Ar konservatizmas yra liberalizmo atmaina? | Politologas.lt

Paieška

Valid XHTML 1.1

Ar konservatizmas yra liberalizmo atmaina?

2009 11 25, Trečiadienis
James CeaserAmerikietiškasis konservatizmas yra ištikimas Amerikos respublikos sergėtojas. Kadangi Amerikos respublikos santvarka paprastai apibūdinama kaip „liberali“, straipsnio pavadinime keliamas klausimas – „Ar konservatizmas yra liberalizmo atmaina?“ – savaime tarsi ir suponuoja atsakymą: šiuo metu konservatizmas tarnauja liberalizmui. (Šiuo atveju kalba eina apie XVIII a. liberalizmą, reiškiantį apribotą valdžią, kurios pagrindinis tikslas yra užtikrinti asmens teises, o ne apie modernųjį liberalizmą, reiškiantį pozityvią valstybę, kuriai svarbiausia yra užtikrinti „socialinį teisingumą“.) Paveikslėlis iš www.redplanetcartoons.com

Vis dėlto klaidinga manyti, jog konservatizmas yra tik liberalizmo porūšis ar pagalbininkas. Konservatizmas gali tarnauti liberalizmui, tačiau neretai jis tai daro tokiais būdais, kurių originalusis liberalizmas nelabai suvokė ir kuriuos modernusis liberalizmas paprastai atmeta. Konservatizmas tai daro paties liberalizmo labui. Liberalioji teorija niekada nerado priemonių, kurios pajėgtų išlaikyti ją pačią; jai visada reikėjo kažko už jos ribų, kad galėtų išlikti. Konservatizmas, pritariantis daugeliui liberalizmo nuostatų, atpažįsta ir patenkina šį poreikį. Be konservatizmo liberalizmas pradėtų nykti. Tiesą sakant, nykimas jau prasidėjo.

Konservatizmas saugo Amerikos respubliką remdamas jos teorinį pagrindą – prigimtines teises. Ši „abtrakti tiesa, galiojanti visiems žmonėms ir visais laikais“ (Lincoln) yra tai, ką konservatoriai nesigėdydami skelbia, net ir Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai. Šia prasme jie eina išvien su tikraisiais liberalais. Modernieji liberalai savo ruožtu skeptiškai vertina metafizines tiesas, skelbdamiesi pragmatikais ir slėpdami savo vertybes po „progreso“ skraiste.

Konservatizmas saugo Amerikos respubliką remdamas Tautos idėją. Tauta yra reikalinga, nes užtikrina saugumą, kasdienio politinio gyvenimo darbą ir žmonijos gerovę apskritai. Kas, jei ne tautinė valstybė, saugo mus, priima įstatymus, ir užtikrina žmonių gerovę?

Konservatoriai ne tik racionaliai grindžia Tautos idėją, bet ir palieka vietos pagrįstiems prieraišumo jausmams, pripažindami, jog širdis turi savitų motyvų, kurių protas nepajėgus suvokti.

Originalusis liberalizmas taip pat buvo tautinės valstybės draugas, skleidė tokias idėjas kaip „suverenitetas“. Tačiau nuo pat pradžių jam sunkiai sekėsi surasti kitokį tautinės valstybės paaiškinimą nei visuomeninis kontraktas, juo labiau jis negalėjo perprasti prieraišumo tautai jausmų, leisdamas jiems plėtotis nevaržomai. Savo ruožtu modernusis liberalizmas į tautinę valstybę žvelgia vis skeptiškiau. Jis laiko patriotizmą anachronizmu bei skatina globalų pilietiškumą ir globalias studijas kaip pakaitalus amerikietiškajam pilietiškumui bei mūsų politinėje tradicijoje išplėtotam švietimui.

Konservatizmas saugo Amerikos respubliką remdamas biblines religijas, kurios buvo svarbiausias mūsų etinės sistemos šaltinis; jos mums įskiepijo santūrumą bei tikėjimą kažkuo, kas yra anapus materialiosios būties. Konservatoriai pritaria liberaliems principams – religinių įsitikinimų laisvei, valstybės ir Bažnyčios atskyrimui bei religinei tolerancijai. Tačiau jie nemato prieštaravimo (kodėl turėtų?) tarp šių principų laikymosi ir priimtinų priemonių skatinimo – susijusių su emigracijos, fiskalinės politikos ar švietimo klausimais, – kurios siektų užtikrinti biblinių religijų centrinį vaidmenį mūsų kultūroje. Originali liberalioji teorija kartais būdavo atšiauri religijų atžvilgiu, nepajėgdama suvokti, kiek daug liberalioji visuomenė perėmė iš religijos. Tuo tarpu modernusis liberalizmas „pasigriebė“ religinės laisvės teisinę normą ir iškėlė neutralumo tarp religijų idealą – idealą, atspindėtą B. Obamos teiginyje, jog Amerika nėra „krikščioniška tauta“.

