Krikščionybės ir Vakarų civilizacijos santykis
Kuomet XV-XVI a. Europos gyventojai pradėjo didžiąsias keliones į kitus žemynus, nei viename jų nesutiko civilizacijų, kurios europiečius galėjo pralenkti mokslo, ekonomikos ar socialinėje sferose (jau nekalbant apie karinę galią ir techniką). Tad kyla natūralus klausimas, kodėl Vakarų civilizacija vystėsi taip sparčiai, jog europiečiai, net ir susidūrę su gerokai senesnėmis civilizacijomis, šias jau buvo smarkiai pranokę. Technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“ – priešingu atveju techninė/mokslinė revoliucija būtų įvykusi ir kituose žemynuose (pažangai reikalingų materialinių išteklių būta beveik visur). Vadinasi, tokį kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra, t.y. spartų Vakarų civilizacijos iškilimą geriausiai būtų galima paaiškinti būtent iš religijos sąlygotų pokyčių perspektyvos. Techninis progresas vyko dėl socialinės bei ekonominės pažangos, kurią savo ruožtu skatino ne kas kita, kaip tikėjimas.
Kaip pabrėžia vienas svarbiausių XX a. religijotyrininkų, Mircae Eliade, vienas iš judėjo-krikščioniškosios pasaulėžiūros išskirtinumų – tiesinė laiko samprata. Čia laiko dimensija įgauna pradžios-pabaigos sąvokas, atsisakoma ciklinio laiko sampratos, nebelieka mitologinio laiko kartojimo religinių švenčių metu. Išnyksta suvokimas apie dievus, išmokiusius žmones sėti, pjauti ar gaminti valtis – žmogus suvokia, kad to išmoko pats; nebelieka kosmogoninių mitų pakartojimo periodinių švenčių metu. Tiesiniame laike progresas įgauna žymiai didesnę reikšmę, kadangi suprantama, jog įvykiai nesikartoja ir tai, kas jau buvo, neįvyks dar kartą, kad žmonių palikuonys gyvens kitaip, nei jų protėviai ir taip progresas tampa natūraliu procesu.
Iškart būtų galima nujausti logišką prieštaravimą – juk tiek Judaizmas, tiek ir Islamas, kaip religijos, turinčios tiesinę laiko sampratą, taip pat turėjo lemti nekrikščioniškų civilizacijų iškilimą. Tačiau būtina prisiminti, kad iš didžiųjų monoteistinių religijų krikščionybė yra labiausiai ortodoksinė – pirma akcentuojanti doktrinos svarbą. Judaizmas bei Islamas yra daugiau ortopraksinės religijos, didesnę reikšmę teikiančios praktikai, o ne doktrinai. Krikščionybės dėmesys doktrinos vystymui ir tobulinimui skatina progresą, kuris savo ruožtu neapsiriboja vien teologine sfera, bet persipina ir su kitomis: ekonomine, moksline, socialine.
Pavyzdžiui žmogaus teisių stiprėjimas ir laisvėjimas prasidėjo būtent Europoje, o šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino laisvos valios doktrina bei moralinės žmonių lygybės dogma. Būtent Katalikų Bažnyčia inirtingai priešinosi vergovei bei siekė įtvirtinti socialinius santykius be jos: nors žmonės socialinėje sistemoje ir užima skirtingas padėtis, santykiai tarp jų turi būti pagrįsti abipusio teisingumo principais. Dėl šios priežasties Europoje gana greitai pasiekta vergovės pasmerkimo, o XVI a., vos ėmus kolonizuoti kitus žemynus, buvo pasmerktas ir vietinių gyventojų vertimas vergais (šio bažnytinio nurodymo nesilaikantiems tikintiesiems grėsė ekskomunika). Toks požiūris į visuomenę, individą bei laisvę lėmė laisvesnės visuomenės Vakaruose susiformavimą, o tai savo ruožtu paskatino ir ekonominį suklestėjimą.
