Mantas Adomėnas: Konservatizmo kilmė ir esmė (I)

Moksleivių Akademija Civitas. 2010 sausio 13 d.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama pirmoji paskaitos dalis, kurioje kalbama apie konservatizmo ištakas bei pagrindines konservatyviąsias nuostatas: politinės bendruomenės istoriškumą, antiutopiškumą, realizmą žmogaus prigimties atžvilgiu bei pozityviąją laisvės sampratą.

Konservatizmo nereikia painioti su faktu, kad viena iš partijų Lietuvoje turi savo pavadinime žodį „konservatoriai“. Ideologinės nuostatos ne visada atitinka praktinės politikos laikysenas, ir tai galioja visoms partijoms. Vis dėlto ideologijos santykis su konkrečia partija yra pernelyg platus klausimas, į kurį šiandien nesileisiu.

Vienas dalykas, kurį reikia žinoti apie konservatizmą, yra tas, jog konservatizmas, kitaip negu liberalizmas / naujoji kairė / senoji kairė, yra labai sunkiai universalizuojamas. Jeigu paimsime skirtingas šalis, tai konservatyvioji mąstymo ir politinio veikimo srovė jose skirsis kur kas labiau – ir tie skirtumai yra esminiai – negu, pavyzdžiui, socialdemokratijos ar liberalizmo atšakos. Šios yra kur kas lengviau perkeliamos per valstybių sienas ir yra linkusios sintezuotis į vieningą ideologiją, kuri gali nesunkiai būti “išversta” iš vienos kalbos ar kultūros į kitą. Tai nėra savaime blogas dalykas, nes, tarkime, krikščionybė, kurią aš laikau labai geru dalyku, taip pat yra nesunkiai universalizuojama. Tuo tarpu konservatizmas toks nėra. Tai susiję, viena vertus, su jo kilme, o kita vertus – su jo esme. Kaip jau pats pavadinimas sugestijuoja (beje, conservare lotyniškai reiškia ne „konservuoti“, kaip kad dažnai manoma, bet „sergėti“), konservatizmas yra atsakas į kažką; tai nėra pozityvi ideologinė laikysena, kaip liberalizmas, kuris grindžiamas (ir pavadinime tai irgi girdėti) išlaisvinimo nuostata. Konservatizmas save apibrėžia negatyviai – ne kaip savarankišką turinį, bet kaip kažko sergėjimą. Tai aiškėja žvelgiant į konservatizmo raidą: jis atsiranda kaip atsakas į istorinius įvykius, pirmiausia į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, XIX a. revoliucinius įvykius, marksizmą ir galiausiai totalitarinių diktatūrų patirtį. Bet pirmiausia tai yra atsakas, sergėjantis atsakas. Bendriausia prasme konservatizmas yra reakcija žmonių, kurie nori išlaikyti tradicinę visuomenės sanklodą ir jos moralinį audinį, sergstint jį nuo išorinių kataklizmų.

Aiškia, sąmoninga konservatizmo pradžia gali būti laikoma reakcija į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją. Kiekviena valstybė ir visuomenė į išorinius iššūkius reagavo savaip. Didžioji Britanija ir Prancūzija suformulavo intelektualinį atsaką į šią revoliuciją; šiose šalyse susiformavo atskiros konservatizmo tradicijos. Didžiojoje Britanijoje tai pirmiausia sietina su Edmundo Burke‘o figūra. Šis mąstytojas pradėjo nuo liberalių pažiūrų, tačiau patyrė sukrėtimą stebėdamas, kaip vyksta visiškas vertybių perkainojimas ir absoliutus socialinės tvarkos apvertimas. Burke‘as itin skeptiškai ir įtariai vertino šį utopinį bandymą sukurti naują visuomenę, nepaisant jokių anksčiau egzistavusių socialinių ryšių ir paveldėtų vertybių. Prancūzų švietėjai bandė panaikinti patį istoriškumo principą, manydami, jog galima taip paprastai imti ir nubraukti ankstesnę visuomenę ir sukurti naują. Istoriją, pasak jų, galima pradėti nuo nulio. Burke‘o reakcija yra paprasta: tokie „projektai“ neįmanomi ir pasmerkti žlugti, jie daro žmones nelaimingus. Pasak jo, ignoruodama istoriškumą bendruomenė (ar valstybė) atmeta patį politiškumo ar net tam tikrą bendruomenės konstitutyvinį principą, kurį Burke’as įvardija kaip kontraktą tarp mirusiųjų (tų, kurie jau buvo), gyvenančiųjų ir gimsiančiųjų (tų, kurie dar ateis). Valstybė nėra tik vienu momentu egzistuojantis sinchroninis pjūvis. Tai yra istorijos visuma, kurios nei pradžios, nei pabaigos nežinome.

