Dėl „lenkiškų“ raidžių
Nepriklausomybės 20-mečio proga Delfi.lt portale pasirodė interviu su britų akademiku, žurnalo The Economist publicistu Edwardu Lucasu. Šis autorius yra menko Vakarų Europos politologų, palankiai vertinančių Lietuvos bei visos Rytų Europos laisvės siekius ir oponuojančius Rusijos imperialistinei politikai, ratelio atstovas.
Interviu pabaigoje žurnalistas paklausė pašnekovo apie strateginės mūsų kaimynų (Lenkijos – Lietuvos) partnerystės perspektyvas, iki šiol temdomas dirbtinai eskaluojamo konflikto dėl lenkiškos kilmės asmenvardžių ir vietovardžių rašybos.
Lucas pateikė tragikomišką pavyzdį iš savo asmeninės patirties – pažįstamų paklaustas, kodėl tarp Lenkijos ir Lietuvos tebevyrauja politinė įtampa bei nepasitikėjimas, jis atsakė, jog dabar tai lemia w raidė lietuviškuose pasuose, šiems sukeldamas didelę nuostabą. Nuostabą mūsiškių iniciatyvos uždrausti „lenkiškas“ raides bei vietovardžius kelia, ko gero, ir nevienam politiškai mąstančiam mūsų tautiečiui.
Gana keistai atrodo susijaudinusių lietuvybės sergėtojų noras neleisti lenkams jų daugumos gyvenamuose regionuose gatvių bei vietovardžių pavadinimų šalia valstybinės lietuvių kalbos rašyti kartu ir lenkiško atitikmens. Tuo tarpu, kai Punsko rajone (labiausiai lietuvių apgyvendintoje Lenkijos dalyje) analogiškas prašymas dėl lietuviškų pavadinimų lenkų valdžios jau yra vykdomas.
Ne mažiau trikdantis grasinimas uždrausti ar neįteisinti neva „lenkiškų“ raidžių yra akivaizdi nenuoseklios pozicijos išraiška. Tiek lietuviai, tiek lenkai yra perėmę moderniąją lotynų abėcėlę, o ne sugalvoję savas. W ar x nėra „lenkiškos“ ar „angliškos“ raidės. Taip pat, neretai „lietuviškomis“ neva vadinamos č, š ar ž, iš tiesų, yra sukurtos ne lietuvių, bet perimtos iš čekų alfabeto – Rytų Europos slavų kalbos, beje, labai artimos lenkams. Ironiška, tačiau raides ą ir ę kaip tik ir esame perėmę iš lenkų, nuo kurių įtakos dabar neva bandome saugoti lietuvių kalbos savitumą. Taigi retorika, jog lenkai kėsinasi į nacionalinį identitetą, akivaizdu, nėra teisinga.
Panašu, jog kampanija prieš w raidę lietuviškuose pasuose, deja, nesibaigs lietuvybės išsaugojimu. Tai – veikiau naujas įtampos židinys, kartinantis šiaip jau šiltus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Sunku pasakyti, ar tai daroma sąmoningai, tačiau aišku, kad nei viena iš konfliktuojančių šalių šioje situacijoje netaps nugalėtoja. Negana to, nesantaika tarp strateginių partnerių veikiausiai eilinį kartą pasitarnaus Kremliaus interesams.
Patyrinėjus istoriją nėra sunku įsitikinti, kad rusai „skaldyk ir valdyk“ politiką Lenkijos-Lietuvos atžvilgiu naudoja jau daugelį amžių. Dar prieš Abiejų Tautų Respublikos padalijimą rusai nuolat stengėsi tarpusavyje sukiršinti mūsų šalies didikus. Tokiu būdu buvo silpninamas abipusis piliečių tarpusavio pasitikėjimas bei, apskirtai, tikėjimas valstybe ir jos valdžia. Didelė, vieninga ir stipri ATR imperialistinių siekių neslepiančiam Maskvos elitui buvo tarsi skaudi rakštis.
Agresyviems kaimynams pagaliau suskaldžius ir pavergus mūsų valstybingumą, su tuo nuolankiai nesitaikstė nei lenkai, nei lietuviai. Didikai rengė nepaklusnumo akcijas, kurios keletą kartų išsivystė į stambius karinius sukilimus. Svarbiausias okupacinės rusų valdžios uždavinys buvo bet kokiomis sąlygomis bandyti suskaidyti ir lokalizuoti konflikto iniciatorių keliamą įtaką visai buvusiai ATR.
Naudodamiesi Vakarų Europoje suvešėjusio etninio nacionalizmo kultu, rusų valdžia ilgainiui sunaikino solidarumo jausmą tarp lenkų ir lietuvių tautų. Etninių lietuvių nacionalinis sąjūdis atmetė sulenkėjusių lietuvių didikų pretenzijas į tariamos ateities valstybės elito pozicijas. Tam džiaugsmingai pritarė balsai iš Maskvos, visais būdais skatindami pasibaisėjimą lietuvių kalbos polonizacijos procesais. Panašiai elgėsi ir naujieji lenkų nacionalistai, nuvertindami lietuvių įnašą į bendrą šalies istoriją.
Po Pirmojo pasaulinio karo, rusų imperijai itin susilpnėjus, jos pavergtoms tautoms atsivėrė galimybė atkurti prarastą valstybingumą. Deja, nacionalistinis susipriešinimas tarp buvusių bendražygių jau buvo peržengęs racionalaus proto ribas. Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn. Tarpukario konfliktas davė stiprų impulsą iki šiol gajam tautinio nepakantumo stereotipų vajui. Didžiulės pasaulinės katastrofos horizonte lenkų ir lietuvių tautų solidarumo bei savisaugos jausmas tarsi išgaravo. Prisimenant Antrojo pasaulinio karo ir rusų komunistinės okupacijos dešimtmečių siaubą, nacionalistinė takoskyra ir susvetimėjimas abiems mūsų tautoms vos nekainavo gyvybės.
