Darsyk apie pavardžių rašybą
Pastaruoju metu suaktyvėjo viešos diskusijos dėl lenkiškų pavardžių rašybos. Aistros kilo dėl nacionalistiškai mąstančių Lenkijos parlamentarų bei žiniasklaidos atstovų pasisakymų, jog Lietuva yra nesvetinga kitataučiams šalis. Tai neliko nepastebėta ir Lietuvoje – jau kurį laiką dažnas rimtesnis publicistas narplioja pavardžių rašybos problemos peripetijas.
Tokios, aistras kaitinančios ir nereikalingą įtampą keliančios, diskusijos tarp Lenkijos ir Lietuvos visuomenių atstovų yra pirmos po ilgo laiko tarpo. Ir kiekvieno blaiviai mąstančio lietuvio galva – bevertės.
Vertėtų pabrėžti, kad mes jau nebesame ta tarpukario tautinė valstybė, kurioje etniniai lietuviai jautėsi proteguojama visuomenės grupe, o visos kitos buvo menkavertės ir veik beteisės valstybės sudedamosios dalys.
Galima prisiminti ir tai, jog kartu su lenkais, jau penkerius metus esame NATO ir Europos Sąjungos nariais. Todėl mus sieja daugybė bendro politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio gyvenimo įsipareigojimų, kurių nemenka dalis yra užfiksuota įstatymuose – europinėje teisėje (acquis communautaire). Beje, nederėtų užmiršti ir ilgus šimtmečius bendrą gyvenimą menančios Abiejų Tautų Respublikos.
Pati šiandieninė Lenkija, skirtingai nei tarpukariu, neturi jokių pretenzijų į Lietuvos teritorinį vientisumą, o atvirkščiai – yra viena artimiausių mūsų partnerių.
Galiausiai visi bandymai suardyti mūsų vienybės pamatus ar apkartinti abiejų šalių ilgaamžę draugystę, paprastai buvo lydimi džiaugsmingo krizenimo bei aplodismentų iš didžiausių politinių priešininkų pusės.
Manau, jog dažnam tautiečiui labai mažai turėtų rūpėti, kokiomis gi raidėmis bus parašyta bendrapiliečio lenko pavardė. Be to, tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę tos pačios lotynų abėcėlės raides, tad didelės problemos dėl rašybos neturėtų kilti.
Kita vertus, mūsų pačių kalboje yra adaptuota daug svetimų diakritinių ženklų, kurie sukelia begalę problemų tiek mums patiems, tiek ir mūsų pavardes bandantiems užrašyti užsieniečiams. To būtų galima išvengti pavyzdžiui, jei vietoje ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž būtų vartojamos dviejų lotyniškų raidžių kombinacijos.
Kur kas labiau nei lenkiškų pavardžių rašybos problema mane sukrėtė lietuviškų moteriškų pavardžių darkymo vajus. Kaip žinia, Lietuvoje įstatymais leista atsikratyti šimtmetinės tradicijos vedusios moters pavardę sudarant pagal vyro pavardės kamieną ir priesagą-galūnę –ienė, pakeisti neva „neutralia“ –ė. Šitokiu būdu, feministinio mąstymo paveiktos moterys, tikisi „paslėpti” savo vedybinę padėtį nuo visuomenės ir taip „išsivaduoti” iš vyro pavardės daromo „pažeminimo“.
Argumentas, kad pavardė su galūne –ė yra neutrali yra kiek absurdiškas vien jau dėl to, kad didžioji dauguma tokias naujadariškas pavardes pasirenkančių moterų yra vedusios. Aitės, utės, ytės pavardžių paprastai nekaitalioja. Tad galų gale prieinama prie paradoksalios situacijos, kai galūnė –ė išduoda, o ne paslepia šeimyninę padėtį.
Turėdami tokią archajinę ir išskirtinę tradiciją, kurios kitos tautos neturi arba jau, deja, parardo, turėtumėme ją puoselėti, o ne darkyti. Kiek keista, jog Lietuvoje dar likę pakankamai daug senosios kultūros ir tradicijų sergėtojų, kurie stoja į „žūtbūtinę kovą“ vos atsiradus novatoriškai iniciatyvai, kai tuo tarpu pastarasis atvejis sutinkamas visiškai abejingai.