Vis dėlto Burke‘o atsakas į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją plaukia iš jo angliškosios patirties, yra jos sąlygojamas, todėl yra nuosaikesnis ir artimesnis mūsų patirčiai, nei ta atšaka, kuri susiformavo Prancūzijoje. Čia konservatizmas siejamas su normalios, ikirevoliucinės tvarkos atkūrimu. Prancūzijos konservatorių–reakcionierių požiūriu, Prancūzijos revoliucija paneigė Dievo sankcionuotą, pašventintą tvarką, kurią simbolizuoja karaliaus ir Bažnyčios, arba sosto ir altoriaus, sąjunga. Taigi Prancūzijos konservatizmas yra radikalesnis, pirmiausia sietinas su restauraciniais Burbonų siekiais ir katalikiškąja reakcija, kurios žymiausi atstovai – Josephas de Maistre‘as bei Louis de Bonaldas. Kaip matome, reakcija į tą patį įvykį skyrėsi priklausomai nuo konkrečios valstybės kultūrinės patirties. Todėl žymiausi XX a. konservatizmo teoretikai visuomet pabrėždavo, kad konservatizmas neturi kažkokios vienos nedalomos esmės. Reikia suvokti, jog Austrijos konservatizmas nebus tapatus Lietuvos, Prancūzijos ar JAV konservatizmui. Konservatizmas yra skirtingų istorinių ir socialinių tapatumų išsaugojimo pastanga.

Taigi, ką teigia konservatizmas? Pirmiausia, konservatoriai tiki politinės bendruomenės istoriškumu – tą jau šiek tiek aptariau; valstybė ar kiti socialiniai ryšiai nesukuriami čia ir dabar, jie yra paveldėti ir bus perduoti. Vertybės taip pat nėra arbitralus pasirinkimas, tai yra sudėtingas ir daugiasluoksnis dialogas su tradicija bei pasirengimas ją perduoti. Michaelas Oakeshottas, XX a. konservatyvus mąstytojas, įvardijo individo vaidmenį moralinių  ir politinių idealų plotmėje kaip kalbos vartotojo arba poeto vaidmenį. Jis paėmė pačią konservatyviausią terpę – kalbą – kaip tarpinį sandą prilyginimui sukurti. Oakeshottas sakė, kad talentingas politikas perkeičia savo visuomenės vertybes ir paskatina atrasti naujas prasmes, lygiai kaip ir poetas atranda naujas prasmes kalboje ir priverčia jas suskambėti naujais garsais. Čia šis prilyginimas yra labai svarbus. Poetas neišranda žodžių – jis juos paveldi, kaip paveldi ir gramatikos taisykles. Jis gali jas laužyti ir modifikuoti, kaip tą daro modernistai, tačiau jis privalo remtis baziniu kalbos paveldu. Modifikuodamas kalbą poetas vis tiek remiasi šiuo paveldu kaip savotišku horizontu ir viliasi savo kūrybą palikti ateities kartoms (joks poetas neįsivaizduoja savęs kaip paskutinio skaitytojo). Taigi Oakeshottas užčiuopia labai svarbų dalyką – moralės ir politikos istoriškumą. Neįmanoma susikurti vertybių iš nieko, kaip ir neįmanomas vakuume kuriantis politikos genijus. Šia prasme menas, kaip ir politika, yra nuolatiniame dialoge su tradicija. Bandymas tradiciją neigti, kaip žinia, veda į labai pavojingus eksperimentus. Antiutopiškumas, grandiozinių visuomenės pertvarkymų atmetimas yra pamatinis konservatizmo bruožas. Simptomiška tai, jog autoritariniai projektai vangiausiai buvo įgyvendinami ten, kur buvo stiprios tradicinės visuomeninės sąrangos, kurių politinė išraiška, be abejonės, yra monarchija. Taigi antiutopiškumas – antra svarbi konservatizmo nuostata.

Trečias konservatizmo bruožas – realizmas žmogaus prigimties atžvilgiu. Tai krikščioniška nuostata, kad žmogus yra iš esmės pažeistas. Blogis yra neišvengiamas žmogaus veiksmų šalutinis produktas. Ką tai reiškia praktinėje politinėje plotmėje? Pirma: utopijos yra neįmanomos. „Komunistinis rojus“ ir panašūs utopiniai projektai yra neįmanomi dėl žmogaus polinkio į nuodėmę, kuris pasireiškia tais atvejais, kai žmogus vietoje gėrio pasirenka blogį. Be abejo, visiems norėtųsi tikėti, jog galima sugalvoti ir pritaikyti žmonijai tokį visuomenės sutvarkymo modelį (pavyzdžiui, laisvąją rinką), kuris viską išspręs. Deja, Francio Fukuyamos pranašauta „istorijos pabaiga“ taip ir neatėjo, laisvoji rinka neišsprendė visų problemų, kai kurias tik pagilino. Taigi tie konservatoriai, kurie rašė apie prigimtinę žmogaus nuodėmę, buvo ištikimesni tikrovei ir realiai istorijos eigai.

