Mantas Adomėnas: Konservatizmo kilmė ir esmė (II)

Pirmoji dalis.

Tęsinys.

Jūsų dėmesiui – Seimo nario ir filosofo dr. Manto Adomėno paskaita apie konservatizmo kilmę ir pamatines vertybes. Publikuojama antra paskaitos dalis, kurioje kalbama apie lietuviško konservatizmo sampratą, religijos vaidmenį, apie postmodernų žmogaus prigimties suvokimą bei švietimo svarbą. Taip pat atsakoma į moksleivių klausimus.

O kaip yra su lietuvišku konservatizmu? Tiesos, apie kurias kalbėjau anksčiau, yra būdingos lietuviškajam konservatizmui kaip ir bet kuriam kitam, bet kiekviena konservatizmo atmaina formuoja savo nuostatas iš savo valstybės bei tautos tradicijos ir istorinės patirties. Konkrečios šalies ar tautos konservatizmas tampa atsaku į jos savitą istorinę patirtį. Lietuviškajam konservatizmui šiuo atžvilgiu yra itin būdingi ir svarbūs du elementai.

Pirmasis elementas būtų paradoksali mūsų valstybingumo patirtis. Paradoksali ta prasme, kad pastaruosius du šimtus metų Lietuvos valstybingumas buvo atimtas, o nepriklausomybė tebuvo trumpas blyksnis istorijoje. Todėl lietuviškas valstybingumas buvo daugiau išreiškiamas per pastangas atgauti nesamą valstybingumą, negu per turimą valstybingumo patirtį. Kitaip tariant lietuvių valstybingumo siekis buvo kur kas aiškiau išreiškiamas per XIX a. sukilimus, knygnešių veiklą, vėliau per XX a. partizanų ir disidentų judėjimą, negu per tuos trumpus epizodus, kai valstybingumas išties egzistavo. Tad tai yra metafizinė duotybė, kai žmonės žino, kad turi valstybingumo siekti, nors ir nežino, kaip atrodo to dalyko patirtis. Dauguma žmonių, kurie stovėjo Sausio 13-ąją prie parlamento rūmų žinojo, kad savos valstybės reikia siekti, nors neturėjo gyvos valstybingumo patirties, nežinojo, ką reiškia gyventi nepriklausomoje valstybėje. Taip pat valstybingumo patirtyje yra svarbu ir LDK valstybingumo patirtis, kurią kiekviena sukilėlių karta vis kitaip transformavo, kol galiausiai ji tapo neatpažįstama – buvo prieita prie etnografinės valstybės idėjos.

Kitas elementas yra mūsų priklausomybė krikščioniškajai Vakarų Europos civilizacijai. Mes turime pirmiausia prisiminti, kad Lietuva yra labiausiai į rytus nutolusi katalikiška valstybė. Ir buvimas tokiame paribyje suformavo labai aiškią orientaciją: religinėje plotmėje mes pabrėžėme savo katalikiškumą prieš Rytų krikščionis – stačiatikius, tuo tarpu politinėje plotmėje akcentavome žmogaus laisvių ir demokratijos idėjas prieš rytų despotiją ir satrapišką valdymą. Tai ir būtų antrasis lietuviškojo konservatizmo sandas – civilizacinės orientacijos į Vakarus pabrėžimas.

Krikščionybė ir konservatizmas yra glaudžiai susiję. Konservatizmas be religijos yra įmanomas, bet konservatizmas neišvengiamai remiasi moraline sankloda, kurią suformavo religinės struktūros, nes moralinė visuomenės sankloda neatsiranda savaime, ji atsiranda iš transcendentinės sankcijos.