Galiausiai, iškyla paralelė su dideliu širšu, kurį sukėlė Lietuvos lenkų siekis gatvių pavadinimus bei pavardes rašyti lenkiškai, kai tuo metu tylomis transkribuojama pati lietuvių kalba. Rūpinamės kaip uždrausti ar iškraipyti svetimą kalbą, o į savosios postmodernias metamorfozes nekreipiame dėmesio.
→ Nuomonė
su moterų pavardžių rašymu tai pavarei:))) Aš kažkaip manau, kad ne tradicijos archaiškos, o žmonių noras, apsisprendimo laisvė turi nulemti tokius reikalus, o tai tuoj ir sutartos vedybos vaikystėje atgims:) O lenkai yra nagli, ko jie tyli, kad lietuva vienintelė europoje išlaiko tautinių mažumų mokyklas valstybės lėšomis, ko jie tyli, kad baltarusijoj lenkų yra dvigubai daugiau, o lenkiškų mokyklų – 2? Čia ta lenkų-lietuvių draugystė užsimezgė dėl abiejų šalių tarptautinės politikos kompleksų ir didelio siekio būti išgirstiems ir kažkuo išsiskirt. Tuo tarpu žemesniuose santykių lygmenyse aš didelės draugystės nematau, kiek bent jau yra tekę turėti reikalų, kvaila, nes tarkim su latviais draugystė labai lengva ir paprasta, tuo tarpu diplomatijoj susišnekėt sunkiai sekasi…
Lenkija NATO yra nuo 1999
Matyt tureta omeny penkeri metai nuo 2004-uju, kada Lietuva su Lenkija abi kartu buvo NATO nares.
Simbolius č,ž,š vartoja ne tik lietuviai, bet ir visos buvusios Jugoslavijos bloko šalys. Aš nemanau, kad vertėtų savas č,š,ų,ū(ir t.t.) iškeisti į ch, sh ar cz, sz. Ir ne tik dėl savo raidyno išsaugojimo. Nuo XX a. pradžios, kada buvo stipri žmonių fiksavimo patirtis ir kaip tik prasidėjo didelės emigracijos bangos, skirtingos kultūros žmonės apsigyveno kitose šalyse, JAV susidūrė su azijiečių emigrantais ir azijiečiams teko priimti lotyniškai užrašytu vardu ir pavarde. Tokie prisitaikymai vyksta ir dabar,ir nematau priežasties kodėl to neturėtų likti ateityje. Nemanau, kad žmonės labai norėtų įgyvendinti “Gyvūlių ūkyje” minimo tikslo “išgryninti” visą kalbą iki vieno žodžio. Taip pat nemanau, kad žmonės trokštų iškirsti daugumą simbolių ir palikti vieną universalią abėcėlę. Raidžių rašymai kitomis, nei šalyje įprasta raidėmis,problema, turėtų būti sprendžiame dvišalėse derybose, kai siekiama labai gerų dviejų valstybių santykių.
Pavardžių rašymo diskusija.. tikėjaus kad apims ne tik Lenkiją. IR pavardžių išdarkymas, kai daug diakritinių simbolių turime labai panašių… nėra toks stiprus, kaip pavyzdžiui vokiečių ar prancūzų pavardžių darkymas. Tik žinoma, apie gatvių pavadinimus čia nekalbam, ir istorinės neteisybės neieškom.
Tačiau, kaip jums “Goethe” paverstas į Gėtė, arba pavyzdžiui toks Camus sulietuvinimas Camus’as. Ir kaip tokį perskaito neišsilavinę žmogiukai: Camusas?
Camus sulietuvinimas yra Kamiu. O kaip perskaito neissilavine zmogai, mums nelabai turetu rupeti, nes jie tam ir yra neissilavine, kad nusisneketu ;]
Imantas Melianas “Shoocees, arba kaip čia nesugriovus anglų kalbos struktūros” http://www.balsas.lt, 2009.12.03
Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu. Tuomet atsiranda gausybė pasiteisinimų ir “paaiškinimų” – kodėl niekaip nepadaroma tai, ką jau seniai buvo galima ir net būtina padaryti, ir kodėl tai nedaroma normaliu, o ne kažkokiu iškreiptu būdu. Šiuo atveju kalbu apie jau iki gyvo kaulo įgrisusią ir tūkstančius kartų iš visų pusių ištyrinėtą ir aptartą nelietuviškų asmenvardžių rašybos problemą arba, tiksliau sakant, pseudoproblemą. Tai kame gi, pagaliau, jos esmė?
