Apie laisvą valią

Šiame tekste bus kalbama apie laisvą valią. Kodėl būtent apie laisvą valią, o ne tiesiog valią? Valia, kaip įrankis realizuoti save, negali būti kitokia nei laisva. Valia, atsieta nuo laisvės, pati savaime išnyksta, praranda kūrybinę potenciją bei galią kurti save ar kitą. Valia be laisvės apskritai nebesugeba priešintis galingam išoriniam veikimui, pasiduoda jo tikslams. Tiesa, nesiekiu įrodyti, jog stipri valia sukuria suverenų žmogų, t.y. nepavaldų jokiai išorinei valiai. Natūralu, kad sąveikaudami tarpusavyje žmonės tokiu būdu savo įspaudus palieka vienas kitame. Turėdamas sąmoningą ar pasąmoningą intenciją, žmogus gali savo valią nuslopinti ir pasiduoti kitų žmonių kūrybinei galiai. Tačiau svarbiausi klausimai šiame kontekste turėtų nuskambėti taip: ar žmogus, esant būtinybei, sugeba panaudoti savo valią? jis yra ar nėra vergas? Todėl, kalbėdami apie laisvą valią, mes suprantame, kad žodis laisva čia yra perteklinis – valia savaime yra laisva. Panašu, kad tardami laisva šalia valia, tik norime akcentuoti tai, kas dažnai pamirštama.

Laisvos ir nelaisvos valios debatuose kartais pasitaiko terminas silpna ir stipri valia. Dera pastebėti, kad silpna ir stipri yra kokybiniai rodikliai. Anot Hannahos Arendt¹, stipri valia galėtų būti prilyginta laisvai valiai, mat stiprybės terminas savaime suponuoja Nietzsche‘s valią galiai. Tuo tarpu silpna valia negalėtų būti nei laisva, nei nelaisva. Tai labiau terminas, pabrėžiantis, jog tokios valios savininkas balansuoja ties valios praradimo riba – „silpna valia“ bet kuriuo momentu gali būti palaužta kitos („stiprios“) valios akto.

Laisva valia negali egzistuoti savaime, kadangi ji nėra universalija ar kažkokia substancija. Laisva valia, kaip savęs realizacijos įrankis, visada pasireiškia veiksmu, kitu būdu ji neaptinkama. Nesvarbu, į ką ji nukreipta – į ego drausminimą ar savo nuomonės įteigimą kitam, tai vis vien – valiojimas. Kartu laisva valia yra ir išskirtinis žmogaus bruožas. Augalai ir gyvūnai neturi laisvos valios, kadangi valia kartu yra ir sąmoningas veiksmas (todėl sietinas su atsakomybe), išryškėjantis per aš noriu, todėl galiu, arba aš noriu, bet galiu susilaikyti². Deja, šios tiesos yra tapusios tokiomis banalybėmis, kad dėl to tapo labai paprasta spekuliuoti laisvos valios egzistavimu ir, kaip vėliau parodysiu, – asmenine atsakomybe.

Pastaruoju metu tokią spekuliacija pasikartojo ne kartą. Įdomu, kad savo struktūra tai – iš tos pačios tendencijos kylančios mintys. Pirmoji apraiška pasirodė paskutiniame Pašvaistės numeryje. Tai Silvestro Polinausko straipsnis apie mirties bausmę³. Mano manymu, autorius savo tekste bene stipriausiu argumentu prieš mirties bausmę laiko teiginį, kad nė vienas asmuo negali būti visiškai atsakingas už savo veiksmus, nes vieno žmogaus veiksmus visais atvejais veikia kito žmogaus ar žmonių veikla. Pavyzdžiui, žudikai negali būti laikomi kaltais, nes jų veiksmus dažniausiai sąlygoja tėvų žiaurumas, patyčios mokykloje ir t.t.

