Pamąstymai apie šliaužiantį totalitarizmą
Reaguodamas į viešą diskusiją, inicijuotą poros garbingų Vilniaus universiteto profesorių (turiu galvoje dr. Vytautą Radžvilą ir dr. Alvydą Jokubaitį) noriu pasidalinti savo nuomone apie kelis probleminius klausimus. Iš pradžių trumpai apžvelgsiu Vakarų pasaulį po prieš keletą mėnesių vykusio referendumo Šveicarijoje apgaubusią šliaužiančio totalitarizmo pašvaistę. Nagrinėdamas problemą iškelsiu ir kitą aktualų klausimą – kiek liberalūs yra šių dienų „liberalai“?
Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Europos politiniame pasaulyje nuvilnijo šurmulys, kurį pažangiosios Vakarų visuomenės gretose sukėlė Šveicarijoje vykusio minaretų statybų uždraudimo referendumo rezultatai. Nurimus pirmosioms aistroms pamėginsiu apibendrinti situaciją ir atsakyti į klausimą – kas nutiko, jog globaliu mastu toks menkas šveicarų tautos sprendimas sumaišė blaivius vakariečių protus ir privertė šiuos pasiduoti masinei antidemokratinei isterijai?
Žvelgiant į minėtąjį įvykį iš liberalios demokratijos procedūrinės pusės, rodos, net ir itin fanatiškas „pažangios žmonijos“ personažas neturėtų prie ko prikibti. Šveicarija – viena seniausių demokratines tradicijas puoselėjančių šalių. Verta pažymėti, kad ši šalis, skirtingai nei kitos Vakarų Europos kaimynės, kurių vadovai kritikavo šveicarų referendumą, praeityje neturėjo kolonijų, pasaulinių karų metu neįsivėlė į kruvinas skerdynes, nerengė holokausto ir apskritai neigiamai nepasižymėjo tuo XX amžiaus laiku, kuomet Europą buvo užvaldžiusi naikinimo karštinė. Šveicarija šimtus metų laikėsi neutralumo ir nedalyvavo nešvariuose kitų europietiškų šalių realpolitik žaidimuose. Nors šveicarai savo politiniame gyvenime išskirtinai dažnai taiko legitimiausią demokratijos formą – referendumus, vis dėlto, matant kokį didelį „grėsmės“ burbulą išpūtė progresyvioji Vakarų žiniasklaida, atrodo, kad demokratijos procedūrų laikymasis nebėra svarbiausias šių dienų liberalios demokratijos bruožas.
Isteriška daugumos didžiausių Europos dienraščių reakcija į šveicarų pasakytą „ne“ minaretų statybai privertė rimtai sunerimti dėl demokratijos pabaigos vakariečių širdyse.
Nors didžioji dauguma viešosios nuomonės kanalų bylojo apie „pasipiktinimą religine diskriminacija“, retkarčiais išlįsdavo vienas kitas balsas, užstodavęs šveicarų tautos plebiscito rezultatus. Dauguma tokių balsų šveicarų norą uždrausti minaretų statybas aiškino baime politinio islamo keliamoms grėsmėms.
Toks problemos formavimo būdas visuomenei pirštu parodo į „tikrąsias“ konflikto tarp Vakarų ir islamo priežastis – religijos norą grįžti į viešą erdvę. O blogiukais įvardinami tiek islamo fundamentalistai, tiek konservatyvių pažiūrų, krikščionišką religiją tebegerbiantys vakariečiai.
Kur kas menkesnio dėmesio sulaukė kitas, manau, svarbesnis šios problemos aspektas – viešoje erdvėje įsigalėjusi politinio korektiškumo diktatūra.
Gilinantis į diskusiją apie minaretų (ar jų uždraudimo) keliamas grėsmes buvo galima pastebėti, jog dažnas politikos komentatorius bandė sąmoningai ar pasąmoningai nepastebėti arba jokiu būdu nesiimti kvestionuoti esminio analogiškų problemų pagrindo – multikultūralizmo politikos.
Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.
Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.
Vieno iš kovos prieš modernųjį multikūlturalizmą Didžiojoje Britanijoje pradininkų, Enocho Powello politinė karjera baigėsi šiam 1968 metų pavasarį vos prabilus apie jo šaliai ateityje gresiančias grėsmes dėl nežabojamos imigracijos mastų. Keisčiausia tai, jog vienas iš realių kandidatų į konservatorių partijos vadovus labiausiai smerkiamas buvo savo paties bendražygių. „Konservatoriai“ iškart pašalino Powellą iš vadovaujančių postų partijoje, nors jo žodžiams pritarė absoliuti dauguma salos gyventojų. Po poros metų partijai pagaliau laimėjus rinkimus prieš leiboristus, analitikai kone vieningai teigė, jog tai nulėmė didelis Powello populiarumas.
Kur kas liūdnesnio galo susilaukė olandų filmų kūrėjas Theo van Goghas, savo filme prabilęs apie apgailėtiną moterų padėtį islamo kultūroje. Tiesa, vietiniai multikultūralizmo adeptai nespėjo patys nutildyti drąsaus režisieriaus, už juos tai padarė islamo ekstremisto paleistos kulkos. Dar vienas olandas, Geertas Wildersas dėl savo „nepakančių pasisakymų“ politinio islamo tematika buvo neįleistas į Jungtinę Karalystę. Nuolatinio spaudimo ir politinio nepakantumo tiek iš islamistų, tiek ir iš savų, i.e. „demokratų“, pusės susilaukia Mohameto karikatūrų piešėjai danai, o ypač „bombos turbane“ autorius Kurtas Westergaardas.
Šitokių sunkumų perspektyva sąžiningesnius visuomenės veikėjus verčia rimtai pasvarstyti ar verta viešai reikšti nuoširdžią savo nuomonę. Gal geriau tylomis pritariamai, apsimetant, jog niekas nevyksta, leisti nešamiems sraunios srovės?..
Grįžtant prie šveicarų referendumo temos, galima prisiminti, kai vos sužinoję rezultatus, juos viešai pasmerkti pasiskubino ne tik Europos Sąjungos ar Jungtinių Tautų atstovai, bet ir pačios šveicarų valstybės vadovaujantis elitas. Išgirsti būtent tokį verdiktą iš save demokratiškomis laikančių valstybių atstovų, šveicarų tautai turėjo būti itin nesmagu. Tokį pat nemalonų jausmą turėjo pajusti ir visų kitų demokratinių bei laisvę mylinčių valstybių piliečiai. Nepatenkinto politinės valdžios elito pastabos akivaizdžiai susikirto su esminiu liberalizmo principu – laisva piliečio valia. Kas gi labiau reprezentuoja demokratijos esmę, jei ne tiesioginis piliečių plebiscitas? Po tokių pareiškimų ima atrodyti, jog europiečių elitui tiek klasikinio liberalizmo, tiek demokratijos sąvokos yra tapusios bevertėmis praeities atgyvenomis.
Praėjusį pusmetį ES pirmininkavusios Švedijos ir keleto kitų Europos šalių vyriausybių išreikštas pasipiktinimas Šveicarijos žmonių „ksenofobija“, vaizdžiai iliustruoja jau seniai realybe tapusį faktą, jog liberali demokratija Europos politikoje pavirto oksimoronu (viena kitai prieštaraujančių sąvokų derme).
Didžiajai daugumai šalies piliečių, tiesioginės demokratijos procedūrų tvarka pritarus vienam ar kitam sprendimui, šis įgyja aukščiausią legitimumo laipsnį. Tokiu atveju bet koks referendumo rezultatams priešiškas aukščiausių valstybės pareigūnų spaudimas tampa tiesioginiu įžeidimu tautai bei pačiai liberalios demokratijos institucijai. Jokubaičio žodžiais tariant, liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.
Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne kaip vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.
Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.