Lietuvoje, kaip ir visose be išimties kitose pasaulio valstybėse, be pagrindinės tautos (“ tautinės daugumos”) gyvena ir kitataučiai (tautinės mažumos). Vieni iš jų gyvena čia jau šimtmečiais, kiti atsikėlė į Lietuvą jau mūsų vis labiau globalėjančiais laikais. Natūralu, kad daugelis iš jų turi nelietuviškus asmenvardžius. Be to, daugėja ir lietuvių (ypač moterų), kurie įgyja nelietuviškas pavardes susituokę su užsieniečiais arba Lietuvos kitataučiais. Kadangi vardas ir pavardė bet kuriam žmogui yra sudėtinis (be to – vienas svarbiausių) asmens tapatybės komponentas, jos taisyklingas fiksavimas gimtąja kalba daugelio žmonių (lietuvių – taip pat) yra suvokiamas kaip esminis tautinio identiteto elementas. Todėl galima suprasti jų natūralų norą pagaliau išvysti dokumentuose savo autentiškus, o ne išdarkytus asmenvardžius.
Please install Flash plugin
Rašau “pagaliau”, nes šiuo metu daugelio jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduotuose dokumentuose rašomi ne “lietuvių kalba” (kaip kai kam atrodo), o velniai žino kaip, ir štai kodėl. Taip jau buvo, kad teritorijose, jėga įjungtose į Sovietų imperijos sudėtį 1939 – 1940 metais, vien tik vadinamąsias sąjungines respublikas turinčių tautų atstovams buvo palikta “privilegija” regėti popieriuose savo tikrus asmenvardžius. Turbūt daug kas dar prisimena sovietinius pasus (ir raudonus, ir iki jų buvusius pilkšvus), kuriuose viename puslapyje vardas ir pavardė buvo įrašomas rusiškomis raidėmis, o kitame – atitinkamos sąjunginės respublikos kalba. Lietuvių, latvių ir estų asmenvardžiai rusiškomis raidėmis buvo perteikiami beveik be iškraipymų (tik papildant juos tėvavardžiais), o štai ukrainiečiams ir gudams “pasisekė” mažiau – ten rusiškose įrašuose asmenvardžiai būdavo surusinami. Pavyzdžiui, gudas Vaclau Sakalouski rusiškame įraše tapdavo Vaclavu Sokolovskiu, o ukrainietis Dmitro Čornovil – Dmitrijumi Černovolu.
Dar blogiau buvo lenkams, pusantro milijono kurių gyveno Vakarų Ukrainoje, Vakarų Gudijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Jų vardai ir pavardės buvo surusinami “rusiškuose” (“sąjunginiuose”) sovietinio paso puslapiuose, o “tautiniuose” (“respublikiniuose”) – atitinkamai “suukraininami”, “sugudinami” ir “sulietuvinami”. Kodėl rašau surusinami be kabučių, o “sulietuvinami “ etc. – kabutėse? Spręskite patys. Pavyzdžiui, “Jan Kwiatkowski” sovietiniame pase pavirsdavo į “Ivaną Kvetkovskij”, tik rusiškai tai būdavo įrašoma “kirilica”, o “lietuviškai” – lietuviškais rašmenimis. Štai dėl kokių neva “lietuviškų” Lietuvos lenkų pavardžių formų šiuo metu vėl taškomasi seilėmis ir dėl ko liejamos ašaros (gerai, kad dar ne kraujas).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus keisti sovietinius pasus lietuviškais, į juos buvo perkeltas ir visos šitos nesąmonės. Mums, lietuviams, viskas tiko – dingo niekam nereikalingi įrašai “kirilica” ir tėvavardžiai, liko tik normaliai lietuviškai įrašyti vardai ir pavardės. O Lietuvos lenkas “Janas Kwiatkowskis” ir toliau, kaip ir sovietinės okupacijos metais, liko tituluojamas “Ivanu Kvetkovskij”. Kokia tai kalba? Lietuvių? Baikite juokus. Lenkų? Ne. Gudų? Irgi ne. Arčiausia tiesos turbūt būtų nuomonė, kad tai yra lenkiška pavardė, kuri iškraipyta pagal rusų kalbos dėsnius, bet užrašyta lietuviškais rašmenimis.