Realizmas žmogaus prigimties atžvilgiu susijęs su požiūriu, jog žmogus negali būti be galo tobulinamas. Viena iš totalitarizmo nuostatų buvo ta, jog galima išauklėti „naująjį žmogų“, kuriam nebebus būdingos senosios ydos, tokios kaip išnaudojimas, savanaudiškumas, godumas, žmogžudiškas impulsas. Konservatoriai nuo Burke‘o laikų sako, jog šitaip žmogaus prigimties pakeisti nepavyks, nes žmogus visada sugebės šias ydas iš naujo savyje atrasti. Kaip sakė vienas lietuvių kunigas, atsakydamas į progreso, kuris neva neišvengiamai atves į visuotinį rojų, propagandą, “Nieko naujo čia niekada nebus – žmonės visada meluos, vogs ir ištvirkaus”. Taigi žmogaus prigimties netobulumas politinėje plotmėje reikalauja tam tikro realizmo ir santūrumo siūlant tokius „viską išsprendžiančius“ sprendimus. Todėl natūralu, jog konservatorius, norėdamas spręsti visuomenės problemas, kalbės ne apie valstybės struktūrą kaip mechanizmą, bet apie žmogaus charakterį ir vertybes. Mes Seime labai dažnai pasiduodame šiai ydai: galvojame, kad problemų priežastis yra ta, jog blogi yra įstatymai, arba kad tam tikrai problemai dar nėra atitinkamo įstatymo. Mąstome, jog vos tik atsiras įstatymas, problema automatiškai išnyks jau tą pačią sekundę. Pavyzdžiui, norėdami sumažinti žūčių keliuose skaičių, sumažiname alkoholio vartojimo normą ir manome, kad žmonės nebesės girti už vairo ir nebežus keliuose. Bet taip nėra – visuomet atsiras grupė žmonių, kurie nusižengti norės labiau nei paklusti įstatymui ar savisaugos instinktui. Tai ir yra tas žmogaus prigimties plyšys, apie kurį kalba konservatoriai. Tuo tarpu liberalams būdingas požiūris, jog sukūrus tobulą struktūrą blogis išnyks ir visuomenė eis nevaržomu tobulėjimo keliu. Dalis tiesos tame yra, įstatymus tobulinti ir šalinti jų spragas reikia, bet visada yra riba. Apie ją ir kalba konservatoriai. Jie siūlo ugdyti moralinį žmogaus charakterį pagal tam tikras vertybes ir mokytis elgtis tam tikrais būdais. Taigi svarbiausia yra ne įstatyminė bazė, o nuoseklus savo atžalų ugdymas, mokant juos atsakomybės, ištikimybės, atkaklumo, darbštumo, drąsos, nuolankumo bei kitų pamatinių dorybių. Vėlgi, ir čia konservatoriai yra realistai – toli gražu ne visada pavyks tinkamai išauklėti žmones ir tikrai niekada pasaulis nebus tobulas. Tačiau stengtis reikia. Socialdemokratai šioje vietoje mano, jog tinkamai perskirsčius turtą visi taps laimingi ir nusikaltimų šiame žemiškame rojuje nebus. Patikėkite, bus – netgi Švedijoje. (Tarp kitko, Švedijoje nusikaltimų lygis žemas ne dėl teisingai sutvarkytos mokesčių sistemos, o todėl, kad XIX amžiuje ten už pakankamai nedidelius nusižengimus kapodavo rankas – tačiau tai jau kita tema.)

