Vertybinis nihilizmas
Pastaruoju metu netyla kalbos apie neseną istoriją, kai nuo tilto buvo numestas šuo. Žmonės iš arti pamatę gyvulio tragediją sakytum atsitokėjo nuo svaigiai taikios kasdienybės ir unisonu pasmerkė jaunojo sadisto poelgį. Visuomenės reakcija labai priminė ažiotažą, beveik prieš du mėnesius kilusį po Kauno mieste vykusių žudynių ir su jomis susijusio pedofilijos skandalo.
Suprantama, jog beprasmis smurtas prieš gyvūnus yra visiškai netoleruotinas. Kita vertus, neadekvatus liaudies susijaudinimas ir akivaizdus perteklinis dėmesys šuns atvejui apnuogino kitą sunerimti verčiančią socialinę tendenciją – visuotinį sulaukėjimą.
Jei šios tragedijos nebūtų buvę pirmuose laikraščių ir interneto portalų puslapiuose, tautiečiai, veikiausiai, net nebūtų atkreipę dėmesio. Be abejo, rašau ne apie tai, kad pastaroji istorija žiniasklaidoje turėjo būti nuslėpta. Teigiu, kad naujieną buvo galima pristatyti mažiau emociškai įkrautu tonu ir juo labiau ne kaip nacionalinį savaitės įvykį.
Absurdiškai isteriška reakcija į žinią apie gyvūno kankinimą neleidžia užmiršti to, kaip lengva (o kartu ir pavojinga) įaudrinti masių sąmonę. Išties bjaurus, tačiau kažin ar labai stebinantis (turint galvoje tokius dažnus žmonių žiaurumo atvejus) poelgis su bejėgiu gyvūnu, primena kasmetinį Pamplonos bulių bėgimą. Kol niekas bėgančiam buliui nekepšteli į šoną ar prieš akis nepamosuoja raudona skepeta, tol jis į aplinką reaguoja bemaž abejingai – ramiai risnoja kartu su visais. Bet vos kas atlieka tuos, įaudrinančius veiksmus, gyvulys įniršta ir beatodairiškai puola ramybės drumstėją.
Eilinio lietuvio reakcija į šuns Pipiro nelaimę, bent jau esminiais bruožais, panaši į to įtūžusio Pamplonos žvėries įsiūtį. Žiniasklaidos atstovams atmosferą įkaitinus dideliu kiekiu komentarų apie negailestingai nuskriaustą šunį bei bejausmį kankintoją, nemaža dalis pasipiktinusių interneto komentatorių nedviprasmiškai ėmė reikalauti aukščiausios bausmės. Didieji naujienų portalai pasipuošė anoniminėmis nuomonėmis apie tai, kad sadistiškai su gyvūnu pasielgęs vyras vertas mirties bausmės (sic!). Istorija baigėsi taip pat greitai, kaip ir prasidėjo: teismas pasidavė visuomenėje sklandančioms radikalioms nuotaikoms ir paskyrė, švelniai tariant, ne pačią švelniausią bausmę šuns skriaudėjui – 8 mėnesius nelaisvės.
Buvo galima įsitikinti, kad sulaukėjimo fenomenas yra būdingas ne tik miniažmogiams, bet ir jų veikiamai teisinei sistemai. Telieka stebėtis – kada pro akis praleidome momentą, kai šuns gyvybė tapo svarbesne vertybe už žmogaus? Gyvename valstybėje, kur už tyčinį gyvūno sužalojimą ruošiamasi bausti 4 metų laisvės atėmimo bausme. Drauge šios valstybės teisinė tvarka leidžia atsirasti ir sveika mąstysena nesuvokiamam moraliniam absurdui (beje, neturinčiam nieko bendro su teisingumu): reprodukcine sveikata ir pasirinkimo teise vadinamas visiškai legalus dar negimusio ir bejėgio kūdikio suplėšymas į gabalus ir išmetimas į sąvartyną.
Kol svarbiausiose dienos naujienose tie patys viskuo besipiktinantys žmonės nematys jų valstybės teisinės sistemos toleruojamo kūdikių žudymo aukų, tol kalbos apie žmogaus teises bus visiškai neaktualios ir beprasmės. Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena – moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.
→ Nuomonė
Tie abortai čia visai ne “į vietą”
Įdomu būtų išgirsti ir alernatyvią argumentaciją. Ypač turint galvoje, jog tamistai vaikažudystė yra ne “į vietą”.