Tačiau jeigu kalbame apie religijos ateitį, tai galime tarti, kad religija jokiu būdu nesitraukia. Į šį klausimą galima pažvelgti ne per religijos kaip tokios prizmę, o per idealizmo ir pragmatizmo paradigmą. Idealizmo paradigma, kuri yra pagrįsta transcendentinėmis vertybėmis, pastarąjį pusšimtį metų Vakaruose buvo atmetama kaip nerealistiška. Bet dabar mes matome, kad tos valstybės, kurios pragmatiškai ir egoistiškai susitvarkė savo gyvenimą, turiu omeny Vakarų valstybes, patiria ir labai aiškiai apibrėžtų pragmatinių sunkumų. Vaikų gimstamumas menkas, populiacija sensta, dirbti žmonės nebenori ir valstybės tampa vis labiau priklausomos nuo iš išorės įsivežamos darbo jėgos. Tą patį mes matome ir kitose plotmėse, kurios yra veikiamos reliatyvizmo. Susilpnėja valstybės galimybė priimti bendrus politinius sprendimus, greitai ir veiksmingai reaguoti į išorinės aplinkos pokytį, kadangi visi klausimai paskęsta begaliniuose ginčuose, nebėra solidarumo ir bendro veikimo. Čia tik menkas pjūvis, kuris parodo, kas atsitinka valstybėms, kurios atmeta aukojimosi ir pareigos idealus. Šituo pavyzdžiu norėjau pasakyti štai ką: visuomenės, kurios išlaikė moralinę sanklodą, ilgainiui pasirodo esančios stipresnės ir atsparesnės, o tos, kurios atsisakė bendro sutarimo dėl vertybių, pasidaro silpnesnės ir jas pakeičia tos tautos, žmonių grupės, kurios išlaikė bendro veikimo principus. Todėl kai mes nagrinėjame religijos klausimą, matome, jog ji traukiasi tik iš Europos, Kanados ir JAV rytų pakrančių valstijų, niekur kitur ji nesitraukia. Skęsta tik mūsų laivas, tačiau tai mums, žvelgiant iš savo perspektyvos, neišvengiamai atrodo kaip visuotinė pasmerktis.

Jūs minėjote, kad konservatoriai suvokia žmogų per teologinę sampratą, kuri apibrėžia, kad žmogus yra prigimtinės nuodėmės suteptas. Bet šiuo metu mes matome postmodernaus požiūrio įsigalėjimą – viena vertus mechanistinį, kuris redukuoja žmogaus prigimtį į ekonominius įnorius, kita vertus žmogus vis dažniau yra sulyginamas su gyvūnu. Tokios minties geriausias pavyzdys yra gyvūnų teisių judėjimas. Tad ką Jūs galėtumėte pasakyti apie tokią postmodernią žmogaus sampratą?

Atsakyti galima dviem būdais. Juk jeigu priimame tokią sampratą, kad žmogus tėra neuronų, genų, raumenų, kaulų darinys, tai pripažįstame, kad visos moralės normos neegzistuoja. Tad kodėl tada mes tada turime laikytis dorovės nuostatų, įstatymų? Kas mums trukdo nudėti tą, kuris bando įpiršti tokį mechanizmą? Juk jo paties siūlomos taisyklės tokio dorybingo susilaikymo nepaaiškina ir nepagrindžia. Tai yra praktinis ironiškas požiūris.

Bet už to glūdi filosofinis argumentas. Mes galime žavėtis teorijomis apie savanaudį geną arba visagalį determinizmą, kuris mus priverčia daryti vienokius ar kitokius veiksmus, bet jeigu norime pereiti gatvę, ir išsaugoti savo geną, tai mums labai svarbu, jog kelių eismo taisyklėmis naudotumėmės ne vien mes, bet ir kiti. Ir jeigu mes norime išsiimti pinigų iš bankomato tam, kad išlaikytumėme savanaudišką geną, tai mums yra labai svarbu, kad žmogus stovintis eilėje, savo savanaudišką geną sutramdytų, ir čiupęs mums iš rankų pinigus nepabėgtų.

