Ar egzistuoja liberalizmo elementorius?
Jeigu taip – kiekvienas Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys turėtų nusipirkti po egzempliorių. O gal geriau ir po du – kad vienas nuolat gulėtų ant darbo stalo, o antrasis prie lovos. Turiu galvoje paskutinį LS frakcijos siūlymą panaikinti galimybę pajamas gaunantiems Lietuvos piliečiams patiems skirstyti savo sumokamų mokesčių dalį.
Istorija paprasta: šiuo metu kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis pats gali spręsti kokiai paramos ir labdaros gavimo teisę turinčiai bendruomenei (asociacijai, mokyklai, bažnyčiai ir pan.) skirti 2 procentus nuo mokamo gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tai buvo pirmoji ir labai sveikintina tokio tipo fiskalinės politikos priemonė Lietuvoje. Ironiška, tačiau užgniaužti ją sugalvojo pati „liberaliausia“ Seimo frakcija, kaip tik pirmoji pasiūliusi deliberalizuoti 2 proc. pajamų mokesčių skyrimo tvarką. Gal net ne „deliberalizuoti“ – greičiau su kairuolišku vėjeliu atimti iš šalies gyventojų pirmąją ir per ateinančius metus greičiausiai paskutiniąją mažos biudžeto dalies paskirstymo galimybę, šią atiduodant atgal į valdžios rankas.
Kad tokiam siūlymui sugalvoti reikėjo kažko daugiau nei vien tik labai lakios fantazijos, rodo Seimo liberalų vado pavaduotojo Eriko Tamašausko iš sapnų šalies atkeliavę tvirtinimai, kad 60 mln. litų nesieksianti suma (2009 m. tai jau tikrai), sudaryta iš minėtųjų 2 proc. pajamų mokesčio, bus pakankama, norint užkimšti Sodros deficitinį biudžetą (prognozuojamas deficitas 2010 m. – 2,36 mlrd. litų) ir taip išvengti gresiančio Sodros įmokų didinimo, taip pat dvejais procentais. Matematinė logika, kuria pagrįstas liberalų teiginys, kad 50 mln. = 400 mln. (t.y. atitinkamai 2 proc. GPM ir papildoma suma, kuri būtų gauta padidinus socialinio draudimo įmokas taip pat 2 proc.), matyt taip pat atklydusi iš kažkur anapus.
Dideliu Seimo liberalų vertybinės savivokos nesusipratimu reikėtų laikyti ne tik tai, kad pastarieji tiesiai šviesiai siūlosi atimti iš piliečių šių sprendimo teisę patiems valdyti (kad ir menką) dalį savo mokamų mokesčių, bet ir tai, kad dėl politinės išminties ir toliaregiško mąstymo stokos „liberalūs“ politikai, kėsinasi nurėžti nespėjusius prasiskleisti Lietuvos pilietinės visuomenės pumpurus. Tariamai liberalus, tačiau iš tiesų kietakaktiškas ir primityvus įsitikinimas, kad visos priemonės, padedančios išvengti didesnių mokesčių – geros priemonės suponavo, švelniai tariant, neišmintingą siūlymą susilpninti tarpines visuomenės institucijas – pirmiausiai įvairias savanoriškumo pagrindu veikiančias nevyriausybines organizacijas – šioms pačiu nepalankiausiu metu. E.Tamašausko teiginiai, kad panašios nevyriausybinės organizacijos, turinčios pakankamai resursų išgyventi ir be 2 proc. GPM, gali būti paneigti remiantis statistiniais duomenimis. Situaciją puikiai iliustruoja štai toks pavyzdys: remiantis Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) atliktais skaičiavimais, 2010 m. valstybės numatomos skirti lėšos jaunimo nevyriausybinėms organizacijoms remti šiais metais buvo sumažintos iki rekordinių žemumų (5,5 karto mažesnės nei 2008 m.) ir nesiekia net 1997 m. lygio (numatoma skirti 454 tūkst.). Reikalai ne mažiau dramatiški ir kitose trečiojo sektoriaus dalyse…
Politinė Liberalų sąjūdžio frakcijos diagnozė gerai žinoma iš anksčiau pasitaikiusių atvejų: dar vienas pacientas susirgo pigaus populizmo liga. Deja, šiuo atveju komplikacijos gali baigtis kur kas liūdniau – gresia ne tik kliedesių apimto ligonio ideologinis sunykimas, bet ir tikras pavojus sudaryti visas sąlygas Lietuvos visuomenei neišsikapstyti iš pilietinio infantilizmo liūno. Šiame liūne tuoj murkdysimės jubiliejinius dvidešimtus metus.
→ Nuomonė
Liberalios pakraipos žmonėms tikrai labai sunku, o gal net ir neįmanoma, atrasti tokią partiją, organizaciją, ar bendruomenę (nors partija vis dėlto išlieka politiškai galingiausia ir svarbiausia), kurioje jie galėtų atsiskleisti. Konservatoriai turi, nors ir ant neaiškių vertybinių pažiūrų stovinčią, bet visgi partiją, TS-LKD ir ją sudarančių organų(JKL, politiniai kaliniai ir t.t.), tikrieji socialdemokratai (LSDP ochlokratų-anarchistų jais nelaikau)- Lietuvos Socialdemokratų Sąjungą, deja, kuri yra labai menka politinė organizacija ir savo balsus ko gero gauna rinkėjams sumaišius LSDP ir LSDS biuleteny. Na, o liberalai – nieko.
Nemanau, kad LSDP galima būtų vadinti ochlokratais ar anarchistais. Tai tipinė nomenklatūrinė valdžios partija su pomėgiu į vadybinį politikos tvarkymą. Jokios ar beveik jokios ideologijos, labai turtinga partijos viršūnėlė. Tokių „politinių“ darinių gausu visoje post komunistinėje erdvėje.
Ko gero. Aš galbūt labiau siekiau ne apibūdinti juos anarchistų partija(nors kas iš dalies, manau, yra tiesa), o teigti, kad jie nepelnytai sau prisiskiria socialdemokratijos kūrimo Lietuvoj nuopelnus, nors per jų valdymo dešimtmetį puikiai įrodinėjo, kad tai partija nesiekianti socialinės atskirties mažinimo.
Deivi, anarchizmas yra tokia labai kvaila ideologija, kuri turi bendrumų su marxizmu, tačiau tuo pat metu daug kuo yra skirtinga. Tad nereikėtų, jų vartoti kaip sinonimų.
ne visi liberalai laikosi tokios pozicijos – be liberalų nebūtų 2 proc. aplamai, jei ką. O kad kėsintis į 2 proc. yra be ryšio – tai plikas faktas.
Nava, patalpinote prof. V. Radžvilo mintis, dabar galėsite išleisti elementorių ir savo konservatoriams… :)
Konservatorių trūkumai aiškūs – kaip bebūtų, tačiau šiuo metu būtent jiems yra sunkiausia suderinti situacijos valstybėje sprendimą, savo atsakomybę prieš visus piliečius (ne vien juos rinkusius) ir ideologinius principus.
O LLS kurį laiką buvo šventa karvė ir akivaizdu, kad nepelnytai.
[...] tinkamas. Žinoma, dar blogiau pirkti už svetimus bankroto akivaizdoje. Bet sąrašas dalykų, kuriuos galima atimti iš piliečių, atrodo begalinis, tai kodėl gi ne? Liberalizmo vardan. Neskaitančio laiškų liberalizmo vardan. [...]
Pingback