Dvi JAV užsienio politikos galios ir naujas frontas Jemene

Dar ne iki galo nurimus aistroms, kilusioms praėjusių metų pirmąją Šv. Kalėdų dieną tik dėl keleivių drąsos neįvykusio teroro akto prieš amerikiečių bendrovės keleivinį oro lainerį, tarptautinėje bendruomenėje puse lūpų pradėta kalbėti apie naują JAV kovos su terorizmu frontą Artimuosiuose Rytuose – Jemeną. Nors kalbama apie „frontą“ ir „karą su terorizmu“, reiktų pastebėti, kad bent jau artimiausiu metu Artimuosiuose Rytuose dar vienas karinis konfliktas, panašus į 2001 ir 2003 m. prasidėjusias karines kampanijas Afganistane bei Irake, greičiausiai neįsižiebs. Labiau panašu, kad Barackui Obamai, 2009-aisiais JAV užsienio ir saugumo politikai skyrusiam tik antraplanį vaidmenį, 2010 m. teks šias politikos sritis grąžinti į didžiąją sceną. Akivaizdu ir tai, kad iššūkiai neaplenks ir Jungtinių Valstijų Valstybės sekretorės Hillary Clinton, kuriai taip pat teks paplušėti, siekiant įrodyti savo ryžtą ir sugebėjimą veikti tarptautinėje aplinkoje, kasdien vis mažiau veikiamoje B. Obamos „magijos“. Ir vien turistinių kelionių po Artimųjų Rytų sostines čia nebeužteks. Po, užsienio ir saugumo politikos kontekste, ganėtinai vangių 2009-ųjų, šiais metais JAV prezidento administracijai teks žymiai daugiau darbo, o jos dėmesys pasauliniams reikalams turės būti kur kas didesnis.

Išskyrus ryškiai sumenkusį naujosios JAV prezidento administracijos dėmesį Vidurio ir Rytų Europai bei keletą šiurkščių diplomatinių klaidų, praėjusiais metais Jungtinių Valstijų užsienio politikos turinys, lyginant su G. W. Busho prezidentavimo laikų politika, beveik nepakito. Tačiau panašu, kad teroristinio Al Qaeda tinklo suaktyvėjimas Arabijos pusiasalyje ir šios teroristinės organizacijos bazių įkūrimas Jemene, B. Obamos administraciją verčia imtis iki šiol nepraktikuotos taktikos. Tačiau tai anaiptol nėra nauja taktika JAV užsienio politikoje. B. Obama gavo progą pratęsti dar Billo Clintono pradėtą kairuolišką Demokratų partijos užsienio politikos programą, kurios vykdymui 2009-aisiais naujoji JAV prezidento administracija neturėjo galimybių. Tiesa, pirmąsias tokios programos apraiškas buvo galima stebėti staigiame JAV santykių su Vidurio ir Rytų Europa atšalime. Panašu, kad po metus trukusio štilio JAV užsienio ir saugumo politikoje, nesėkmingas teroristinis aktas B.Obamos administraciją sugrąžino į nesaldžią tikrovę, vis dar supančią Jungtines Amerikos Valstijas. Tai nieko unikalaus – tragiški 2001 m. rugsėjo 11-osios įvykiai išprovokavo staigius pokyčius G. W. Busho užsienio ir saugumo politikoje, pasukusioje iš B. Clintono propaguotos kairės į neokonservatyviąją dešinę.

Taigi, šių metų pradžioje, prabėgus savaitei po nepavykusio teroristinio išpuolio, JAV uždarė, o po dviejų dienų vėl atidarė savo ambasadą Jemene. Tai buvo gana keistas manevras, tačiau jis tapo ryškiu ženklu, kad JAV užsienio politikos Artimųjų Rytų kursas neišvengiamai krypsta link didesnio nekarinių priemonių (vadinamosios soft power) naudojimo. Šią nuojautą dar labiau sustiprino pati H. Clinton, pareikšdama, kad problemos sprendimui Jemene neužteks vien tik karinių oro atakų ir diplomatijos. Clinton nuomone, vystomosios programos ir pagalba neturtingiems kraštams, tampantiems radikalaus islamizmo židiniais, turėtų tapti pagrindine priemone, siekiant sutramdyti teroristines organizacijas. Tai teisingi, tačiau kartu ir labai pavojingi žodžiai.