Kitaip tariant, mes turime labai aiškiai regėti, kas yra pirminė tikrovė, kuri nulemia – galbūt ne visais atvejais, bet fundamentalia prasme – mūsų gyvenimą ir elgesį. O tai yra moralės normos, įstatymai, elgesio modeliai, kurie yra atpažįstami graikui, bet kažkodėl neatpažįstami XX a. biologui. Nenoriu ginčytis su jais kaip mokslininkas, nes man kaip politiniam gyvūnui pirminė tikrovė yra tai, kad aš jums pažadėjau atvykti 18 valandą, nors mano savanaudiškas genas man sakė, kad kur kas maloniau būtų pasilikti namie. Mes galime džiaugtis postmodernia žmogaus samprata, bet neįmanoma pagal ją gyventi.

Jūs minėjote, kad konservatoriai pasisako už ugdymo susiejimą su vertybių diegimu ir minėjote, kad tuo turėtų užsiimti šeima bei švietimo įstaigos. Tačiau vis tiek užauga daug amoralių piliečių. Tad kas šiuo atveju kaltas: ar švietimas nesiremia dorovinėmis nuostatomis, ar problemų yra su šeimos institucija?

Kai jūs sakote, kad švietimas nesiremia moraliomis idėjos, ši mintis tampa paslėptu bandymu mąstyti struktūriškai, t.y. kad reikia kažką pakeisti švietimo sistemoje, ją pataisyti, „įdėti“ tas morales idėjas ir sistema taps savaime gera. Ir tuo rėmėsi mūsų švietimo kaita per pastaruosius 15 metų. Buvo manoma, kad jeigu mums trūksta pilietiškumo, reikia įvesti pilietinių pagrindų kursą. Trūksta moralės? Reikia sustiprinti dorinį ugdymą (nors tai ir nebuvo padaryta). Kitaip tariant, instrumentalistinis požiūris teigtų, jog perskaitęs „piliečio atmintinę“ tapsi tobulu piliečiu. Yra daug nuostabių žmonių, kurie eina dirbti į mokyklą, bet žvelgiant į bendrą vaizdą matyti, kad platesne prasme ji yra nustekenta: dėl žmonių, galinčių būti moraliniais autoritetais, stygiaus, dėl auklėjimo struktūros suirimo, dėl supančios visuomenės aplinkos. Moraliniai autoritetai mokykloje paplitę kur kas mažiau, negu norėtume. Be mokytojo, kaip moralinį pavyzdį skleidžiančios asmenybės, negali būti perteikiama moralinė nuostata. Moralinė nuostata yra anapus verbalizacijos, ji perduodama pavyzdžiais.

Pamėginkime jūsų klausimą perkelti į politiką. Kaip atsiranda geras politikas? Pavyzdžiui, palyginkime visų nepriklausomos Lietuvos Seimų sudėtis su vidutiniška dabartine Didžiosios Britanijos parlamento sudėtimi. Paaiškės, kad šie žmonės yra išaugę iš labai senos politinės tradicijos, jie turi tam tikrus veikimo, kalbėjimo, įtikinėjimo, klausymo ir išklausymo įgūdžius, galų gale yra atrinkti didžiulės atrankos būdu, kur kas didesnės negu Lietuvoje. O kaip tapti geru politiku Lietuvoje, kai tos tradicijos nėra? Čia joks politologijos kursas ar mokymai Seime nepadės. Norint tapti politiku reikia ugdytis ilgą laiką, stebėti gero politiko veikimą, kokius jis priima sprendimus, kaip jis formuluoja argumentus. Tai savotiškas pameistrystės darbas. Tačiau Lietuvoje tokių meistrų nėra arba jų labai reta. Tuomet lieka tik istorija arba kitų valstybių politika, nors ir ten didžių asmenybių dabar nėra pernelyg daug. O kalbant apie istoriją, tai ištisos politinių veikėjų kartos kadaise išaugdavo skaitydamos Plutarcho “Paralelines biografijas” arba Cicerono kalbas. Tokiu keliu ir siūlyčiau mokytis būsimiems politikams, o ne žvalgantis į dabartinį Seimą – tik tiek, kad dabar prie senųjų autorių dar galėtume pridėti Churchillo, Reagano kalbas.