Anot Jokubaičio, šiuolaikinis „liberalas“ demokratiją suvokia kaip įrankį privalantį paklusti jo kontrolei. Vadovaujantis tokia nuostata, demokratija yra vertinga tik tada, kai atitinka progresyvioms vertybėms ir yra bevertė, kuomet joms prieštarauja. Akivaizdu, kad tokie veiklos metodai nė iš tolo nedvelkia klasikiniu liberalizmu, o, veikiau, niūriai mena istoriniam revanšui besiruošiančią despotišką marksizmo-leninizmo saulės šmėklą, kaitriai teberusenančią pažangių vakariečių širdyse.
Matyt neveltui labiausiai sujudo neomarksistiniai Europos visuomenės sluoksniai. Jie džiugiai pritarė atvirai išreikštai viešai ES valdžios elito abejonei viena kertinių liberalios demokratijos formų – nepriklausoma valstybės piliečių apsisprendimo laisve. Kyla klausimas, kaip galėjo nutikti, jog liberalios demokratijos citadelė – Vakarai, vos nugalėję nacistinio totalitarizmo demoną, iš karto ir be kovos pasidavė hipnotizuojančiam totalitarinės Markso-Lenino saulės spindesiui?
Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.
Vienas galimų įvykio raidos variantų, kodėl taip įvyko, gali būti siejamas su žmonijos patirtais Antrojo pasaulinio karo žiaurumais. Jį gaubusi totalitarizmo šmėkla sukėlė nematyto mąsto baimės ir masinės desperacijos jausmą. Tai buvo iki tol istorijoje dar nesutikto autoritarizmo forma, kada tironas savo valdžią nori įvesti ne tik viešoje erdvėje, kas buvo gan įprasta praktika praeityje, tačiau imti kontroliuoti ir eksperimentuoti privačiame asmens gyvenime. Vėliau šis bandymas sukėlė siaubingų ir iki šiol neatitaisytų padarinių modernaus žmogaus sąmonei.
Ir marksitinis-leninistinis, ir nacistinis totalitarizmas garbino tiesioginę prievartą. Abiejose santvarkose žmonių santykiai buvo grįsti smurtu. Karui pasibaigus ir nacizmui žlugus, smurtas vakariečiams tapo pagrindiniu ir vieninteliu dalyku, primenančiu totalitarinio gaivalo sukeltą siaubą. Ir, atrodo, iš tos didelės baimės, bandant kuo greičiau susidoroti su jos šaltiniu, buvo pasirinktas klaidingas kaltininkas. Pagrindiniu pasibaisėjimą keliančiu dalyku vakariečiams tapo ne totalitarizmą sukėlusios priežastys – eksperimentai su mokslinėmis pseudoreligijomis, o jų pasekmė – smurtas.
Deja, šiuolaikinis totalitarizmo suvokimas apsiriboja tuo, jog yra tiesiogiai siejamas su atviru smurtu. Kitaip tariant, smurtas tapo kone totalitarizmo sinonimu. Konceptualiai tai yra itin ydinga praktika, iškreipianti totalitarizmo sampratą. Naujuoju klaidingu apibrėžimu buvo imta naudotis maskuojant tikras totalitarizmo apraiškas ateityje. Kas, beje, atrodo, ir įvyko Vakaruose.
Pokaris tapo karštligiškų pastangų eliminuoti smurtą iš viešo ir privataus gyvenimo vajumi. Smurtą sumanyta pakeisti priešybėmis – taika ir meile. Tačiau buvo pamiršta, jog „naujųjų vertybių“ nederėtų skiepyti naudojantis despotiškais metodais – tiesiogiai kišantis į privatų žmonių gyvenimą, griaunant tradicinę bei primetant naują, svetimą vertybių sistemą. Nepaklusnieji, Goethe‘s žodžiais tariant, yra dusinami glėbesčiuojant. Visuomenė, nesugebėdama kaip grėsmės identifikuoti nieko, kas nesisieja su atviru smurtu, tapo naujosios, „besmurtės“ ideologijos auka. Prasidėjo švelniosios despotijos era.
Iki tol Vakarų istorijoje žmogus nuo panašių eksperimentų, vienam valdovui kėsinantis užvaldyti ir viešą, ir privačią gyvenimo sferas, slėpdavosi po transcendentinės religijos teikiama užuovėja. Modernybės pradžioje, nuo Vestfalijos taikos 1648 metais, ėmus privatizuoti religijos fenomeną, žmogus buvo paliktas vienas, akis į akį su desperaciją nešančia egzistencinės tuštumos bedugne. Tokioje būklėje, pašalinus religinę moralę, asmuo tapo patiklus ir ypač pažeidžiamas įvairaus plauko radikalioms ir destrukciją sėjančioms pseudoreligijoms. Būtent ši situacija davė galimybę suvešėti tokiom mokslo pažangą šlovinančioms ideologijoms, kaip komunizmas ar nacizmas. (Beje, su šia įžvalga veik tiesiogiai sutinka ir liberalizmo šauklys Lietuvoje Leonidas Donskis savo knygoje Power and Imagination teigdamas, jog konservatizmas yra geriausias kovos su totalitarizmu ginklas.)
Antras pasaulinis karas žymėjo tik nacizmo pabaigą, o marksizmas, tiek rusų pavergtų tautų imperijoje, tiek ir pažangiame Vakarų pasaulyje, vešėjo toliau. Frankfurto kritinės teorijos mokyklos adeptų pastangos vakariečių rinkai adaptuoti agresyvų leninizmą, taiką pakeičiant mylinčiu neomarksizmu, gan greitai subrandino vaisius. Septintajame dešimtmetyje neapykanta ginklu demokratiją gynusiai ir prieš komunizmo plėtrą pasaulyje kovojusiai Jungtinių Valstijų valdžiai pasiekė viršūnę. Hipių judėjimas savo naująją ideologiją skelbė lozungu – peace and love.
Smurto, kaip neva tiesioginio totalitarizmo atitikmens įvaizdis, išliko ir po Šaltojo karo pabaigos, žlugus komunistinei Rusijos imperijai. Skirtingai nei naciai Vokietijoje, komunistai Rusijoje neturėjo savojo Niurnbergo proceso ir nebuvo teisiami už nusikaltimus žmogiškumui. Tai reiškė, jog žlugo ne marksizmas, kaip ideologija, o tik nepavykęs rusų valstybės projektas – leninizmas, norėjęs marksizmą įvesti prievarta. Milijonus išžudę asmenys nebuvo nubausti, o juos šiuos nusikaltimus skatinusi daryti ideologija – nepasmerkta.
Į juodąjį sąrašą pateko vienintelis buvusį marksistinį gaivalą menantis aspektas – smurtas. Vadovaujantis šia logika, nusikaltimus žmogiškumui hitlerinėje Vokietijoje atliko konkretūs asmenys (kurie vėliau, po karo, buvo nubausti) besivadovavę baisia ir vėliau visų pasmerkta ideologija – nacizmu. Tuo tarpu komunistinėje Rusijoje bei jos satelitėse, nusikaltimus žmogiškumui atliko ne konkretūs asmenys, vedini marksizmo-leninizmo ideologijos, o smurtas. Skamba groteskiškai, bet būtent tokia logika vadovaujasi dabartinis Vakarų pasaulis, nereikalaudamas Rusijos nubausti savo politinius nusikaltėlius ir nesmerkdamas juos inspiravusios marksizmo ideologijos. Taigi, vienintelis kaltasis dėl dešimčių milijonų mirčių sekusių vis dar tebevykstantį marksistinį eksperimentą lieka ne ideologija ar atskiri individai, o smurtas.