Kaip matome, problema nėra nei politinė, nei teisinė, nei techninė. Iš dalies ją galima būtų vadinti filologine problema, kurią irgi galima nesunkiai išspręsti, nustačius nelietuviškų asmenvardžių fiksavimo dokumentuose tvarką. O ši tvarka galėtų būti tokia:
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas, asmenvardžiai gali būti fiksuojamos originalo kalba. Pasinaudoti šia galimybe arba fiksuoti asmenvardį fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) – kiekvieno Lietuvos piliečio asmeninio apsisprendimo reikalas;
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas kitas, ne lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas arba hieroglifų raštas, asmenvardžiai fiksuojamos fonetiškai – lietuviškais rašmenimis. Išimtys gali būti taikomos tik asmenims, anksčiau turėjusiems kitos valstybės išduotus asmens dokumentus, kuriuose jų asmenvardžiai buvo užfiksuoti lotyniškais rašmenimis ir kas gali būti prilyginta įrašui gimtąja kalba;
- lietuviai, įgiję Lietuvos kitataučių arba užsieniečių pavardes, patys sprendžia – rašyti jas fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) ar originalo kalba.
Iš esmės viskas – maždaug to ir tiek tereikia. Bet ne – jau beveik du dešimtmečius vyksta kažkoks protu nesuvokiamas farsas, kurio dalyviai užsispyrę šneka “ne apie tai”. Bėga metai, keičiasi valdančiosios partijos ir prezidentai – nesikeičia tik gėdingas nenoras “uždaryti” šį klausimą. Maža to – elementarus klausimas dirbtinai paverčiamas rimta problema, kuri kaitina tautinius jausmus; ji perkeliama į tarptautinių santykių lygmenį ir net du kartus tampa Lietuvos Konstitucinio teismo aiškinimosi ir aiškinimo objektu. Beje, aiškinamasi buvo ne apie esminius, o apie antraeilius ir iš esmės nieko nelemiančius dalykus.
Iš paskutinio KT išaiškinimo sužinojome, kad nelietuviškus asmenvardžius originalo kalba įrašyti lietuviškuosiuose pasuose bus galima, tačiau iš esmės tie įrašai bus niekiniai. Va čia ir prasidėjo… Kadangi KT išaiškinimas buvo surašytas teisine kalba, žiniasklaida išsivertė jį lietuviškai skirtingai – ir kaip teigiamą, ir kaip neigiamą atsakymą į Seimo paklausimą. Ko tik neperskaičiau per keletą dienų – ir tai, kad nelietuviški asmenvardžiai sugriaus lietuvių kalbos struktūrą, ir apie tai, kad dabar teks keisti Konstituciją, nes, įrašius pase asmenvardį originalo kalba, bus pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.
Kaip neigiamą ji pateikė ir Lenkijos žiniasklaida, atitinkamai reagavo ir šios valstybės vadovas. Apie interneto komentatorius išvis geriau patylėsiu. Bet ar verta kabinėtis prie anoniminių internautų, kai panašiai mąsto ir mūsų Seimo pirmininko pavaduotojas Raimundas Šukys. Pasak jo, jeigu pavardės asmens dokumentuose būtų rašomos ne lietuvių kalba, tai paneigtų lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą.
Kitaip sakant, mūsų valstybinė kalba bus saugi tol, kol mūsų bendrapiliečių lenkų pavardės ir toliau bus rašomos surusinta forma, bet lietuviškomis raidėmis. “Jan Kwiatkowski“ – tai mirtinas pavojus mūsų Konstitucijai bei joje įtvirtintam valstybiniam lietuvių kalbos statusui, tai – mūsų kalbos struktūros griovimas, o štai “Ivan Kviatkovskij” – tai lietuviškumo apoteozė. Bet ką gali žinoti – gal kada nors ir ponui R.Šukiui teks apsigyventi kur nors svetur – gal Lenkijoje, gal Vokietijoje, o gal – Amerikoje. Kas, jeigu ir ten tuomet valdžia susirūpins lenkų (vokiečių, anglų) kalbos gynimu nuo jos struktūros griovimo arba nuo valstybinio jos statuso išniekinimo? Juk teks tada pamiršti apie savo lietuvišką išdidumą ir irgi pratintis prie “pagerintos“ pavardės, kuri butų rašoma Szukis Lenkijoje, Schukies Vokietijoje ar Shoocees JAV.
