Nu nežinau nežinau… Aš gal geriau labiau tikėsiu tomis ideologijomis, kurios “žada” rojų Žemėje, ir galimai man dar gyvam esant, nei kad ta ideologija, kuri remiasi tikėjimu, žadančiu utopiją po mirties. Ir tai dar ne visiems.

Pagarbiai.

“Pasirodė pritempta analogija. Karo, ligų, rasinės ar seksualinių mažumų neapykantos išnykimas krikščionims galėtų būti artimas :D.

Taip daug šnekėjęs apie liberalizmo materializmą praleidai, jog patys aukščiau išvardinti tikslai nėra materialūs, priešingai – bylojantys apie pakantą ir, let say, meilę – vertybinius dalykus.”

Krikščionims rojus pažadėtas už patiriamo pasaulio ribų. Priešingu atveju Biblijoje būtų įrašyti kiek kitokie apreiškimai, ar ne? Todėl krikščionis gali/privalo stengtis palengvinti žmonių dalią, tačiau nepuoselėja vilčių pakeisti jų ir šio pasaulio prigimties. Remiantis bibliniu pasakoju galima teigti, kad: žemiškas rojus galėjo egzistuoti tik kartą – iki pirmiesiems žmonėms užsitraukiant prigimtinę nuodėmę; vienintelis nenuodėmingas (filosofijos terminais – absoliučiai moralus) žmogus egzistavo taip pat tik kartą ir tik Dievo valia.

“Nematau čia visiškai jokio panašumo su vienos klasės, susidariusios ekonominiu pagrindu išnaikinimu.”

Marksizmo-liberalizmo panašumas šiuo atveju yra gana paprastas, tačiau kartu ir esminis: abi doktrinos siekia neutralizacijos – panaikinti įtampas (pvz. Carlas Schmittas naudoja analogišką terminą antithese). Marksizmas šių įtampų židinį mato elito-masių priešpriešoje, o liberalizme įtampos neapsiriboja tik vienu pagrindiniu poliumi. Taigi, panaikink įtampų židinį ir ant žemės turėsi amžinąją taiką ir klestėjimą (tai, ką šiame tekste vadinu žemiškuoju rojumi).

Politiškumas (C.Schmitto draugo/priešo perskyra) yra minėtųjų įtampų priežastis. Sąmoningai ar ne (tai nesvarbu), tačiau tai buvo perprasta marksizme bei liberalizme. Priemonės kovoti su trukdžiu įgyvendinant utopiją abiejais atvejais pasirinktos identiškai – propaguojant labiausiai politiškumą slopinančias, t.y. neutraliausias sritis – ekonomiką ir technologijas. Čia iškyla mano minėtas žmogaus prigimties paradoksas: norint tikėti, kad žmogaus prigimtį galima pakeisti, patį „prigimties“ konceptą tenka apskritai atmesti (kitaip tariant tikėti Locke tvirtinimu apie žmogų, kaip tabula rasa). Įdomu tai, jog visą tekste nagrinėtą problemą galima sutraukti iki atsakymo į teologinį klausimą: Ar egzistuoja prigimtinė nuodėmė? Liberalų ir marksistų atsakymas žinomas.

Manau, kad šis atsakymas kartu atsako ir į tavo klausimą dėl liberalizmo „materializmo“ – ekonomika ir technologijos yra integralus ir logiškiausias būdas siekti utopijos, kuri, be abejo, negali būti „pačiupinėta“, nes tai – abstrakcija.

“Kur liberalizme tasai “netikėlių puolimas”, kur “vienintelio mokymo” brukimas? Kas yra “tikroji religija” (skamba net kiek sektantiškai :))? Kas pasakė, kad ji teisinga?

Ar nėra taip, kad būtent tarp liberalų yra daugiausiai pliuralistų? Kas yra tolerancija? Manau, savotiškas prieštaravimas ‘netikėlių puolimui’ ir ‘vieninteliam mokymui’.”

Yra liberalų mėgstama frazė „netolerancija netolerancijai“. Štai ji ir parodo, kad pliuralizmo žaidimas vyksta tik tol, kol žaidžiama pagal liberalų nustatytas taisykles. I.e. tol, kol laikomasi vienintelio tikėjimo – liberalių „vertybių“ visumos.

Beje, iš inercijos nepuolu. Manau, kad matau gilumines liberalios demokratijos problemas, kurios grasina Vakarų pasauliui – todėl jas įvardiju. Taip pat manau, kad parašiau išbaigtą tekstą, su kuriuo daliai nesinori sutikti, o kitiems paprasčiausiai sunku dorotis. Komentaruose mėginu atsakyti į neaiškumus. Paprasta. :)

“Ir išvis, kiek galima galvoti, kad vieninteliai teisieji – konservatoriai. Kodėl? Iš to vienintelio teisumo vis neteisybė gimsta… “

Specialiai tau cituoju mano mėgstamą vietą iš G.K.Chestertono „Ortodoksijos“: “Ant kiekvieno kampo galime sutikti žmogų, tariantį klaikiai šventvagišką frazę: „galbūt aš klystu“. Kiekvieną dieną bent vienas iš sutiktųjų tau pasako, kad jo pažiūros, be abejo, gali būti neteisingos. Bet jos privalo būti teisingos, kitaip tai jokios pažiūros. Mes jau pusiaukelėje į sukūrimą rasės, kurios atstovai pasižymi tokiu proto kuklumu, kad negali tikėti daugybos lentele. Esama pavojaus, kad atsiras filosofų, kurie abejos traukos dėsniu ir laikys jį tik savo užgaida. Senųjų laikų kritikai buvo pernelyg išdidūs, kad leistųsi kuo nors įtikinami; bet dabartiniai per kuklūs, kad kuo nors patikėtų.”

O šiaip nėra reikalo būti irzliai. Juk, kaip rašei, liberalai – už nuomonių įvairove, ar ne? ;)