Dar kartą panašus teiginys iškilo visai neseniai. Turiu galvoje Delfi portale publikuotą straipsnį apie Stalino gyvenimą⁴, kuriame paminėtos įvairios Josifo Stalino biografijos detalės, susijusios su šio asmens jaunyste, pvz. tėvo smurtas, nelaimingi atsitikimai, ligos, pašaipos, muštynės gatvėse ir t.t. Pastarosios detalės sukuria įvaizdį, jog ne kas kita, kaip įvairios gyvenimo aplinkybės lėmė nepaprastai žiaurų tirono būdą. Viena draugė visai natūraliai prasitarė mananti, kad veikiausiai kaltė dėl įvykdytų nusikaltimų turėtų kristi ne tik Stalinui, tačiau ir bendruomenei, kuri suformavo tokį žmogų. Verta atkreipti dėmesį, kad tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju kaltė perkeliama nuo individo ant bendruomenės pečių. Taip panaikinama bet kokia žmogaus laisva valia, jis tarsi nebėra atsakingas už savo veiksmus. Kiekvienas žmogus tampa kitų žmonių valios projekcija.

Norėčiau parodyti platesnį tokio mąstymo paveikslą. Laikantis pozicijos, kad asmuo neturi laisvos valios, kartu teigiama, kad jis yra veikiamas visuomenės ir negali jai atsispirti. O dar tiksliau – joks tokio asmens veiksmas nėra ir negali būti autentiškas, visi veiksmai jau savaime, iš anksto nulemti visuomenės. Kalbėdami apie žudiką iš pirmosios istorijos ar Staliną iš antrosios (nors, tiesą sakant, būtų kiek keista Staliną atskirti nuo žudiko), mes kildiname jų ydas iš bendruomenės, o bendruomenės ydos tokiu pat principu perduodamos iš kartos į kartą. Tad pagal tokį grandininės reakcijos modelį galiausiai prieiname išvados, kad visi kalti dėl visko, kitaip tariant, yra sutepta žmogaus prigimtis, o ne konkreti visuomenė ir juolab ne konkretus žmogus.

Lygtis šiuo atveju būtų tokia: individas nėra atsakingas, nes neturi laisvos valios, kadangi yra veikiamas visuomenės valios, todėl visuomenė yra atsakinga už individą. Tai iškart skamba nelogiškai, mat jei nėra laisvos valios, kaip gi galima kalbėti apie valią apskritai? Šis teiginys nėra logiškas ir todėl, kad tvirtinama, jog visuomenė – individų visuma – yra atsakinga už pavienį individą, o tai reiškia, jog kiekvienas individas kaip visuomenės narys – atsakingas už kitus, tačiau ne save.

Norėčiau pastebėti, kad, vadovaujantis tokiu mąstymo būdu, prieinama teisingų išvadų, tačiau priimami klaidingi sprendimai. Teiginys, kad ne konkreti visuomenė ar žmogus yra sugadinti, tačiau egzistuoja sutepta prigimtis, yra visiškai teisingas. Kitą vertus, klaidinga, kaip mėgina įrodyti S.Polinauskas, atimti asmens atsakomybę ir perkelti ją ant bendruomenes. Juk teigdami, kad visi yra kalti dėl visko, mes nebegalime kaltinti nei vieno konkretaus žmogaus, nebent pačią žmogaus prigimtį. Todėl būdamas nuoseklus, mirties bausmės priešininkas turėtų kaltinti prigimtį ir ją teisti. Tai, žinoma, yra absurdiška.

Išties, atrodo, kad čia esama šiokios tokios aklavietės. Kaip visgi derėtų elgtis? Juk žinoma, kad žmogaus prigimtis – nuodėminga. Tačiau kartu neatsisakoma ir laisvos valios teigimo. Taip pat norima, kad už valios aktus būtų teisiamas veiksmą atlikęs asmuo, o ne bendruomenė. Tačiau juk bendruomenė irgi turi įtakos pastarojo asmens veiksmams. Tad kaip galų gale su šia bendruomene pasielgti?

Tai, jog laisva valia, tikrai yra (nepaisant prigimtinės nuodėmės diktato), lengvai įrodoma tuo, jog žmogus sugeba peržengti savo ydas, atsispirti pagundai ir paklydimams bei puoselėti savo dorybes. Todėl dar kartą galima grįžti prie teiginio, kad valiojimas yra savotiška kova su gyvūnu žmoguje –ydų naikinimas ir dorybių ugdymas. Būtent tai ir daro žmogų žmogumi – asmens potencialo tapti tikru žmogumi išpildymas.

