Cherchez Putin
Cherchez la femme (ieškokite moters) – iškilus eilinei santykių dramai, dar ne visai politiškai korektiškais laikais, sakydavo prancūzai. Cherchez Putin turėtų sakyti lietuviai, kalbėdami apie Lietuvos ir Rusijos santykius.
Štai Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas ėmė ir pareiškė, kad šiuo metu susidarė geros sąlygos intensyvinti Lietuvos ir Rusijos dialogą. Kaip ir pridera tokiam retam įvykiui, Lietuvos pusėje nebuvo apsieita be baudžiauninko vyžų verto trypčiojimo iš džiaugsmo. Tačiau džiaugsmui tai abejotina proga.
Kad diplomatijos kalboje žodis „dialogas“ dažniausiai koduoja santykių stagnacijos status quo patvirtinimą, greičiausiai niekam ne paslaptis. Menka paslaptis ir tai, jog, nepriklausomai nuo Lietuvos pastangų, ne mūsų galioje užduoti dvišalio bendravimo su Maskva toną. Nepaisant to, kokie atšilimai, perkrovimai ar kitokios „pragmatinio bendradarbiavimo“ strategijos būtų kuriamos ir įgyvendinamos iš Lietuvos pusės, tarptautinių santykių logika niekur neišgaruoja – politinėje arenoje akis į akį susitikus Dovydui su Galijotu, būtent pastarajam tenka paskutiniojo žodžio teisė. Todėl spekuliacija, kad tokį Maskvos retorikos pokytį kaip nors paveikė „konstruktyvi“ Lietuvos užsienio politika (beje, nesėkmingai vienokiais ar kitokiais būdais bandyta nuo 1993 m. ), gali būti ramiai atmesta.
Dmitrijus Medvedevas anaiptol nėra tas žmogus, kuris garsiai ištartų tai, kuo iš tikrųjų gyvena Kremlius. Tarptautinėje scenoje jo paskirtis kita. Švelnesnė Medvedevo retorika ir retkarčiais su Rusijos ministro pirmininko „išsiskiriančios“ nuomonės, kai kuriose Vakarų pasaulio dalyse paperka iš karto dvi auditorijas: laukiančius bet kokių režimo liberalėjimo ženklų bei tikinčius realia Kremliaus valdžios skilimo galimybe.
Paskutinio nuomonių „susikirtimo“ pavyzdžiu galėtų būti tariamai skirtingas D. Medvedevo ir V. Putino Stalino vaidmens Rusijos istorijoje traktavimas. Rusijos Federacijos prezidentas atvirai pareiškė, kad smerkia Stalino vykdytas represijas, kurios nusinešė didžiulį aukų skaičių. Tuo tarpu Rusijos premjeras, pripažinęs, kad stalinistinis režimas buvo negailestingas savo piliečiams, visgi pabrėžė, kad būtent Stalino dėka buvo laimėtas Antrasis pasaulinis karas, o Sovietų Sąjunga tapo industrijos milžine. Kuris požiūris skirtas „užsienio rinkai“, o kuriuo vadovaujamasi iš tikrųjų, atspėti nesunku – naujieji istorijos vadovėliai, rusiški „dokumentiniai“ filmai ir straipsniai laikraščiuose, šlovinantys stalinistinio režimo iškovotas pergales, neleidžia užmiršti kas yra tikrasis žodžio šeimininkas Maskvoje.
Lietuvai būtų kvaila apsukti sau galvą pokyčių santykiuose su Rusija galimybe. Tik ne tada, kai čia pat pradedamos steigti atvirai proputiniškos partijos, o ekonominio ir politinio silpnumo akimirką Kremliaus melagis nr. 1 mums dedasi tiesiąs draugystės ranką.
→ Nuomonė
Tai viskas Jums Rusijoje visada bus blogai??? Melagis ar ne, bet manau D.Medvedevas po truputį tampa tikruoju Rusijos prezidentu ir įneša liberalizmo į Rusiją. Ne taip greitai kaip kas nors norėjo, bet vis įneša..
Retas net ir aukšto kalibro politikos analitikas gali apytiksliai prognozuoti pokyčius, įvyksiančius ~15 metų perspektyvoje. O tam, kad būtų galima įvardinti kaip bus „visada“, manau reikia ne analitinių gabumų, bet jau paranormalių galių :)
Beje, kokie konkretūs požymiai rodo, kad Medvedevas ar kas nors kitas „vis įneša“ liberalių permainų?
O kieno dėka buvo laimėtas Antras pasaulinis karas ir kieno dėka Rusija tuo metu tapo galinga industrine valstybe? M?
[...] „Mes tokius signalus priimame ir sveikiname ir signalizuojame atgal“, – sako ministras (beje, čia galit paskaityti kitokią nuomonę). Lietuva pasisako už Rusiją, kuri gyvena su savo kaimynais [...]
PingbackAtsakymai į tavo užduotus klausimus konkrečiu atveju nėra svarbūs. Svarbu tai, kad Kremlius savo piliečiams siekia įrodyti, jog stalinistinio teroro aukos ir masinės represijos buvo būtina ir integrali proceso, padariusio Rusiją didžia valstybe, dalis.