Vis dėlto Renesanso ir ypač Apšvietos laikotarpiu buvo stengiamasi kiek galima labiau supriešinti tariamą Viduramžių tamsumą bei prietaringumą su tuometiniu sekuliarumu. Būtent tuo metu ir įvyko lūžis, pereinant iš kultūros į civilizaciją (pirmasis šias dvi sąvokas panaudojo J. G. Herderis, jas sėkmigai pritaikė ir Oswaldas Spengleris savo garsiajame veikale Der Untergang des Abendlandes). Kaip teigia Rogeris Scrutonas, kultūra čia suvokiama kaip civilizacijos raidos etapas plačiąją prasme, kuomet egzistuoja sakralumas ir bendruomeniškumas. Bendruomeniškumas jungia individus ne tik esamame laike, bet ir su mirusiaisiais, ateities kartomis – čia sakralumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Bendruomenė įgauna laiko dimensiją ir taip akcentuoja glaudesnius tarpusavio ryšius bei leidžia išlaikyti nekintančias vertybes. Civilizacijos etapas kiek skiriasi: pastarajame dominuoja sekuliarumas ir visuomeniškumas, o pačią kultūrą išstumia technologinis progresas. Gyventi visuomenėje, tai lyg gyventi svetimam tarp svetimų – šis Apšvietos laikotarpio lūžinis momentas žymi ir negrįžtamą civilizacijos posūkį žlugimo link.
Modernioje sekuliaroje visuomenėje ypač giliai įsišakniję mitai, kurių dauguma kyla iš jau minėto Apšvietos laikotarpio. Pastarieji mitai supriešina religiją ir mokslą, Viduramžius vaizduoja kaip visiškos stagnacijos laikotarpį. Visgi mokslas, koks jis suvokiamas šiuolaikine prasme, gimė būtent krikščioniškoje Europoje tais pačiais „tamsiais prietarų ir religijos“ laikais. Įsitikinimas, kad žmogus, norėdamas pažinti pasaulį, turi atrasti dėsnius ir jais remtis, taip pat susiformavo būtent to meto Europoje, kur teorijos ir empirikos susiejimas leido mokslui vystytis, sukūrus teorijas, galinčias paaiškinti aplinkinį pasaulį. Juk pirmieji universitetai taip pat buvo krikščioniškos institucijos. Nors tuomet svarbiausia disciplina laikyta teologija, tačiau šis faktas nedarė tikrų kliūčių mokslo raidai. Kaip rašė Šv. Tomas Akvinietis, siekiant geriau pažinti dieviškuosius dėsnius, reikia remtis logika. Kitaip tariant, aiškinimas ir ryšių ieškojimas yra kelias į pažinimą, kuris yra skatintinas, nes leidžia geriau pažinti Dievo sukurtą pasaulį.
Kalbant apie kone mitinius „tamsiuosius amžius“, dažnai pamirštama, jog būtent tuo metu Europoje ėmė sparčiai plisti tokie mūsų laikais įprastai atrodantys dalykai, kaip akiniai ar šaunamieji ginklai. Svarbu ir tai, kad iš kitų civilizacijų perimtiems išradimams greitai buvo rasti nauji pritaikymo būdai. Tad priešingai, nei teigia giliai įsišaknijęs istorinis mitas, būtų galima tvirtinti, kad krikščionybės ir mokslo santykis Viduramžių Europoje nebuvo ir negalėjo būti negatyvus.
Dar viena svarbi Viduramžių naujovė – dirbtinės energijos panaudojimas. Europoje, kitaip nei likusioje pasaulio dalyje, buvo pradėti naudoti nauji gamtos teikiamos energijos išgavimo būdai, kurių pagrindinis buvo malūnai (malę ne tik grūdus, tačiau ir padėję atkovoti žemes, užlietas vandens). Malūnai naudoti ir daugelyje pramonės šakų – dėl šios priežasties gerokai išaugo gamybos produktyvumas. Viduramžiais įvyko ir agrarinė revoliucija, leidusi gerokai padidinti gaunamo derliaus kiekį – būtent tada atsirado trilaukė sėjomaina, o žemės ūkyje pradėti naudoti arkliai. Tokia ekonominė raida Europoje taip pat sietina su krikščionybe.
Verta pastebėti, kad Bažnyčia, leidusi egzistuoti ekonominei laisvei, padarė lemiamą įtaką besikūrusių visuomenių socialinei sanklodai. Nors ankstyvoji Bažnyčia neigiamai vertino prekybos būdu gautą pelną, tačiau jau pats Šv. Tomas Akvinietis rašė, kad į prekės kainą reikėtų įtraukti ne tik šiai pagaminti skirtas sąnaudas, bet ir pirkėjo norą prekę įgyti bei pardavėjo interesą šią prekę parduoti. Tokiu būdu pateisintas pelnas ir jo siekimas darė tiesioginę įtaką sparčiai ekonomiškai besivystantiems Vakarams.