O koks yra konservatorių santykis su ekonomika? Panašu, kad konservatoriai save pozicionuoja prieš liberalus moralinė plotmėje, bet ekonomikoje šios dvi ideologijos lyg ir sutaria. Šiuo atveju Lietuvoje – laisvosios rinkos klausimais. O kadangi pastarojo meto dauguma politinės darbotvarkės klausimų yra ekonominiai, konservatizmas tarsi ištirpsta ir lieka vien liberalizmo hegemonija. Ar tai netampa konservatizmo problema?

Minėjau, jog konservatizmas neturi jokių pozityvių doktrinų, susijusių, pavyzdžiui, su ekonomika. Tarkime, XIX a. konservatizmas reiškė ekonominį protekcionizmą, kas yra visiškai atvirkščia laisvajai rinkai. Laisvajai rinkai konservatizmas pradėjo pritarti XX a. antrojoje pusėje, tai sietina pirmiausia su Margaret Thatcher ir Ronaldu Reaganu. Nuo to laiko laisvoji rinka tapo savotiška konservatizmo dogma. Ji tapo tokiu galingu šūkiu, kad net kai JAV ir Jungtinėje Karalystėje atėjo kairieji, Billas Clintonas ir Tony Blair, jie aiškiai ėmė propaguoti „Trečiojo kelio“ politiką – socialiai jautrią, bet pripažįstančią laisvąją rinką. Laisvoji rinka buvo savotišku bendruoju principu iki krizės.

Pirmoji reakcija į krizę piršo mintį, kad globalizacijos ir pasaulinio kapitalizmo kryptis keisis. Bet paskui prasidėjo išlipimas iš krizės ir tie jausmai apsilpo. Bet įvertinant krizės pasekmes konceptualiai, tampa akivaizdu, kad laisvoji rinka buvo tapusi ne tik ekonomikos, bet ir moralinių nuostatų viešpataujančiu principu. Ekonominė tikrovė tapo pirmine tikrove ir nebuvo nuostatų, kurios galėtų riboti ekonomikos hegemoniją – pelno siekimas nebuvo varžomas jokių etinių impulsų, bendruomenė suiro kaip ekonominė terpė. Mitiniais “senais laikas” savo paskolą pasiimdavai iš banko, kuris būdavo už poros namų, bankininkas žinodavo kaip tau sekasi, todėl galėdavo realiai apskaičiuoti situaciją ir pareikalauti grąžinti paskolą esant reikalui ar neišduoti naujos.

Tad kokia yra alternatyva? Socialdemokratai nėra teisūs manydami, kad mes dabar pasuksime gerovės valstybės keliu. Tiesa, jog vyks atitolimas nuo laisvosios rinkos, bet tai nereiškia, kad mes sugrįšime į valstybinį reguliavimą, nors ir valstybės vaidmuo ir didės. „Istorija nesikartoja, istorija tik rimuojasi“, kaip sakė Markas Twainas. Vieninteliai konservatoriai, kurie kartojo, kad atsakymas šiuolaikinei valstybei yra ne laisvoji rinka, o socialinė rinkos ekonomika, buvo Vokietijos krikdemai, ir jų mintis verta išsitraukti į paviršių ir apsvarstyti.

Tai gal socialinė rinka ir būtų atsakymas į laisvąją rinką? Pavyzdžiui, garsūs konservatorių mąstytojai Russellas Kirkas ar Rogeris Scrutonas savo paskaitose ir tekstuose ne kartą yra minėję Wilhelmą Röpke, kuris kartu su Kondradu Adenaueriu pastatė ant kojų Vokietijos ekonomiką pokario laikotarpiu.