Po rusų imperijos kracho atkūrus nepriklausomybę bandyta iš naujo pozityviai peržvelgti Lenkijos ir Lietuvos santykius. Deja, kartas nuo karto iškildavo ir tebeiškyla tarpukario nacionalistų sukurti neigiami vaizdiniai, kartinantys ilgos abiejų tautų istorijos rehabilitaciją. Vis dėlto, gyvenimas praeities nuoskaudomis neprisideda prie šiltų, draugyste, bendrų vertybių bei abipusiu pasitikėjimo jausmu grįstų santykių atkūrimo. Net nereikšmingos pretenzijos į klausimus susijusius su etniškumu, kenkia abiejų šalių bandymams sutvirtinti strateginės partnerystės saitus. Vienintelė nugalėtoja lenkų-lietuvių konfliktų fone, kaip ir prieš šimtmetį, lieka ta pati Rusija.
Galiausiai, galima žvilgtelėti į dar keletą įdomų faktų apie lietuvių asmenvardžių ištakas. Nesuklysiu pasakęs, kad kone trečdalis save lietuviais laikančių tautiečių turi lenkiškos kilmės pavardes. Tad nereto lietuvio šeimos vardas turi arba sulietuvintą lenkišką kamieną arba priesagą. Beje, pernai Seimo įteisinta galimybe susilietuvinti pavardes atsisakant slaviškos priesagos pasinaudojo įtartinai mažai „lietuvybės“ sergėtojų.
Taigi darosi akivaizdu, jog apeliacija į tautos ar kalbos grynumo nuo lenkiškos įtakos išsaugojimą tėra miražas. O tokiu būdu auginima tarptautinė įtampa neatitinka nei mūsų, nei lenkų šalies interesų. Tad kviečiu visus nesileisti gundomiems Kremliaus vanagų propagandai, neaštrinti konfliktų su viena svarbiausių strateginių partnerių. Jei kas ir grasina tautiniam, o galbūt net valstybiniam Lietuvos identitetui – tai tikrai ne lenkai.
puikus str :)
Įdomu ;]
Straipsnis idomus, o jame destoma nuomone didziaja dalimi sutampa su mano. Esmine problema su “lenku krastu” yra integravimosi i bendra Lietuva nenoras. Noras ilgainiui tapti Lenkijos dalimi. Bijau, kad jie siekia to. Bet Vyriausybe turetu ne neleisti nieko daryti, o proto ribose ziureti ka BUTINA padaryti tautinems mazumoms, plius ka padaryti, kad nebutu vykdomas visiskos polonizacijos procesas.
Problema, kad patys lenkai sakosi esą diskriminuojami, tačiau ilgą laiką tokių diskusijų beveik nebūdavo, arba būdavo prisimintos tik susitikus kokiems Lietuvos ir Lenkijos premjerams. Čia tikriausiai neapsieita ir be Lietuvos Lenkų Rinkiminės Akcijos (LLRA) pastangų supriešinti lenkus su Lietuvos valdžia, ir taip susišaudyti papildomų balsų rinkimuose. Tačiau manau, kad šiais klausimais reikia susitarti kuo greičiau, nes šis “skaudantis dantis” yra neblogai išjudintas.
Kodėl kupranugaris vatos neėda? Nemėgsta jis jos. Tas pat su lenkais. Kuo daugiau mes įrodinėjam kad jie sulenkėję lietuviai ar baltarusiai tuo daugiau peno turi Lenkijos nacionalistai. Kai 1991 buvo kilęs autonomijos pavojus vyriausybė metė pinigų, sukūrė darbų , parėmė Lenkijos Prezidęentas valensa. Kiek aš supratau iš Vyriausybės kanslerio pranešimo šiuo klausimu tai lenkai dar turės įrodyt, kad jie pagal kilmę lenkai . O tai gali būti ne taip jau paprasta. O pagrindinis argumentas dėl kurio jie kelia triukšmą bus atimtas. Todėl nereikia užsispirti ir kaltinti A.Kubiliaus išdavyste. Girdėjau kad armijos krajovos ir mūsų partizanų atstovai pasirašė taikos sutartį. Laikas ir tautoms susitaikyti. Nes nuolat besižvalgydami į praeitį galim pražiopsoti ateitį…
Deividai — ilgą laiką diskusijų nebuvo, nes Lietuvos žiniasklaida tam beveik išvis neskyrė dėmėsio — vat, tik karts nuo karto publikuodavo visokių garšvelių išvedžiojimus, kad į pietus nuo Vilniaus gyveną kažkokie lenkų okupacijos metais sulenkinti lietuviai, dėl ko reikėtų skirti papildomų lėšų ten veikiančioms unikalioms* lietuvių mokykloms.
Diskusijos prasidėjo iš esmės prieš kokius du metus, kai iš LLRA sąrašų išrinkti Seimo nariai (nuo pat Nepriklausomybės atgavimo Seime buvę po bent du lenkų parlamentarus) pradėjo šį klausimą kelti garsiau, o Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybės įsidrąsino pakabinti (teisėtai pagal tuomet galiojusį Tautinių mažumų įstatymą) dvikalbes lenteles su gatvių pavadinimais ir į politinį žaidimą įsitraukė tokie veikėjai kaip Songaila, Jurkevičius, Kupčinskas ir kiti, siekiantys sužaidę “lenko korta” išlošti politinio kapitalo. Belieka apgailėstauti, kad jiems pavyko — iki to Songailos seime nebuvo.
* visoje Lietuvoje visos mokyklos yra pavaldžios savivaldybėms. O vat Vilniaus krašte lietuvių kalba mokančios mokyklos yra pavaldžios arba apskričiai, arba (taip yra Tūkstantmečio Gimnazijos, į kurios pastatymą dėl saujelės moksleivių 1998 metų krizės metu buvo investuota apie 20 mln litų) tiesiogiai Švietimo ir Mokslo Ministerijai.
Dariau — priklauso kaip supranti integraciją. Sakyčiau, lenkai yra gan gerai integruoti. Lietuviškai dauguma geriau ar blogiau susišneka (neapsigaudinėkime, nemaža ir lietuvių, kurie savo kalbos dorai nemoka), rinkimuose dalyvauja taip gausiai, kad ir patys lietuviai galėtų pavydėti. O kad jiems nerūpi, kas dedasi, pavyzdžiui, Alytuje? Nepyk, bet ir daugumai telšiškių ar kauniečių ant to nusispjauti. Kiekvienas labiausiai savo regiono ir apylinkių žiūri.