Kapitalistinių (finansinių) centrų prototipais būtų galima laikyti taip pat krikščioniškas institucijas – vienuolynus. Nors egzistavo ir neturtingieji ordinai, pavyzdžiui, pranciškonai, visgi dauguma vienuolynų buvo gana gerai aprūpinti ar apsirūpinę ir užsiėmė ekonomine veikla. Vienuolynai rinkoje nuolat parduodavo savo ir pirkdavo kitų gaminamą produkciją. Specializuodamosi vienoje siauroje srityje bei samdydamos darbuotojus, vienuolijos sugebėjo stipriai sumažinti gamybos kaštus, o tai leido gauti dar didesnį pelną. Taigi pirmieji kapitalizmo židiniai buvo ne kas kita kaip krikščioniškos dvasininkų brolijos.
Būtent toks „pasaulietiškasis“ kapitalizmas, paplitęs Viduramžiais, dar XIII a. Italijos šiaurėje padėjo sukurti ekonomiškai klestinčius miestus. Verta pastebėti, kad klestėjimą ir ekonominį augimą tuo metu beveik išimtinai išgyveno tik tie miestai, kuriuose buvo užtikrinta sąlyginė laisvė, paremta teisingais valdovo-pavaldinių santykiais, savo ruožtu įtvirtintais būtent krikščioniškosios pasaulėžiūros. Tuo metu vietose, kur vis dar vyravo despotizmas (pvz. pietinėje Apeninų pusiasalio dalyje), ekonomikos augimu ir gerbūviu, panašiu į egzistavusį šiaurinėse žemėse, net nekvepėjo. Čia galima prisiminti (ir su juo nesutikti) Maxo Weberio puoselėtą įsitikinimą, kad kapitalizmas turėtų būti siejamas išimtinai su protestantizmu. Anot Fernando Braudelio, protestantiškosios šalys iš senųjų kapitalizmo centrų paprasčiausiai viską perėmė, pačios neišrasdamos „nei technologijų, nei verslo valdymo“, o Randallo Colinso teigimu, Europoje ir seniau egzistavo „protestantiška etika be protestantizmo“.
Kalbant apie kultūrinę „tamsiųjų amžių“ pusę, tereikia paminėti muzikos rašto atsiradimą bei tokius architektūrinius stilius, kaip romanika bei gotika – švietėjiškas požiūris į krikščioniškąją Europą čia galutinai nuvainikuojamas. Galiausiai „tamsiųjų amžių“ mitą galima sugriauti labai paprastu klausimu: jeigu „tamsieji“ laikai buvo tokie tamsūs, tai kodėl Europa jau XVI a. neturėjo nei vieno sau lygaus priešininko visame pasaulyje?
Ironiška, tačiau Apšvietos laikotarpiu atsiradęs moralinis nevaisingumas, savo civilizacijos iškilimo amžius leidęs apskelbti „tamsiais“, veda ne tik į dvasinį, tačiau ir fizinį bergždumą. Vakarų visuomenių senėjimas tėra akivaizdi šio fakto pasekmė. Iškreiptas požiūris į šeimą, kai atsisakoma natūralių, abipuse pagarba paremtų santykių, Vakarų civilizaciją stumia ne tik į sustabarėjimą, tačiau ir į vis gilėjančią dekadanso bedugnę. Įvairūs gnostiniai judėjimai, tokie kaip liberalizmas, marksizmas, pozityvizmas (ar begalė panašių), neigdami pamatinių vertybių transcendentinę kilmę ir užuot pripažinę egzistencinę moralės būtinybę, skatina priimti savipakankamumą, o į Dievo vietą be didesnių sentimentų stato žmogų. To padarinys – Vakarų visuomenes užvaldęs reliatyvizmas, tapęs naujųjų antivertybių, pažeidžiančių pačias mūsų civilizacijos išskirtinumo ir sėkmės šaknis, pagrindu. Deja, posūkis atgal nuo sekuliarumo prie sakralumo, o tuo pačiu ir grįžimas prie bendruomeniškumo, civilizaciniu mastu tampa nebeįmanomas. Vis dėlto būtina bent jau teisingai įvertini Vakarų civilizacijos ir krikščionybės vaidmenį pasaulio, o kartu ir mūsų pačių istorijoje – tik taip pavyks išsaugoti tai, ko dar nespėta sunaikinti.