Paskutinė konservatorių savybė, apie kurią norėjau pakalbėti, yra laisvės samprata. Kaip žinia, Isaiah Berlinas yra apibrėžęs dvi laisvės sampratas – pozityviąją ir negatyviąją. Negatyvioji laisvė yra „laisvė nuo“, t.y. nuo išorinių apribojimų ir suvaržymų, tiek ideologinių ir politinių, tiek moralinių ir religinių; ji reiškia individo autonomiją pačiam priimti sprendimus. Pozityvioji laisvė yra „laisvė į kažką“, pvz., laisvė turėti darbą, laisvė save įgyvendinti per kūrybinius projektus, laisvė siekti išganymo per tikėjimą ir t.t. Liberalai pasisako už negatyviąją laisvę, t.y. laisvę nuo suvaržymų. Liberalų problema ta, kad jie nieko nesako piliečiams apie tai, kaip išmokti ta laisve naudotis. Konservatoriai savo ruožtu sako, kad negatyvioji laisvė yra tik pusė reikalo, nes būtina suprasti, kaip tą laisvę realizuoti. Šį skirtumą galima iliustruoti vienu pavyzdžiui. Kai Sąjūdžio mitinguose žmonės stovėjo su plakatais, ant kurių buvo užrašyti šūkiai „Už laisvę“, „Už Lietuvos laisvę“, „Už mūsų ir jūsų laisvę“, tai laisvė tuomet buvo suvokiama kaip negatyvi laisvė, t.y. laisvė nuo sovietinės priespaudos, nuo komunistinės ideologijos ir pan. Galų gale tuo metu toks aktualus politinis nepriklausomybės idealas irgi pagrįstas negatyvios laisvės samprata: nepriklausomybė – tai laisvė nuo išorinių suvaržymų. Tačiau kai jau laisvę įgijome, atėjo laikas apmąstyti, o kaipgi ją panaudoti, realizuoti. Užsienio politikoje dar žinojome, ką veikti – persiorientuoti iš sovietinės sistemos į Vakarų, demokratinę, išvyti sovietinę kariuomenę ir pan. Užtat niekas deramai negalėjo pasakyti, kaip atgautą laisvę realizuoti viduje, pačios valstybės ir jos moralinio audinio kūrime. Ir tas nežinojimas, kaip laisve naudotis, kaip kurti valstybę, visuomenę ir savo gyvenimus ja naudojantis, vedė prie nusivylimo laisve ir prie jėgų, atstovaujančių sovietinei Lietuvai, išrinkimo 1992 m. Lemiamas veiksnys, mano nuomone, buvo netikrumas naujos tikrovės akivaizdoje ir nostalgija Sovietų Lietuvoje vyravusiai jaukiai ir savotiškai patogiai būsenai, kai nereikia pačiam rinktis, naudotis savo laisve.

Taigi, konservatorių nuomone, pozityvi laisvė yra ne mažiau svarbi nei negatyvi. Standartinė šio skirtumo iliustracija: ar laisvesnis yra taisyklingai pianinu grojantis profesionalas, ar bet kaip klaviatūrą maigantis mėgėjas? Konservatorių nuomone, laisvesnis yra pirmasis. Taigi pozityvioji laisvė neatsiejama nuo įgūdžių formavimo bei taisyklių, padedančių laisvę realizuoti, įsisavinimo. Liberalai, remdamiesi negatyviąja laisvės samprata, atmeta pozityviąją, sakydami: „Nereikia jokių taisyklių! Kiekvienas iš jūsų pats geriau žinote, kaip laisve naudotis.“ Liberalams bet kokia užuomina apie dorybių ugdymą ir pamatinių vertybių pripažinimą reiškia laisvės suvaržymą. Konservatoriai, kalbėdami apie laisvę, pabrėžia mokymosi aspektą – norint laisvę realizuoti, reikia mokytis iš tradicijos. Pavyzdžiui, norint turėti laimingą šeimą, reikia išsiugdyti pastovumo, ištikimybės, tiesos sakymo, tam tikro altruizmo vertybes. Konservatizmas būtent ir pabrėžia, kad charakterio ugdymas ir „įaugimas“ į tradiciją yra tai, kas suformuoja pilnavertį žmogų, pajėgiantį naudotis savo laisve.

O kaip gi yra su laisva valia ir paveldėjimu? Štai liberalai mėgsta akcentuoti, kad tauta yra asmens pasirinkimo klausimas, tuo tarpu vokiečių romantikai kalbėjo, jog tautos tapatybė yra žemėje, kalboje, etniniuose papročiuose. Yra labai gražus XIX a. pavyzdys apie etninius baltarusius, 1863 m. sukilėlius, kurie pasirinko būti lietuviais ir save laikė lietuviais, nes “tikėjo laisve ir gerbė Lietuvos Statutą”. Taigi yra du modeliai, kurių vienas tautą apibrėžia per visuomeninę sutartį, socialinį kontraktą, kitas – per paveldėjimą. Tad koks yra šių dviejų sampratų santykis? Konservatorių atsakymas būtų, kad vienodai svarbu ir viena, ir kita. Graikų poetas Pindaras yra suformulavęs tokią mintį: „tapk tuo, kuo esi, mokydamasis“. „Tuo, kuo esi“ reiškia paveldėtą momentą, apie kurį kalba romantikai; tai yra, kad tu jau gimei lietuviu, ir negali staiga nuspręsti tapti kažkuo kitu, gali tik apsimesti. Bet lietuviu „tapti“ tu gali tik „išmokdamas“, išmokdamas elgesio būdų, galų gale išmokdamas pasirinkti sąmoningai tą tapatybę, kurią gavai kaip tam tikrą paveldą. Žmogus per auklėjimą įauga į tradiciją ir vėliau ją gali pasirinkti kaip sąmoningas žmogus.

Bus tęsinys.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas