Paieška

Valid XHTML 1.1

Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė (II)

Emilis Kazlauskas
2010 09 16, Ketvirtadienis
Raktažodžiai: , , , , ,

Pirmoji dalis

2004 metai Lietuvai buvo patys svarbiausi galutinai įtvirtinant save kaip pilnavertę tarptautinės politikos žaidėją. Įstojimas į ES buvo aiškus indikatorius, jog Lietuva pagaliau tvirtai atsistojo ant kojų ekonomikoje ir jau nebus vien svarstis po kaklu kitoms ekonomiškai labiau pažangioms Vakarų Europos valstybėms. Tačiau kada mėnesiu anksčiau buvo įstota į NATO, to paties nebuvo galima sakyti kalbant apie karinį Lietuvos pajėgumą. Iki dabar Lietuvai belieka tik aklai tikėti partnerių Aljanse pažadais, jog galimos grėsmės atveju būsime apginti remiantis Šiaurės Atlanto sutarties 5-uoju straipsniu. O kartais net tenka ir pasijusti savotišku trukdžiu kai kurių Vakarų Europos valstybių vykdomai užsienio politikai.

Neabejotina, jog narystė NATO Lietuvai buvo esminis strateginis imperatyvas, o dabar jau esant Aljanse, yra didžiausias Lietuvos kietojo saugumo garantas. Kaip jau buvo išsiaiškinta, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuva taip energingai siekė šio tikslo, buvo Rusijos grėsmė. Beveik nuo pat Lietuvos gyvavimo aušros, Rusija turėjo didelę įtaką jos vystymuisi. Vakarai buvo ir yra intensyviausia Rusijos plėtros kryptis, nes šalia galios ir saugumo motyvų dar veikia ir trauka dalyvauti Europos didžiojoje politikoje.[1] Pirma šiam kelyje yra Lietuva, kurią kartu su likusiomis Baltijos valstybėmis, Rusija dažnai vadina artimuoju užsieniu.

Taigi, 5-ąjame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje nurodomas kolektyvinės gynybos principas, kuriuo būtų reaguojama į bet kurios valstybės narės užpuolimą. Laimei, kol kas panaudoti jį Baltijos valstybių gynybai nebuvo pagrindo, tačiau vis dėlto buvimas NATO nare negarantuoja visiško saugumo. Vienas pirmųjų to perspėjimų buvo 2005 metais, kai Lietuvos teritorijoje nukrito Rusijos naikintuvas SU-27.

Anot Lietuvos armijos ir NATO pareigūnų, rusų lėktuvas Lietuvos oro erdvėje išbuvo apytiksliai 30 minučių. Pagrindinis pasiteisinimas, kodėl NATO oro policijos misijos naikintuvai pakilo tik keletą minučių prieš rusų naikintuvo sudužimą, buvo tas, jog SU-27 į Lietuvos oro erdvę įskrido neva labai mažame aukštyje. Tuo tarpu Rusijos armijos generolas Vladimiras Michailovas, kalbėdamas per televiziją Rusijos pirmajame kanale teigė, jog šis įvykis parodo NATO oro policijos misijos silpnumą, cituoju: „Toks didelis lėktuvas skrido virš tokios mažos šalies ir niekas to nepastebėjo – tas mane stebina. Nors tądien patruliavo dažnai giriami vokiečių pilotai, oro erdvės apsauga buvo blogai organizuota. Turbūt jie gėrė alų, ar darė ką kita. Bet kuriuo atveju, tuo metu, kai naikintuvams buvo liepta pakilti, SU-27 jau buvo ant žemės.“[2]

Be to, NATO netraktavo to kaip svarstytino incidento organizacijos viduje. Priešingai – užėmė poziciją, jog tai yra dvišalis klausimas tarp Lietuvos ir Rusijos. Kaip teigė Jamestown Foundation savo skiltyje Eurasia Daily Monitor, „NATO oficiali pozicija, jog trijų Baltijos valstybių oro erdvė yra NATO oro erdvė turėtų logiškai implikuoti pagalbą iš NATO narių sąjungininkių tiriant ši incidentą, ypač dėl to, jog Lietuva stokojo priemonių su tuo susitvarkyti viena pati. Tačiau NATO pabrėžtinai mėgino atsiriboti nuo šio klausimo. Galiausiai, dekoduoti SU-27 skrydžio įrašus iš Briuselio buvo pasiųstas ne NATO narės Ukrainos specialistas.[3] Labai tikėtina, jog tai daryta tam, kad būtų galima kiek įmanoma labiau vengti tiesioginio sąlyčio su Rusijos naikintuvo nuolaužomis. Seniesiems NATO nariams pasirodė svarbiau neįžeisti Rusijos besiknaisiojant po vieno iš Rusijos karinių oro pajėgų pasididžiavimo liekanomis, nei padėti NATO narei išsiaiškinti jos oro erdvės pažeidimo aplinkybes. Tai rodo akivaizdžią NATO valstybių bendros identifikacijos stoką.

