Paieška

Valid XHTML 1.1

Marksizmas ir liberalizmas: pakeliui į žemiškąjį rojų

Nedažnas šiuolaikinis politikos filosofas pastebi glaudų marksizmo ir liberalizmo ryšį, o dar rečiau įžvalgiai prisiliečia prie bendro šių klasikinių teorijų pamato (kuris dažnai lieka nepastebėtas ar tiesiog sąmoningai, patogumo ir korektiškumo dėlei ignoruojamas). Kalbant tiek apie marksizmą, tiek ir apie liberalizmą, žodį ideologija verta keisti, mano manymu, abi politines teorijas kur kas tiksliau nusakančiu terminu – doktrina. Ši sąvoka, prasminiu aspektu būdama artima graikiškam katēchēsis, vienu metu apibūdina tiek tam tikro politinio, tiek ir religinio mokymo tiesų visumą. Abiejose politinėse doktrinose galima stebėti labiausiai jas suartinantį fenomeną – šių politinės minties tradicijų priartėjimą prie katalikybei ar judaizmui būdingo religinio mito, neišskiriant ir svarbiausių momentų – naujo pasaulio pažado bei išganymo. Turint galvoje tai, kad liberalizmas ir marksizmas, nutylėdami aukštesniosios būties galimybę, apsiriboja tik žemiškuoju (materialiu) pasauliu, būtų teisinga šias doktrinas pavadinti tiesiog pseudoreliginėmis.

Didžioji prancūzų revoliucija

Kalbą apie liberalizmo ir marksizmo artumą derėtų pradėti nuo bendrų šaknų, siekiančių XVI a. racionalizmą ir renesansišką įsitikinimą, kad žmogus, jau pats savaime, yra tikslas. Nepaisant to, kad toks antropocentrinis teiginys Immanuelio Kanto buvo suformuluotas kur kas vėliau, ankstyvasis racionalizmas, pakeitęs teologijos amžių, šį idėjinį užtaisą paskleidė kartu su savo plitimu. Naujai atsivėrusi visiško pasaulio pažinumo vien tik žmogiško proto ribose galimybė ir tikėjimas, kad nuo šiol žmogus, o ne Dievas tapo alfa ir omega, Vakarų pasaulį logiškai atvedė į tą žmogaus būklę, kuri galutinai atsiskleidė Apšvietos epochos atneštose permainose ir jas aukštinusių XVIII a. mąstytojų (philosophes) idėjose.

Marksizmą būtų galima suskubti pavadinti šių permainų vaiku, tačiau tik tada, jei nebūtų atkreiptas dėmesys į dar vieną faktą. Panašiai kaip liberalizmas, marksizmas iš Apšvietos persisėmęs pažangos, o iš judėjo-krikščioniškosios tradicijos linijinio laiko ir jo pabaigos vizijų, į racionalųjį savo pagrindą atsiremia vėliau, nei XVI a. ir ne taip tiesiogiai, kaip liberalizmas. XIX a. Karlas Marxas savo idėjas suformulavo beveik tuo pat metu, kaip ir liberalizmo šauklys, pozityvistas Auguste‘as Comte‘as. Tiek Marxas, tiek ir Comte‘as, kaip vienintelį tikrovės pažinimo būdą matė tik mokslinį-racionalųjį kelią. Toks pastarųjų dviejų XIX a. mąstytojų idėjų panašumas nestebina, nes kyla iš to paties šaltinio – liberalizmo, „praturtinto“ philosophes.

Pozityvizmo dvasia, vienodai vertybiškai artima tiek liberalizmui, tiek marksizmui (nepaisant to, kad tik nedidelė dalis vėlesniųjų marksistų sugebėjo pripažinti savo artumą jai), labai paveikė moderniosios Vakarų valstybės požiūrį į vertybinį universalizmą. Vieninteliu tiek marksizmo, tiek liberalizmo etiniu poliumi galima laikyti moralinį/vertybinį neutralumą (reikia pridurti, kad marksizmas visad kėsinosi išstumti ir šį principą), kurio iškilimui tiesioginę įtaką padarė ta pačia pozityvizmo dvasia užsikrėtęs Vakarų mokslas. Socialiniai mokslai (pirmiausiai teisė), netikėtai į save įlieję tai, ką iki tol buvo galima laikyti tik gamtos mokslų dalimi, įvykdė pirmąjį tikrai sėkmingą savo eksperimentą: bet kokios transcendencijos neigimas buvo pastatytas į vieną gretą šalia griežto mokslinio metodiškumo ir struktūros. Perfrazuojant Carlo Schmitto mintį galima teigti, kad XVIII a. humanistinio ir iš dalies moralinio pobūdžio idėja apie pažangą, palengva konvertavosi į kur kas neutralesnį ekonomikos, pramonės ir technologijų klausimą. XIX a. marksistų ir liberalų atrasta ekonomikos, kaip vertybiškai neutraliausia (o kartu ir kaip priešingybė politikai bei politiškumui) sritis, ilgainiui užleido vietą dar neutralesnei technologinei racionalizacijai.