Visai nenuostabu, jog rusų valdžia nepaisydama elementarių žmogaus teisių iki šiol, kas savaitę, nesulaukdama jokios neigiamos vakariečių reakcijos, sudoroja bent keletą politinių oponentų. O pačiuose Vakaruose pildosi Aldous Huxley knygos Brave New World (Puikusis naujasis pasaulis – oficialus lietuviško vertimo variantas) scenarijus, kitaip tariant, švelniojo totalitarizmo (i.e. be tiesioginio smurto) atmaina, grindžiama neomarksistine ideologija.
Beje, smurto, kaip vienintelio visuomenės blogio koncepciją vaizdžiai patvirtino neseniai Delfi.lt portale pasirodęs straipsnis įtaigiu pavadinimu – „Problema – ne „durnos pažiūros“, o smurtas“. Šioje rašliavoje garsūs Lietuvoje žmonės duodami interviu it susitarę kartojo naujosios pseudoreligijos, smerkiančius prievartą ir teisinančius radikalias politines pažiūras, šūkius.
Kaip teigia Algirdas Degutis, kalbėdamas apie garsų postmodernizmo guru, prancūzą Jacques‘as Derrida, šios filosofijos tikslas yra dekonstrukcinis teisingumas. 
Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. O moraliai vertingiausias yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai – mirtinam priešui. Postmodernus liberalizmas bando iš vakariečio savimonės eliminuoti smurtą, kaip gyvybinės valios apraišką, tam, kad šis būtų nepajėgus gintis nuo priešų ir atsiduotų jiems besąlygiškai. Tokie ideologiniai sąjūdžiai, kaip neomarksizmas ar postmodernizmas/postmodernus liberalizmas, iš esmės siekia vieno bendro tikslo – Vakarų savidestrukcijos.
Niūrius pamąstymus norėtųsi užbaigti vilties teikiančia gaida. Nors kritinis diskursas politinio korektiškumo ir multikultūralizmo atžvilgiu politinėje sferoje yra vengtinas bei nepageidautinas, faktas, jog likusioje viešoje, ypač akademinėje, erdvėje yra vis dar galimas, neleidžia laidoti žodžio laisvės instituto. Taip pat smagu pastebėti, jog Lietuvoje drąsus pasipriešinimas švelniajam neomarksistų totalitarizmui yra pastebimas ir aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Be to, mūsų visuomenė vis dar netiki modernybės apaštalų pasakomis, jog dėl visų žmonijos problemų yra kaltas smurto fenomenas. Tai teikia vilčių, jog iškilus grėsmėms tėvynei ne visi tautiečiai vos išgirdę priešų šūvius pacifistiškai pabrukę uodegas ners į krūmus ar besąlygiškai atsiduos jų valiai. Beje, Wilderso partijos sėkmė rinkimuose ir Šveicarijos referendumo atvejai rodo, jog toli gražu ne dauguma europiečių, kaip mėgsta skalambyti pažangioji žiniasklaida, nori tapti kosmopolitais ir prarasti savo tūkstantmetį identitetą.
Man atrodo daugelis nesupranta esminės liberalų gyvenimo idėjos, kuri yra teigia, jog kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir nuosavybę ir gali laisvai su jomis elgtis kaip nori, kol tai nekenkia kitų žmonių laisvei, gyvybei ar nuosavybei.
Pritariu minčiai, jog dabar plintantis perdėtas politkorektiškumas yra lygiai taip pat žalingas liberalumui, kaip ir sustabarėjęs konservatyvizmas, bet minaretų statybos uždraudimas prieštarauja esminei liberalizmo idėjai.
Jeigu “demokratijos procedūrų laikymąsi”, kaip teigia autorius, laikysime esminiu liberalios demokratijos bruožu, tai įvykdę visas reikalingas procedūras ir pakeitę konstituciją ir įstatymus lygiai taip pat galime uždrausti ir homoseksualizmą, ir tikėjimo laisvę. Hitlerio Vokietijos nacionalsocialistų darbo partija irgi buvo demokratiškai išrinkta, bet jie žingsnis po žingsnio pavertė Vokietiją totalitarine valstybe.
“[...] liberalai yra tikri liberalai tik tada, kai jie nori sukurti politinę santvarką, kuri neliberalų neverčia būti liberalais. Peršasi hipotezė, kad liberalizmo mūsų kontinente galbūt jau seniai nebėra, nes valdžia dedasi „geriau žinanti, ko reikia liaudžiai“, nei pati liaudis.”
[...]
“Nenuostabu, kad įstatymai ir demokratinės procedūros yra traktuojamos ne vertybė per se, o tik kaip priemonė, privalanti padėti efektyviau įdiegti pažangias vertybes į visuomenės gyvenimą. Šioje vietoje Vakarų Europos lyderių pozicija liberalios demokratijos atžvilgiu slogiai primena vieną tragiškiausių pamokų žmonijos istorijoje.
Adolfas Hitleris demokratinį procesą taip pat įsivaizdavo tik kaip instrumentą, kuriuo jam galiausiai pavyks įtvirtinti bendražygių propaguojamas vertybes (kaip visuomenės normą). Liūdniausia – tiek Hitleris, tiek šiandieninis progresyvus elitas beatodairiškai įsitikinę savos vertybinės sistemos tobulumu mano, jog tokie „netobuli“ institutai, kaip demokratija, privalo prisidėti prie visuomeninės tvarkos perversmo, patys nereikalaudami jokios pagarbos sau.”
Qt – Jūsų tiesa taip pat tik dalinė – pagal ją liberalizmas turi leisti įsigalėti ekstremalizmui ir totalitarizmui, nes kliudyti tam, tai reikštų varžyti dalies visuomenės poreikius tokioms įdėjoms.
Liberalizmas tai ne anarchizmas. Jeigu kažkokie žmonių veiksmai grasina kitų žmonių gyvybei, laisvei ar nuosavybei, tai jie netoleruojami. Pvz. jei koks nors žmogus įsitikinęs, jog žydai kalti dėl visokių pasaulio negerovių jis gali laisvai reikšti savo idėjas, bet jeigu tas žmogus ima pats ar pradeda raginti kitus susidoroti ar diskriminuoti žydus jį reikia uždaryti į belangę. Taigi ekstremizmas gali gyvuoti, tik idėjiniame lygmenyje. O totalitarizmas išvis neįmanomas liberalioje visuomenėje, nes pati totalitarizmo idėja yra visiška politinio ir ekonominio visuomenės gyvenimo kontrolė, o tai kelia grėsmę kitų žmonių laisvei ir nuosavybei.
Buvo labai įdomu skaityti.
Vienas dalykas: liberalams demokratija nėra vien procedūrinis instrumentas, jiems demokratijos konceptas neatsiejamas nuo pagarbos žmogaus teisėms ir laisvėms. Procedūrinė demokratija jau seniai nebėra vertybė savaime – būtent Hitlerio procedūrinis demokratinis išrinkimas į valdžią atvėrė akis liberalams, kurie po visų WWII baisybių demokratijos konceptą ėmė sistemingai pildyti turiniu. Todėl isteriškumas dėl minaretų statybų draudimo man visiškai suprantamas – liberalams iškart (pa)sąmonėje susišviečia, kad analogas būtų pvz žydų sinagogų ban’as kur nors Vokietijoje ar Austrijoje ir t.t. Todėl nebūčiau toks vienareikšmiškas šiuo klausimu.
Minaretas ir sinagoga nėra lygiaverčiai pastatai. Nuo seno minaretas architektūrine prasme turėjo dvi paskirtis – veikė kaip savotiškas ″mikrofonas″, nes iš jo kviesdavo žmones melstis; kita paskirtis – ventiliacinė, vėdinimo sistema. Jis nėra joks ″šventas″ pastatas. Ir šiais laikais, kai visas jo paskirtis galima puikiai pakeisti šiuolaikinėmis technologijomis, minaretas iš principo reikalingas tiek pat kaip virvė reikalinga kompiuteriu valdomiems varpams. Todėl, mano nuomone, minaretų statymas yra grynai tik primityvių ambicijų reikalas.