Šis incidentas aiškiai atskleidė tai, jog oro policijos misija neveikia taip, kaip privalo. Tuo tarpu kai kurie šios misijos aspektai dar labiau sunkina padėtį ir tam tikra prasme rodo nepagarbą Baltijos regionui. Štai, pavyzdžiui, rotacijos būdu atėjus Vokietijos eilei vykdyti oro policijos misiją, šios atstovai nusiuntė F-4 Phantom naikintuvus, kurie dar praeito amžiaus 8 dešimtmetyje buvo laikomi morališkai pasenę. O įsivaizduojamame susidūrime būtų beveik bejėgiai oro dvikovoje prieš minėtą SU-27. Beje, atsitiktinai sutapus šie naikintuvai ir buvo tarnyboje aprašytojo incidento metu.

Antras didelis neaiškumas kalbant apie Lietuvos statusą NATO buvo iškeltas į viešumą po Rusijos invazijos į Gruziją 2008 rugpjūtį. Kai gausybė rusų tankų beveik nekliudomai važinėjo po Gruzijos teritoriją, greitai buvo pradėta svarstyti apie realų gynybos planą Baltijos šalims.

Žiniasklaidoje šiuo klausimu mirgėjo daug dviprasmiškų pranešimų. Rusijos naujienų agentūra Interfax pranešė, jog NATO jungtinių pajėgų generolas Egonas Rammsas, viešėdamas Estijoje pareiškė, kad yra specialus gynybos veiksmų planas skirtas Baltijos valstybėms. Vis dėl to, po keleto dienų, vizito Lietuvoje metu per spaudos konferenciją jis paneigė šiuos savo žodžius.[4]

Po kiek laiko, Laisvosios Europos Radijo korespondentas Ahto Lobjakas pranešė, jog cituoju: „NATO aukščiausias karo pareigūnas generolas Jamesas Craddockas paprašė sąjungininkų leidimo kurti gynybos planą Estijai, Latvijai ir Lietuvai“.[5] Kai visos trys Baltijos valstybės įstojo į NATO 2004, joms nebuvo parengti jokie gynybos planai, nes neva NATO tada buvo užsiėmusi Afganistano reikalais, o Rusija buvo traktuojama kaip strateginis partneris. Beje, reikia turėti omenyje, jog nei viena Rytų Europos valstybė neturėjo pilnų gynybos planų, tačiau šioks toks gynybos planavimas buvo sudarytas kiekvienoje iš jų – išskyrus tris Baltijos valstybes.[6] Štai Ronaldas D. Asmusas, buvęs svarbus JAV diplomatas, susijęs su NATO plėtra po Šaltojo karo tų pačių metų rugpjūčio 18-ąją Wall Street Journal teigė, jog „aljansas vienašališkai susilaikė nuo tokių žingsnių (gynybos plano kūrimo) tikėdamasi didinti tarpusavio pasitikėjimą santykiuose su Rusija“. Nors JAV ir Didžioji Britanija pritarė Cradocko idėjai, jog gynybos veiksmų planas yra reikalingas Baltijos valstybėms, Prancūzija ir Vokietija neformaliai tam priešinosi, daugiausiai dėl to, jog jų manymu tokio plano sukūrimas neva sukels nereikalingų įtampų NATO-Rusijos santykiuose.[7]

Vėliau, tų pačių metų spalio 22-ąją, New York Times paskelbė, kad „JAV ir NATO atnaujina gynybos planus valstybėms, besiribojančioms su Rusija ir ateityje svarstys apie karinių manevrų Baltijos valstybėse skaičiaus didinimą.“[8] NATO jungtinių ginkluotojų pajėgų karinių lyderių grupės vadovas Mike‘as Mullenas, kuris ir buvo šių eilučių autorius, sakė, jog susirūpinimą Baltijos valstybių saugumu sukėlė Rusijos invazija į Gruziją. Vis dėl to tik šių metų kovo 16-ąją The Economist viename iš savo straipsnių rašė, kad Baltijos valstybių gynybos veiksmų planai jau yra kuriami,[9] nors dar prieš keletą mėnesių Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė oficialiai tvirtino, jog tokių planų dar nėra.[10]