Tiek liberalizmo, tiek ir marksizmo paveikta valstybė į viešąjį gyvenimą siekia įdiegti tokį vertybinį neutralumą, kuris remiasi technologine pažanga, ekonominiais gamybos, naudos bei kaštų klausimais ir galiausiai vadybiniu administravimu vietoj politinio-vertybinio valdymo. Neutralumas pasirenkamas tam, kad iš viešosios erdvės de facto išstumtų politiką. Iš čia kyla liberalusis amžino, į niekur vedančio, dialogo principas – tol, kol vyksta pokalbis ir siekiama visuotinio sutarimo – joks vertybinis sprendimas negali ir neturi būti priimtas.

Savo ruožtu turėdamas aiškiau suformuluotą išganymo viziją, marksizmas visišką visuomeninį nupolitinimą žada porevoliuciniame periode, nors to plačiau nepaaiškina. Liberalizmas taip pat pateikia ne vieną, bet daugybę savųjų išganymo ir istorijos pabaigos vizijų. Šios vizijos pasižymi utopiškai radikaliu didžiausių šio pasaulio blogybių išnaikinimu – liberaliajame diskurse dažni karo, ligų, seksualinių mažumų priespaudos ar rasinės neapykantos panaikinimo vaizdiniai.

Analogišku atveju marksizmas, išreiškęs labai galingą buržuazijos-proletariato (elito-masės) priešstatą, paskutiniame istorijos taške kalba apie jos galutinį panaikinimą proletariato triumfo akivaizdoje. Teisingas būtų tvirtinimas, kad teigdamos žemiško rojaus artumą, abi aptariamos doktrinos iš tikrųjų čia ir dabar bando nesėkmingai paneigti politiškumą. Pastarasis būdamas nesunaikinama bet kurių visuomeninių santykių ir galų gale paties žmogaus prigimties dalimi, slypi už visų vidinių ir išorinių įtampų (stipriausia tokių įtampų, esanti kitoje žmogaus fizinio nemirtingumo pusėje, yra karas). Politiškumo sąlygotų priešstatų sunaikinimas turi pranašauti ne tik žemiško rojaus pradžią, bet ir žmogaus perkeitimą į dieviškąją būtybę. „Ganysis vilkas drauge su ėriuku, liūtas ės šiaudus kaip jautis“ (Iz 65, 25)

Liberalizmui, ištrėmusiam religiją iš viešosios erdvės į uždarą individo autonomijos sritį, taip ir nepavyksta užpildyti atsiradusios transcendentinės tuštumos. Žmonija netampa Nietzsches antžmogiais ir natūraliai atsiradusią horror vacui (tuštumos baimę) netrunka užpildyti įvairūs, dar labiau kraštutiniai, net ir liberaliosios ortodoksijos atžvilgiu gnostiški, politiniai tikėjimai.

Keistas ir susipynęs liberalizmo bei marksizmo istorinis ryšys tampa svarbiu atramos tašku pradėjus kalbėti apie tokį aptariamų doktrinų visuomeninį vaidmenį, kurį paprastai atlieka religija. Marksizmą be didesnių diskusijų galima įvardinti mesianistine – išganymą skelbiančia doktrina. Tokį teiginį įrodo savita marksistinė šviesesnio rytojaus ir žemiškojo Edeno (porevoliucinėje būklėje) vizija. Pažadas apie įtikėjusiųjų ir ištikimųjų laukiantį atpildą – tvirtai įstatomas į teleologiškos (nuo pradinio į galutinį tašką judančios) istorijos ir laiko rėmus. Visi žemiški įvykiai neišvengiamai vyksta tam, kad būtų pasiektas paskutinis lūžio taškas, išvaduosiantis iš dabartinio pasaulio kalėjimo, ir ateitų (žemiškųjų kančių) istorijos pabaiga. Tačiau šviesesnio rytojaus ir išganymo momentas ne mažiau būdingas ir liberalizmo apaštalų skelbiamiems apreiškimams, kuriuose nuolat akcentuojama permanentinių pokyčių ir naujovių būtinybė. Pax liberalis arba liberaliosios tvarkos (taikos) įsiviešpatavimas, kaip pranašiškas istorijos pabaigos ženklas, jau buvo paskelbtas XX a. gale, žlugus komunizmui. Francis Fukuyama‘os laikų pabaigos ir naujosios liberalios demokratijos karalystės atėjimo haliucinacija ne tik atskleidė naivios skubos persmelktą liberalų troškimą kuo greičiau paversti tikrove rojaus žemėje pažadą, tačiau ir išryškino tai, kad pastarieji linkę gana lengvai perimti marksistams būdingą istorinio determinizmo pasaulėvaizdį.