Na, o Mečetė, kaip ir mūsų Bažnyčia, ar žydų Sinagoga – yra maldos, arba Dievo namai, turintys ypatingai svarbią prasmę jos bendruomenei.
Todėl bet kokios baimės, del kažkurių maldos namų užbaninimo, atseit sekančio po minareto statybų draudimo, yra tikrai nepagrįstos.
Dėl mečečių statybos nesu girdėjus kad būtų rengiamas koks nors referendumas. Toks referendumas tikrai pažeistų teisę į religijos laisvę.
Kalifornijoje tiesiogine demokratija “pasieke” labai idomiu rezultatu. Zmones balsavo uz tai, kad mokesciai be referendumu nebutu keliami ir po to dar keletu referendumu padidino valstijos islaidas, atitinkamai nepakeliant mokesciu. Visi esame girdeje toki termina, kaip ochlokratija. Tiesiogine demokratija ne visada yra tinkiausias variantas. Bet kokiu atveju, sveicaru pasmerkimas del netinkamo, kad ir demokratisko, pasirinkimo neturetu buti laikomas kazkokia problema. Lietuvos Seimas ir demokratiskai, pagal konstitucija priima visokiu nesamoniu, taciau tai nereiskia, kad mes turetumeme tas kvailystes vertinti nekritiskai. Nematau multikulturiskume kokiu nors gresmiu. Bandymas pripaisyti liberalams vakaru civilizacijos savidestrukcijos sieki galima laikyti tik juokinga paranoja. Apskritai, svetimu kulturu gresmes vakaru kulturai eskaluoja radikaliu desiniuju baime ir politines naudos siekis. Tai kala pleista tarp skirtingu “civilizaciju”. I vakaru visuomenes integruojasi didzioji dauguma imigrantu, o ir didziausia kliutis yra ne ju nenoras integruotis, o dalies vietiniu nenoras priimti. Ekonomiskai senstanciai Europai imigrantai yra reikalingi. Valstybes juos isileidzia, bet reakcinga visuomenes dalis stengias imigrantus atstumti. O saukstas nemodernaus desiniuju deguto pagadina medaus statine. Is to ir atsiranda neramumai Paryziaus priemiesciuose. Atsiprasau uz nacionalinio raidyno trukuma.
Nematau mūsų kaltės, kai didžioji dalis emigrantų nesimoko kalbos, neturi kvalifikacijos, vagia pašalpas, negerbia šalies tradicijų ir pradeda diktuoti savo sąlygas. Anglijoje būtent mažumų dėka iš viešosios erdvės yra išstumti žodžiai: patriotism ( kuris yra neteisingai prilygintas nationalism), loyalty to your country ir homeland. Niekas nespardo emigrantų iš Europos. Tiesiog, jei atvykai į Prancūziją, tai pats laikas suprasti, kad žmonės bendrauja atvirai kalbėdamiesi veidas į veidą, o ne per burką.
Labai ačiū už įdomų straipsnį! Tegul būna perskaitytas ir suprastas kuo daugiau žmonių. :))))
Jolanta, labai puiku, kad sieji demokratiją su religijos laisve, t.y. kad religijos laisvė tau nėra paskutinėje vietoje. Liberalai ir nori, kad religijos laisvė (šalia daugelio kitų laisvių) būtų sudėtinė demokratijos koncepto dalis.
Skirtis tarp maldos namų ir vėdinimo sistemų įdomi, tačiau šiuo atveju tai nėra itin svarbu, nes musulmonams minaretai vis tiek turi simbolinę (o tokia yra ir svarbiausia, ir jautriausia) reikšmę. Todėl ir kyla klausimas: koks yra demokratijos turinys? Jeigu tik procedūrinis, tuomet šveicarai gali bet ką banint. Jeigu tai daugiau nei procedūra, tuomet šveicarai negali bet ko banint. Šiame debate ryškėja, kad konservatoriai yra būtent už procedūrinę demokratiją, t.y. “kaip nusprendė, taip gerai”.
Galima nueiti ir į dar gilesnius filosofinius vandenis: kas svarbiau – dauguma ar mažuma? Ar įmanoma lygiaverčiai išspręsti šią antinomiją?
Simai, kai demokratiškais rinkimais bus pasiekta, kad dauguma Europoje balsuoja UŽ minaretų statymą, tuomet multikultūralizmo fanatai galės sau pasiplot katučių. Minaretas prilygs Vakarietiškam Obeliskui ir tada tikrai įgaus prasmę ne tik musulmonams, bet ir mums. Simbolis užkariautojams ir užkariautiesiems, kuris kol kas tikrai yra tik morališkai atgyvenusi ventilaicinė sistema
Tikiuosi to nebus.
:)))
Ventiliacinė sistema? Nusišnektate ponia/panele. Šveicarai tikrai balsavo prieš minaretų statymą, neatsižvelgdami į jų ventiliacinę paskirtį… Tikrai ne dėl jų ventiliacinės paskirties…
Žinoma, ponc/ponaiti, šveicarai balsavo prieš statinio, būdingo TIK islamiškai architektūrai, statybą. Minaretas religinės reikšmės neturi, ir yra praradęs savo praktines prasmes – garsiakalbio ir ventiliacijos.
Todėl jo statymas turės tik simbolišką prasmę – savo, t.y. islamiškos bendruomenės teritorijos žymėjimą, kas kol kas, ačiū Dievui, nepriimtina daliai šveicarų.
O kas jeigu musulmonai uždraustų statyti bažnyčias su varpinėmis? Religinės reikšmės, taigi jos neturi, o praktinę reikšmę irgi prarado. Ką tada pasakytumėte?
Siaurai mąstote ir todėl nematote, jog pjaunama liberalios demokratijos šaką ant kurios sėdi mūsų vaikai ir anūkai. Statistika teigia, jog po keleto kartų Europoje apie 60% gyventojų bus musulmonai. Tada jau jie galės daugumos teise priiminėti įstatymus. Spėkit iš trijų kartų ar tokie įstatymai kaip burkų ar minaretų draudimas leis išmokti jauniesiems musulmonams apie valdžios atskyrimą nuo religijos, liberalumo, religinio pakantumo ir t.t.???
Tai jūs manot, kad musulmonai kai jų bus daugaiu nei pusė atsidėkodami už minaretą leis statyti bažnyčias? Šventasis optimistas…
Dėl mąstymo pločio savo parametrus pasitikrinkit – jei nepastebėjote kad šiuolaikinės bažnyčios neturi atskiro varpinės priestato.
Po tamstos pasisakymų apie užkariautojus-užkariaujamuosius, savos teritorijos žymėjimą ir gražbyliavimus apie ventiliacines angas, kaip draudimo pretekstą, tai man tikrai nekyla abejonių, kodėl dideliai daliai imigrantų sunku integruotis :)
Viską suprantate kaip jums patogiau, ir ginate tai ko pats/i neišmanote. Jūsų nuomonė tik patvirtina straipsnio autoriaus mintis.
Ventiliacinės sistemos aš nelaikau pretekstu drausti minareto statybos. Tai buvo tik komentaras apie žydų bendruomenės baimę, kad ir jiems uždraus statyti sinagogas. Ta baimė, mano nuomone yra absurdas, nes kokybiškai minaretas ir sinagoga yra visiškai skirtingų reikšmių pastatai. Būtent tai, kad minaretas neturi religinės reikšmės, nes jo konstukcija buvo pritaikyta mečečių vėdinimui ir kaip garsiakalbis iš kurio pranešamas maldos laikas(tam dabar naudojamos kitos technologijos), ta priežastis ir leido apskritai kelti referndumą dėl minareto statymo. Nes referendumas, dėl mečetės, ar sinagogos, ar bažnyčios – kas yra religinių apeigų ir bendruomenės reikalams naudojamas pastatai – statymo, toks referendumas jau žeistų teisę į religijos laisvę.