Neabejotina tai, kad pagalba neturtingoms valstybėms yra viena iš būtinų priemonių norint realiai priartėti prie karo su terorizmu pabaigos. Žlugusių valstybių ekonomikos atkūrimo (nors tai dažniausiai galima pavadinti sukūrimu), infrastruktūros vystymo, švietimo, socialinės ir sveikatingumo situacijos gerinimo bei kitos programos yra labai svarbios ir neatsiejamos nuo bet kurios ilgalaikės karinės strategijos. Tačiau tokios programos negali tapti panacėja, kuria tikimasi užgydyti visas pasaulio žaizdas. Veikiau priešingai – soft power sureikšminimas grasina tapti didėjančio globalinio nesaugumo, gilėjančio neturtingų valstybių skurdo ir nestabilumo priežastimi.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas. Neabejotina, kad JAV, kovodama karus Artimuosiuose Rytuose, tų kraštų žmonėms siūlo laisvę ir demokratiją, tačiau jau G. W. Busho antrosios kadencijos administracijai tapo akivaizdu, kad vien laisve irakiečiai ir afganai nebus sotūs. Šiuo atveju verta prisiminti Abrahamo Maslow poreikių piramidę, kurioje fizinių poreikių patenkinimas (pvz. maistas) yra prielaida kitų poreikių tenkinimui (taip pat ir laisvei). Dėl šios priežasties nedemokratiniai režimai nuolat palaikydami tam tikrą „pusiau sočios liaudies“ būseną geba ilgai išsilaikyti valdžioje.

Moderni karo strategija pabrėžia būtinybę pelnyti vietinių bendruomenių, kurių teritorijoje kovojama, palankumą ir neleisti šių bendruomenių nariams pereiti į priešo pusę. Pastarosioms bendruomenėms svarbu pateikti priimtinų alternatyvų – t.y. pasiūlyti kažką geresnio nei siūlo priešininkas.

Jungtinės Valstijos pradėjusios karus Afganistane ir Irake iš naujo atrado, kad vien tik suteikta galimybė patiems nuo konfliktų kenčiančių šalių piliečiams laisvai ir demokratiškai valdyti savo valstybę nėra besąlygiškos paramos šaltinis. Būtina užtikrinti sugriautos ekonomikos ir infrastruktūros atstatymą, padėti atkurti socialinius ryšius, o svarbiausia užtikrinti, kad vietiniai gyventojai turėtų minimalaus pragyvenimo galimybę. Šį principą puikiai suprato Talibanas ir Al Qaeda: kol Jungtinės Valstijos mąstė kodėl parama joms Irake ir Afganistane mažėja, teroristinės organizacijos į savo gretas užverbavo tūkstančius jaunų vyrų, tapusių „islamo kariais“. Šiems kovotojams mokama tam tikra alga, todėl jie yra pajėgūs išmaitinti save ir savo šeimas. Už tai „islamo kariai“ atsisako visų savo laisvių bei teisių ir gana lengvai pasiduoda į radikaliojo islamo glėbį. Jungtinių Valstijų politinė ir karinė vadovybė galiausiai ir pati įsisąmonino tai, kad norėdama pelnyti žmonių palankumą, jiems privalo ne tik suteikti galimybę išmaitinti šeimas, bet kartu ir pastatyti elektrinę, naują tiltą ar nutiesti kelią. Vietinius gyventojus sėkmingai išmaitinti gali ir islamistai, tačiau pastarieji nėra pajėgūs karinių konfliktų spaudžiamoms vietinėms bendruomenėms užtikrinti tokio lygio gyvenimo kokybę, kokią gali suteikti JAV. Jungtinės Valstijos pastarąją pamoką išmoko kiek per vėlai ir tai leido radikaliųjų islamistų organizacijoms persigrupuoti bei atgauti jėgas. Visgi ilgainiui (greta taikant kitas priemones, pvz. nenutrūkstamą karinę paramą) situacija Irake pradeda sparčiai gerėti, o Afganistanas, jei tik laiku sulauks tinkamo dėmesio, taip pat turės perspektyvą. Būtent ši soft power ir hard power sintezė, abi jas saikingai naudojant, praktikoje atneša daugiausiai naudos.