O Lenkijos dalimi niekas nesvajoja tapti. Visų pirma — tarp lenkų kompaktiškai gyvenamo Lietuvos regiono ir Lenkijos nėra bendros sienos. O žaisti Karaliaučiaus ar Karabacho niekas nenori.
Antra — tarkime, Vilnius ir jo apylinkės taptų Lenkijos dalimi. Žinoma, pliusas būtų tas, kad niekas nesikesintų į mūsų identitetą ir mokyklas. Bet Vilnius nustotų būti sostine, o taptų tiesiog vaivadijos centru — kaip, tarkime, Olsztyn Lenkijoje, arba vėlgi Alytus Lietuvoje. Provincija.
Trečia — gyvename Europos Sąjungoje, sienos beliko tik simboliškos, tai užtektų pripažintį mažumų teisę į dvikalbius pavadinimus, pavardžių rašybą ir jų kalbos naudojimą jų kompaktiškaiai gyvenamų rajonų valstybinėse įstaigose, ir niekas nekeltų triukšmo. Suomijos švedai jau nustoja švedais vadintis — neretas save apibūdina kaip “švedakalbį suomį”. Dėl to, kad Suomijoje jie turi visas sąlygas puoselėti ir vystyti savo kultūrą, niekas jų neprašo įrodymų, ar jie tikrai švedai ir niekas švedakalbių suomių egzistavime nemato grėsmės valstybingumui. O kas Lietuvoje dedasi? Nėra ko lyginti.
Algirdai — tiesą sakant, tai autonomija pažadėta buvo dar atgaunant nepriklausomybę. Tik keletas mūsų debilų merų paskelbė paramą antidemokratiniam pučui Rusijoje ir kvietėsi Raudonąją Armiją — norėjo mat Osetiją čia įrengti. Nesvarbu, kad kįtadien po tokių išsišokimų patys lenkai juos nuvijo nuo postų — buvo per vėlu, ir Landsebrgio kompanija įvedė komisarinį Vilniaus krašto valdymą, kurio proga dar neretas atvykėlis iš Kauno ar kitur svetimos žemės prisigrobstė. Bet čia kita, labai ilga istorija.
Kas liečia “įrodinėjimo” — kaip įrodyti tautybę? Genetiškai iš esmės visi žmonės vienodi, o iki kurios kartos reiktų “įrodymų”? Civilizuotame pasaulyje niekas tokių įrodymų neprašo — pasakytų negras, kad yra lietuvis, tai ir užrašytų, kad lietuvis, o vat tik lietuvoje prašytų “įrodyti”.
Armia Krajowa ir “Vietinė Rinktinė” susitaikė berods 2004 metai, garsiai lojant ir trukdant keliems žinomiems veikėjams, kurie sakė, kad jokios taikos su lenkais negali būti. Tie patys veikėjai dabar rėkauja, kad reikia išsaugoti abėcėlę nuo tu sulenkintų lietuvių kėslų. Sąsąja aiški. Belieka paklausti, kieno naudai tie veikėjai, sąmoningai ar ne, dirba.
Kiek teko susidurti, lenkų gyvenamuose kraštuose lietuvių yra mažuma ir todėl UŽDAROMOS lietuviškos mokyklos, nes jos pagal LR įstatymus neatitinka reikalavimų. Jos turi turėti ne mažiau tiek ir tiek vaikų, ir argumentai, kad lietuvių mažumą, nepadeda įtikinti jokių ministerijų. Jei neturi pakankamai vaikų, mokykla paprasčiausiai uždaroma ir vaikai priversti rinktis lenkiškas-rusiškas mokyklas. Tai w, č, š, koks skirtumas, jei esme nesirūpinama. Nepasirūpinama lietuvynės puoselėjimu ir išsaugojimu, o štai lenkai labai remia savo tautiečius Lietuvoje.
Lenkai gina savo tautiecius Lietuvoje, bet ar mes, diskutuodami siuo klausimu, kiek pasidomejom, kokias teises turi lietuviu tautine mazuma Lenkijoje? Ar gali lietuviai Punsko kraste savo dokumentuose isirasyti neiskraipytas savo pavardes? Ir svarbiausia, kiek lietuviu tautines mazumos teises Lenkijoje yra ne deklaruojamos, o realiai igyvendinamos?
jauna lenku turiste prie alaus bokalo nustemba kad etniniai lietuviai priklauso kazkokiems baltams o ne lenku tautai, nes “musu vadoveliuose rasoma kad tokios lietuvos niekada nebuvo ir zecpospolita grynai lenku tautos etnines teritorinis darinys”!!
NU NERA KA PRIDURTI!!
pakartosiu: oficialiuose, valstybes finansuojamuose mokykliniuose vadoveliuose!
todel nustokite svaigti apie strategines partnerystes ir brolystes!
ps
lenkijos spaudoje teigiama kad lietuvos lenkai engiami labiau negu baltarusijoje! as siulyciau suteikti lietuvos lenkams lygiai tokias pacias teises kaip kad jie turi baltarusijoje :)
Tautiečiai, kaip jau minėjau, bukų nacionalistų apstu tiek Lietuvoje (kuo buvo galima įsitikinti iš komentarų delfyje), tiek Lenkijoje.
Bet esmė ne tame. Blogiausia, jog mūsų ir lenkų nacionalistiniu bukumu naudojasi trečia šalis. Kivirčydamiesi, kiek ir kuri pusė viena kitai yra pridariusi skriaudų mes užsimirštame, jog turime išalkusį bei kerštingai nusiteikusį kaimyną milžiną. Vieni, nei mes, nei lenkai nesugebėtume atsilaikyti prieš rusus. Tuo tarpu laikantis išvien atsirastų viltis. Būtumėme tikrai nemaloniu siurprizu Kremliui. Be to, kitoms mylinčioms savo valstybingumą regiono šalims suteiktume vilties, jog egzistuoja alternatyva. Alternatyva, į savo žmonių laisvę bei šalies nepriklausomybę nuo išorės šeimininkų.
Tad kviečiu netapti politiniais trumparegiais, kaip tatai nusitiko su mūsų tautiečiais tarpukariu, ir susitaikyti su kol kas vieninteliu, tikrai pajėgiu kaimynu-sąjungininku. Kelios raidelės tikrai nevertos visų mūsų laisvės.