Abi doktrinos, mėgindamos iki galo atlikti savo pseudoreliginį vaidmenį, puoselėja savitus Dievo nužudymo kelius. Dievo nužudymas, turintis sugriauti su status quo susietą neteisingumo ir kančių pripildytą šio pasaulio tvarką, tampa, Erico Voegelino žodžiais tariant, „prometėjiškos neapykantos dievams įsikūnijimu“ moderniojo žmogaus sukilime prieš aukštesniąsias jėgas. Liberalizmas žmogišką transcendencijos troškimą išstumia į privačią asmens sferą, taip paniekindamas ir sunaikindamas pačią religijos esmę – būti universalia tiesa. Tuo tarpu marksizmas žengia dar toliau – primityviai neigdamas tariamai neracionalius religinius prietarus, pats atsiskleidžia kaip vienintelis „dieviško“ žinojimo sergėtojas, galintis atskleisti tikrąją paslaptį ir žinias (gnosis) apie išganytosios žmonijos dalies laukiantį rojų. Jis, į savuoju pseudoreligiškumu persmelktą tikrovę konvertuodamas dievišką šventumą ir jo troškimą, dangaus karalystę perkelia iš už žmogui pažinios srities į empiriškai patiriamą pasaulį.

Bandydami išstumti ar savuoju pseudoreliginiu turiniu pripildyti nenumaldomą žmogaus transcendentalumo alkį, liberalizmas ir marksizmas išnaudoja technologijas – agnostiškiausią iš visų įmanomų sričių, su kuriomis susiduria modernusis žmogus. Technologinis progresyvumas savyje įkūnija ne tik pažadą apie nuolatinį žmogiškosios būties lengvinimą, tačiau ir užuominą apie nuo žmonijos egzistavimo pradžios ją kamuojančių problemų galutinį sprendimą. Magiški moksliniai išradimai, patys stebuklingai keičiantys kasdienį žmonių gyvenimą ir buitį, yra tapę kone idealiu įrankiu išstumti religiniams, už empirinio patyrimo ribų vykstantiems, stebuklams.

Galiausiai reikėtų pastebėti, kad liberalizmas puoselėja ne mažesnį visuotinio viešpatavimo troškimą, nei atvirai klasių priešprieša žaidžiantis marksizmas. Agresyviai puldamas netikėlius, atsimetusius nuo ortodoksijos ar tiesiog nepradėjusius sekti vieninteliu mokymu, liberalizmas šiems mainais siūlo rinktis savąjį sekuliarizuoto rojaus vaizdinį: nation-state valstybę, liberaliąją demokratiją, tolerantišką, tačiau tikrosios religijos atžvilgiu abejingą visuomenę, technologijų ir žmogaus teisių viešpatavimą etc.

Kaip bebūtų, nei viena iš dviejų doktrinų negali įveikti prieštaravimų tarp savo pseudoreliginės tuštybės, racionalizmo pasiūlyto nerealaus žemiško gyvenimo standartų normatyvumo bei prigimtinio žmogiškumo, kurio svarbiausią dalį sudaro politiškumas ir troškimas patirti neapčiuopiamą. Tačiau tiek marksizmas, tiek ir liberalizmas puikiai atlieka naikinantį ir ardantį savo vaidmenį. Gana lengvai tampa paaiškinamas prieštaringumas, kai liberalioji demokratija nuolat patiria didesnių ar mažesnių vilionių iš kraštutinių (labiausiai iš to paties marksizmo) pasaulėžiūrų pusės. Liberalizmui, ištrėmusiam religiją iš viešosios erdvės į uždarą individo autonomijos sritį, taip ir nepavyksta užpildyti atsiradusios transcendentinės tuštumos. Žmonija netampa Nietzsches antžmogiais ir natūraliai atsiradusią horror vacui (tuštumos baimę) netrunka užpildyti įvairūs, dar labiau kraštutiniai, net ir liberaliosios ortodoksijos atžvilgiu gnostiški, politiniai tikėjimai. Liberalizmo susinaikinimo impulsas yra neatsiejamas nuo, naujomis šiuolaikiškomis formomis apsireiškusio, marksizmo pergalingo žygio per Vakarų pasaulio meną, mokslą ir politiką. Vienos iš šių, save naikinančio marksizmo, grimasų mirtis Vakarų pasaulyje, praėjusio amžiaus pabaigoje, kartą jau buvo švenčiama. Tačiau kas švęs naująją pergalę?

