Nuoširdžiai tikiuosi, kad dar kartą “dasigooglinsite” iki šio įrašo. Įsiterpsiu į vyrų diskusiją.

Tai, kad “copy-peistinat”, net savaip neperformulavęs svetimų (nekalbu apie vaikiškų knygelių peresonažus) minčių, šį tą pasako apie Jūsų, kaip žurnalisto darbo etiką ir kokybę. Ar šaltiniai iš kurių sukurpėte straipsnį patikimi? Patikrinote, ar tikrai tikslus rašančio tinklaraštį žmogaus vertimas? O gal jis nusprendė tik papokštauti ir išvertė garbaus žmogaus mintis taip, kaip jam patiko?

Tai, kad informacijos ieškote politikos “megėjų” forumuose, tinklaraščiuose ir kitose internetinėse sueigose, savinatės rastų įrašų dalis, dėl to nei kiek nesisielojate ir šio fakto neslepiate, aiškiai rodo į pirmą punktą.

Džiugi jūsiškė drąsą. Po to, kai buvote viešai paskelbtas PLAGIATORIUMI, sugebate atslinkti ir drėbti kažkokias aptakias frazes (tarkime, fikcinių vaikiškų knygelių personažų pavyzdžius) į akis žmogui, iš kurio PAVOGĖTE (atlikote autorinę vagystę) minimą teksto dalį.

Originalus autorius (šiuo atveju Justas Šireika) savo nuožiūra išvertė Tedo Carpenterio citatą (kurią Jūs vėliau pavogėtė) negavo materialaus atlyginimo už darbą, o Jūs, žurnaliste, už šitą pavogto įrašo gabalą gavote piniginį atlyginimą. Suprantate apie ką aš?

Jeigu tai nėra Jūsų nuolatinio darbo paslaptis, iš kelių dar šaltinių “pasiskolinote” mintis tame straipsnyje?

Pabaigai, Stasy, pasakysiu, kad tokių žmonių kaip Jūs (nesąžiningų grafomanų – spaudos atliekų, negeneruojančių savo idėjų ir nesukurpiančių nieko, išskyrus pasirinktos straipsnio temos įvedimo į google laukely) pastangomis žurnalistai Lietuvoje vadinami “šunimis, bėzdariais, melagiais ir žurnaliūgom”.

Žiūrėkite, ką jums “sugooglinau”: http://www.google.lt/search?hl=lt&q=%C5%BDurnalist%C5%B3+etika&meta=&cts=1259161058812&aq=f&oq=

Mėgaukitės autorinės vagystės įrodymo keblumais ir toliau stebinkite liaudį naujais vogtais straipsniais.

Bet gal nedraskykite akių, plagiatoriau, ką?

manau, kad šio klausimo esmė – ne autorystės nurodymo formalumas, o pagarba kito žmogaus darbui. rasti tinkamą ir nedaug laiko užimantį būdą tai padaryti yra deramas atpildas už copy-paste laikų paprastumą. jei nebūtų atvirai rašančių ar verčiančių autorių – nebūtų ir iš kur per kelias sekundes nusikopijuoti (sutaupant daug laiko, kurį tektų praleisti, pavyzdžiui, sėdint bibliotekoje), tiesa?

Kita vertus ir pats autorius atlieka tipišką žurnalistinį judesį kai pernelyg jau skambiai pavadina savo tekstą – “Kas apsaugos nuo plagijavimo?”. Ką nuo ko čia reikia saugoti? Kas čia ką skriaudžia? Kas čia yra tas vargšas skriaudžiamasis? Juk nėra pretenzijų dėl pavogtos minties ir jos paskelbimo kaip savos. Žinoma, vertimas yra autorinis darbas, tačiau laikraštis nėra ta vieta kur galima reikalauti vertėjo pavardės nurodymo. Galų gale net ne visuose moksliniuose straipsniuose yra nurodomas teksto vertėjas.

Man rodos, kad čia visos lietuviškos blogosferos bėda, kuomet kiekvienas su savo tekstais elgiasi kaip vienturtis vaikas su žaislais – kiekvienas mažiausias tekstukas ar piršto pajudinimas internete yra autorizuotas, apsaugotas, nes tai pareikalavo iš autoriaus milijono litrų prakaito ir tūkstančio vienos bemiegės nakties. Juk internetas ir yra tam sukurtas, kad dalintis. Galu gale dalintis yra džiaugsmas – reikia džiaugtis jei kažkas perima tavo mintį, jeigu ji kažkam pasirodo reikalinga ir vertinga. O vietoj to pas mus mėgstama skūpaus vaiko logika – žiūrėk ką turiu, bet palaikyti ir pažaisti neduosiu. Na, nebent sumokėsi, nes tai yra labai vertinga, o viskas kas bent kiek vertinga yra įkainota.