Velniškai priešingai manau, sakyčiau nemažas stebuklas, kad tarp tų “tamsiųjų laikų” bažnyčios varžtų užgimė kažkoks minimalus mokslo proveržis, jokios loginės tokių įvykių sekos aš visai nematau, vėl gi priešingai, o tie židiniai, kurie ir užgimė atsirado ten, kur bažnyčia mažiausiai galios turėjo:) Ir iš viso jeigu jau viskas taip tobula buvo (na pamirškim inkvizicijas, čia aišku smulkmena), tai kodėl tuomet prancūzijos revoliucija taip sėkminga viską nušlavė ir atskyrė Bažnyčią nuo valstybės iki šių dienų, kartu sukurdama viską, kuo paremtas šiandieninis pasaulis. Man atrodo būtent tada atsirado tie straipsnyje minima pozityvi mąstysena, o vergovės pasmerkimai ar akiniai kažkaip kosmetiškai palyginus atrodo
http://www.st-edmunds.cam.ac.uk/faraday/CIS/Numbers/index.html
“tie židiniai, kurie ir užgimė atsirado ten, kur bažnyčia mažiausiai galios turėjo”
Gal galima būtų tiksliau?
Kitas dalykas, jei jau taip viskas buvo blogai ir atsirado tik stebuklo dėka, kodėl jokia kita civilizacija mokslo srityje negalėjo prilygti krikščioniškąjai Europai?
O apie mąstyseną patarčiau paskaityti Le Goffo “Un long Moyen Age”, ten yra keli interviu su juo socialinėmis temomis . Deja, nežinau ar i knyga išversta į lietuvių/anglų kalbas.
Na, čia jau beliktų netgi neatsakinėti argumentų kalba, o tiesiog priminti, jog universisteto studijos tam ir reikalingos, kad žmogus praplėstų savo žinių bagažą, o ne palaimingai užliktų tamsiame paauglystės mitų bei kontradiktyvių tiesų pasaulyje.
Nuo savęs šia tema siūlau paskaityti Haroldo Bermano “Teisė ir revoliucija”. ;]
>>Pavyzdžiui žmogaus teisių stiprėjimas ir laisvėjimas prasidėjo būtent Europoje, o šiame procese svarbų vaidmenį suvaidino laisvos valios doktrina bei moralinės žmonių lygybės dogma
Visiškai neteisingas teiginys. Tuo metu niekas laisvos valios neaukštino, buvo teisinga dievobaimingų valia ir klaidinga bedievių. Su lygybe lygiai tas pats. Popiežius, karaliai, kardinolai ir net eiliniai kunigai buvo dievo vietininkai žemėje, o visi kiti žemesnieji, todėl turėjo klausyti juos valdančių “dievo atstovų”.
O dėl akinių, malūnų ar dar kokių išradimų, tai išradimai vyko visais laikais. O jeigu jau tokie išsilavinę krikščionys buvo, tai kodėl nesugebėjo išlaikyti ir perimti dar Romėnų imperijos paliktų akvedukų, viešųjų pirčių ir kanalizacijos??? Tikrai daug žmonių būtų išgelbėję nuo užkrečiamųjų ligų.
O kas dabar pasakys, kiek graikų ir romėnų sukauptų žinių buvo sunaikinta perrašinėjant ar deginant rankraščius kurie neatitiko skelbiamų ideologinių tiesų???
Žinoma negalima pamiršti ir gerų dalykų, kuriuos padarė bažnyčia saugodama ir net šiek tiek plėsdama žinias tuos 5-6 šimtmečius, bet susieti mokslo raidą tik su krikščionybe, tai reikia labai jau lakios vaizduotės ir drąsos.
>>Visiškai neteisingas teiginys. Tuo metu niekas laisvos valios neaukštino, buvo teisinga dievobaimingų valia ir klaidinga bedievių. Su lygybe lygiai tas pats. Popiežius, karaliai, kardinolai ir net eiliniai kunigai buvo dievo vietininkai žemėje, o visi kiti žemesnieji, todėl turėjo klausyti juos valdančių “dievo atstovų”.
Visų pirma, tai rašau, kad žmogaus teisių stiprėjimas ir žmonių prasidėjo, o ne tapo tokiomis kaip, kad šiuo metu. Antra – Viduramžiais, priešingai nei Antikoje, nebelieka vergų klasės, o tai jau didelis žingsnis į priekį. Būtent čia ir svarbu tai, kad žmonės moraliai lygūs ir negali būti vertinami kaip prekė ar daiktas. Kaip minėjau ir tekste, toje pačioje Šiaurės Italijoje miestiečiai galėjo užsiimti verslu pakankamai laisvai be valdovų priespaudos, o miestų valdymui įtakos turėjo ir pirkliai, gildijų atstovai.