Tautieti Kazlauskai. Kiek supratau, Lietuva, vykdydama Maskvos programą “skaldyk ir valdyk”, sugalvojo “lenko kortą” Lenkijos “kresų” lenkams, suorganizavo “Armijos Krajovos” paradus Vilnijoje, padarė taip, kad 50-tyje seniūnijų nebūtų galimybės pasirinkti lietuvišką mokyklą, propaguoja parapinę ksenofobiją, skirstydama Lietuvos piliečius į “vietinius” ir “nevietinius”, optimizuoja mokyklas taip, kad 50 mokinių turinti lenkiška mokyklėlė ir 150 mokinių turinti lietuviška mokyklėlė butų prijungtos prie lenkiškos ir pan. Ak, tie lietuviai! Tikri nacionalistai, panie! Ir Maskvos valios vykdytojai!
P. Butkau, štai ką turėjote perskaityti prieš rašydamas savo komentarą:
“ir susitaikyti su kol kas vieninteliu, tikrai pajėgiu kaimynu-sąjungininku. ”
Supratau. Latvija ar Švedija nėra Lietuvos nei kaimynės, nei sąjungininkės. Ir pajėgumas šokdinti Lietuvą ne tas.
be abejo kad nevertos!
taciau ko vertas lojalumas valstybei? kur riba??
as pats juos laikau lietuvos pilieciais. beda kad jie saves nelaiko!
raskite kita valstybe kurioje butu tiek valstybes islaikomu lenkisku mokyklu!! lenkija nesiskaito :) nerasite! ir tada paziurekite kas lenkijos ziniaskalidoje ir oficialioje politikoje (tie patys vadoveliai) skelbiama viesai ir labai garsiai!! ant musu pilamas purvas! o mes turime krikscioniskai atsukti kita zanda???? aciu! reikia tureti ir savigarbos!!
jeigu kaimynai vienas i kita neziuri is stipresniojo ir silpnesniojo poziciju, o kaip i lygiavercius derybu partnerius, jie visada sutaria! problema kad visa laika i musu lietuvele ziurima kaip i “silpnesniaja puse” (tiek rusijos tiek lenkijos tiek kad ir tos pacios prancuzijos) ir lipama ant sprando, visiskai neziurint musu interesu. reikia pavyzdziu?? *dvidesimt metu lenku marintas elektros tiltas i vakarus; *orleno atviras santazas del klaipedos naftos; ir tt (dar isivertinkite kokios reiksmes mums vien sie pavyzdziai)
mastykime blaiviai!
lenkams mes partneriai tiek kiek jiems to reikia, o ne tiek kiek mums to norisi
deja geresniu partneriu kaimynysteje nera, bet kvailiu (lygiai kaip ir naivuoliu) yra abiejose pusese
Lietuva be Lenkijos yra neapginama teritorija (tiek fiziškai, tiek interesų prasme). Nei Švedija, nei juo labiau Latvija Lietuvai negali atstoti Lenkijos. Tokia yra geopolitinė mūsų regiono realybė.
“Lietuva be Lenkijos yra neapginama teritorija (tiek fiziškai, tiek interesų prasme)”
Vargšė Lietuva! Pasmerkta būtų be Lenkijos! Tik va, įdomu, kas fiziškai apgina Latviją su Estija. Juk Lenkijos nagai jų nesiekia :))
Šita ironija turbūt jums vienam juokinga… Kokie argumentai kalba už tai, kad mes galim spjauti į geopolitikos pusę ir gyventi savo fantazijų pasaulėlyje?
Kazlauskui
“Bet esmė ne tame. Blogiausia, jog mūsų ir lenkų nacionalistiniu bukumu naudojasi trečia šalis”.
Ar jūs Sikorskiui su Kačinskiu šitai pasakėt? O gal jie savęs nelaiko bukais nacionalistais?
Kazlauskui
“Tad kviečiu netapti politiniais trumparegiais, kaip tatai nusitiko su mūsų tautiečiais tarpukariu,”
O kur jie buvo politiniai trumparegiai? Kad 1920 m. rudenį ginklu priešinosi Želigovskiui ir neleido jam “išvaduoti” dar ir Kauno? Kad nepripažino 1922 m. Vilniaus aneksijos ir nepasveikino ta proga Lenkijos?
“Milda” rašo: Kiek teko susidurti, lenkų gyvenamuose kraštuose lietuvių yra mažuma ir todėl UŽDAROMOS lietuviškos mokyklos, nes jos pagal LR įstatymus neatitinka reikalavimų.
Informuoju: Vėliučionių mokykloje lenkiškose klasėse yra 17 vaikų, o lietuvių -37 vaikai. Iš viso- 54 vaikai. Viskas jungiama prie lenkiškos Kyviškių pagrindinės mokyklos. Airėnų mišri mokykla, kur lietuviškos pradinės klasės žymiai gausesnės, jungiama prie lenkiškos Maišiagalos Otrembskio mokyklos, kurioje mokoma lenkiškai, bet ne prie lietuviškos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Algirdo mokyklos toje pačioje Maišiagaloje.
Vilniete – taip yra dėl to, jog tos mokyklos negali būti jungiamos prie Jūsų minėtų lietuviškų moykyklų. Priežastis paprasta – jūsų minėtos mokyklos (Algirdo etc) nėra pavaldžios savivaldybei, taigi savivaldybė negali nieko prie jų jungti. O vat apskrities administracija gali tas mokyklas tik finansuoti, bet jokiu būdu ne pertvarkyti.
Taigi, dėl tokios padėties kalti ne Vilniaus krašto lenkai, o centrinė Lietuvos valdžia, sukūrusi patologišką apskričiai finansiškai pavaldžių, “neliečiamų” mokyklų sistemą.
_bukų nacionalistų apstu tiek Lietuvoje (kuo buvo galima įsitikinti iš komentarų delfyje)_
P. Kazlauskai, ar jūs “kurierwilenski.lt” straipsnius ir jų komentarus paskaitote? Nors retkarčiais? O jų tonas ir turinys nesikeičia nuo “Jedinstvos” laikų.