Taigi, darant išvadas, galima pastebėti požymius, jog Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos valstybių narystės statusas NATO yra su tam tikromis išlygomis dėl tokių narių kaip Vokietijos ir Prancūzijos (istorija su karinio laivo Mistral pardavimu Rusijai – chrestomatinė) susitaikėliško (appeasement) požiūrio į santykius su Rusija. Labiausiai keista, jog šiuo konkrečiu atveju minėtos valstybės pamiršta savo moralizavimus JAV apie „užstrigimą“ seniai atgyvenusio realizmo pasaulyje ir sėkmingai vadovaujasi Šaltojo karo reliktu, tvarkant tarptautinę politiką – galios balanso principu. Dviprasmiški aukštų NATO pareigūnų pareiškimai rodo, kad aljanse yra daug vidinių nesutarimų dėl Baltijos šalių statuso ir jų saugumo klausimų. Galiausiai neišvengiamai kyla nuogąstavimų, kad Baltijos regionas yra traktuojamas tik kaip NATO periferija, kas ir buvo oficialiai įvardinta pagrindiniame 2009 metų Strasbūro-Kėlio susitikimo pagrindinio dokumento 48-ame paragrafe.[11] Šiaip ar taip, belieka tikėtis, jog proveržis gynybos plano kūrime turės teigiamos įtakos Lietuvos integracijos į NATO dinamikoje, ir mūsų lūkesčiai taps realybe greičiau, nei patirsime atvirą išorės agresiją.


[1] Laurinavičius, Č, Statkus, N, Motieka. E. Op. cit. p. 314

[2] http://www.globalsecurity.org/wmd/library/news/russia/2005/russia-050926-rferl01.htm

[3] http://www.jamestown.org/single/?no_cache=1&tx_ttnews[tt_news]=30980

[4] http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=18419628

[5]http://www.rferl.org/content/NATO_Commander_Seeks_Defense_Plans_For_Baltic_States/1294790.html

[6] Ibid.

[7] http://www.gmfus.org/publications/article.cfm?id=471

[8]http://www.nytimes.com/2008/10/23/world/europe/23mullen.html?_r=1&scp=2&sq=Michael%20G.%20Mullen%20makarov&st=cse

[9] http://www.economist.com/research/articlesBySubject/displaystory.cfm?subjectid=7933598&story_id=15712913

[10] http://www.balsas.lt/naujiena/302457/nato-gynybos-planas-baltijos-regionui-anksciausiai-po-dveju-metu

[11] http://www.nato.int/cps/en/natolive/news_52837.htm?mode=pressrelease

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 9 komentuoti →
  1. 2010 Rugsėjis 16

    dėkoju už gerą skaitinį! man jau seniai atrodo, kad Lietuvos nesirūpinimas savo kariuomene ir tikėjimas, kad reikalui esant viskuo pasirūpins NATO, yra lyg įžūlus mosavimas kumpio gabalu prieš plėšrūno nosį.