>> O dėl akinių, malūnų ar dar kokių išradimų, tai išradimai vyko visais laikais.
Taip išradimų būta, bet niekur nebuvo pasiektas toks techninio/mokslinio išsivystymo lygis kaip Europoje.
>>O jeigu jau tokie išsilavinę krikščionys buvo, tai kodėl nesugebėjo išlaikyti ir perimti dar Romėnų imperijos paliktų akvedukų, viešųjų pirčių ir kanalizacijos??? Tikrai daug žmonių būtų išgelbėję nuo užkrečiamųjų ligų.
Nesiginčiju, jog iškart po Romos žlugimo V a. sekė suirutės laikotarpis, tačiau anaiptol ne iki XV a. kaip teigia ne vienas istorikas. Padėtis ėmė stabilizuotis su Karolingų doinastijos pradžia, kuomet buvo atremta ir išorinė Islamo grėsmė bei su Karolio Didžiojo karūnavimu užsimezgė glaudesnis ryšys tarp pasaulietinės ir dvasinės valdžios. Natūralu, jog per tą suirutės laikotarpį buvo neįmanoma išsaugoti ir perimti visko, kas buvo sukurta Antikoje.
>>O kas dabar pasakys, kiek graikų ir romėnų sukauptų žinių buvo sunaikinta perrašinėjant ar deginant rankraščius kurie neatitiko skelbiamų ideologinių tiesų???
Gal galėtumėte plačiau nurodyti šaltinių, kur galima su tuo susipažinti?
>>Taip išradimų būta, bet niekur nebuvo pasiektas toks techninio/mokslinio išsivystymo lygis kaip Europoje.
Kaip jau rašiau žemiau, “tamsiaisiais amžiais” istorikai vadina V-X. Tuo tarpu žiūrėkime kas vyksta toliau, XII-XIIIa. vyksta kryžiaus žygiai, kurie ne tik atstato prekybą tarp Azijos ir Europos, bet ir importuoja mokslines žinias: arabiški skaitmenys, algebra, optika, architektūra ir pan. Tuo pat metu suklesti Italijos miestai-valstybės, kurie vėliau taps renesanso židiniais. C.H.Haskinsas savo knygoje “Renaissance of the Twelfth Century” rašo:
“The continuity of history rejects violent contrasts between successive periods, and modern research shows the Middle Ages less dark and less static, the Renaissance less bright and less sudden, than was once supposed. The Italian Renaissance was preceded by similar, if less wide-reaching, movements.
[12th century in Europe] was in many respects an age of fresh and vigorous life. The epoch of the Crusades, of the rise of towns, and of the earliest bureaucratic states of the West, it saw the culmination of Romanesque art and the beginnings of Gothic; the emergence of the vernacular literatures; the revival of the Latin classics and of Latin poetry and Roman law; the recovery of Greek science, with its Arabic additions, and of much of Greek philosophy; and the origin of the first European universities. The twelfth century left its signature on higher education, on the scholastic philosophy, on European systems of law, on architecture and sculpture, on the liturgical drama, on Latin and vernacular poetry… We shall confine ourselves to the Latin side of this renaissance, the revival of learning in the broadest sense— the Latin classics and their influence, the new jurisprudence and the more varied historiography, the new knowledge of the Greeks and Arabs and its effects upon western science and philosophy.”
Taigi krikščionybė nebuvo kažkoks mokslo katalizatorius. Paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės, jog bažnyčia išsaugojo graikų ir romėnų žinias, bei importavo naujas iš Azijos. Taigi jai tokių nuopelnų ir nepriskirčiau.
>> Kaip jau rašiau žemiau, “tamsiaisiais amžiais” istorikai vadina V-X.
Paaiškinau ir aš kodėl šį terminą pavartojau kalbėdamas apie požiūrį į visus Viduramžius. Dažnais visi Viduramžiai tamsiais laikomi ir dabar, ypač popkultūroje. Tad šiuo atveju ir buvo siekta atkreipti dėmesį, kad visų Viduramžių kaip tamsos ir stagnacijos laikotarpio įvardinimas yra klaidingas. Tad tekste paminėti „tamsieji amžiai“ yra apibūdinimas, o ne bandymas periodizuoti.
>> Tuo tarpu žiūrėkime kas vyksta toliau, XII-XIIIa. vyksta kryžiaus žygiai, kurie ne tik atstato prekybą tarp Azijos ir Europos, bet ir importuoja mokslines žinias: arabiški skaitmenys, algebra, optika, architektūra ir pan.