_Blogiausia, jog mūsų ir lenkų nacionalistiniu bukumu naudojasi trečia šalis._
Nežinau, kas jums PMDF dėstė istoriją (jeigu dėstė), bet gal ir taip žinot, kad ta “trečioji šalis” vykusiai naudojosi Vilniaus situacija ir tarpukariu. Nuo pat Želigovskio avantiūros 1920 m. rudenį. Būtent toji avantiūra ir neleido vėliau sudaryti penkiašalės (Lenkija, Lietuva, Latvija, Estija, Suomija) karinės sąjungos, į kurią lenkė Vakarų šalys. Vokietijai su SSRS, aišku, tokia Antantė buvo nenaudinga, todėl buvo vykusiai žaidžiama mūsų ir lenkų nesutarimais dėl Vilniaus.
Tad ant Želigovskio su Pilsudskiu sąžinės gula tai, kad Rytų Baltijos regionas tarpukariu liko silpnas. Jei ne anuometinės imperinės lenkų generolų XVIII a. ambicijos ir Vilniaus atplėšimas, būtume tapę geri sąjungininkai, ir kas žino, kaip ten būtų buvę su WW2 pradžia.
Liūdina tai, kad dabartinė Lenkijos valdžia, vykdydama “kresų” globos politiką, vis atsiriaugėja tarpukario istorija. Ne Lietuva, o Lenkija visus metus vilkino tarpusavio bendradarbiavimo sutarties pasirašymą (1994), vis ginčydamasi dėl Vilniaus statuso. Ne Lietuvos, o Lenkijos “nacionalistai” Vilniaus grįžimą Lietuvai deklaruoja tik kaip sienų “perstūmimą”.
Citata: Rusų džiaugsmui, abi naujai susikūrusios „etniškai švarios“ valstybės kibo viena kitai gerklėn.
Kur ir kada Lietuva kibo Lenkijai gerklėn? Gal puolė Varšuvą? Čia kuriame universitete jus taip mokė istorijos, jaunuoli?
Kaip nebūtų keista, Latviją ir Estiją šiuo metu gina rusų garbės žodis.
Bėda tame, kad mes su Lenkija nesame vienodo lygmens politiniai žaidėjai. Norėčiau priminti, jog Lietuva yra daugiau nei dešimt kartų menkesnė galybė nei Lenkija. Tad santykiai su lenkais, deja, visad bus vyresnio ir jaunesnio brolio tipo. Ką gali sau leisti kalbėti jie, deja negalime to leisti sau (nors aš asmeniškai visiškai nepalaikau Sikorskio nusikalbėjimų).
Beje, nacionalistai galvas kelti pradėjo, kaip minėjau, su rusų valdžios leidimu dar carinės okupacijos metais. Būtent tuo metu Lietuvoje buvo imtas kurti lenko-piktadario stereotipas.
Dėl Lietuvos lenkų rusifikacijos procesų jau visai kita problema, tačiau tai turėtų kuo mažiau neigiamai atsiliepti mūsų tarptautinias santykiams su Lenkija. Beje, rusofilų pilna ir tarp etninių lietuvių. Manau, jog mūsų tautiečiai atlieka labiau destruktyvų penktosios kolonos darbą, nei surusėję provincijos lenkai.
Tarp kitko, man istoriją VDU dėstė dr. Pranas Janauskas ;]
Citata: Beje, nacionalistai galvas kelti pradėjo, kaip minėjau, su rusų valdžios leidimu dar carinės okupacijos metais. Būtent tuo metu Lietuvoje buvo imtas kurti lenko-piktadario stereotipas.
Lenkiška istorijos interpretacija. Tai gal rusai skatino ir latvių bei estų nacionalizmą? Ir suomių? Ar tik lietuvių?
Rusam buvo palanku skatinti nacionalizmą tiek lietuvių, tiek lenkų tautose, nes jis skaldė buvusios ATR piliečių vienybę bei solidarumą. Susipriešinę lietuviai ir lenkai buvo ir yra kur kas mažiau pavojingesni nei vieningi. Tai elementarus geopolitinis dėsnis. Be to, rusai nekvaili, jie skatina bei remia tik tokias inicatyvas, kurios yra palankios jų interesams.
Citata: Be to, rusai nekvaili, jie skatina bei remia tik tokias inicatyvas, kurios yra palankios jų interesams.
Nieko naujo – visos valstybės taip daro. Ir lenkai, ir vokiečiai, ir britai. Čia ne “kvailumo” ar “nekvailumo” reikalas, o paprasčiausia politologinė abėcėlė – gaila, kad ji jums atrodo nauja. Rusai, beje, kaip ir lenkai, skaldo ir lietuvių draugystę su latviais, kuri šiaip jau būtų kur kas natūralesnė ir etniniu, ir valstybių dydžio požiūriu.
Lietuvių draugystė su lenkais šiais laikais nėra jokia panacėja. Apsiriboti tik vienu strateginiu partneriu, kai esi NATO, dar juo labiau tokiu nepatikimu, yra tas pat, kas laikyti pinigus tik viename banke, kuris praeityje buvo tave apgavęs.
Įdomu kokius tarpvalstybinius santykius suskaldyti nori britų ir vokiečių valdžios. Suprantama, kad tik Lietuvos ir Lenkijos jungtinė kariuomenė (žodžio “armija” nesinori vartoti po dvejų skaudžių XX a. armijų invazijų į Lietuvą) neapgins mūsų krašto, tačiau gynyba pirmiausia turi būti regioninė, nes gal ir esu naivus, bet manau, jog vietiniai labiau norės ginti savo kraštą už mūsų partnerius iš NATO. Partnerių yra ieškoma, tai tikrai jaučiasi stebint Dalios Grybauskaitės užsienio politiką, nes Valdo Adamkaus užs. politika, nors ir kokia romantiška atrodė, bet praktiškai nieko nedavė, gal tik padėjo daliai ukrainiečių ir gruzinų sustiprinti norą būti arčiau Vakarų Europos. Mūsų pagrindiniai partneriai – Jungtinės Valstijos – prašo mūsų santykių su Lenkija pagerėjimo, tad aš manau kitas žingsnis po santykių sureguliavimo su Rusija (kiek tai įmanoma), turėtų būti dvišalės partnerystės stiprinimas su mūsų kaimynais, siekiant Rusijai suprasti, kad mūsų geri santykiai nėra nukreipti prieš juos. Nors Rusijos valdžia to nesupras, bet mūsų regionas įgis pasitikėjimo iš mūsų pagrindinių partnerių.