Labai patiko, bet. Pvz. autorius pabaigoje rašo: “Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena – moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.” – kaip matome žmogaus gyvybę autorius iškelia aukščiau už gyvūno, bet paradoksas yra tas, kad instinktų valdomi gyvūnai neretai nesielgia taip šlykščiai, kaip sugeba pasielgti kai kurios dvikojės būtybės, visiškai neatitinkančios žmogaus kaip kilnios bendruomeninės būtybės idėją. Būtent todėl “protingojo” homo sapiens skriaudžiami bejėgiai gyvūnai ir iššaukia tokį žmonių gailestį. Naujagimiai ar dar negimę kūdikiai apskritai yra tik žmogaus galimybė, kuri, kaip matome iš praktikos, kartais taip ir lieka nerealizuota… Tai žinoma, jokiu būdu nepateisina abortų praktikos, bet gali būti pasamonėje glūdinti autoriaus įvardinto vertybinio nihilizmo priežastimi.
Labai patiko, bet. Pvz. autorius pabaigoje ra… Žiūrėti daugiaušo: “Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena – moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.” – kaip matome žmogaus gyvybę autorius iškelia aukščiau už gyvūno, bet paradoksas yra tas, kad instinktų valdomi gyvūnai neretai nesielgia taip šlykščiai, kaip sugeba pasielgti kai kurios dvikojės būtybės, visiškai neatitinkančios žmogaus kaip kilnios bendruomeninės būtybės idėją. Būtent todėl “protingojo” homo sapiens skriaudžiami bejėgiai gyvūnai ir iššaukia tokį žmonių gailestį. Naujagimiai ar dar negimę kūdikiai apskritai yra tik žmogaus galimybė, kuri, kaip matome iš praktikos, kartais taip ir lieka nerealizuota… Tai žinoma, jokiu būdu nepateisina abortų praktikos, bet gali būti pasamonėje glūdinti autoriaus įvardinto vertybinio nihilizmo priežastimi.
o kodėl nesimato mano komentaro?
Na, mėginu skelbti dar kartą:
Labai patiko, bet. Pvz. autorius pabaigoje ra… Žiūrėti daugiaušo: “Ir toliau visuotinai bus pripažįstama tik viena – moralinio nihilizmo vertybė, o gyvūno gyvybė ir Amazonės medžio orumas kainuos daugiau nei gyvas žmogus.” – kaip matome žmogaus gyvybę autorius iškelia aukščiau už gyvūno, bet paradoksas yra tas, kad instinktų valdomi gyvūnai neretai nesielgia taip šlykščiai, kaip sugeba pasielgti kai kurios dvikojės būtybės, visiškai neatitinkančios žmogaus kaip kilnios bendruomeninės būtybės idėją. Būtent todėl “protingojo” homo sapiens skriaudžiami bejėgiai gyvūnai ir iššaukia tokį žmonių gailestį. Naujagimiai ar dar negimę kūdikiai apskritai yra tik žmogaus galimybė, kuri, kaip matome iš praktikos, kartais taip ir lieka nerealizuota… Tai žinoma, jokiu būdu nepateisina abortų praktikos, bet gali būti pasamonėje glūdinti autoriaus įvardinto vertybinio nihilizmo priežastimi.
Žmogaus su gyvūnu lyginti net nėra prasmės. Jie skirtingų gyvybės kategorijų atstovai.
Gyvūnų pasaulyje nėra galimybės rinktis gėrį arba blogį – jų elgsnesa yra determinuota Dievo (gamtos). Tuo tarpu žmogus turi laisvą valią rinktis savo gyvenimo kelią. Tad nieko keisto, jog ne visi pasirenka gerąjį, pvz. kaip šiuo konkrečiu atveju.
Kūdikis pasirinkti tarp gėrio ir blogio dar neturi galimybės, nes nesuvokia pasaulio kaip žmogus. Tačiau jis turi potencialą ateityje tokiu tapti.
Šuo, nors ir koks mielas bebūtų, potencialo tapti žmogumi , i.e. rinktis tarp gėrio ir blogio, niekad neturės.
Algirdai, tu labai puikiai užčiuopei ir aprašei moralinį nihilizmą. Aš tik atkreipiu dėmesį i tai, kad žmogus, turintis galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio, neretai pasirenka blogį ir elgiasi šlykščiau už instinktų valdomą gyvūną, tuo diskredituodamas Žmogaus idėją ir savo vertę nuleisdamas kur kas žemiau gyvūno vertės. Tad palyginimas yra prasmingas.