Čia prieinama prie krikščioniško žmonių santykių suvokimo. Dievas mums suteikė laisvę pasirinkti, nors galėjo ją atimti ir priversti jėga, autoritetu, mistika, stebuklais paklusti Sau⁵. Taigi tapdamas laisvas, asmuo pats turi rinktis ir prisiimti atsakomybę. Žmogus savo laisvės vertas tampa tik tuo atveju, jeigu išlaiko jam siųstus išbandymus – tai vienas esminių Šventojo Rašto motyvų. Po šito egzistuoja tik dvi galimybės: būti išganytam arba prisiimti amžiną pasmerkimą.

Atsakomybė čia visiškai susieta su valios veikimu. Veiksmas sąlygoja pasekmes. Už pasekmes mes prisiimame atsakomybę – būtent tokiu būdu įstatymai veikia teisinėje valstybėje. Gali kilti klausimų: o kaipgi dėl žmonių, turinčių silpną valią? arba įvairių nusikaltėlių – gal jų valia yra palaužta kitų ir todėl jie neturėtų prisiimti atsakomybės? Tiesą sakant, tai procedūriniai klausimai. Juk teisinę sąvoką nepakaltinamas puikiai tiktų išversti į bevalis. Tai reiškia ne daugiau nei tai, jog asmuo yra visiškai praradęs savo valią, kuri negali būti atsieta nuo žmogaus sąmoningumo.

Paskutinė detalė šioje mozaikoje yra kolektyvinė atsakomybė. Mes sutinkame su Edmundu Burke‘u, jog tauta (arba bendruomenė) yra tokia bendrija, kuri „jungia ir gyvuosius, ir mirusiuos, ir gimsiančiuosius“⁶. Bet šią atsakomybę, kaip teigia profesorius Alvydas Jokubaitis, dera sieti tiek su asmenybės atsakomybe „kitam žmogui“, tiek su kultūriniais, socialiniais ir politiniais įsipareigojimais.⁷ Kadangi pastarieji šiame kontekste nėra aktualūs, verta kalbėti būtent apie atsakomybę kitam žmogui. Dera pastebėti, kad profesorius šioje vietoje iškart nubrėžia individualios atsakomybės santykį. Kalbant apie kolektyvinę atsakomybę, dažnai nuklystama į savotišką žodžių poeziją. Tai ta pati „poezija“, kurią naudojant buvo padaryta klaida per Versalio taikos sutartį. Kaltinti vokiečių tautą dėl karo buvo tiek pat beprasmiška, kiek kaltinti lietuvius dėl sovietinio režimo įsigalėjimo. Ir karas, ir režimas buvo pradėti konkrečių asmenų – jie ir turėjo būti teisiami arba išteisinami. Tenka sutikti su tuo, kad kiekvieno piliečio pareiga yra puoselėti pilietiškumą, kuris turėtų būti išreiškiamas dalyvaujant viešajame valstybės gyvenime, bet tai kokybiškai skiriasi nuo važiavimo į Maskvą parsivežti Stalino saulės. Kitaip tariant, bendruomenė niekad netampa monolitiniu kūnu, kuris daro veiksmus, priima sprendimus, todėl ji ir negali prisiimti atsakomybės, tai įmanoma nebent utopinėje-totalinėje valstybėje. Atsakomybę prisiima būtent konkretūs asmenys, kurie atlieka sąmoningus veiksmus.

Tardami, kad žmogus turi laisvą valią, mes neteigiame, jog jis negali būti veikiamas kitų žmonių, t.y. kad laisvos valios turėjimas sukuria tokią autonomijos būklę, kai esi absoliučiai laisvas nuo aplinkos poveikio. Laisva valia kur kas labiau siejasi su sąmoningu pasirinkimu bei atsakomybe. Laisva kartu yra ir priešprieša vergovei, o visų pirma instinktams. Valios veikimas iškyla ir per ekstremalias situacijas, ir per kasdienę manifestaciją.