Laikas pradėti gyventi Europos Sąjungoje, o ne Veselkos, Gražulio ir kelių kraštutinių tautininkų Lietuvoje!
Grybauskaite daro obamišką politiką – išdavinėja draugus, bandydama suartėti su priešais. Deja, priešai vos pamojus fėjos lazdele draugais netampa, o išdavystė neigiamą poveikį padaro iš karto.
Be to, ne mes, o Rusija nustato santykių toną. Tai yra, kad ne mūsų veiksmai verčia ją pykti/atlėgti. Rusus, iš tiesų, erzina mūsų valstybių egzistavimo faktas.
Kam Lietuva reikalinga Lenkijai taip ir nesupratau.
Copy-paste iš knygos „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai“: „Lenkijos interesą išlaikyti gerus ir glaudžius santykius su Lietuva lemia ir istorinė bendros valstybės patirtis. Joje jos politinio elito mastu tebėra gyvos unijinės tradicijos. Tačiau po Šaltojo karo susiklosčiusi situacija ir Baltijos valstybių nepriklausomybės įtvirtinimas verčia Lenkiją savo dominavimo tradicijas transformuoti į partnerystę. Tokioje situacijoje Lietuva tampa geopolitine jungtimi tarp Lenkijos, Latvijos ir Estijos. Be to, Lenkijos suinteresuotumą Lietuva lemia bendras grėsmės šaltinis – Rusija.“ (Laurinavičius, Č., Motieka, E., Statkus, N. „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius“, Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 307–308)
Justai, neatsakei į klausimą. Man įdomu, kuo Lietuva gali būti naudinga Lenkijai sutramdant, kovojant etc. su Rusija? Bendros unijinės tradicijos yra nykstantis reiškinys, o neretai net skaldantis – Lietuva juk tik mažasis broliukas. Kuo naudingos geopolitinės jungtys su Estija ir Latvija?
Klausiu labai nuošidžiai, nes kol kas nematau, Lenkijai apčiuopiamos naudos. Lietuvai matau, tačiau ir ta nauda bijau, kad gali ateiti suverenumo sąskaita.
Hmm.. Latviai lietuviams artimesni nei lenkai? Ar tikrai?
Mentaliteto, tapatybės bei tikėjimo panašumai, istorijos bendrumas kur kas tampriau jungia lietuvius su lenkais, nei kad galėtų sieti su latviais. Priminsiu, jog pastarieji yra protestantai, o Baltijos valstybių tapatybė ne taip jau seniai susiformavusi, be to, ji ir tokio psichologinio akcento neturi.
Lenkija priskiriama strateginių partnerių prioritetinio sąrašo viršūnei, įvertinus realybę, naudą ir galimybes. Žinoma, kad nėra ir neturėtų būti ji vienintelė, bet didelės ir tuo labiau vienodo lygio diversifikacijos irgi nelabai įmanomos: nei yra iš ko labai rinktis, nei pati Lietuva tam turiu resursų.
Neteko girdėti apie lietuvius protestantus, endekų davatkėle? Jeigu ne jie, lietuvių tautos šiandien išvis nebebūtų likę (Tamstos ir Kozlowski’o džiaugsmui).
Jolantai
“Priminsiu”, jog trečdalis Latvijos yra katalikai. Tai Latgala, kuri 211 metų išbuvo LDK (nuo 1569 – ATR) sudėtyje. Be to, šiais laikais konfesinis bendrumas nėra pagrindinis faktorius. Juk JAV iš esmės irgi protestantiška šalis, tačiau tai neturi jokios reikšmės partnerystei su ja. Protestantai buvo Prūsijos lietuviai.
Latvija XIX a. pabaigoje, kaip ir Mažoji Lietuva, prisidėjo prie Lietuvos nacionalinio atgimimo – Liepojos, Mintaujos ir Rygos lietuviams latviai buvo pavyzdys ugdant tautinį identitetą. Todėl moti ranka į Latviją tikrai nederėtų.
Beje, įdomus ir man, kaip istorikui, motyvuotas yra A. Butkaus straipsnis Delfyje:
http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=30506143
Gerb. Pranai, politikoje skirtingai nei lingvistikoje negalima kalbėti tokia kategoriška retorika, kaip tai siūlote daryti Jūs. Tokiai mažai bei tokioje nedėkingoje geopolitinėje padėtyje plytinčiai šaliai, kaip Lietuva, nacionalistiškai agresyvios bei teisuoliškos kalbos yra tarsi priešmirtinis savižudžio laiškas.
Be to, pretenzijos į etninį kalbos bei kilmės švarumą namaloniai mena XX amžiaus Vokietijos tragediją, sukeltą buko nacionalizmo kulto fanatikų. Tad siūlau pabusti iš svaigaus nacionalistinio sapno bei palikti Mindaugo Murzos marginalų vertą retoriką nuošalėje.
Nejau iš tiesų tikite, jog lenkai yra pati blogiausia tauta pasaulyje?
Visu pirma reikia daugiau skirti demesi Vilniaus rajonui finansuojant lietuvybes skatinima per svietima ar kad ir per susiekimo gerinima… pvz. reikia tiesti gerus kelius ar netgi greitus traukinius iki VLN visame Vilniaus krašte, kad VLN rajonas greičiau “susimaisytu” kaip tarkim vakaru didmiesciuose, kur labai gerai isvystytas susisiekimimas, zmones apsigyvena net 60 km spinduliu ir vazineja i darbus.\
Taciau jokiu budu negalima pyktis su Lenkija del tokiu problemu, juk jie musu strateginiai partneriai ir pagalbininkai atsispiriant Kremliaus itakai
Paulius: štai tas ir yra pagrindinė problema. Tas noras skatinti lietuvybę ten, kur jos nėra. Jei Vilniaus krašte gyvenantys žmonės nenori būti lietuviais, tai kokio velnio nori juos versti? Ar nuo to, kad laikys save lenkais, kalbės lenkiškai ir siųs vaikus į lenkiškas mokyklas, jie tampa blogesniais Lietuvos piliečiais?