“Šuo, nors ir koks mielas bebūtų, potencialo tapti žmogumi , i.e. rinktis tarp gėrio ir blogio, niekad neturės”, bet žmogus, turėdamas šį potencialą, neretai puola žemiau šuns. Tad, šiuo konkrečiu atveju, kieno gyvybė vertingesnė?! Žinoma, galima teigti, kad žmogus turi potencialą pasitaisyti, bet šuniukui ir taisytis nereikia, jis to tiesiog nedaro… O kiek yra istorijų apie tai, kokie šunys yra protingi ir išgelbėja savo šeimininkų gyvybę. Vien jau besąlygiškas prieraišumas ir ištikimybė ko verti. O žmonės?…
Galiausia manau, kad nuo tilto numestas naujagimis sukeltų dar didesnę emocijų audrą jeigu apie tai būtų paskelbta žiniasklaidos priemonėse.
O abortai – tai yra žmonių nesusimąstymo, neįsigilinimo padarinys, kuris mąstantiems ir atrodo kaip moralinis nihilizmas, arba tiesiog veidmainystė. Tiesiog į dalyko esmę nesigilinantys žmonės pripranta prie visuotinai praktikuojamos nuodemės ir ji netrukus, kaip bebūtų gaila, tampa elgesio norma.
Ačiū už straipsnį. Tikrai šauniai rašai ir mąstai :)
Man tai kažkaip vis tas klausimas neduoda ramybės, kad sakoma abortai yra labai blogas dalykas. Bet kažkaip labai retai tenka išgirsti iš abortų neigėjų nuomonę, ką daryti su našlaičiais, kurių pilnos tam tikros valstybinės institucijos. Juk ne paslaptis, kad tik retas vaikas, kurio buvo norima atsikratyti dar jam negimus, vėliau taps mylimu šeimos nariu, dažniausiai, jis tiesiog pateks į prieglaudą (laimės atveju bus įvaikintas), kur augs iki 18 metų paskui bus paleistas saviveiklai. Pastaroji irgi dažniausiai būna nusikalstama, nes prieglauda kaip socializacijos terpė nėra, švelniai tariant, produktyvi. Paradoksalu, tačiau gelbėję dar negimusį vaiką, tie patys asmenys jį pirmą pasmerktų po pirmojo nuokrypio nuo krikščioniškosios doros kelio.
Vienu aspektu visiškai sutinku su autoriumi, kad žmogaus gyvybė teisiškai tapo mažiau verta nei gyvūno. Tuo pačiu metu iškilusių skandalų dėl Pipiro ir incidento tarp apsauginių su paprastu žmogumi (šis buvo paminėtas tik kriminalų skiltyje, nors apsauginių sumuštas žmogus vėliau mirė) atomazga verčia suabejoti kokioje valstybėje mes gyvename: pipiro skriaudėjas gavo 8 mėn. realios nelaisvės bausmės, o apsauginiai po metus ar du lygtinai. Mūsų visuomenėje ne tik gyvybės vertė tiesiogiai priklauso nuo jo socialinio statuso, bet šiuo metu dar ir nuo žiniasklaidos dėmesio nelaimingam atsitikimui. Gyvenam totalaus kičo pasaulyje, kur yra niekinamos prigimtinės vertybės, o socialinis konstruktas tampa plačiosios visuomenės valdymo ir pavergimo priemone.
O man kažkaip viskas paprasčiau atrodo, sukėlė ažiotažą daugiausiai tarp jaunimo vien dėl to, kad išplito po internetą video ir visi jutubėj ar kitur galėjo pažiūrėti kokių debilų lietuvoj pilna, jei kas nors nužudymą nufilmuotų ir įdėtų irgi manau sukeltų dešimt kartų didesnį ažiotažą, negu laikraščio pranešimėlis “šiandien popietę rastas nenustatytos tapatybės vyriškio lavonas” ar pan.
Na, aš žmogaus žudymą iškeliau kaip blogį iš principo. Tuo labiau, kad tas dar negimęs žmogus neturėjo galimybės pasirinkti tarp gėrio ir blogio.
Užmušdami kūdikį mes nežinome kuo jis taps ateityje, neturime jokių garantijų, kad jis būtinai taps nusikaltėliu. Galioja nekaltumo prezumpcija.
Ką daryti su neatsakingais tėvais, kurie palieka savo atžalas, čia jau kitos temos klausimas. Aš asmeniškai manau, jog už neatsakingumą turi būti baudžiama ir stipriai.
O tai, kad žmones nelaimė susijaudina tik tada, kai ją patys savomis akimis patyria, bylo apie jų sulaikėjimą. Kita vertus, tai jog žiniasklaida pasigauna gyvūno, o ne žmogaus nelaimę yra dar viena visuomenės yda.
