Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė (I)

Antrosios Lietuvos Respublikos užsienio politikoje vieni iš svarbiausių akcentų, jei ne patys svarbiausi, neišvengiamai yra dedami kalbant apie NATO. Skaičiuojame jau septintus metus, kai esame po NATO skėčiu. Būta laikotarpių, kai šis skėtis atrodė tolima, tačiau itin reikalinga alternatyva tuometiniame audringame politiniame klimate. Pastaraisiais metais ne tik džiaugiamės esantys galingiausio karinio aljanso nariais, tačiau ir vis dažniau pradedame suprasti, jog šis faktas anaiptol negelbsti nuo dažnų karinių bei politinių nesusipratimų, kurių Lietuva, būdama NATO nare, turėtų išvengti. Šių nesėkmių, kurios kamuoja Lietuvą beveik nuo pat narystės pradžios, priežastis buvo galima numatyti jau pradedant belstis į NATO duris. Kaip pamatysime, tos pačios priežastys mūsų viltis, sudėtas į NATO, atitraukia nuo realybės ir suteikia rimto pagrindo nerimauti dėl mūsų saugumo.

Dar prieš NATO viršūnių susitikimą Madride 1997 metais, nepaisant aktyvių Lietuvos ir likusių Baltijos valstybių veiksmų siekiant narystės šiame gynybiniame aljanse, sėkminga to baigtis buvo neįsivaizduojama.  Tuo metu vis dar buvo dvejojama, ar šios šalys apskirtai yra pageidaujamos aljanse.[1] Per šį susitikimą priimtos valstybės – Lenkija, Vengrija ir Čekija – turėjo stiprų užtarėją – Vokietiją, kuriai pastarųjų šalių priėmimas į NATO atitiko strateginius jos interesus konsoliduoti ir stabilizuoti Centrinę Europą.[2] Vis dėlto artėjant 2002 metų Prahos viršūnių susitikimui, kai Vilniaus dešimtuko valstybės jau su apčiuopiamai didesnėmis viltimis siekė tapti NATO narėmis, Vokietija ir kitos senosios NATO narės neberodė tokio didelio entuziazmo šiai alternatyvai. Kitaip tariant, vienas iš didžiausių trukdžių Lietuvos įstojimui į NATO buvo Europos vidinis susiskaldymas požiūryje į antrąją po Šaltojo karo NATO plėtros bangą. Jei ne JAV prezidento George‘o W. Busho ryžtas, itin akivaizdžiai pademonstruotas 2001 metų birželį vykusio vizito metu Varšuvoje viešai pasakytoje kalboje, kur buvo išdėstyta NATO vizija nuo Baltijos iki Juodosios jūros, Baltijos šalys rizikavo likti šiapus rusų neva nubrėžtos „raudonos linijos“, žyminčios Rusijos interesų erdvės ribas.[3]

Tuometinės NATO plėtros priešininkų esminis argumentas buvo tas, jog naujoji NATO plėtra turės rimtų pasekmių ir taip įtemptiems NATO santykiams su Rusija (turint omenyje tada besitęsusią Kosovo krizę), ir ši dėl to gali tapti labiau agresyvi ar net ultranacionalistinė[4]. Įvairūs analitikai, palaikydami Vokietijos, Prancūzijos bei kitų NATO senbuvių nepasitikėjimą tęsiama NATO plėtra, vardino, kokius sunkius karinius įsipareigojimus turės prisiimti NATO, jei į savo tarpą priims Baltijos valstybes. Suvokiant, jog esminė priežastis, kodėl šios nedidukės šalys siekia narystės NATO yra grėsmė iš vis labiau revanšistinėms nuotaikoms pasiduodančios Rusijos, galima pritarti Suarto J. Kaufmano teiginiui, jog jos norėjo perduoti savo gynybos naštą NATO, nes pačios nėra pajėgios tuo pasirūpinti[5]. Tuo tarpu NATO, nepaisant savo po Šaltojo karo vis labiau regimos transformacijos iš gynybinio į labiau politinį aljansą, visgi realiai neatsisako penktojo NATO sutarties straipsnio, garantuojančio kiekvienos valstybės narės kolektyvinę gynybą užpuolimo atveju.