Apie šį laikotarpį kalbu ir tekste. Dar kartą pabrėžiu, kalbama apie visus Viduramžius. Beje, kalbant apie importuotus pasiekimus (to, kad išradimai bei žinios buvo perimti, žinoma, neneigiu) reikia paminėti, kad nemaža dalis arabų pasiekimų ypač, tačiau ne vien tik, medicinos srityje buvo perimti iš nestorininkų, kur ši krikščionių atšaka buvo suformavusi galbūt didžiausią tuometinį mokslo centrą.
>> Tuo pat metu suklesti Italijos miestai-valstybės, kurie vėliau taps renesanso židiniais.
Socialinė-ekonominė santvarka importuota nebuvo, o tai – vienas pagrindinių veiksnių Šiaurės Italijos suklestėjime.
>> Taigi krikščionybė nebuvo kažkoks mokslo katalizatorius. Paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės, jog bažnyčia išsaugojo graikų ir romėnų žinias, bei importavo naujas iš Azijos. Taigi jai tokių nuopelnų ir nepriskirčiau.
Svarbu tai, kad tos žinios buvo toliau vystomos, ypač minėtuose universitetuose. Daugelis svarbius atradimus padariusių ir mokslą vysčiusių asmenybių buvo ir dvasininkai: Nicole Oresme, vyskupas Nikolajus Kuzietis. Krikščioniškoji pasaulėžiūra leido mokslui vystytis.
“Kalbant apie kone mitinius „tamsiuosius amžius“, dažnai pamirštama, jog būtent tuo metu Europoje ėmė sparčiai plisti tokie mūsų laikais įprastai atrodantys dalykai, kaip akiniai ar šaunamieji ginklai.”
lolwut? Mano atmintis gali ir klysti, bet nesutikčiau, kad šaunamieji ginklai ar akiniai plito Europoje iki Renesanso. Sakyčiau, nepataikei į kontinentą per keletą tūkst. km.
Šiaip, nors neprilygstu Autoriui erudicija aptariamoje srityje ir negaliu atsakyti į kiekvieną teiginį, bet jeigu ir likę argumentai paremti tokiais atradimais (kas ir nusimato trumpai permetus akimis likusį straipsnį) tai mane stebina, kaip žmogus sugeba gudriu stiliumi taukšti niekus ir pavadinti tai “nuomone”.
Šaunamieji ginklai Europoje pradėjo plisti XIV a.
Akiniai (1352 m. datuojamas paveikslas):
Nuoširdžiai nesuprantu, ar Jūs pritariate mano nuomonei ir įdedate informaciją kaip šaltinį mano argumentui (kokiu atveju išties atsiprašau prisikabinęs prie Jūsų komentaro), ar įmetęs paveikslėlį iš velyvųjų viduramžių manotės paneigęs mano teiginį, kad ankstyvaisiais viduramžiais Europoje nei akiniai, nei šaunamieji ginklai nepaplito?
Autorius kalba ne apie ankstyvuosius Viduramžius, tačiau apie Viduramžius apskritai. Tamsieji amžiai čia paminėti metaforiškai (todėl ir kabutėse).
Na istorikai “tamsiuosius amžius”, dabar politkorektiškai vadina ankstyvaisiais viduramžiais ir datuoja V-X amžiumi. Taigi XIVamžius – kažkaip nelabai į temą.
Dar palyginti neseniai visi Viduramžiai buvo laikomi stagnacijos ar regreso laikotarpiu, tapatinami su barbarybe (ką puikiai iliustruoja ir gotikinės architektūros pavadinimas, atsiradęs Renesanso metu – gotikinis, vadinasi, barbariškas). Į tai straipsnyje ir yra atkreipiamas dėmesys. Tai, kad požiūris kinta, o tai prasidėjo jau XX a. antroje pusėje, yra daugiausiai Analų mokyklos istorikų, pavyzdžiui Le Goffo, nuopelnas.
“Dar palyginti neseniai visi Viduramžiai buvo laikomi stagnacijos ar regreso laikotarpiu, tapatinami su barbarybe (ką puikiai iliustruoja ir gotikinės architektūros pavadinimas, atsiradęs Renesanso metu – gotikinis, vadinasi, barbariškas).”
Renesansas = palyginti neseniai? Jūsų pavyzdžių paklaidos nemažėja.