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 23 komentuoti →
  1. 2009 gruodžio 6

    Taip ir nesupratau kokią utopiją žada liberalizmas ir kuo ji panaši į marksistiškąją

  2. 2009 gruodžio 6

    Gaila, kad nesupratai. Pamėginsiu pagelbėti tuomet:

    „Tačiau šviesesnio rytojaus ir išganymo momentas ne mažiau būdingas ir liberalizmo apaštalų skelbiamiems apreiškimams, kuriuose nuolat akcentuojama permanentinių pokyčių ir naujovių būtinybė. Pax liberalis arba liberaliosios tvarkos (taikos) įsiviešpatavimas, kaip pranašiškas istorijos pabaigos ženklas, jau buvo paskelbtas XX a. gale, žlugus komunizmui. Francis Fukuyama‘os laikų pabaigos ir naujosios liberalios demokratijos karalystės atėjimo haliucinacija ne tik atskleidė naivios skubos persmelktą liberalų troškimą kuo greičiau paversti tikrove rojaus žemėje pažadą, tačiau ir išryškino tai, kad pastarieji linkę gana lengvai perimti marksistams būdingą istorinio determinizmo pasaulėvaizdį.“

    „Technologinis progresyvumas savyje įkūnija ne tik pažadą apie nuolatinį žmogiškosios būties lengvinimą, tačiau ir užuominą apie nuo žmonijos egzistavimo pradžios ją kamuojančių problemų galutinį sprendimą.“

    ir galiausiai…

    „Liberalizmas taip pat pateikia ne vieną, bet daugybę savųjų išganymo ir istorijos pabaigos vizijų. Šios vizijos pasižymi utopiškai radikaliu didžiausių šio pasaulio blogybių išnaikinimu – liberaliajame diskurse dažni karo, ligų, seksualinių mažumų priespaudos ar rasinės neapykantos panaikinimo vaizdiniai.“

    Įsivaizduoji pasaulį, kuriame nebevyks karas, neliks skurdo, o žmonės nustos nekęsti vienas kito ir nebemirs nuo ligų (o gal ir iš viso apgaus mirtį)? Trumpai tariant liberalizmo utopija – išsivadavimas nuo fizinio sunaikinimo grėsmės.

    Liberalioji ir marksistinė utopijos panašios, nes:
    a) jas pasiekiant svarbiausią vaidmenį vaidina ekonominiai ir technologiniai aspektai;
    b) abi pasiekiamos per technologinę pažangą (progresą);
    c) abi pasiekiamos istorijos evoliucijos būdu;
    d) abi pasiekiamos išstūmus religiją;
    e) abiejų rojus – ne metafizinė, bet žemiška būklė;
    f) abiejų mito apie rojų centrinis taškas – įtampų (karo, išnaudojimo, skurdo, neapykantos etc.) galutinis panaikinimas.

  3. 2009 gruodžio 6

    Kitaip tariant, tiek liberalai, tiek marxistai tiki, jog galima (privaloma) pakeisti žmogaus prigimtį (iš netobulos į tobulą). Todėl tiek vieni, tiek kiti nekenčia savo netobulo kūno, nekenčia netobulo pasaulio ir nuolat alsuoja neapykanta viskam kas bylo apie žmogaus negebėjimą prilygti Dievui.

  4. 2009 gruodžio 6

    mmh, na tiek supratau, bet dėl liberalų tavo išvardintų nuostatų tai drįsčiau nesutikti, na tiksliau jos egzistuoja tam tikrame teoriniame lygmenyje ir tai sakyčiau tik vienos šakos liberalų, bet šiaip jau jų utopija greičiau pavadinčiau, kad rinkos ekonomika gali išspręsti socialines problemas, nors dabar ne itin ir šito laikomasi. O kad ekonominiai interesai iš tikrųjų užtikrina taiką tai visiška tiesa ir jokia utopija:)

  5. 2009 gruodžio 6
    Dreamer permalink

    …ir belieka tik vienintelis teisingas ideologinis dešinysis kelias?

  6. 2009 gruodžio 6
    Estudiante permalink

    Šis metateoretizavimas gerokai prasilenkia su realybe. Čia greičiau įžvelgčiau bandymą paneigti santvarką, kurioje pats gyveni ir iš dalies veiki pagal tas pačias, tekste paneigiamas vertybes (pavadintas vertybiniu neutralumu). Savęs neigimas būtent priveda prie to ką labiausiai kritikavai – prie noro panaikinti esamas grėsmes, kas veda į utopiją. Jei savęs nepaneigtum (ką akivaizdžiai padarei) tai susidurtum su dar viena problema, kaip sakei liberalus utopizmas, arba tiesiog liberalizmas, „doktrina vyraujanti šiandienos pasaulyje“ pakištų koją ir vėl, noras keisti visą santvarką neišvengiamai sukeltų revoliuciją (kuri pralaimėtų), tačiau pats faktas, kad prie jos buvo einama, padėtų sąlyčio tašką tarp tavo ideologinio – politinio-vertybinio valdymo ir marksizmo, kuris taip pat kliaujasi revoliucija. Ir kas tas politinis-vertybinis valdymas? Jei panaikinsi vertybes, kuriomis vadovaujasi visa žmonija, tai politinis vertybinis-valdymas bus lygus totalitariniam valdymui, o norint palaikyti tokią santvarką, dievu turėtų tapti pats režimo lyderis, nes vien tikėjimas antgamtiškomis galiomis-religija nepadėtų tokio „politinio vertybinio“ valdymo išlikimui.
    Taip pat religija persipynusi su politika yra neigiamas reiškinys, kuo galima įsitikinti, paanalizavus kai kurių Islamo kraštų patirtį. Kaip suprantu pateikiama alternatyva šiuolaikinei santvarkai yra totalitarinis valdymas, technologijų ir vertybių nepaliestoje visuomenėje – tiksliau urvinių būryje, kuriuos vienytų viena religija, vienas ir neginčijamas tikėjimas savo vadu, kuris valdo politiškai – vertybiškai, ir galiausiai pats perima dievo vaidmenį, kad būtų arčiau žmonių ir labiau juos vienytų.