Straipsnis is esmes patiko- pirmoji dalis tai tikrai. Taciau pritariu komentatoriui Vidmantui,nes kazkaip tie abortai man pasirode irgi ne visai i tema. Sunelio mirtis ir abortai- man neatrodo labai tinkamu budu susieti. Moksliskai nepaargumentuosiu, pasikliauju savo emocijomis ir pajautimu,kas mano galva yra lygiaverciai svarbu.
smagu, kad sklandžiai ir aiškiai išdėstyta tai, kas sukasi kiekvieno, bent kiek sąmoningesnio, gyventojo galvoje apie vadinamus skandalus. dėl abortų vėl gi pritariu – atrodo, kad tai kažkaip yra autorių asmeniškai palietę, nes į pabaigą staiga žymiai šokteli emocionalumas ir pereinama vos ne į kaltinimus, o ne problemos pabrėžimą. susieta taipogi prastai
Be abejo, bausmė tikrai neadekvati, nes po to kyla klausimas, kodėl taip nebaudžiami kiti? Tokių istorijų kaimuose nutinka kas dieną, kodėl nei policija, nei teisėsauga bendrai nereaguoja į tai tol, kol tai neiškeliama viešai, o kai iškeliama, tai baudžiama visiškai be galvos. Panašu, kad šią valstybę valdo ne teisėsauga, o žiniasklaida. Ir būtų geras straipsnis…
Bet staiga atsiranda poreikis pareikšti savo nuomonę apie abortus. Ar tamsta esate moteris, kad nurodytumėte, ką joms daryti? Kur čia matosi vertybinis nihilizmas – išgelbėti dar nieko nesuvokiantį embrioną, bet pasmerkti jo motiną ir(ar) tėvą? Kas kitas, jei ne tėvai, pradėję tą embrioną turi teisę ribotą laiką atšaukti savo sprendima? Ne valstybė (ar juo labiau bažnyčia) valdo žmones, o žmonės valstybę, todėl jie ir sprendžia, kaip jiems geriau. Tie, kuriems tai nepatinka, visada gali pasirinkti valstybę, kuri juos valdytų!
Galėjo būti neblogas straipsnis, bet kažkodėl nuspręsta kryptingai kišti savo vertybes ir jas iškelti kaip vieninteles teisingas. Nebrandu, požiūris labai siauras – kodėl taip norisi visiems primesti savo vertybes ir požiūrį? Kuo jums trukdo žmonės gyvenantys savaip?
komentatoriai! pagalvokit, ar jusu paciu poziuris ne per siauras. visokiu pipiru gailiu akiu suzaveti nebemastot! o tu negimusiu vaiku akuciu niekas net nespeja isvysti… gyvunai su zmonemis nelygintini. ABORTAI STRAIPSNYJE I TEMA. (karvei: karve, kai “nuspresi atšaukti savo sprendima – išgelbėti dar nieko nesuvokiantį embrioną”, pasigauk – isgelbek kokiam kaime valkataujanti suni ir dziaukis gyvenimo pilnatve:) as moteris, bet turbut taip pat negaliu nurodineti?:D)
Suvelt į vieną šitų temų nereikėjo.
—Ir niekas niekam negali nieko nurodinėti :)—
Beje, autorius prisiima nepelnytai visažinio dorojo moralisto vaidmenį, aš nieko prieš, bet juokinga kažkaip :)
Abortai ir šuniuko Pipiro tragedija neturėtų būti sugretinamos. Pirmiausia, Pipiro tragedija buvo sukelta piktavalio(ų) žmogaus(nių) (nežinau, kaip tiksliai vertinti tuos, kurie filmavo, tikriausiai kaip prisidėjusius…), kuriems tai teikė malonumą, ir kurie tai darė ne iš būtinybės, o abortai – tai gemlo (o taip, gemalo, o ne kūdikio, nes tas gemalas tuo metu dar nei susiformavęs, nei pasiruošęs išeiti iš motinos įsčių), kuris tik ateityje būtų nenorimas kūdikis, išėmimas, kuris dažniau būna kaip klaidos ištaisymas, kaip kitos progos sau siekti mokslo/karjeros suteikimas.
Kita vertus, iš idealiosios pusės, abortų vis dėlto būti neturėtų. Aš, pavyzdžiui, jei turėčiau galimybę, stengčiausi atkalbėti savo artimąją nuo tokio sprendimo… Vis delto, nei tai artimajai, nei dar kitai moteriai, nei aš, nei valstybė uždrausti taip pasielgti visgi neturi teisės, net jei ir tam nepritaria: tokiose situacijose vis dėlto turi egzistuoti teisinės priemonės, kurios leistų moteriai rinktis. Kaip, beje, yra žinoma, viena pagrindinių abortų paskatinimo priežasčių yra neužtikrintumas ateitimi, todėl pačio šio reiškinio mastas galėtų būti sumažintas sukuriant tokią terpę, kurioje nebūtų tokio neužstikrintumo ateitimi. O draudimai… Na, čia gautųsi panašiai kaip ir su sausu įstatymu…