“Į tai straipsnyje ir yra atkreipiamas dėmesys. Tai, kad požiūris kinta, o tai prasidėjo jau XX a. antroje pusėje, yra daugiausiai Analų mokyklos istorikų, pavyzdžiui Le Goffo, nuopelnas.”
Laikotarpis A ir laikotarpis B yra tamsūs, nes laikotarpiu A nepadaryta jokios pažangos, sako neišsilavinusi visuomenė. Laikotarpis A ir laikotarpis B yra šviesūs, nes laikotarpiu B padaryta pažanga, sako autorius.
Manau, ši diskusija, jeigu ir niekur nevedanti, – geras įrodymas, kad svetainės lankytojai jau skiria sąvokas “viduramžiai”, “Tamsieji amžiai”, “ankstyvieji viduramžiai”, “vėlyvieji viduramžiai”, “renesansas”. Kitu atveju sakyčiau, kad sekantis žingsnis bus, kai šias sąvokas atskirs pats autorius, bet esu tikras, kad šioje srityje nusimanote kur kas daugiau už mane ar kitus, taigi sakau – bent jau nekaltinkite visuomenės klaidingais apibendrinimais, jeigu juos tik apsukate ir panaudojate savo reikmėms. Tamsieji amžiai buvo tamsūs, visi sutinka? visi. Renesansas reiškia pažangą, visi sutinka? visi. Vėlyvieji viduramžiai buvo tarp jų, niekas nesiginčija. Belieka išaiškinti skaitytojui, kodėl dėl šito tarpsnio kyla mitai ir kaip iš tiesų reikėtų vertinti religijos-mokslo santykį tuo metu, o bandydamas nugalėti minią jos pačios kvailumu, paramos rasite, leisiu sau įvertinti, nebent tarp patikliausios tos minios dalies.
>> Renesansas = palyginti neseniai? Jūsų pavyzdžių paklaidos nemažėja.
Pabrėžiu – atsiranda. Pats visų Viduramžių kaip stagnacijos/regreso periodo apibūdinimas išlieka gajus ir vėliau, ypač Apšvietos laikotarpiu, vėliau tęsiasi ir XIX a. Tik XX a. pradeda keistis požiūris. Taip pat ir į tai, kad ankstyvieji viduramžiai nebuvo tokie tamsūs kaip piešiama.
>> Kitu atveju sakyčiau, kad sekantis žingsnis bus, kai šias sąvokas atskirs pats autorius, bet esu tikras, kad šioje srityje nusimanote kur kas daugiau už mane ar kitus, taigi sakau – bent jau nekaltinkite visuomenės klaidingais apibendrinimais, jeigu juos tik apsukate ir panaudojate savo reikmėms.
Sąvokas skiriu ir manau, kad iš paties teksto turėtų būti pakankamai aišku, kad kalbu ne vien tik apie ankstyvuosius viduramžius.
>> Tamsieji amžiai buvo tamsūs, visi sutinka? Visi.
Sąlyginai tamsesni už kitus laikotarpius, tačiau galima prisiminti, kad ir Karolingų renesansą.
>> Belieka išaiškinti skaitytojui, kodėl dėl šito tarpsnio kyla mitai ir kaip iš tiesų reikėtų vertinti religijos-mokslo santykį tuo metu, o bandydamas nugalėti minią jos pačios kvailumu, paramos rasite, leisiu sau įvertinti, nebent tarp patikliausios tos minios dalies.
Niekas nesistengia minios nugalėti jos pačios kvailumu. „Tamsieji amžiai“ tekste panaudoti kaip apibūdinimas dažnai visuomenėje ir populiariojoje kultūroje taikomas visiems Viduramžiams.
Kaip buvome burais, tai tokiais ir liksme dar ilgai
Autoriaus suponuojama mintis, kad krikščionybė SKATINO mokslą, yra kardinaliai klaidinga. Tiesa yra tik ta, kad krikščionybė LEIDO vystytis tam tikrų sričių mokslui, tačiau labai siauruose rėmuose.
Visiškai sutinku su teiginiais, kad „technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“, o „kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra“. Šioje vietoje matomas krikščionybės pranašumas prieš kitas religijas: krikščionybė yra tolerantiškesnė mokslo atžvilgiu nei kitos religijos. Tačiau tai ir visas pranašumas.
Bendru atveju mokslas ir religija yra priešingybės. Krikščionybė turi dogmas – NEKVESTIONUOJAMAS religines „tiesas“. Jau pats idėjų nekvestionavimo faktas rodo, kad tai yra nesuderinama su mokslu.
