Straipsnyje rašau: „Tad priešingai, nei teigia giliai įsišaknijęs istorinis mitas, būtų galima tvirtinti, kad krikščionybės ir mokslo santykis Viduramžių Europoje nebuvo ir negalėjo būti negatyvus.“ Kitaip tariant, neteigiu, jog buvo nuolatinis skatinimas ar kažkas panašaus, tiesiog Krikščionybės dėka Europoje susidaro sąlygos leidusios mokslui vystytis ir kokio nors nulatinio slopinimo nebuvo.

“Bažnyčia gal ir neprieštaravo socialiniam ir ekonominiam progresui, nes tai neperžengė religinių „tiesų“ ribų, tačiau tikrai nesutiko išskėstomis rankomis astronomų, MOKSLIŠKAI įrodžiusių, kad Žemė nėra visatos centras.”

Dar nepasirodžius Koperniko “De revolutionibus orbium coelestium” Romoje buvo skaitomos paskaitos remiantis šiuo darbu, vėliau Kapujos arkivyskupas parašė laišką pačiam Kopernikui, ragindamas kuo greičiau išleisti savo veikalą.

“Teigti, kad krikščionybė SKATINO mokslą ir progresą, yra visiška nesąmonė. Leidimas veikti nėra skatinimas.”

Negalima teigti, kad visais atvejais skatino, tačiau skatinimo buvo kaip rodo ir jau minėta situacija su Koperniko veikalu.

“Bet ne: mokslinis religinių teiginių paneigimas mokslininkams užtraukdavo Bažnyčios persekiojimą ir paprastai – mirtį. Kurioje vietoje čia įžvelgiate SKATINIMĄ?”

Persekiojimas ir „paprastai – mirtis“ ganėtinai išpūstas vaizdas, ypač atsižvelgiant į tai, kad daugiau nukentėdavo dėl įsitikinimų ir abejojimu dogmomis, nesusijusiomis su mokslu.

Visiškai sutinku su teiginiais, kad „technologinė pažanga negalėjo atsirasti pati „iš savęs“, o „kokybinį Europos vystymosi šuolį turėjo lemti pasaulėžiūra“. Šioje vietoje matomas krikščionybės pranašumas prieš kitas religijas: krikščionybė yra tolerantiškesnė mokslo atžvilgiu nei kitos religijos. Tačiau tai ir visas pranašumas.

Bendru atveju mokslas ir religija yra priešingybės. Krikščionybė turi dogmas – NEKVESTIONUOJAMAS religines „tiesas“. Jau pats idėjų nekvestionavimo faktas rodo, kad tai yra nesuderinama su mokslu.

Taip, krikščioniškoji pasaulėžiūra leido vystytis tam tikrų sričių mokslui, bet tik iki tam tikros ribos – kol tai neprieštarauja religinėms tiesoms. Jeigu mokslas pagrindžia teiginius, surašytus Biblijoje – labai gerai, tačiau jeigu prieštarauja – lauk bėdos. Bažnyčia gal ir neprieštaravo socialiniam ir ekonominiam progresui, nes tai neperžengė religinių „tiesų“ ribų, tačiau tikrai nesutiko išskėstomis rankomis astronomų, MOKSLIŠKAI įrodžiusių, kad Žemė nėra visatos centras.

Todėl aš laikausi nuomonės, kad galima kalbėti tik apie krikščioniškosios pasaulėžiūros didesnę toleranciją mokslui ir progresui, nei kad kitų religijų ir pasaulėžiūrų. Teigti, kad krikščionybė SKATINO mokslą ir progresą, yra visiška nesąmonė. Leidimas veikti nėra skatinimas.

Jeigu Bažnyčia būtų skatinusi mokslą, ji būtų skatinusi visas sritis, ne tik, tarkim, ekonomiką ar kitus socialinius mokslus, kurie krikščioniškajai ideologijai yra ne tokie pavojingi kaip, tarkim, astronomija, kuri tiesiogiai „kišasi“ į pasaulio atsiradimo reiškinius. Jeigu Bažnyčia palaikytų (net ne skatintų, bet bent palaikytų) mokslą ir mokslinio metodo idėją, ji tik džiaugtųsi sužinojusi, kad mokslas įrodė kurių nors Biblijos teiginių klaidingumą, ir mielu noru pakoreguotų rašytinį Dievo žodį. Bet ne: mokslinis religinių teiginių paneigimas mokslininkams užtraukdavo Bažnyčios persekiojimą ir paprastai – mirtį. Kurioje vietoje čia įžvelgiate SKATINIMĄ?