Taigi, anot Kaufmano, projektuojant realią Baltijos valstybių gynybą esminiai uždaviniai yra tokie:

• Netoliese reikėtų turėti mobilų sausumos pastiprinimą, kuris vietos pajėgoms padėtų atlaikyti pirminį priešininkų (logiškiausia – Rusijos) antpuolį.
• Siekiant užtikrinti sklandų karinių bei kitų resursų tiekimą yra būtina kontroliuoti ne tik pačių Baltijos šalių oro erdvę, tačiau ir didelę Rusijos oro erdvės dalį kaip buferinę zoną gynybai. Iškilus realiai Rusijos ir NATO oro pajėgų susidūrimo grėsmei, taipogi būtų būtina gauti leidimą Švedijos bei Suomijos oro erdvės tuneliams.
• Kilusio konflikto atveju neišvengiamas būtų ir Rusijos Baltijos jūros flotilės neutralizavimas.[6]

Kitaip tariant, Baltijos šalių priėmimas į NATO ir jų traktavimas lygiaverčiais partneriais šiame gynybiniame aljanse būtų reikalavęs esminio NATO karinio planavimo korekcijų, kurios iš tiesų galėtų pradėti kelti nerimą Rusijai, kadangi būtų nukreiptos prieš ją.

Reziumuojant Baltijos valstybių narystės NATO skeptikų argumentaciją, galima pasiremti Dano Reiterio siūlymu vienyti bei stiprinti liberaliąsias demokratijas (kas yra vienas iš NATO plėtros tikslų) labiau Europos Sąjungos pagrindu, nes tokiu būdu šie tikslai yra ir sėkmingiau pasiekiami, ir tuo pačiu mažiau politiškai atstumiama Rusija.[7]

Vis dėl to ne visi skeptikų nuogąstavimai pasitvirtino. Istorija parodė, jog Baltijos valstybių priėmimas į NATO nesukėlė žymaus santykių su Rusija pablogėjimo.[8] Štai NATO plėtrą palaikęs Markas Krameris, atremdamas Baltijos valstybių neapginamumo argumentą, kalba apie NATO pajėgų žymų atotrūkį nuo pasenusios Rusijos kariuomenės. Tačiau jis teigia, jog šiuo atveju daug svarbiau yra tai, jog Baltijos šalių narystė turėtų būti lydima laipsniško aljanso perorientavimo iš gynybinio, į politinį. Jis kaltina minėtuosius skeptikus nesugebėjimu atskirti Rusijos nuo SSRS, kitaip tariant, realybę vertinant Šaltojo karo kategorijomis. Anot Kramerio, nereikėtų turėti didelių iliuzijų dėl Rusijos tapimo liberalia demokratija, tačiau taipogi tai nereiškia, kad dėl to reikia NATO paversti prieš ją nukreipta organizacija.[9]

Kaip bebūtų keista, turint omenyje Lietuvos strateginius saugumo imperatyvus, ir Baltijos šalių narystės skeptikų, ir jos šalininkų argumentacija parodė, jog visavertės Lietuvos saugumo politikos integracijos į NATO gali tekti ir nesulaukti. Pirmieji, aiškiai identifikuodami, kokias problemas gali iššaukti buvusių sovietinių respublikų įjungimas į NATO santykiuose su Rusija, atkakliai siūlė to nedaryti. Tuo tarpu šalininkai, nors ir iš esmės pritarė kolektyvinės gynybos principui, tačiau būdami įsitikinę, kad to neprireiks, teigė, jog Baltijos šalių priėmimas yra svarbus tiek, kiek stiprina demokratizacijos procesus posovietinėje erdvėje, o galiausiai ir pačioje Rusijoje. Kitaip tariant, karinė apsauga, kuri labiausiai ir domino Lietuvą stojant į NATO, buvo laikoma tik antraeilė.

Bus tęsinys.

[2] Ibid.

[3] Ibid.

[4] Reiter D. Why NATO enlargement does not spread democracy? http://www.jstor.org/stable/3092133

[5] Kaufman S. J. NATO, Russia and the baltic States http://csis.org/files/media/csis/pubs/pm_0216.pdf

[6] Ibid.

[7] Reiter, D. Op. cit.

[8] Kramer M. NATO, the Baltic States and Russia: A Framework for Sustainable Enlargement http://www.jstor.org/pss/3095754

[9] Kramer. Op. cit.