Leiskite mums kalbėti lenkiškai, būti lenkais, nustokite “skatinti lietuvybę” ten, kur žmonės jos nenori, o ištikimesnių piliečių nerasite. Tik užteks gal to prievartinio “skatinimo”. Per prievartą mylimas nebusi.
Citata: Gerb. Pranai, politikoje skirtingai nei lingvistikoje negalima kalbėti tokia kategoriška retorika, kaip tai siūlote daryti Jūs.
Paskaitykite savo retoriką, gerbiamasis! Ji dar kategoriškesnė – bet kokia kaina kartis Lenkijai ant kakllo “strateginės partnerystės” pretekstu.
Dėl lenkų tautos. Aš jos nelaikau nei bloga, nei gera – čia jūsų primestas tautų skirstymas. Tauta kaip tauta. Lenkus pažįstu gal net geriau už jus. Pastebėjau, kad dauguma lenkų palankiai žiūri į Lietuvą. Antilietuviškumas būdingas tik Suvalkų kraštui ir Vilnijai, t.y. kur lenkų etnosas susiformavo palyginti neseniai. Seinuose pats mačiau ant namo sienos keverzonę “Polska dla Polaków!”
Visą reikalą gadina Lenkijos politikai, blogindami santykius su Lietuva.
Pranui: Nesistebėk Tamsta. Kazlauskas ir kiti čia rašantys “politologai” yra VDU PMDF auklėtiniai, o ten politologijos katedrai vadovauja lenkas. Nedaug nuo jo teatsilieka ir kai kurie VDU istorikai. Todėl ir išleidžia vienpusiškus polonofiliškai orientuotus absolventus. Jie kitaip nemąstys, todėl diskutuoti su jais yra beprasmiška.
Sveikinu – mėnesio komentaras :)
Alvydui Butkui, Pranui ir VU istorikui, kuriuos sieja ne tik vienoda nuomonė apie lenkus, bet ir vienodas ip adresas:
Reikia suvokti, kokia nepavydėtina yra Lietuvos geopolitinė situacija turint omenyje jos menką dydį ir populiaciją, istorijos dramatiškumą bei stiprius, tačiau ne visada draugiškus kaimynus ir jų politiką Lietuvos atžvilgiu. Realybės suvokimas pirmiausia turėtų išsklaidyti nacionalistinius ūkus, kad mes vedami savo stiprių dvasinių įsitikinimų vien iš savęs galime kažką priešpastyti mūsų istorinėms girnapusėms – kone 50 kartų didesnei Rusijai ar 10 kartų didesnei Lenkijai. Kitaip tariant, šiuo metu, norėdami išgyventi realiame pasaulyje, o ne nacionalistinių maksimų rojuje, mes turime rinktis, su kuria girnapuse mums labiau pakeliui, nes pastarieji JAV, Prancūzijos ar Vokietijos veiksmai užsienio politikos scenoje parodė, kad šioms NATO ir ES lyderiaujiančioms valstybės mūsų saugumo interesai yra švelniai tariant ne patys svarbiausi. Žinant dabartinę autoritarišką Rusiją bei neprilygstamą jos indėlį į mūsų tautos ir valstybės niokojimą, man daugiau nei akivaizdu, kad reikėtų rinktis Lenkiją, kuri yra NATO ir ES narė, be to istorijoje mus ne kartą gelbėjo nuo tos pačios Rusijos (kad ir Liublino unija).
Be abejo, lenkų mažuma Lietuvoje elgiasi tikrai toli gražu nepavyzdingai,o patys lenkai, jausdami savo daug didesnį politinį svorį, taip pat per dažnai elgiasi nekorektiškai, tačiau dėl to daryti didelės tragedijos nenorėčiau. Tragedija būtų vėl likti vieniems, mūsų neutraliteto sėkmė buvo skaudžiai parodyta II pasaulinio karo pradžioje. O nesėkmingo bendravimo eskalavimo su Lenkija nacionalizmo suklestėjimo amžiuje, kada jie pridarė mums daug kiaulysčių (prisimenant Želigovskį), nereikėtų suabsoliutinti – mus sieja daugybė metų šlovingos istorijos, kada kovėmės su rytų grėsmėmis petys į petį. Be to, aš nesakau, kad lenkai yra vieninteliai mūsų draugai, juk yra kitos Baltijos valstybės, Skandinavijos šalys, ta pati JAV, tačiau lenkų jie neatstos. Justo Šireikos minėtoje knygoje “Batlijos šalių geopolitiniai kodai” yra parašyta, jog Lenkija be Lietuvos gali veikti kaip geopolitinis subjektas, o Lietuva be Lenkijos – ne.
Apie VDU PMDF. Mano nuomone, ten ne tik prolenkiška irštva, bet ir žydų-masonų užuovėja, gi dažna auditorija pavadinta žymių žydų vardais :D
Teisybės dėlei dar reiktų prie šio gausaus adresatų sąrašo pridėti ir „vilnietę“ bei „naivų“, taip pat su A.Butkumi/Pranu/VU istoriku besidalijančius vienu kompiuteriu.
“Justo Šireikos minėtoje knygoje “Batlijos šalių geopolitiniai kodai” yra parašyta, jog Lenkija be Lietuvos gali veikti kaip geopolitinis subjektas, o Lietuva be Lenkijos – ne.”
Na, jeigu jau Justo Šireikos knygoje taip parašyta, tada jau tikrai taip. Negali netikėti. :))
Nors, jei atvirai, gaila Lietuvos.
P.S. Gal ir kiti jūsų nebendraminčiai dalijasi vienu kompiuteriu? Patikrinkit – argumentacijai tai turi labai svarbią reikšmę :)))
Na, čia tikrai pirmas kartas, kai žmogus pas mus su savimi komentaruose kalbasi. :)
Na, knyga tiksliai vadinasi “Baltijos valstybių geopolitikos bruožai. XX amžius” ir yra parašyta tikrai reikšmingų Lietuvos istorikų, tarptautinių santykių ir geopolitikos specialistų Česlovo Laurinavičiaus, Egidijaus Motiekos ir Nortauto Statkaus. Tiesiog Justas ją diskusijoje paminėjo, todėl ir parašiau “minėtoje”.