Piktnaudžiavimas soft power yra pavojingas, nes ši priemonė gana stipriai iškreipia realybę ir lengvai pasiduoda manipuliacijoms. Soft power idėja remiasi nekarinių priemonių naudojimo prioritetu užsienio ir saugumo politikoje. Diplomatija (ypatingą dėmesį skiriant viešajai diplomatijai), ekonominio spaudimo priemonės, vystomosios ir humanitarinės programos skirtos neturtingoms valstybėms yra vienos svarbesnių šio principo sudedamųjų dalių. Soft power politika taip pat linkusi į daugiašališkumo ir liberalizmo tarptautiniuose santykiuose sureikšminimą. Šie procesai yra gana komplikuoti, todėl norint juos geriau suprasti, norėčiau išanalizuoti vieną tipinį atvejį, kai tokia politika buvo įgyvendinama visu pajėgumu. Tai buvo dvi JAV prezidento Billo Clintono prezidentavimo kadencijos. Taip pat šis buvęs Prezidentas yra svarbus ir todėl, kad turi didelę įtaką B. Obamai. Dabartinio JAV prezidento kabinete dirba daug buvusių B. Clintono komandos narių, o jo žmona vadovauja JAV užsienio politikai. Taigi, B. Clintonas neužimdamas jokio oficialaus posto yra ypatingai įtakinga asmenybė dabartinėje JAV politikos scenoje.

1993 m. JAV prezidentu buvo inauguruotas Williamas Jeffersonas „Billas“ Clintonas. Jis užbaigė Ronaldo Reagano ir Georgeo Busho vyresniojo 12 metų valdymo epopėją. Šių dviejų galingų vyrų vykdytos politikos dėka pasibaigė Šaltasis karas, griuvo Berlyno siena, žlugo SSRS ir nepriklausomybę atgavo daugybė buvusio komunistinio bloko tautų. Po pastarųjų įvykių plačiai paplito įsitikinimas, kad pagaliau atėjo visuotinės taikos ir klestėjimo laikai. Visgi siekiant šio tikslo kelias buvo dar tolimas ir sunkus. B. Clintonas savo rinkiminę kampaniją rėmė tokia pačia stipria orientacija į pokyčius, kaip ir B. Obama, tačiau B. Clintono politinė programa buvo pradėta įgyvendinti skubiau ir kur kas radikaliau nei dabartinio JAV prezidento.