Dėl teritorijos žymėjimo, pradžiai pasiskaitykite Mercea Eliade, čia ne mano išmislas.
Kitas klausimas į šoną – įdomu jūs taip pat aktyviai palaikytumėt lietuvių bendruomenės reikalavimus kokiam Dublino centre statyti šešių metrų stogastulpį su rūpintojėliu užsodintu ant jo? Dažnai, juk net kryželis klasėje ant sienos erzina… :D
Dėl integracijos, taip aš esu masinės emigracijos ir masinės imgracijos priešininkė, man tikrai labiau rūpi lietuvos piliečiai nei emigrantai, esu multikultūralizmo ir tolerastijos(čia iškreiptos formos tolerancija taip vadinasi) priešininkė. Ir tai mano pasirinkimo laisvė.
Pardon, bet tikrai nesuprantu. Viena vertus, ventiliacinė sistema nėra joks pretekstas drausti. Kita vertus, kadangi vis dėlto minaretas neturi religinės, o tik techninę reikšmę, tai visgi galime drausti. Tai, kam tada drausti, jei vis vien tai neturi jokios reikšmės? :D
Apskritai keliu hipotezę, kad dauguma musulmonų į minaretą visgi nežiūri kaip į Vakarų užkariavimo simbolį ar savo teritorijos “pažymėjimą”. Jei ši hipotezė teisinga, tada ir jūsų siekis drausti tėra lakios fantazijos produktas.
Antra, tai tegul stato lietuviai ne tik kad Dublino, bet ir Mekos centre savo stogastulpius su rūpintojėliais, man dėl to galvos neskauda, priešingai, kultūrinė įvairovė man patinka :) O kryželiai mokyklose ne prie ko, nes visgi, jei vadovaujamės sekuliarios valstybės principu, tai jos teikiamas švietimas neturėtų produkuoti religinės propagandos, kadangi religijos tradiciškumas (pgl. KT nutarimą) netapatinamas su jos valstybiškumu.
Be abejo turėti radikalias pažiūras yra jūsų pasirinkimo teisė, kurios niekas negali varžyti. Kitas dalykas, kai šitas pažiūras jūs norite įgyvendinti praktiškai taip gadindami niekuo dėtiems žmonėms gyvenimus. Tada reikia, kad kažkas apgintų jų kaip žmonių teises, ką ir bando daryti nekenčiami tolerastai.
Be specialaus paaiškinimo, religijų lygiavertiškumo principas neturi jokios prasmės, mat tam tikras jūsų nusiteikimas neįrodo kažko prasmingumą. Teigdamas lygią religijų vertę, pirmiausia turite šią vertę įrodyti.
Na, esminis kriterijus yra žmogaus teisių diskursas, kuris teigia, kad egzistuoja toks dalykas kaip sąžinės laisvė. Tai reiškia, kad visuomenėje neturi būti daroma taip, jog tam tikros religinės grupės dėl jų tradiciškumo ar pan. būtų privilegijuojamos prieš kitas.
Jei nori, kad įrodyčiau ir to būtinumą, tai tuomet nesiūlau lįsti į tokią gilumą, kadangi bent aš užimu agnostinę poziciją ontologinio signifikato, legitimuojančio vieną ar kitą normatyvinę pasaulėžiūrą, atžvilgiu. Šia prasme pasirinkimas yra geštaltinis, t.y., arba sutinki, kad visi turi lygias teises, arba nesutinki.
RB –
Mano praktiškas radikalių nuostatų įgyvendinimas pasibaigia ir prasideda ties noru gyventi pagal normalias žmogiškas, tikras Vakarų Europos vertybes ir tradicijas. Nesiruošiu nei naikinti, nei tyčiotis iš ″kitų″ kol jie manęs neverčia elgtis pagal jų konsrtuojamą Newage-style Babelio modelį. Nes multikultūralistinę niveliaciją laikau pačiu didžiausiu Žmogaus ir Žmogiškumo priešu, kaip tradicijų ir kultūrų įvairovės naikintoją.
Be to, kartoju: minaretas ≠ mečetė, dėl to savo svarba labiau prilygsta meno kūriniui.
Šalia temos panaši situacija – daugelyje Europos šalių bendruomenės balsuoja už ar prieš kokio tai meno kūrinio statymą viešoje erdvėje – tai ar nelaimėjęs rinkimų menininkas gali įvardinti save kaip netolerancijos auką; ar reikia leisti statyti viską kas ką nori?
P. s. Gerbiu tolerantiškus žmones, bet deja, yra tik vienetai tikrai tolerantiškų tarpe tų kurie save taip vadina.
Per tokius kaip tu, Algirdai, vargšams afrikiečiams Prancūzijoje tenka vandalizmu užsiimti. Gėdytumeisi bent. :]
Andriau,
kaip suprantu, jūs priėmėte dr. Jokūbaičio ir dr. Radžvilo samprotavimus “už gryną pinigą”, t.y. prisiėmėte juos kaip ideologines gaires interpretuoti pasaulį ir tą kruopščiai čia pabandėte daryti. Gavosi gana paleo-konservatyvus, besiribojantis su fašistiniu voliuntarizmu pasaulėvaizdis (jūs verkiate dėl kairiųjų ir liberalų atimamos vakariečiams teisės vitališkai smurtauti).
Aš kaip tik esu NK95 narys (idealus jūsų pasirinktų rėmų “mirtinas priešas”), tačiau nemanau, kad tame, ką jūs čia taip plačiai ir ne visai nuosekliai apibendrinote, nėra tiesos (vienas senelis kvakeris buvo teisus sakydamas, kad niekas šioje Žemėje nėra tiek protingas, kad visiškai klystų :).
Iš tiesų, autokratiškai (taikant ideologinę-emocinę, elgesinę ir net fizinę prievartą pajungti kitus savo sprendimų galiai) besielgiančių yra iš įvairių “ideologinių stovyklų” šiame pasaulyje. Yra ir to perdėto polit-korektiškumo bei multikultūralizmo, nuvertinančio vietos tradicijas apraškų (Lietuvoje toli gražu taip nėra, pagrįstai tvirtinčiau, sakyčiau atvirkščiai, čia klesti paleo-konservatyvi ksenofobija).
Deja, statistinė dauguma prievartos, naudojančios valstybės institucijas kaip galios įrankius, atvejų yra sietina su įvairaus religinio ir ideologinio fundamentalizmo, ypač dešniojo, atvejais. Kita vertus, fundamentalizmas ir autokratiškumas savaime gali pasinaudoti bet kokiais ideologiniais ar vertybiniais/tradiciniais rėmais, tad nėra ko atskirai demonizuoti Vakarų liberalių demokratijų ir jose balsą turinčių liberalių ar kairiųjų grupių — kaip ir neo- arba paleo-konservatyvių Lietuvos grupių su Jokūbaičiu, Radžvilu, Subačiumi ir Adomėnu priešakyje.
Vienas iš pavojingiausių mitų (naudojamų ir “būsimo rojaus žemėje” arba “prarasto rojaus žemėje” ideologiniuose naratyvuose), yra mitas apie tai, kad kažkoks ypatingas, ideologijos (pvz. “Lietuva-lietuviams”, “Šveicarija-šveicarams”) sankcionuotas smurtas (jūsų taip liaupsinamas ir apverkiamas) gali kažką esmingai pakeisti šiame pasaulyje arba yra būtina interesų raiškos forma. Plačiau apie tokio “išganingo smurto” mitą skaitykite čia prašau: http://www.ekklesia.co.uk/content/cpt/article_060823wink.shtml
Šalia to, panašus į Spenglerio teiginys, kad neva kažkoks apibendrintas “postmodernus teisingumas” (nemanau, kad toks empiriškai patvirtinamai apskritai yra) veda “Vakarus” (kas tai, konkrečiai?) į “savidestrukciją” yra visiškai nepagrįstas kultūrinio pesimizmo, supaprastinančio ir bereikalingai radikalizuojančio ir taip sunkiai pagrindžiamus Huntingtono argumentus, teiginys. Kam jums toks vaikiškas verkšlenimas a la 19 a. pab. vokiečių barono lamentacijos?