  7. 2009 gruodžio 6
    Justas Šireika permalink

    Gerbiamas Estudiante,

    Pradėkime taip: neigdamas tvarką, kurios veikiamas gyvenu, aš negaliu neigti savęs, nes aš ir ši tvarka – nesame vienetas/nedaloma vienovė. Žmogus ir tvarka/kultūrinė-politinė aplinka yra logiškai nelygintinos sąvokos.

    Dabar dėl pačio neigimo. Aš ne neigiu, o deskriptyviai įvardinu tam tikrus žmonių gyvenimo fenomenus, susiedamas juos vienus su kitais. Dėl to, kad tikrovė yra negraži, kaltinti būtų galima nebent tikrovę.

    Tekste minėtasis politinis-vertybinis valdymas apskritai neturi daug bendro su ideologija, kaip tokia. Tai yra valdymo principas, nurodantis į tai, kad žmonių bendruomenėje sprendimų priėmimo lygmuo nėra depolitizuotas (visų pirma įvedant maximum technokratijos), o vertybiniai klausimai/įsitikinimai lemia vieną ar kitą politinį sprendimą (ko priešingybė yra vertybinė „neutralizacija“, kai vertybių klausimas dėl konfrontacijos ir susipriešinimo baimės yra pakeičiamas pvz. ekonominiu naudos maksimizavimo principu). Politinis-vertybinis valdymas negali būti lygus totalitariniam valdymui nes: a) totalitarizmas sunaikina politiką ir užgniaužia politiškumą; b) totalitarizmas anuliuoja vertybinę dimensiją. Lygiai taip pat politinis-vertybinis valdymas nesudaro jokių prielaidų totalitarizmui rastis. Kaip ir minėjau, totalitarizmo stiprybė visų pirmiausia glūdi tuštumoje, kurią palieka iš ten išguita religija.

  8. 2009 gruodžio 6

    Tikrai įdomus straipsnis savo idėja, tačiau labai rekomenduoju nustoti taip žavėtis tarptautiniais terminais bei vietoj jų vartoti lietuviškus atitikmenis, kur jie kuo puikiausiai tinka. Na tarkim: kam tą „permanentinį“ grūsti, kai kuo puikiausiai galima išsireikšti „nuolatinių pokyčių“?

    Išsakomos idėjos įdomios ir verčia susimąstyti, tačiau jos pasieks gerokai platesnę auditoriją, kai bus nustota narciziškai gėrėtis tarptautiniu žodžių žodynu bei savo paties filosofiniu apsiskaitymu. O juk paveikumas bei teksto kuo platesnė sklaida ir yra galutinis tikslas, ar ne?

    Ir šiaip praverstų palengvinti stilių. Straipsnis tik padėkos.

    Aš čia draugiškai :)

  9. 2009 gruodžio 6
    xp'ui permalink

    nuo kada zodis “permanentinis“ reiskia nuolatiniu pokyciu?:D

  10. 2009 gruodžio 6
    Justas Šireika permalink

    XP> Iš dalies priimu kritiką, tačiau yra priežastis, kodėl kai kurių terminų tiesiog neįmanoma išvengti. Racionalizmas, pozityvizmas, transcendencija etc. – už šių žodžių slepiasi gerokai platesnis istorinis arba filosofinis kontekstas, kurį norint pateikti tektų atseikėti po padorų teksto gabalą.

  11. 2009 gruodžio 6

    Taip, liberalizmas, marksizmas, pozityvizmas ir t.t. yra susiformavę terminai, kurie ir turi būti kokie yra. Bet likusiose teksto vietose daug balasto, klampaus stiliaus („antropocentrinis“, „transcendentinis“ ir t.t.), kurį pragenėjus/išvertus į lietuvių kalbą, pamąstymai visai kitom spalvom sušvistų. Tarkim pasivarčius ankstesnius straipsnius irgi gausu be reikalo užtarptautintų žodžių kaip „legitimuoti“, nors kuo puikiausiai išsiverčia „įteisinti“.