Tuo metu ekonomine ir karine JAV galybe nebuvo abejojama. Jungtinės Valstijos iš esmės tvarkė visus svarbiausius pasaulio reikalus. Vienas iš tokių svarbių reikalų buvo prastėjančios situacijos Afrikoje suvaldymas. JAV aktyviai įsitraukė į nuolat kraujuojančios Afrikos žaizdos – Somalio – pilietinį konfliktą. Dar prieš B. Clintonui pradedant savo kadenciją, Somalyje jau buvo dislokuotas nemažas JTO taikdarių būrys. Tai buvo ypatingai svarbi Jungtinių Tautų operacija, o JAV joje vaidino pagrindinę rolę, nes būtent amerikiečių kariai sudarė taikdarių kontingento branduolį. Ir štai 1993 m. pabaigoje įvyko didelio atgarsio sulaukęs Mogadišo mūšis, kurio metu Somalio sukilėliai nukovė 19 ir sužeidė dar 84 JAV karius. Amerikos televizijos parodė žvėrišką Somalio maištininkų elgesį su nukautų Jungtinių Valstijų karių kūnais. Po šio įvykio kilo didžiulis JAV politikų ir visuomenės pasipiktinimas. Amerikiečių reakcija nepatyrusį prezidentą Billą Clintoną užklupo nepasiruošusį ir jis pasidavė visuomenės spaudimui išvesti JAV karius iš Somalio. Atrodytų, kad šis įvykis nėra ypatingas, ypač turint omenyje, kad JAV specialiosios pajėgos vykdė ir vykdo operacijas didelėje dalyje pasaulio valstybių, tačiau daugumos ekspertų nuomone pergalė Somalyje tuo metu buvo jau ranka pasiekiama, nes sostinė Mogadišas buvo likusi paskutiniuoju maištininkų ir islamistų forpostu.

Po Somalio įvykių B. Clintono administracija pradėjo stipriai remti ir įgyvendinti nekarinės pagalbos priemones Afrikai bei kitų kontinentų neturtingoms valstybėms. Milijardai dolerių buvo skirti humanitarinei pagalbai, įvyko daugybė daugiašalių derybų ir JTO susitarimų, o JAV ėmėsi taikytojo vaidmens įvairiuose konfliktuose. Tai lėmė daugybę taikos sutarčių (pvz. Izraelio ir Palestinos konflikto nutraukimo susitarimas, Daytono taikos susitarimas dėl Bosnijos karo užbaigimo ir pan.). Visas šis didžiulis aparatas su milžiniškomis diplomatinėmis pastangomis ir dar didesniais pinigais žlungančioms valstybėms „sutaisyti“ buvo išvystytas būtent prieš šešiolika metų. Pradedant nuo Somalio ir Sudano iki Nepalo, Rytų Timoro ir Kosovo neturtingų, ir iš esmės žlugusių, valstybių atstatymui bei humanitarinių nusikaltimų prieš jų žmones sustabdymui buvo skirti milijardai dolerių. Paradoksalu, tačiau tai nepadėjo užkirsti kelio Serebrinicos žudynėms, genocidui Ruandoje, Zimbabvės finansiniam ir humanitariniam žlugimui, autoritarinių režimų įsitvirtinimui didelėje dalyje buvusių sovietinių respublikų Rytų Europoje ir Centrinėje Azijoje, Talibano įsiviešpatavimui Afganistane ir kylančiam radikaliajam islamizmui kituose Artimųjų rytų kraštuose. Būtent dvidešimtojo amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje visą savo galią sukaupė Al Qaeda. Panašu, kad tuo metu, nors ir būta didžiulių pastangų, siekiant daugiašalių susitarimų Jungtinėse Tautose ir kitų organizacijų kontekste, tačiau pasaulis tapo ypatingai fragmentuotas ir nesaugus. Galiausiai savo kadencijos pabaigoje B. Clintonas turėjo pripažinti, kad „minkštoji galia“ nėra visagalė. 1999 metais JAV prezidentas kartu su NATO partneriais jėga nutraukė Jugoslavijos agresiją Kosove.