Ar patiktų?
Imantas Melianas “Shoocees, arba kaip čia nesugriovus anglų kalbos struktūros” http://www.balsas.lt, 2009.12.03
Problemos būna įvairios – mažos ir didelės, paprastos ir sudėtingos. Bet visos jos paprastai būna išsprendžiamos, jei tik iš tikrųjų yra noro jas išspręsti. O kai nėra to noro, kitaip dar vadinamo gera valia, tai ir pati paprasčiausia, vos kelių minučių protinių pastangų reikalaujanti problemėlė tampa niekaip neįveikiamu brūzgynu. Tuomet atsiranda gausybė pasiteisinimų ir “paaiškinimų” – kodėl niekaip nepadaroma tai, ką jau seniai buvo galima ir net būtina padaryti, ir kodėl tai nedaroma normaliu, o ne kažkokiu iškreiptu būdu. Šiuo atveju kalbu apie jau iki gyvo kaulo įgrisusią ir tūkstančius kartų iš visų pusių ištyrinėtą ir aptartą nelietuviškų asmenvardžių rašybos problemą arba, tiksliau sakant, pseudoproblemą. Tai kame gi, pagaliau, jos esmė?
Lietuvoje, kaip ir visose be išimties kitose pasaulio valstybėse, be pagrindinės tautos (“ tautinės daugumos”) gyvena ir kitataučiai (tautinės mažumos). Vieni iš jų gyvena čia jau šimtmečiais, kiti atsikėlė į Lietuvą jau mūsų vis labiau globalėjančiais laikais. Natūralu, kad daugelis iš jų turi nelietuviškus asmenvardžius. Be to, daugėja ir lietuvių (ypač moterų), kurie įgyja nelietuviškas pavardes susituokę su užsieniečiais arba Lietuvos kitataučiais. Kadangi vardas ir pavardė bet kuriam žmogui yra sudėtinis (be to – vienas svarbiausių) asmens tapatybės komponentas, jos taisyklingas fiksavimas gimtąja kalba daugelio žmonių (lietuvių – taip pat) yra suvokiamas kaip esminis tautinio identiteto elementas. Todėl galima suprasti jų natūralų norą pagaliau išvysti dokumentuose savo autentiškus, o ne išdarkytus asmenvardžius.
Rašau “pagaliau”, nes šiuo metu daugelio jų vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos išduotuose dokumentuose rašomi ne “lietuvių kalba” (kaip kai kam atrodo), o velniai žino kaip, ir štai kodėl. Taip jau buvo, kad teritorijose, jėga įjungtose į Sovietų imperijos sudėtį 1939 – 1940 metais, vien tik vadinamąsias sąjungines respublikas turinčių tautų atstovams buvo palikta “privilegija” regėti popieriuose savo tikrus asmenvardžius. Turbūt daug kas dar prisimena sovietinius pasus (ir raudonus, ir iki jų buvusius pilkšvus), kuriuose viename puslapyje vardas ir pavardė buvo įrašomas rusiškomis raidėmis, o kitame – atitinkamos sąjunginės respublikos kalba. Lietuvių, latvių ir estų asmenvardžiai rusiškomis raidėmis buvo perteikiami beveik be iškraipymų (tik papildant juos tėvavardžiais), o štai ukrainiečiams ir gudams “pasisekė” mažiau – ten rusiškose įrašuose asmenvardžiai būdavo surusinami. Pavyzdžiui, gudas Vaclau Sakalouski rusiškame įraše tapdavo Vaclavu Sokolovskiu, o ukrainietis Dmitro Čornovil – Dmitrijumi Černovolu.