Socialinės, ekonominės ir politinės įtampos nebūtinai yra tokios fundamentalios, metafizinės gelmės. Jūsų galutinis straipsnio tikslas atrodo galiausiai besąs duoti sau “licence to kill” kažkokius “mirtinus priešus”, kuriuos suvokiate vien kaip “visiškai skirtingus” (kodėl jūs manote, kad skirtingumai yra “priešiškumo” ženklas apskritai? jūs vien negatyviai savo tapatybę galite konstruoti?). Ar norite pasakyti, kad yra “visiškai skiringų žmonių”, kurie dėl to skirtingumo nebegali būti traktuojami žmonėmis ir dėl to yra žudytini?
Prašau gerai pasverkite, ką rašote ir ką norite perteikti. “Išganančio smurto” mito pagunda labai stipri, saugokitės prašau …
Atleiskite, Algirdai K., mano komentare kreipinys turėjo būti ‘Algirdai’, ne ‘Andriau’ :)
pagarba — Algis
Man keista, kad jūs, išsilavinęs žmogus, rašote komentarą neperskaitęs teksto atidžiai. Labiausiai stebina (o galbūt tik patvirtina rašinyje pateiktus nuogastavimus), jog beveik tiksliai sugebėjote išpildyti visus reikalavimus būdingus aprašytajam šliaužiančio totalitarizmo apologetui.
Apkaltinote mane fašizmu patvirtindamas tekste išdėstytas tendecijas: “Vakarietiškos multikultūralizmo sampratos neklystamumu viešai neabejoja niekas. Tai yra tapusi tarsi Tiesa a priori arba, kitais žodžiais tariant, religinė Tiesa. Už viešą suabejojimą ja, modernioji inkvizicija, padedama politkorektiškai angažuotos aktyviosios visuomenės dalies, pradeda šiuolaikinę raganų medžioklę. Nors kiek viešas žmogus, prabilęs ne pagal diktuojamos „moralės“ kanonus, yra nedelsiant pasmerkiamas visuomenės veikėjų, akademikų, politikų ir „žmogaus teisių aktyvistų“ dėl „skleidžiamos netolerancijos“ bei apkabinėjamas šovinisto, fašisto ar seksisto etiketėmis.”
Be to, kaltinimai ksenofobija taip pat yra visiškai nepagrįsti. Šūkiai “Lietuva – lietuviams” ar “Šveicarija – šveicarams”, apskirtai nėra susiję su konservatizmu. Tai, jog žmonės nenori tapti ksenofilais, automatiškai nereiškia, jog jie yra ksenofobai.
Kaip pastebiu, marksistams apskirtai yra sunku atskirti ir identifikuoti bet kokį idėjinį sąjūdį, kuris yra kiek toliau į dešinę nuo jų pačių. Iš serijos: “konservatizmas.. fašizmas.. nacizmas.. visi jie ten vienodi”, suprask, blogi ir nežaboto smurto ištroškę.
Beje, stebėtina, jog Vakaruose iki šiol smurtautojai nacizmo vardu yra demonizuojami, tuo tarpu, kai komunizmo analogai – garbinami (kaip antai Che Guevara ar Gorbačiovas). Taip išeina, jog ir smurtas nelygu smurtui. Naciai naikindami žydus vartojo blogąjį jo variantą, o komunistai naikindami visus nesirinkdami tautybės – gerajį smurtą.
Beje, kaip kažkur facebooke neseniai rašiau, smurtas nėra vertybė, o tuo labiau išganinga. Tai tik kraštutinė priemonė teisingumui užtikrinti. O šiokiu pavidalu prievarta buvo vartojama nuo pat žmonijos atsiradimo laikų iki pat šiolei.
Baikit tuos juokingus pasiteisinimus, jog minaretas tai ne mečetė. Minaretas visada stovi prie mečetes, o kai kuriais atvejais net virš jos. Minaretas yra tradicinė mečetės dalis. Lygiai taip pat, kaip varpinės katalikų bažnyčiose. Ką pasakytumėte, jei kažkurios šalys uždraustų statyti varpines, nes jos funkcijas dabartiniais laikais pakeistų garsiakalbis ar dar kas nors???
O dėl “multikultūralistinės niveliacijos”, tai manau piktinatės tik todėl, jog laikote V.Europos kultūra kažkuo geresne už kitas. Nuoširdžiai atsakykite ar tokį pat pasipriešinimą jaučiate ir katalikų misionierių veiklai kur nors Afrikoje, kur naikinamos vietinės religijos, statomos bažnyčios ir buriamos katalikiškos bendruomenės??? Jeigu vietinė bendruomenė nori būti musulmonais, surenka pakankamai pinigų savo maldos namų statybai, tai kodėl kažkas turi jiems trukdyti?
Man įdomu, kas jus verčia gyventi pagal “Newage-style Babelio modelį”? Man, rodos, tai yra jūsų lakios vaizduotės padarinys. Taip, jei jūs norite varžyti kažkieno teises, prieš jus suveikia žmogaus teises ginantys įstatymai. Tačiau niekas jūsų neverčia priimti kito gyvenimo būdo, tapti musulmone ar pan. Kitaip kalbant, live ant let live :)
Klausykit, nei aš teisnuosi nei kažką ginu – tik pasakiau faktą kas yra minaretas ir kas yra mečetė. O Jūs išradinėjate problemas tekste taip pat lengvai kaip ir primetinėjate čia visokias banalias klišes. Man visai neatrodo, kad VE kultūra yra kažkuom geresnė už kitas. Visos yra įdomios ir gerbtinos, bent kiek išmanau apie jas. Iš ties, net pavydžiu žydams ir musulmonams stabilumo ir pagarbos savo tradicijai. Prieš juos mūsų išblėsusi superlaisvamaniškoji VE gali pasigirti tik gražia praeitimi, deja.
Ką pasakyčiau jei kurios šalys uždraustų statyti varpines – teisingai, tegul draudžia jei tai nebūdinga jų kultūrai, jei tai yra laiko atgyvena.
Taip, jaučiu nuoširdų pasipriešinimą religijų naikinimui, nesvarbu kur jis vyksta, ir nesvarbu į kokią religiją bandoma atversti.
Viršutinis komentaras buvo skirtas Qt
Rb – dar niekas manęs neverčia taip gyventi, bet matau tendencijas, kad netolimoje ateityje bandys priversti. Kadangi esu pakankamai didelė, kad atsirinkčiau pati kas man svarbu, labiau pergyvenu dėl būsimų savo vaikų, kuriems kiš visokias neo-nesąmones į galveles mokyklose.
Ai, prisiminiau, mane žeidžia tai kad išsakius savo nuomonę, kuri yra gana tolerantiška, esu charakterizuojama kaip visuomenės kenkėja. Tai įžeidimas ir nepagarba kito nuomonei ir pasaulėžiūrai.
Ačiū už komplimentą mano lakiai vaizduotei, įtariu kad kaip tik ji man leidžia turėti platesnį matymą ir mąstymą nei paprastiesiems laisviesiems multikulti ralistams.
“Ką pasakyčiau jei kurios šalys uždraustų statyti varpines – teisingai, tegul draudžia jei tai nebūdinga jų kultūrai, jei tai yra laiko atgyvena.”