    Man gi įdomu, bet va kiekviename sakinyje tenka kovoti, kol išsigrynini mintį, nors ir suprantu kiekvieną iš terminų. Vis tik lietuvių kalba rašomas straipsnis, o ne lotynų/graikų :)

    Čia iš tiesų nesunkiai pataisoma, grynai stilistikos reikalas. Vienas lengviausių būdų – pasiimam anglų-lietuvių žodyną ir ten ieškom tarptautinio termino. Dažniausiai rasim labai gerų pasufleravimų, kaip gražiai išversti lietuviškai :)

  12. 2009 gruodžio 6
    Estudiante permalink

    Justai,
    Kita vertus, žmogus be savo socialinės, politinės ir kultūrinės aplinkos yra niekas. Žmogus ir tvarka, socialinė, politinė, kultūrinė aplinka – šios sąvokos nėra logiškai lygintinos nes žmogus gyvas, o visa kita yra jo būties epistemologija, todėl jos labai glaudžiai susiję. Jei nebus vieno nebus ir kito.
    Politinis-vertybinis sprendimas, kuris pateikimas kaip atsvara tavo įvardintam vertybiniam neutralumui t.y., cit. technologinė pažanga, ekonominiai gamybos, naudos bei kaštų klausimai ir vadybinis administravimas – tai yra kažkam vertybės, jei jos bus eliminuotos politiniame-vertybiniame sprendime tai tas sprendimas bus vienašališkas. Jei tu pripažįsti kitas ideologines vertybes, tai tada politinis vertybinis – sprendimas galėtų egzistuoti, bet irgi tik tokiu atveju, jei jį priimtų religines vertybes remiančiųjų dauguma. Konsensusas nebūtų galimas, nes religiją atsiejančios nuo politikos jėgos sugriautų vertybinį sprendimą, jei bent viena jų nuostata pakliūtų į galutinį susitarimą.
    Turbūt bendro sprendimo paieškos ir nulėmė, kad religiją apleido ir patys konservatoriai praktikai (ne teoretikai).

  13. 2009 gruodžio 6
    xp'ui permalink

    jeigu tenka kovoti, vadinasi, tenka ir tobuleti. tad nera blogai, jei norint suprasti straipsni, reikia labiau pasukti galva. juk pats straipsnis savo turiniu nera lengvas. tad tobulejimo!

  14. 2009 gruodžio 7

    Ne tame esmė. Tą pačią mintį galima pasakyti suveltai, o galima pasakyti aiškiai. Pirmuoju atveju turėsi 10 skaitytojų, antruoju – 100.

    Eternalinė batalija vs. amžiaus kova.

    Tai tiek.

  15. 2009 gruodžio 8

    Perskaičiusi pavadinimą, pamaniau, nubrėši analogiją kitokiu kampu. Klydau :D.

    Rašei:

    „Šios vizijos pasižymi utopiškai radikaliu didžiausių šio pasaulio blogybių išnaikinimu – liberaliajame diskurse dažni karo, ligų, seksualinių mažumų priespaudos ar rasinės neapykantos panaikinimo vaizdiniai.

    Analogišku atveju marksizmas, išreiškęs labai galingą buržuazijos-proletariato (elito-masės) priešstatą, paskutiniame istorijos taške kalba apie jos galutinį panaikinimą proletariato triumfo akivaizdoje. “

    Pasirodė pritempta analogija. Karo, ligų, rasinės ar seksualinių mažumų neapykantos išnykimas krikščionims galėtų būti artimas :D. Nematau čia visiškai jokio panašumo su vienos klasės, susidariusios ekonominiu pagrindu išnaikinimu. Taip daug šnekėjęs apie liberalizmo materializmą praleidai, jog patys aukščiau išvardinti tikslai nėra materialūs, priešingai – bylojantys apie pakantą ir, let say, meilę – vertybinius dalykus.

    Čia išvis nesupratau, ką norėjai pasakyti:

    „Galiausiai reikėtų pastebėti, kad liberalizmas puoselėja ne mažesnį visuotinio viešpatavimo troškimą, nei atvirai klasių priešprieša žaidžiantis marksizmas. Agresyviai puldamas netikėlius, atsimetusius nuo ortodoksijos ar tiesiog nepradėjusius sekti vieninteliu mokymu, liberalizmas šiems mainais siūlo rinktis savąjį sekuliarizuoto rojaus vaizdinį: nation-state valstybę, liberaliąją demokratiją, tolerantišką, tačiau tikrosios religijos atžvilgiu abejingą visuomenę, technologijų ir žmogaus teisių viešpatavimą etc.“

    Kur liberalizme tasai „netikėlių puolimas“, kur „vienintelio mokymo“ brukimas? Kas yra „tikroji religija“ (skamba net kiek sektantiškai :))? Kas pasakė, kad ji teisinga?

    Ar nėra taip, kad būtent tarp liberalų yra daugiausiai pliuralistų? Kas yra tolerancija? Manau, savotiškas prieštaravimas ‘netikėlių puolimui’ ir ‘vieninteliam mokymui’.

    Iš inercijos pulti ideologiją irgi negražu. Vaivai :D.