  2. 2010 Rugsėjis 18
    Giedrius permalink

    Pirmiausiai norėjau pasveikinti, kad ryžaisi nagrinėti tokią sudėtingą ir komplikuotą Lietuvos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos temą, nes Baltijos valstybių vieta NATO, ir santykiai su atskiromis NATO šalimis niekada nėra vienareikšmiai.
    Tiesa, noriu atkreipti tavo dėmesį į kai kuriuos trūkumus, kuriuos pastebėjau tavo publikacijoje. Rašant tokia tema, visada yra labai svarbus tikslumas ir objektyvumas, siekiant išvengti tam tikrų emocijų eskalacijos.
    Lietuvos įstojimas į ES nereiškė, kad Lietuvos ekonomika tvirtai atsistojo ant kojų. Kopenhagos kriterijai nėra konkrečiai apibrėžti. Su ekonomika susijęs Kopenhagos kriterijus tiesiog nurodo, kad valstybė turi turėti funkcionuojančią rinkos ekonomiką, o gamintojai gebėti konkuruoti bendroje rinkoje. Visgi, dėl „svarsčio po kaklu ekonomiškai labiau pažangioms Vakarų Europos valstybėms“, jeigu pažvelgsime į gaunamas išmokas iš ES biudžeto tai šiuo metu Lietuva gauna neabejotinai daugiau finansinių išmokų nei prieš įstodama, kai išmokos daugiausiai apsiribodavo SAPARD lėšomis.
    Manau, kad sutiksi, jog 1949 m. NATO sutarties 5 straipsnis negarantuoja, karinio atsako į bloko valstybės užpuolimą, jis tik numato, kad partneriai turi kažkaip reaguoti ar suteikti pagalbą, bet nepabrėžiama, kad turi atsakyti karinėmis priemonėmis. Tai suponuoja minį, kad niekada negalime žinoti apie partnerių reakciją į užpuolimą, nes sutartis nėra griežtai įpareigojanti.
    Lietuva, visą laikotarpį, siekdama narystės NATO, pabrėždavo, kad jos stojimas nebuvo ir nėra nukreiptas prieš Rusiją.
    Jeigu gerai pamenu, knygoje „Baltijos valstybių geopolitikos bruožą“ apie Rusijos skverbimąsi į Vakarų Europą dėl būtinybės dalyvauti Vakarų politikoje, kalbama apie XVIII – XX a. pradžios Rusiją, šiuo metu Rusija veikia globalioje tarptautinėje sistemoje. Galima retoriškai klausti ar JAV yra į Vakarus, ar į Rytus nuo Rusijos? Beje pirmosios valstybės Rusijai judant į Vakarų Europą, geografiškai yra Baltarusija ir Ukraina, taip pat būtų galima sutikti, kad ir Latvija, bei Estija, bet ne Lietuva.
    Beje, trumpa pastaba, Lietuvoje nėra armijos termino, yra kariuomenės terminas.
    Kaip jau minėjau, reikėtų vengti emocinio užtaiso, nes kitaip galima susilieti su daugumą Lietuvos „publicistų“ ir „žurnalistų“ siekiančių ne atspindėti realybę ir atskleisti informaciją, bet veikti emocijas. Manau, kad negalima vartoti frazės „gausybė tankų“ (nuo kokio skaičiaus prasideda gausybė?), kurie važinėjo po Gruzijos teritoriją. Galbūt buvo verta parašyti tikslius šarvuotos technikos naudotos kariniame konflikte skaičius. Gruzija dislokavo 80 tankų, o Rusija 150, tiesa, įdomus faktas 32 iš jų buvo 1945 m. ir truputi vėlesnių metų dizaino. Beje, Rusijos – Gruzijos karas itin komplikuotas, kadangi, ES pareigūnai pripažino, kad pirmieji šūviai buvo paleisti Gruzijos karių, na aišku Rusijos politikai ir kariuomenė panašios provokacijos laukė.
    Manau, verta pripažinti, kad kiekvienai valstybei yra svarbiausi jos pačios interesai, tai atsispindi, ne tik Prancūzijos, Vokietijos ar JAV santykiuose su Rusija, bet ir Lietuvos santykiuose su Gruzija ar kitomis valstybėmis. Negalima laikytis pozicijos, kad Lietuva atstovauja „teisiuosius“, tiesiog Lietuvos interesai Gruzijoje, nesutampa su Rusijos interesais.
    Dėl Baltijos valstybių gynybos planų, manau, kad nereikėtų kaltinti sąjungininkų, juk pirmiausia Lietuvos pareigūnai turėtų rūpintis, kad būtų sukurti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gynybos planai ir kalbėtis apie jų kūrimą su sąjungininkais.
    Tęsiant temą apie gynybos planus, tai tarp straipsnių, kuriuos naudojai iš Economist ir Balsas.lt, yra beveik 9 mėnesių periodas, atsižvelgiant į šiandieninę tarptautinių santykių dinamiką, ne nuostabu, kad per tokį laikotarpį planas galėjo būti pradėtas kurti.
    Galios balansas, ne išimtinai Šaltojo karo reliktas. Galios balansas egzistuoja jau nuo XVIII a., jo apraiškos buvo Liudviko XIV ir Napoleono erose, vėliau globaliai plėtęsi prieš Pirmąjį pasaulinį karą.
    Sugrįžimas prie realpolitik natūralus procesas kuris stiprėja vystantis šiandieninei tarptautinei sistemai.
    Sėkmės rengiant kitas publikacijas.
    Pagarbiai,
    Giedrius

    • 2010 Rugsėjis 18

      Dėkoju, Giedriau, už išsakytas pastabas, nors tenka pripažinti, kad kai kurios iš jų yra kiek pernelyg smulkmeniško pobūdžio.