Taip, krikščioniškoji pasaulėžiūra leido vystytis tam tikrų sričių mokslui, bet tik iki tam tikros ribos – kol tai neprieštarauja religinėms tiesoms. Jeigu mokslas pagrindžia teiginius, surašytus Biblijoje – labai gerai, tačiau jeigu prieštarauja – lauk bėdos. Bažnyčia gal ir neprieštaravo socialiniam ir ekonominiam progresui, nes tai neperžengė religinių „tiesų“ ribų, tačiau tikrai nesutiko išskėstomis rankomis astronomų, MOKSLIŠKAI įrodžiusių, kad Žemė nėra visatos centras.
Todėl aš laikausi nuomonės, kad galima kalbėti tik apie krikščioniškosios pasaulėžiūros didesnę toleranciją mokslui ir progresui, nei kad kitų religijų ir pasaulėžiūrų. Teigti, kad krikščionybė SKATINO mokslą ir progresą, yra visiška nesąmonė. Leidimas veikti nėra skatinimas.
Jeigu Bažnyčia būtų skatinusi mokslą, ji būtų skatinusi visas sritis, ne tik, tarkim, ekonomiką ar kitus socialinius mokslus, kurie krikščioniškajai ideologijai yra ne tokie pavojingi kaip, tarkim, astronomija, kuri tiesiogiai „kišasi“ į pasaulio atsiradimo reiškinius. Jeigu Bažnyčia palaikytų (net ne skatintų, bet bent palaikytų) mokslą ir mokslinio metodo idėją, ji tik džiaugtųsi sužinojusi, kad mokslas įrodė kurių nors Biblijos teiginių klaidingumą, ir mielu noru pakoreguotų rašytinį Dievo žodį. Bet ne: mokslinis religinių teiginių paneigimas mokslininkams užtraukdavo Bažnyčios persekiojimą ir paprastai – mirtį. Kurioje vietoje čia įžvelgiate SKATINIMĄ?
“Autoriaus suponuojama mintis, kad krikščionybė SKATINO mokslą, yra kardinaliai klaidinga.”
Straipsnyje rašau: „Tad priešingai, nei teigia giliai įsišaknijęs istorinis mitas, būtų galima tvirtinti, kad krikščionybės ir mokslo santykis Viduramžių Europoje nebuvo ir negalėjo būti negatyvus.“ Kitaip tariant, neteigiu, jog buvo nuolatinis skatinimas ar kažkas panašaus, tiesiog Krikščionybės dėka Europoje susidaro sąlygos leidusios mokslui vystytis ir kokio nors nulatinio slopinimo nebuvo.
“Bažnyčia gal ir neprieštaravo socialiniam ir ekonominiam progresui, nes tai neperžengė religinių „tiesų“ ribų, tačiau tikrai nesutiko išskėstomis rankomis astronomų, MOKSLIŠKAI įrodžiusių, kad Žemė nėra visatos centras.”
Dar nepasirodžius Koperniko “De revolutionibus orbium coelestium” Romoje buvo skaitomos paskaitos remiantis šiuo darbu, vėliau Kapujos arkivyskupas parašė laišką pačiam Kopernikui, ragindamas kuo greičiau išleisti savo veikalą.
“Teigti, kad krikščionybė SKATINO mokslą ir progresą, yra visiška nesąmonė. Leidimas veikti nėra skatinimas.”
Negalima teigti, kad visais atvejais skatino, tačiau skatinimo buvo kaip rodo ir jau minėta situacija su Koperniko veikalu.
“Bet ne: mokslinis religinių teiginių paneigimas mokslininkams užtraukdavo Bažnyčios persekiojimą ir paprastai – mirtį. Kurioje vietoje čia įžvelgiate SKATINIMĄ?”
Persekiojimas ir „paprastai – mirtis“ ganėtinai išpūstas vaizdas, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugiau nukentėdavo dėl įsitikinimų ir abejojimu dogmomis, nesusijusiomis su mokslu.
Vilhelmai, nesutinku su jūsų prielaida – Bažnyčia galėtų „su džiaugsmu“ keisti savo doktriną tik tuo atveju, jei ji mokslą iškeltų virš savęs, o ne „palaikytų“. Beje, ypač kalbant apie Viduramžius, nereikia pamiršti, kad objektyvizmas moksle vyravo ne visada.
Kiekvienas yra laisvas issakyti savo nuomone, kai kurie lieka prie savosios.