Kas šiame klausime mane gąsdina, tai toks mąstymas: istoriškai, tarkime, susiklostė, jog yra keletas ekonominių modelių, konkrečiu atveju laisvoji rinka ir socialinė rinkos ekonomika, ir jei mums nepavyksta susitvarkyti su vienu, tai mes staiga norime mestis į kitą pusę. Netgi nekreipiant dėmesio, kad tai pasiteisino prieš 50 metų. O gal yra kitaip, gal tiesa yra dar tik ateityje ir mes jos nežinome? Tiesa tai, kad kai kurie elementai galbūt sugrįš iš praeities, bet globalumas niekur nedings, tad ir prieš tai veikę modeliai dabar nebėra tinkami.

Su Lietuvos atveju yra dar sunkiau. Mes nesame pakankamai ekonomiškai nepriklausomi, kad galėtume kurti savo ekonominę paradigmą. Jeigu 1999 metų krizės metu mes žinojome, kad yra patikrinti ekonominiai receptai ir jų tiesiog reikia laikytis (ir mes išlipome iš krizės), tai ši krizė buvo ypač sunki, nes niekas nežinojo kaip tiksliai reikia elgtis.

Drauge tiesa ir tai, mes neturime pakankamai aukštos klasės specialistų. Neseniai buvau Krynicos forume. Tai buvo, kaip rašė Edwardas Lucas, savotiškas „poor man‘s Davos“ (vargšų Davosas). Forume buvo pora ekonomistų, Nobelio premijos laureatų, kurie kalbėjo apie krizės ateitį. Tame forume buvo ir Lenkijos ekonomikos ministras, kuris yra Harvardo ekonomikos profesorius. Tai jau visai kitokio masto figūra, jis gali kaip lygus su lygiais kalbėtis ir diskutuoti su kitais ekonomistais. O ar mes ką nors panašaus turime?

Ar jūs nemanote, jog reiktų mažinti konservatizmo įtaką, nes pasauliui reikia didelių globalinių reformų, kaip gamtos tarša, emigracijos mažinimas, o konservatoriams trūksta ryžto, juk jie yra status quo šalininkai?

Paimkime Didžiąją Britaniją ir JAV. Kada šiose valstybėse įvyko pagrindinės stambaus masto valstybės valdymo, ekonomikos, socialinės politikos ir pačios visuomenės sandaros reformos? Margaret Thatcher ir Ronaldo Reagano laikais. Nenoriu pasakyti, kad viskas ten buvo vien gerai, bet būtent Thatcher laikais visos pagrindinės valstybės įmonės buvo privatizuotos; ekonomika pertvarkyta į laisvosios rinkos principus; leido žmonėms, kurie gyveno socialiniuose būstuose, juos įsigyti, iš išlaikytinių jie tapo savininkais, ir panašiai. Pasekmė buvo ta, kad Jungtinės Karalystės ekonomika sustiprėjo. Panašių veiksmų ekonomikoje ėmėsi ir Reagano administracija, tuo pačiu metu įvykdytos ir sveikatos apsaugos sistemos bei socialinės rūpybos reformos. Taigi akivaizdu, jog ryškiausios reformos sietinos būtent su konservatyviais lyderiais.

Lietuvos istorija yra panaši. Kolūkių panaikinimas, 1999 metų krizės įveikimo reformos, aukštojo mokslo reforma buvo įgyvendintos konservatorių. Tad konservatoriai nėra priešiški reformoms, gal tik pavadinimas taip sugestijuoja. Konservatyvūs autoriai pabrėžia, kad kaita yra būtina. Britų konservatoriai mėgsta cituoti Lewis Carrollo Alisos frazę – „reikia labai greitai bėgti, kad išliktum toje pačioje vietoje“.

O kuo konservatorių pokyčių siekis skiriasi nuo liberalų ir kairiųjų nesiliaujamo progreso troškimo? Konservatorių reformos remiasi siekiu išlaikyti visuomenės sanklodą esmingai nepakitusią. Konservatoriai keičia mechanizmus, bet nekeičia vertybių.

Parengė Simas Čelutka ir Vilius Bartninkas