Dar blogiau buvo lenkams, pusantro milijono kurių gyveno Vakarų Ukrainoje, Vakarų Gudijoje ir Pietryčių Lietuvoje. Jų vardai ir pavardės buvo surusinami “rusiškuose” (“sąjunginiuose”) sovietinio paso puslapiuose, o “tautiniuose” (“respublikiniuose”) – atitinkamai “suukraininami”, “sugudinami” ir “sulietuvinami”. Kodėl rašau surusinami be kabučių, o “sulietuvinami “ etc. – kabutėse? Spręskite patys. Pavyzdžiui, “Jan Kwiatkowski” sovietiniame pase pavirsdavo į “Ivaną Kvetkovskij”, tik rusiškai tai būdavo įrašoma “kirilica”, o “lietuviškai” – lietuviškais rašmenimis. Štai dėl kokių neva “lietuviškų” Lietuvos lenkų pavardžių formų šiuo metu vėl taškomasi seilėmis ir dėl ko liejamos ašaros (gerai, kad dar ne kraujas).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pradėjus keisti sovietinius pasus lietuviškais, į juos buvo perkeltas ir visos šitos nesąmonės. Mums, lietuviams, viskas tiko – dingo niekam nereikalingi įrašai “kirilica” ir tėvavardžiai, liko tik normaliai lietuviškai įrašyti vardai ir pavardės. O Lietuvos lenkas “Janas Kwiatkowskis” ir toliau, kaip ir sovietinės okupacijos metais, liko tituluojamas “Ivanu Kvetkovskij”. Kokia tai kalba? Lietuvių? Baikite juokus. Lenkų? Ne. Gudų? Irgi ne. Arčiausia tiesos turbūt būtų nuomonė, kad tai yra lenkiška pavardė, kuri iškraipyta pagal rusų kalbos dėsnius, bet užrašyta lietuviškais rašmenimis.
Kaip matome, problema nėra nei politinė, nei teisinė, nei techninė. Iš dalies ją galima būtų vadinti filologine problema, kurią irgi galima nesunkiai išspręsti, nustačius nelietuviškų asmenvardžių fiksavimo dokumentuose tvarką. O ši tvarka galėtų būti tokia:
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas, asmenvardžiai gali būti fiksuojamos originalo kalba. Pasinaudoti šia galimybe arba fiksuoti asmenvardį fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) – kiekvieno Lietuvos piliečio asmeninio apsisprendimo reikalas;
- kitataučių, kurių gimtojoje kalboje yra naudojamas kitas, ne lotynų rašmenų pagrindu sukurtas raidynas arba hieroglifų raštas, asmenvardžiai fiksuojamos fonetiškai – lietuviškais rašmenimis. Išimtys gali būti taikomos tik asmenims, anksčiau turėjusiems kitos valstybės išduotus asmens dokumentus, kuriuose jų asmenvardžiai buvo užfiksuoti lotyniškais rašmenimis ir kas gali būti prilyginta įrašui gimtąja kalba;
- lietuviai, įgiję Lietuvos kitataučių arba užsieniečių pavardes, patys sprendžia – rašyti jas fonetiškai (lietuviškais rašmenimis) ar originalo kalba.
Iš esmės viskas – maždaug to ir tiek tereikia. Bet ne – jau beveik du dešimtmečius vyksta kažkoks protu nesuvokiamas farsas, kurio dalyviai užsispyrę šneka “ne apie tai”. Bėga metai, keičiasi valdančiosios partijos ir prezidentai – nesikeičia tik gėdingas nenoras “uždaryti” šį klausimą. Maža to – elementarus klausimas dirbtinai paverčiamas rimta problema, kuri kaitina tautinius jausmus; ji perkeliama į tarptautinių santykių lygmenį ir net du kartus tampa Lietuvos Konstitucinio teismo aiškinimosi ir aiškinimo objektu. Beje, aiškinamasi buvo ne apie esminius, o apie antraeilius ir iš esmės nieko nelemiančius dalykus.
Iš paskutinio KT išaiškinimo sužinojome, kad nelietuviškus asmenvardžius originalo kalba įrašyti lietuviškuosiuose pasuose bus galima, tačiau iš esmės tie įrašai bus niekiniai. Va čia ir prasidėjo… Kadangi KT išaiškinimas buvo surašytas teisine kalba, žiniasklaida išsivertė jį lietuviškai skirtingai – ir kaip teigiamą, ir kaip neigiamą atsakymą į Seimo paklausimą. Ko tik neperskaičiau per keletą dienų – ir tai, kad nelietuviški asmenvardžiai sugriaus lietuvių kalbos struktūrą, ir apie tai, kad dabar teks keisti Konstituciją, nes, įrašius pase asmenvardį originalo kalba, bus pažeistas valstybinės kalbos įstatymas.
Kaip neigiamą ji pateikė ir Lenkijos žiniasklaida, atitinkamai reagavo ir šios valstybės vadovas. Apie interneto komentatorius išvis geriau patylėsiu. Bet ar verta kabinėtis prie anoniminių internautų, kai panašiai mąsto ir mūsų Seimo pirmininko pavaduotojas Raimundas Šukys. Pasak jo, jeigu pavardės asmens dokumentuose būtų rašomos ne lietuvių kalba, tai paneigtų lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusą.
Kitaip sakant, mūsų valstybinė kalba bus saugi tol, kol mūsų bendrapiliečių lenkų pavardės ir toliau bus rašomos surusinta forma, bet lietuviškomis raidėmis. “Jan Kwiatkowski“ – tai mirtinas pavojus mūsų Konstitucijai bei joje įtvirtintam valstybiniam lietuvių kalbos statusui, tai – mūsų kalbos struktūros griovimas, o štai “Ivan Kviatkovskij” – tai lietuviškumo apoteozė. Bet ką gali žinoti – gal kada nors ir ponui R.Šukiui teks apsigyventi kur nors svetur – gal Lenkijoje, gal Vokietijoje, o gal – Amerikoje. Kas, jeigu ir ten tuomet valdžia susirūpins lenkų (vokiečių, anglų) kalbos gynimu nuo jos struktūros griovimo arba nuo valstybinio jos statuso išniekinimo? Juk teks tada pamiršti apie savo lietuvišką išdidumą ir irgi pratintis prie “pagerintos“ pavardės, kuri butų rašoma Szukis Lenkijoje, Schukies Vokietijoje ar Shoocees JAV.
Ar patiktų?
Kaip suprantu Melianas lyg ir serga didybės manija, dėl to nykštukinei Lietuvai siūlo laužyti ledus, t.y. keisti pasaulinę tvarką ir turbūt pirmai pasaulyje, t.y. tampant pasauliniu lyderiu šitoj srity įsivesti tokią tvarką, kai savoje šalyje, savų piliečių pavardėms užrašyti naudojamas ne savas raidynas, o raidynai visų kitų šalių, naudojančių alfabetus, sudarytus lotynų abėcėlės pagrindu? juokinga:) Gal vis tik būkim savo vietoj ir netapkim idiotais-išsišokėliais, ir palaukim ką šituo klausimu pasakys kitos pasaulio šalys, kad ir ta pati Lenkija? Kai kokie nors lenkai, rašydami savo tautinių mažumų piliečių pavardes ims naudoti visokius umliautus, escetus ir kitą jovalą, tada kukliai ir mes iš paskos? A? Štai visi pasaulio alfabetai lotynų alfabeto pagrindu(radau tik lenkų kalba):
afrykanerski
albański
angielski
azerski (łaciński)
baskijski
białoruski (łaciński)
bretoński
chorwacki
czeski
duński
esperancki
estoński
farerski
fiński
francuski
grenlandzki
hausański
hawajski
hiszpański
huroński
husycki
indonezyjski
irlandzki
islandzki
kataloński
kaszubski
lapoński (suomi)
litewski
luksemburski
łaciński
łotewski
łużycki
malajski (łaciński)
maltański
niemiecki
niderlandzki (holenderski)
norweski
polski
portugalski
rumuński (łaciński)
słowacki
słoweński
swahilijski
szwedzki
śląski
tatarski (łaciński)
turecki (łaciński)
ukraiński (łaciński)
walijski
wietnamski
wilamowski
włoski
węgierski
Gal tegul pirma kokie amerikonai ar italai rašo savo piliečių asmenvardžius naudodami VISŲ šių alfabetų sudėtyse esančias VISAS raides. O tada(pageidautina tik po lenkų – ponams pirmenybė prieš chamus;), jau ir lietuviai tai galės daryti?;)
Įdomu, ar Melianui tokia seka patiktų? Ar jis vis tik veržiasi ledlaužiu dirbti, t.y. lenkams iki žemės kuo skubiau nusilenkti?:)
Dar pridursiu:) Įdomu, o kodėl Melianas taip veržiasi Lietuvoje įvesti diskriminaciją Lietuvos piliečių, kurių titulinės tautos kraštuose naudojamas ne lotynų raštas? Kodėl pagal Melianą lotynaraščių tautų Lietuvos piliečių pavardes reikia rašyti ORIGINALIAI, o pavyzdžiui Lietuvos pilietis baltarusis arba kinietis tokios teisės neturi?:)