  16. 2009 gruodžio 8
    XP'ui permalink

    gal ir Donskiui pateik analogišką siūlymą? atsisakyti tarptautinių žodžių etc.

  17. 2009 gruodžio 8

    Ir išvis, kiek galima galvoti, kad vieninteliai teisieji – konservatoriai. Kodėl?
    Iš to vienintelio teisumo vis neteisybė gimsta…

    Vėlyvai ir irzliai,
    Aušrinė

  18. 2009 gruodžio 8
    Avalon permalink

    Labai jau apstrakciai kalbama apie marksizma ir liberalizma. Pats ziuros taskas labai atitrukes nuo nudienos. Realybeje ir ypac kai filosfofines sistemos tampa praktika/politika viskas yra kur kas sudetingiau. Net neprisimenu kas is nors kiek zymesniu veikeju yra pats save ivardines marksistu. Apskritai daugelis kairiuju net neskaitu tu klasikiniu veikalu pagal kuriuos autorius piesia marksistine idealogija. Net siuolaikine kaires idealogija vargu ar galima vadinti marksistine. O ir variaciuju labai daug yra. Panasiai ir su liberalizmu. Tekste sukurti ideologiniai grinuoliai ar net visos visuomenes neegzistuoja. Visuomes atsitraukimas nuo krikscionisku vertybiu mano manymu vyko mazais zingsneliais ir svarbiausia pasireiske kasdienybeje, po truputi net nesamoningai priimant persiimant ivairiu ideju elemtus. Tad jei norima pakritikuoti siuolaikine idealogija geriau pradeti nuo smulkiu, kasdieniu reiskiniu, o ne keliom pastraipom bandant paskelbti nuosprendi visai moderniai kulturai. Tuomet ir diskusijos idomesnes/aktualesnes tampa.

  19. 2009 gruodžio 8
    Pest permalink

    XP gerai pastebejo, ir nematau del ko ji reikejo uzsipult :}

  20. 2009 gruodžio 9

    Aušrine,

    „Pasirodė pritempta analogija. Karo, ligų, rasinės ar seksualinių mažumų neapykantos išnykimas krikščionims galėtų būti artimas :D.

    Taip daug šnekėjęs apie liberalizmo materializmą praleidai, jog patys aukščiau išvardinti tikslai nėra materialūs, priešingai – bylojantys apie pakantą ir, let say, meilę – vertybinius dalykus.“

    Krikščionims rojus pažadėtas už patiriamo pasaulio ribų. Priešingu atveju Biblijoje būtų įrašyti kiek kitokie apreiškimai, ar ne? Todėl krikščionis gali/privalo stengtis palengvinti žmonių dalią, tačiau nepuoselėja vilčių pakeisti jų ir šio pasaulio prigimties. Remiantis bibliniu pasakoju galima teigti, kad: žemiškas rojus galėjo egzistuoti tik kartą – iki pirmiesiems žmonėms užsitraukiant prigimtinę nuodėmę; vienintelis nenuodėmingas (filosofijos terminais – absoliučiai moralus) žmogus egzistavo taip pat tik kartą ir tik Dievo valia.

    „Nematau čia visiškai jokio panašumo su vienos klasės, susidariusios ekonominiu pagrindu išnaikinimu.“

    Marksizmo-liberalizmo panašumas šiuo atveju yra gana paprastas, tačiau kartu ir esminis: abi doktrinos siekia neutralizacijos – panaikinti įtampas (pvz. Carlas Schmittas naudoja analogišką terminą antithese). Marksizmas šių įtampų židinį mato elito-masių priešpriešoje, o liberalizme įtampos neapsiriboja tik vienu pagrindiniu poliumi. Taigi, panaikink įtampų židinį ir ant žemės turėsi amžinąją taiką ir klestėjimą (tai, ką šiame tekste vadinu žemiškuoju rojumi).

    Politiškumas (C.Schmitto draugo/priešo perskyra) yra minėtųjų įtampų priežastis. Sąmoningai ar ne (tai nesvarbu), tačiau tai buvo perprasta marksizme bei liberalizme. Priemonės kovoti su trukdžiu įgyvendinant utopiją abiejais atvejais pasirinktos identiškai – propaguojant labiausiai politiškumą slopinančias, t.y. neutraliausias sritis – ekonomiką ir technologijas. Čia iškyla mano minėtas žmogaus prigimties paradoksas: norint tikėti, kad žmogaus prigimtį galima pakeisti, patį „prigimties“ konceptą tenka apskritai atmesti (kitaip tariant tikėti Locke tvirtinimu apie žmogų, kaip tabula rasa). Įdomu tai, jog visą tekste nagrinėtą problemą galima sutraukti iki atsakymo į teologinį klausimą: Ar egzistuoja prigimtinė nuodėmė? Liberalų ir marksistų atsakymas žinomas.

