosi ne visada būna, nes politinės sistemos po apšvietos sugebėjo nusivystyti ir į totalitarizmą, ir į Carlą Bruni.

Beje, įpatingai baisus paminklas stovi Klaipėdoje. Pavergėjo kalavijas, smingantis į svetimą žemę turi gana klaikią potekstę, ar ne?

Visgi nemanau, kad tokias skulptūras reikia mesti į „šiukšlyną“ – tam yra Grūto parkas. Ten stovinčios skulptūros atlieka praeities vizualinių detalių išsaugojimo funkciją, o prisiminti šalies istorijos įvaizdžius svarbu visiems piliečiams.

Taip pat turiu atsakymą ir tiems, kas mano, jog sovietinių skulptūrų išvežimas yra bėgimas nuo istorijos ir istorijos cenzūravimas. Išgabenus skulptūras, sovietmetis nėra paneigiamas, tiesiog yra atsikratoma morališkai ir vertybiškai pasenusių simbolių. Kai vaikas tampa paaugliu, jis atsikrato žaislinių mašinyčių ir lėlyčių kaip nereikalingų daiktų, tačiau savo vaikystės neneigia ir ją prisimena.

Dar truputėlį į temą: pats neseniai rašiau apie virtualų Sovietų Sąjungos atgimimą, gal bus įdomu paskaityti http://www.negerove.lt/2009/11/01/klik-klik-ir-tu-jau-sovietu-sajungoje/

Butent del tokiu kaip tu, libertaru-anarchistu, kadaise Hitleris demokratiniu keliu sugebejo iskilti i valdzia, nes niekas nedriso uzkirsti jam kelio.

Beje, manau, kad kiekvienas zmogus praeityje patyres patycias ar smurta, nevaiksto i darba suplesytais, ispurvintais drabuziais, kruvinu veidu, o nusiprausia, pasikeicia drabuzius ir tik tada rodosi viesumoje.