Konservatizmas saugo Amerikos respubliką iškeldamas „tradiciją“, kuri, šalia religijos bei Apšvietos, remiasi klasikiniais graikų ir romėnų dorybės bei pranašumo idealais. Konservatoriai pritaria liberalų akcentuojamam teisių lygybės principui, tačiau tik tam, kad užtikrintų galimybę atsirasti nelygybėms ir pranašumams. Tradicija taip pat duoda teorinį pagrindą normų hierarchijai, kuri suteikia pasitikėjimo konservatoriams kritikuoti vulgarumą, kuris teršia bet kurią visuomenę ir ypatingai siaučia mūsiškėje. Originalusis liberalizmas dažnai turėjo panašų požiūrį – Jeffersonas kalbėjo apie „natūraliąją aristokratiją“, – tačiau jis pernelyg įsijautė į klasikinių autorių kritiką ir su jam būdingu racionalistiniu energingumu priėjo iki to, jog bendrąją naudą iškėlė kilnumo sąskaita. Moderniajam liberalizmui, kuris labai akcentuoja gailestingumą, buvo sunku remti ir sveikinti pranašumus. Negana to, modernusis liberalizmas kultūrinėje plotmėje „susidraugavo“ su reliatyvizmu; ši „santuoka“ lėmė tai, jog viešajame gyvenime įsitvirtino nuomonių lygybės principas. Reliatyvizmas neleidžia palaikyti standartų, išskyrus tuos, kurie liečia lygybę ir įvairovę. Iš mūsų universitetų modernusis liberalizmas pašalino „senąsias knygas“, kad „padarytų vietos“ skirtingumui ir identiteto politikai.

Konservatizmas šiandien yra namai keliems ištikimiems tikrojo liberalizmo gynėjams. Tai taip pat yra namai tiems liberalizmo rėmėjams, kurie tiki, jog liberalizmo gynybai nepakanka jo paties. Šių skirtingų minties orientyrų kombinacija tame pačiame sąjūdyje neabejotinai kuria įtampas, bet tuo pačiu tai yra puikus šio sąjūdžio kūrybingumo šaltinis. Tokį kūrybingumą geriausiai atskleidžia požiūris, jog viešasis gėris pasiekiamas ne laikantis aiškiausių bei paprasčiausių principų, bet derinant skirtingas ir iš dalies priešingas idėjas. Tai ypač svarbu norint suprasti ir pripažinti, jog konservatizmas nėra tik paprasčiausia liberalizmo atmaina.

Iš anglų kalbos vertė ir pagal „Postmodern Conservative“ parengė Simas Čelutka.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 4 komentuoti →
  1. 2009 lapkričio 25

    „Konservatoriai pritaria liberaliems principams – religinių įsitikinimų laisvei, valstybės ir Bažnyčios atskyrimui bei religinei tolerancijai.“

    Jei konservatoriai pritaria valstybės ir bažnyčios atskyrimui, aš reiškia nelabai konservatorius..

    Beje, religinė tolerancija, reiškia vertybinį reliatyvizmą.

    • 2010 birželio 8
      Kuršis permalink

      Netiesa. Religinė tolerancija gyvavo ir LDK (iki tol, kol jos dvasiniais vedliais tapo lenkai), tačiau vertybinis pamatas buvo pakankamai tvirtas. Jei sutarsime dėl bendrų vertybių – doros, tautiškumo, patriotizmo – tai kitos vertybės galės likti pasirinkimo reikalu. Juk religija – Dievo ir žmogaus tarpusavio santykis. Joks kitas žmogus ar juo labiau – valstybė – į tai kištis neturi teisės. Tik pasirinktas religingumas gali būti autentiškas. Religija nėra, neturi ir negali būti visuomeninės kontrolės objektas. Visai kas kita – moralė.

      • 2010 birželio 8

        Jūs, Kuršiau, matau vadovaujatės šūkiu – „Lietuvibė, tai vienintelė doribė“.

        Beje, Kuršiau, kaip leisdamas kiekvienam žmogui turėti po savo unikalų Dievą, sugebėsite palaikyti vieną bendrą moralę?

  2. 2009 gruodžio 5
    Deivis permalink

    Liberalizmas yra labiausiai pilka ideologija iš pagr. 3 dabar vyraujančių. Nėra bendro susitarimo užsienio politikos klausimais. Imkime tą patį „Nord Stream’ą“ – liberalas gali rinktis, ar neva sudaryti tokias pačias sąlygas Rusijai kaip ir visoms kitoms valstybėms vykdyti projektus(už tokio liberalizmo gali lengvai būti paslepta korupcija, susitarimai), arba laikytis nepritarimo, vadinamam Trojos arkliu Europoj, projektui. Bet čia, kaip minima straipsnyje, išeinama už liberalizmo ribų, tad galima net tokiu pavyzdžiu pagrįsti liberalizmo ideologijos „košės“ stygių.
    Kitas liberalizmo minusas yra jos naudojamas, kaip rūbu, kuris apdengia partija ir įtikina žmones, kad tai liberalizmą atstovaujanti partija. O pavojinga tai, kad didžioji dalis dar nepažįsta liberalizmo kaip ideologijos ir pavargę arba nusivylę amžinai susipriešinusia dešine ir kaire, deda kryžių ant kurios nors marginalų chebros.

Komentuoti