    Manau, kad šis atsakymas kartu atsako ir į tavo klausimą dėl liberalizmo „materializmo“ – ekonomika ir technologijos yra integralus ir logiškiausias būdas siekti utopijos, kuri, be abejo, negali būti „pačiupinėta“, nes tai – abstrakcija.

    „Kur liberalizme tasai “netikėlių puolimas”, kur “vienintelio mokymo” brukimas? Kas yra “tikroji religija” (skamba net kiek sektantiškai :))? Kas pasakė, kad ji teisinga?

    Ar nėra taip, kad būtent tarp liberalų yra daugiausiai pliuralistų? Kas yra tolerancija? Manau, savotiškas prieštaravimas ‘netikėlių puolimui’ ir ‘vieninteliam mokymui’.“

    Yra liberalų mėgstama frazė „netolerancija netolerancijai“. Štai ji ir parodo, kad pliuralizmo žaidimas vyksta tik tol, kol žaidžiama pagal liberalų nustatytas taisykles. I.e. tol, kol laikomasi vienintelio tikėjimo – liberalių „vertybių“ visumos.

    Beje, iš inercijos nepuolu. Manau, kad matau gilumines liberalios demokratijos problemas, kurios grasina Vakarų pasauliui – todėl jas įvardiju. Taip pat manau, kad parašiau išbaigtą tekstą, su kuriuo daliai nesinori sutikti, o kitiems paprasčiausiai sunku dorotis. Komentaruose mėginu atsakyti į neaiškumus. Paprasta. :)

    „Ir išvis, kiek galima galvoti, kad vieninteliai teisieji – konservatoriai. Kodėl? Iš to vienintelio teisumo vis neteisybė gimsta… „

    Specialiai tau cituoju mano mėgstamą vietą iš G.K.Chestertono „Ortodoksijos“: „Ant kiekvieno kampo galime sutikti žmogų, tariantį klaikiai šventvagišką frazę: „galbūt aš klystu“. Kiekvieną dieną bent vienas iš sutiktųjų tau pasako, kad jo pažiūros, be abejo, gali būti neteisingos. Bet jos privalo būti teisingos, kitaip tai jokios pažiūros. Mes jau pusiaukelėje į sukūrimą rasės, kurios atstovai pasižymi tokiu proto kuklumu, kad negali tikėti daugybos lentele. Esama pavojaus, kad atsiras filosofų, kurie abejos traukos dėsniu ir laikys jį tik savo užgaida. Senųjų laikų kritikai buvo pernelyg išdidūs, kad leistųsi kuo nors įtikinami; bet dabartiniai per kuklūs, kad kuo nors patikėtų.“

    O šiaip nėra reikalo būti irzliai. Juk, kaip rašei, liberalai – už nuomonių įvairove, ar ne? ;)

  21. 2009 gruodžio 28
    chocho permalink

    Mano nuomone Tamsta kažkaip ne taip interpretavote liberalizmo pozicijas ir tikrąsias, pamatines vertybes. Geresnio rytojaus siekimo deklaravimą galima įžvelgt daugelyje doktrinų/ideologijų. Liberalizmo ir marksizmo postulatai skiriasi visų pirma savo tikraisiais tikslais (siekia skirtingų dalykų, skirtingo rytojaus, nereikia primityviai suprast), tikslų siekimo priemonėmis ir t.t. Mano nuomone Jūsų palyginimas gan toks apgraibomis. O alternatyva liberalizmui Jūsų nuomone kokia? Jei priešinatės autoritarizmui ir panašiems rėžimams (kaip mačiau perskaičiusi komentarus)? Nes man iš teksto būtent ir susidarė vaizdas apie Jūsų polinkį būtent į autoritarinius valdymus.
    O tekstas tikrai klampokas. Nesakom čia, kad nesuprantam terminų, bet tiesiog kam apsisunkinti per daug. Žinoma, kai kurių terminų neišvengsi, tačiau buvo tekste ir visai nereikalingų. Nors žinoma, gal norite savo išprusimą jais parodyt;}

    Pagarbiai.

  22. 2011 liepos 20
    RationaliS permalink

    Įdomu įdomu: kitas ideologijas utopiškumu kaltina toji ideologija, kuri tiki senuku, gyvenančiu danguje ir galinčiu padaryti viską, ko tik užsigeis…

    Nu nežinau nežinau… Aš gal geriau labiau tikėsiu tomis ideologijomis, kurios „žada“ rojų Žemėje, ir galimai man dar gyvam esant, nei kad ta ideologija, kuri remiasi tikėjimu, žadančiu utopiją po mirties. Ir tai dar ne visiems.

  23. 2018 birželio 29

    Autorius – reakcionierius uoliai tarnaujantis kapitalistinei klasei, nes, nevyniojant žodžių į vatą, nusišnekėta ir prifantazuota stipriai. Bando vieną su kitu sukergti du nesuderinamus dalykus, tariamu marksizmo siaubu apipinti liberalizmą.

Komentuoti