Beje, įdomu, kas verčia mūsų piktąjį komentatorių slėptis po keletu vardų? Greičiausiai, kad pajustume, kiek daug žmonių netiki mumis :D Tik va nelemtas skaitmeninis amžius, demaskuoja vaikigaliai ne dienomis, o valandomis “besidauginantį” tuo pačiu ip adresu besinaudojantį piktąjį komentatorių :)
Butkau Butkau :)
argi grazu taip ?
Pauliau, o ko tikiesi iš žmogaus, kuris Delfyje rašo straipsnį, kurio pagrindinė mintis yra “uždarykime lenkams mokyklas, kad jie būtų laimingi”? Sveiko proto?
Mane tai džiugina vienas faktas – kad pagaliau pradedama kalbėtis. Pagrindinė problema visada buvo dialogo stoka, atrodo, kiekviena pusė rėkia savo argumentus, bet nei viena negirdi kitos pusės argumentų.
Galiu patikinti, kad daug informacijos apie Vilniaus rajoną, pateikiamos žiniasklaidoje, yra visiška netiesa (pati gyvenu šiame rajone), matyt, kažkam yra labai naudinga skleisti dezinformaciją. O tokie veikėjai kaip Songaila – man jų tikslas aiškus – susirinkti pliusus iš nacionalistų, kurie vis dar tiki, kad dėl visų blogybių kalti kiti (dažnai lenkai, rusai ar dar kas), tik ne pati Lietuvos valdžia.
Smagu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie bent bando mąstyti savo galva, o ne remiasi tuo, ką viena ar dvi bobos sakė. Ir aš, nors esu pagal kilmę lenkė, tačiau myliu Lietuvą ir gerbiu jos kalbą – tokių kaip aš tikrai ne vienas ir ne du. Tačiau kai mus puola, vadina netikrais lenkais, nelojaliais ir “norinčiais autonomijos”, pasidaro tikrai pikta ir pradedi klausti savęs “ar aš tikrai su šita tauta turiu ką nors bendro?”…
Primityvus straipsnis. Gąsdinimas Kremliaus ranka. Esu už tai kad lenkų tautybės asmenys galėtų rašytis taip kaip nori, bent cz, rz, sz nėra prasmės drausti, nes visos raidės yra bendralotyniškos, tiesa abejoju dėl ł,ó,ń, nes net JAV šios raidė su diakritikais piliečių pasuose, kiek numanau, yra perrašomos be diakritikų. Tačiau bet kokiu atveju gąsdinti Rusijos baubu nedera, nes tai melas, nes taip nėra.
Beje herbas kuris pateiktas yra naujadaras tokio Respublikos laikais nebuvo, bent tikrai nesu matęs.
o kaip tada su lenko korta?
ar tokiu būdu neauginima tarptautinė įtampa? ar lenko korta atitika mūsų ne tik lenkų šalies interesus?
Polonofiliniai kliedesiai, būdingi lefebristams :) Kas ne už lenkus, tai už rusus… O gal atvirkščiai? Gal kas galėtų argumentuotai paaiškinti jų skirtumą Lietuvos atžvilgiu?
Kuršiau, tai atsakykite į klausimą, ar iš tiesų manote, jog lietuvių kalba (nesvarbu, kiek ji visko perėmusi iš kitų kalbų, tame tarpe ir lenkų) yra didžiausia pasaulyje dorybė?
“W” raidės klausimu Lietuva stipriai susikompromitavo. Kuo garsiau ir daugiau šūkauja lietuvių tautiniai bolševikai, tuo gėda tik didėja. Visa šita avantiūra su “W” buvo tam ir sugalvota,kad lenkus pažeminti, įskaudinti ir pridaryti probelmų asmeniniam gyvenime ir karjeroje. nenuostabu, kad Lietuva susilaukia vis didesnio pasmerkimo. Lenkų persekiojimas tampa Lietuvos “vizitine kortele”. Žinoma, mūsų pseudo-lietuviškieji Vilniaus patriotai pasistengs padaryti Lietuvai dar daugiau bėdų, pvz., apkartinti dar labiau ir taip jau sudėtingą Lietuvos lenkų gyvenimą, susidėjus su Vilnaius krašto žemgrobiais privesti prie Kirgizijos Ošo pogromų. Jei vos prieš 15 metų nepalyginamai turtingesnė kultūringesnės Jugoslavijos Federacijos Bosnija neišvengė bestiariškų skerdynių, kaip to išvengs Lietuva?
Ačiū Dievui, Lietuvos lenkai yra politiškai angažuoti, daugiau patyrę ir pernelyg kultūringi, kad leistųsi išprovokuojami į “tautinį” konfliktą. Kasdieniame gyvenime jie vartoja kasdien tris ar keturias kalbas, išmoksta apie Lietuvą daugiau nei tautinė lietuvybės ideologija, įdėmiau seka Lietuvos vidaus, užsienio ir kaimyninių šalių politiką, na ir, žinoma, turi savo nuomonę apie valstybę kurioje gyvena, savo vyriausybę, ir gerai supranta, ką jiems Lietuvos tautininkai ruošia. Lietuvos piliečių lenkų nuomonė apie tai, kas jie yra ir kuo turėtų tapti nebūtinai sutampa su bolševikų politikos metodais, dabar taikomais generuojant įtarumą ir priešiškumą prieš lenkiškai kalbančią šalies mažumą, 7 proc. lenkų. Šita politika Lietuvai užtraukai ne tik gėdą, bet labai aiškiai sako pasauliui, kokia nepatraukli tampa etnocentriška šalis, kokia nestabili, negarbinga ir korumpuota politika, išnaudojanti piliečius ir negalinčias apsiginti mažumos bendruomenes. Rezultatus jau matome: išvyksta net ir čia gimę ir išaugę žmonės, piliečiai. Be ar ne tai verčia lietuviškąjį Vilniaus “elitą” daryti Lietuvoje lenkus “atpirkimo ožiu”, varyti prieš juos nukreiptą dezinformaciją ir bullying politiką visuotiniam visuomenės nepasitenkinimui nukreipti. Tokia šalies politika beviltiškai gėdinga.