O dabar persikelkime bent 100 metų į priekį musulmonėjančioje Europoje ir pažiūrėkim, jog staiga daugumą jau sudaro musulmonai, kurie nusprendžia, jog varpinės nėra būdingos daugumos kultūrai ir išvis tėra laiko atgyvena ir nusprendžia uždrausti jų statybą. Tuo tarpu jūsų anūkai išsaugoję savo kultūra ir paveldą nori pasistatyti tą bažnyčią su varpine. Ar ir dabar tai atrodo taip jau teisinga, jog dauguma nusprendžia už mažumą, ką galima statyti, o ko ne?
Dėl tokios galimybės aš ir sakau kad nekenčių masinės emigracijos ir multikultūralizacijos; tai tiek pat šlykštu kiek šlykštūs yra nacizmas ir bolševizmas, irgi bandę primesti vienodą tvarką ir vieną nuomonę visame pasaulyje.
Man gražus pasaulis kuriantis ir taikus; o ne visas destruktyviai suniveliuotas, lyg asfaltu užpiltas akmeninis grindinys…
Be to, manau, kad demokratinėse šalyse turi būti atsižvelgiama į daugumos nuomonę. Tam ir rengiami rinkimai, referendumai.
Tačiau liberalai, naikinatys tikrąją liberalumo dvasią, tam prieštarauja…
Tarp kitko, keista, kad jūs, numatydamas galimybę, kad Islamo kultūra diktuos VEuropos kultūrai, norite dar įrodyti savo teisumą ir teisingumą? Na, nebent jūs pats esate tos kilmės….
Dėl musulmonizacijos nereikia keltis 100 metų į priekį – pakanka pasižvalgyti po ″pažengusią″ Europą, kurioje islamo ″įžeidimas″ karikatūra traktuojamas kaip nusikaltimas, o krikščionybės keikimas – kaip laisvas nuomonės reiškimas. Žurnalisto gestas, paleisti batą į Bušą, išteisintas neva kaip tradicijos išraiška :DDD Šaunu! Špygos, ar didžiojo piršto kaišiojimas irgi tradicija…
Tačiau smagiausia stebėti kaip integralumo šalininkai patys uoliai naikina tuos kuriuos gina. Dabar siekia uždrausti burkas! Manau tai stipriau kenkia tradicijai negu kokio tai minareto statybos draudimas.
ps. – abejoju, kad Europoje, kurioje diktuos tvarką Musulmonai, bus apskritai įmanomas bent menkiausias krikščionybės ar Vakarų kultūros pasireiškimas…
Manau kad net visokie liberalūs intergralumo ir multikulto šalininkai bus tvarkingai sustatyti į savo vieteles. Šito klausimo nekeliu diskusijai.
Jolanta, jeigu mes paklaustume musulmonu, ar mečetė ir minaretas jiems yra vieno maldos namų komplekso dalis? Manau, jie atsakytų, kad būtent taip ir yra, nes esmė ne vien techniniame panaudojime, bet ir simbolikoje. Todėl gerbk ju religines teises turėti savo kulto pastatus tokius, kokius jie nori turėti, ir nenorėk ju išnaikinti, juk simpatizuoji religijoms, ar ne?
Kas dėl to, kad VE siandien gali pasigirti tik gražia praeitimi, tai man, deja, prisiminus istoriją (ir ne vien XIX-XX a.) taip neatrodo, priešingai, būtent VE salyse dabar plačiausiai realizuotas subjekto autonomijos principas, kuris, savaime suprantama, emancipuoja anksčiau marginalizuotas grupes, kas daliai subjektų sukelia visų pirma estetinį nepasitenkinimą, todėl jie konstruoja savo tapatybę per negatyvą (prieš ką aš?).
Taigi, jei tave ar tavo vaikus per prievartą mokyklose ar kitur vers kažkuo tapti, tai liberalai ir kiti žmogaus teisių aktyvistai bus pirmi, kurie gins tavo autonomiją, t.y. galimybę pačiai formuoti savo pažiūras atsižvelgiant į skirtingus šaltinius :-)
Del asmeninės nuomonės, tai niekas tavęs taip necharakterizuoja, tiesiog tavo pažiūros yra kritikuojamos kaip represyvios ir pažeidžiančios lygias teises kartu išsakant kontraargumentus. Ar ne?
Dabar dėl paskutinio komentaro. Matai, bėda yra tame, kad tu matai liberalizmą kaip niveliuojantį. Aš jį matau kaip galimybę kiekvienam gyventi kaip patinka. Niveliacija vyksta tiek, kiek vieni individai (pvz., tu) nori kitiems uždrausti tai daryti (statyti tokį kulto pastatą, koks jiems patinka). Tai ir yra liberalios demokratijos esmė: dauguma renkasi tiek, kiek tai nepažeidžia žmogaus teisių.
Kas dėl burkų draudimo, tai jam nepritariu (nors pritariu draudimui valstybės tarnautojams darbo metu). O dėl musulmoniškos Europos, tai bent, mano nuomone, čia labiau lakios fantazijos produktas, nors man asmeniškai nėra skirtumo, kokią religiją (krikšionys irgi gali būti fanatikais) išpažįsta sociumo dauguma, svarbu, kad būtų gerbiamos žmogaus teisės.
RB, sąžinės laisvė neįrodo religijų vertės, ji tik įgalina rinktis konfesiją, žinant, kad nebūsi persekiojimas dėl savo pasirinkimo.
Sąžinės laisvė vertina pačią pasirinkimo laisvę ir patį pasirinkimą. Kaip Charles Taylor rašo: “Čia įsijungia nuosaikųjį reliatyvizmą grindžiantis subjektyvizmo principas. Tačiau jis nesąlygiškai neigia iš anksto egzistuojančius prasmės horizontus, kurių dėka kai kurie dalykai dar prieš juos renkantis esti vertingesni, kai kurie mažiau vertingi, o kai kurie ir visiškai beverčiai. Tačiau tokiu atveju ir seksualinės orientacijos [mūsų atveju - religijos - V.B] pasirinkimas praranda kokią nors ypatingą reikšmę. Jis yra to paties lygmens kaip ir visi kiti pasirinkimai – tarkime, aukštesnio arba žemesnio seksualinio partnerio, blondinės arba brunetės. Niekas ir nemano diskriminuoti šitų pasirinkimų, nes jie visi nesvarbūs. Jie iš tikrųjų priklauso tik nuo polinkio. Tačiau jeigu ir seksualinė orientacija prilyginama jiems, o kaip taip ir atsitinka, kai pasirinkimas tampa svarbiausia pateisinančia priežastimi, – tai subtiliai niekai paverčiamas pradinis tikslas – teigti lygią visų orientacijų vertę. Šitaip ginamas skirtumas tampa beprasmis.” Šiuo atveju seksualinių orientacijų diskursą pakeitus religiniu, galima ta pati analogija. Todėl jūsų argumentas negrindžia religijų lygiavertiškumo.
Tas pats pasakytina ir gerbiamam QT dėl multikultūralizmo. Tai nėra jokia savaime vertybė kol nėra įrodyta kultūrų lygi vertė.
P.s. Vargas pokalbio dalyviams, kai pradinis atramos taškas tampa “arba sutinki, kad visi turi lygias teises, arba nesutinki”. Man atrodo, kad ir pats suprantate, kad tokie teiginiai neturi jokios prasmės.
Imant tą patį pavyzdį. Pastato prieš mane, tave ir RB tris merginas. Viena blondinė, kita brunetė, trečia raudonplaukė ir liepia išrinkti gražiausią. Kiekvienas iš mūsų išrenka skirtingą merginą, kaip pačią gražiausią. Kokias galime daryti išvadas? Arba kaip minėtas C.Taylor’as teigti, jog gražiausios merginos pasirinkimas yra subjektyvus ir todėl beprasmis, arba atsižvelgti į tą subjektyvumą ir nutarti jog visos merginos vienodai gražios. Čia tik interpretacijos klausimas. Bet net jei mes nusprendžiame jog lyginti skirtingų religijų vertę, taip pat beprasmiška kaip lyginti skirtingų merginų grožį, tai vis tiek neišvengiamai religijas sulygina, nes atmetama galimybė jas surikiuoti nuo turinčios didžiausią vertę iki mažiausios. Čia ir atsiranda tas “arba sutinki, kad visi turi lygias teises, arba nesutinki”. Jeigu nesutinki vadinasi tu vienas iš tų kietakakčių kuris iki gyvenimo galo bus įsitikinęs, jog blondinės pačios gražiausios ir visi kitaip manantys yra kvailiai.