Iš nagrinėtų pavyzdžių galima daryti išvadas, kad, nepaisant didelių pastangų, vien tik soft power naudojimas patyrė fiasko. Daugiašaliai susitarimai gali egzistuoti tik tarp vienodas vertybes ir teisines normas išpažįstančių partnerių, tačiau tikėtis, kad jų laikysis žlugusių valstybių diktatoriai, kurie savo režimą palaiko tik brutalia jėga, ar radikalios sukarintos grupuotės, kurioms vienintelė teisė yra jų ideologinės arba religinės dogmos, yra ganėtinai absurdiška. Panaši logika veikia ir kalbant apie humanitarinę bei vystomąją pagalbą neturtingoms valstybėms. Humanitarinė pagalba jau senai yra tapusi didelių diskusijų objektu, nes dažniausiai nepasiekia tų žmonių, kuriems jos reikia labiausiai. Didelė pagalbos dalis nusėda vietinių genčių vadų ir korumpuotų valdininkų kišenėse. Be abejo, kai kur tai padėjo stabilizuoti blogėjančią humanitarinę situaciją, tačiau humanitarinė pagalba yra tik trumpalaikė priemonė žmonių egzistencijos palaikymui. Ji nesukuria ilgalaikės pridėtinės vertės, kuria skurstančios tautos galėtų realiai pasinaudoti ateityje. Esama situacija galėtų būti palyginta su kiauru maišu, į kurį per vieną galą pilami pinigai, per kitą išbyra lauk. Maišas taip niekada ir nepapilnėja, o humanitarinių problemų daugėja.

Finansinės priemonės, skiriamos Vyriausybių gelbėjimui, taip pat neduoda reikiamo rezultato. Pirmiausia dėl milžiniškos korupcijos, nesustabdomo grobstymo ir neprotingo jų panaudojimo valstybių viduje. Maža skiriamų lėšų kontrolė ir pasikliovimas vien tik tų valstybių vyriausybių sveiku protu privedė prie tokios situacijos, kai bent trečdalį Afrikos šalių valdo diktatoriai, kurie savo galią sukaupė pasinaudoję būtent Vakarų valstybių finansine parama. Galiausiai tai grasina ir Vakarų valstybių (ne išimtis ir Lietuva) saugumui, nes žlugusiose valstybėse sėkmingai tarpsta radikalieji islamistai ir kitos teroristinės organizacijos. Būtent žlugusios valstybės, kurių tarpe yra ir Jemenas, tampa pagrindiniu placdarmu teroristinių išpuolių rengimui.

JAV ieško „pokyčių“, tačiau šios paieškos sukelia didelį pavojų, grasinantį vietoje progreso, globalaus saugumo srityje, išsivystyti į sistemą, kuri paskatins dar didesnę regresiją. Būtent tai ir gali įvykti, jei JAV Prezidentas, dėl savo ribotos patirties užsienio ir saugumo politikos srityse, kartos tas pačias klaidas, kurios buvo daromos B. Clintono valdymo laikais.

Norėdamas realių pokyčių tarptautinėje erdvėje, B. Obama pirmiausiai privalo tinkamai užbaigti tai, ką pradėjo ir ko nebaigė G. W. Bushas – stabilizuoti Iraką ir Afganistaną. Šio uždavinio įgyvendinimo sėkmei G. Busho administracija paskutiniaisiais savo darbo metais padėjo didžiules pastangas, todėl nesiremti tuo, kas jau pasiekta, būtų neatleistina klaida. Galų gale nutrūktgalviškumas ir radikalus poslinkis į kairę JAV užsienio ir saugumo politikoje būtų pražūtingas pirmiausia toms dviems valstybėms, kuriose savo kraują lieja ne tik JAV, bet ir jos sąjungininkių kariai.

O kalbant apie Jemeną, neabejotina, kad dar vieną karą Artimuosiuose Rytuose JAV visuomenė ir biudžetas pakeltų labai sunkiai. Būtina ieškoti efektyvių alternatyvų, tačiau tik vienos rūšies galios panaudojimas neduos reikiamos naudos. Todėl neatmesčiau galimybės, kad Jungtinės Valstijos naudodamos kompleksines priemones ir nesiveldamos į platesnį konfliktą, kartas nuo karto galėtų pasiųsti savo karinės oro pajėgas paremti Jemeno Vyriausybės kovą prieš šalyje įsikūrusius radikaliuosius islamistus.