Qt, Smagu skaityti bandymą išsisukti nuo klausimo.
Matau, kad nesate skaitęs Taylor’o. Jis ne tokios išvadas daro. Mano viršuje pateikta citata parodo, kad čia yra renkamasi vien dėl pačio pasirinkimo. Tuo atveju bet kokia verčių sistema išnyksta (metodas, o ne turinys tampa svarbus), bet tuo pačiu išnyksta ir prasmė (nes daiktai įgyja prasmę tik tam tikrame suprantamumo ir pagrįstumo kontekste). T.y. kai religija tampa pasirinkimu vien dėl pačio pasirinkimo, tai lygiavertiškumo klausimas nebeturi prasmės, mat vertė čia nebefigūruoja. Tad tokiu būdu bandant grįsti savo poziciją (a la kultūros/religijos yra lygiavertės), mes matome vidujai prieštaringą teiginį.
Kitą vertus, jūs abu bandote įtvirtinti lygiavertiškumo principą. Jis teigia lygią vertę. Net jei aš subjektyviai renkuosi kažkurią religiją (jau ne dėl pačio pasirinkimo, bet todėl, kad tarkim kažkuri religija yra man artima), vis tiek renkuosi vadovaudamasis verčių sistema. Teigti, kad kažkas yra savaime vertingo, yra visiškas nesusipratimas. Todėl, arba siūlau mėginti įrodyti lygią kultūrų/religijų vertę, tam, kad jūsų išsakytas lygiavertiškumo principas būtų pateisinamas, arba tiesiog pripažinti, kad ginate dogmą, liūdnai skambančią kaip “arba sutinki, kad visi turi lygias teises, arba nesutinki”. Tik šį kartą nebėkite nuo klausimo, o tiesiai išsakykite argumentus, kurie įrodytų lygybę :)
Qt, Smagu skaityti bandymą išsisukti nuo klausimo.
Matau, kad nesate skaitęs Taylor’o. Jis ne tokios išvadas daro. Mano viršuje pateikta citata parodo, kad čia yra renkamasi vien dėl pačio pasirinkimo. Tuo atveju bet kokia verčių sistema išnyksta (metodas, o ne turinys tampa svarbus), bet tuo pačiu išnyksta ir prasmė (nes daiktai įgyja prasmę tik tam tikrame suprantamumo ir pagrįstumo kontekste). T.y. kai religija tampa pasirinkimu vien dėl pačio pasirinkimo, tai lygiavertiškumo klausimas nebeturi prasmės, mat vertė čia nebefigūruoja. Tad tokiu būdu bandant grįsti savo poziciją (a la kultūros/religijos yra lygiavertės), mes matome vidujai prieštaringą teiginį.
Kitą vertus, jūs abu bandote įtvirtinti lygiavertiškumo principą. Jis teigia lygią vertę. Net jei aš subjektyviai renkuosi kažkurią religiją (jau ne dėl pačio pasirinkimo, bet todėl, kad tarkim kažkuri religija yra man artima), vis tiek renkuosi vadovaudamasis verčių sistema. Teigti, kad kažkas yra savaime vertingo, yra visiškas nesusipratimas. Todėl, arba siūlau mėginti įrodyti lygią kultūrų/religijų vertę, tam, kad jūsų išsakytas lygiavertiškumo principas būtų pateisinamas, arba tiesiog pripažinti, kad ginate dogmą, liūdnai skambančią kaip “arba sutinki, kad visi turi lygias teises, arba nesutinki”. Tik šį kartą nebėkite nuo klausimo, o tiesiai išsakykite argumentus, kurie įrodytų lygybę :)
Viliau, bet juk tame ir esmė, kad svarbus yra ne turinys, o metodai, leidžiantys turinį pasirinkti. Sakydamas, kad bet koks pasirinkimas lygus, nesakau, kad tie pasirinkimai yra lygūs kažkokia antgamtine prasme, tiesiog mes susitariame juos tokiais traktuoti. Kadangi religijų per visą žmonijos istoriją buvo ~17 000, tad sunkiai kažkurią galime laikyti teisinga (kiekvienam savo teisinga, o empirinių įrodymų nėra, galų gale kiekviena relgija apibrėžia savo “teisingumo” prasmę). Idant tokiu atveju išvengtume karų dėl nepagrindžiamų religinių tiesų, mes sutariame nekreipti dėmesio į tai, kas kokią religiją pasirenka ir kiekvienam pasirinkimui suteikti lygią vertę ne metafizine prasme, bet ta prasme, kad mes neprivilegijuosime ir nediskriminuosime subjektų realiame gyvenime dėl jų religinių pažiūrų. Tai gryna “visuomenės sutartis”.
Kitaip kalbant, kadangi 5 pojūčių ribose iš principo neįmanoma metafizinė legitimacija, pagrindžianti kultūros teisingumą, tenka tartis patiems. Tęsiant toliau, kadangi tikrovėje yra tik dalykų padėtys, kuriems prasmę suteikia žmonių pasirinkimai, kurie yra determinuoti biopsichosocialinių veiksnių, tai nėra jokio “centro”, kuris galėtų būti mūsų diskusijos atspirties taškas objektyvia prasme. Taigi, įmanomas tik subjektyvus pasirinkimas: arba pritari žmogaus laisvei ir lygybei, arba ne. Nei kultūrų, nei religijų, nei dar kažko lygiavertiškumo įrodyti iš principo yra neįmanoma, kadangi nėra jokio logocentristinio kritierijaus, kuris tai pajėgtų padaryti, kitaip kalbant, nėra nieko nei lygaus, nei nelygaus, tai mes daiktus darome lygius-nelygius. Todėl ir sakau, kad arba sutinki su prielaidomis arba ne. Suprantu, kad tai gali pasirodyti labai juokinga, nerimta, “nefilosofiška”, gali kilti noras sukarikatūrinti, bet, deja, visada pradedame nuo prielaidų, kurios yra subjektyvios.
[...] Daugiau: http://www.politologas.lt [...]
PingbackMan tai vis galai nesusieina, kai bandoma komunizmą supinti su šiuolaikiniu liberalistiniu totalitarizmu. Prieš ką kovoja tokios šalys kaip Venesuela, Nikaragva? Prieš JAV ir jų nešamą laukinį kapitalizmą ir “liberalias vertybes”. Neoliberalizmas yra nauja ideologija, neturinti nieko bendro nei su komunizmu (nebent su teoriniu), nei su klasikiniu liberalizmu.
Geriausiai yra pasakęs R. Ozolas “Nebėra šiandien kitų ideologijų – tik kosmopolitizmas ir nacionalizmas. Nacionalizmas – šių dienų humanizmas”. Kiekvieno pasirinkimas – ar stoti religijų, moralės, tradicijų pusėn, ar būti labai moderniam ir populiariam – tapti ateistu, tolerastu, niekinti savo tautą, kalbą, tradicijas. Kitas dalykas, kad liberalizmo-kosmopolitizmo doktrina, suskūrusi ant dirbtinių pamatų pasmerkta žlugimui. Tiesa, jei seniau sistemos buvo vietinės, tai šita globalinė – visą pasaulį gerai pakratys jos mirtis.
Ten Algirdai siek tiek kitoks pistoletas. Ispradziu jis normalus toks koks yra (standartiskas) o kai nebelieka kur dingti virsta i tavo parodyta.