      Šalies, kurios ekonomika “tvirtai nestovi ant savo kojų”, tuometinės ES valstybės nebūtų priėmusios į savo tarpą. Čia manau nereikėtų ieškoti kažkokių tikslių kriterijų, o tiesiog suvokti vyravusį, angliškai tariant, common sense – ES tuo metu buvo tam tikras pasaulinio lygio ekonominis elitas, į kurį patekdavo tik to nusipelnę, narystė čia buvo lyg lakmuso popierėlis, rodantis jei ne akivaizdų ekonominį pajėgumą, tai bent jau tvirtą potencialą tai pasiekti (apie dabartinės krizės korekcijas dabar nekalbu). Manau taip pat aišku, jog išmokos iš ES biudžeto mokamos ne absoliutaus altruizmo dėka, o žiūrint tai kaip į ilgalaikę investiciją, kuri vienaip ar kitaip atsipirks, tačiau tai – kita tema.

      Savo straipsnyje nematau pagrindo, kuris tau leistų manyti, jog turėčiau nesutikti su tavo išsakytais teiginiais apie 5-ąjį Šiaurės Atlanto sutarties straipsnį.

      Net jei ir Lietuva oficialiai pabrėždavo nesiejanti savo noro tapti NATO nare su karine Rusijos grėsme, manau, kad šis ryšys yra daugiau nei akivaizdus.

      Be abejo, Rusija veikia globalioje tarptautinėje sistemoje, bet norint sudėti kiek konkretesnius akcentus, kurie šiame straipsnyje yra svarbesni, reikėtų pripažinti, jog ir dabar intensyviausias Rusijos užsienio politikos vektorius yra Vakarai. Aišku, jei tam prieštarauji, galime diskutuoti. Beje, jei būčiau norėjęs smulkmeniškai įvardyti geografinius Rusijos užsienio politikos vektorius, prie sąrašo būčiau prijungęs ir Lenkiją – gi Kaliningrado sritis taipogi turi sieną su šia valstybe, be to, disponuoja pakankamu ginklų kiekiu, kuris padėtų įgyvendinti užsienio politiką ir karinėmis priemonėmis.

      Rašydamas “gausybė tankų” norėjau trumpiau bei vaizdingiau pasakyti, ką pasakė tie patys tavo minėti ES pareigūnai – jog Rusijos atsakas toje situacijoje buvo neproporcingas. Na, o man Rusijos – Gruzijos karas visai nekomplikuotas, nes neteikiu reikšmės tam faktui, kas pirmesnis iššovė. Pasirinkti savo poziciją šiuo klausimu man mažų mažiausiai pakanka informacijos apie karinio pobūdžio provokacijas iš Rusijos pusės prieš įsižiebiant konfliktui. Be to, manau kad ne tik kad galima, bet ir privaloma laikytis pozicijos, jog šiuo klausimu Lietuva atstovauja teisiuosius, nes to reikalauja akademinė politologo etika.

      Dėl Baltijos šalių gynybos plano sąjungininkus kaltinu dėl to, jog oficialiai kalbėdami apie narių faktinę lygybę bei svarbą gynybos sferoje, realybėje jie taiko dvigubus standartus, apie kuriuos užsiminiau straipsnyje. Be abejo, šioje vietoje ir Lietuva ne visada atlieka viską, ko reikėtų tikintis apginti krašta nuo karinės grėsmės.

      Straipsnyje tikrai neturėjau omenyje, kad galios balanso principas yra išimtinai Šaltojo karo reliktas.

      Tikiuosi pavyko pateikti atsakymus į išsakytas pastabas.

  3. 2010 Rugsėjis 21

    “Negalima laikytis pozicijos, kad Lietuva atstovauja „teisiuosius“, tiesiog Lietuvos interesai Gruzijoje, nesutampa su Rusijos interesais.”

    Kažkaip ydingai formuluoji, Giedriau. Ne tai, kad negalima laikytis tokios pozicijos.. ta pozicija ir yra vienintele teisinga. Nereikia būti lietuviu ar georgiu, kad suvoktum, jog karą pradėjo rusai, o ne kažkas kitas. Kiekvienas blaivaus proto žmogus tą nesudėtingai supranta.

    Kita vertus, tikroje politikoje būnant mažam, išties verta įsiklausyti į didžiųjų šnekas, kad ir kokios jos būtų šmeižikiškos, o teisuolišką toną versti į kiek labiau neutralesnį.

    Tačiau bet kuriuo atveju, tai nelabai siejasi su publicistika, o tuo labiau mokslu. Tad siūlyčiau nebijoti tiesos bei neplaukti su mainstreamu ;]

    • 2010 Spalis 23

      >>”Nereikia būti lietuviu ar georgiu, kad suvoktum, jog karą pradėjo rusai, o ne kažkas kitas.”
      Na na, neiškraipykim faktų. Karą regione pradėjo būtent Gruzija, kuri norėjo fizine jėga atstatyti centrinės valdžios kontrolę Pietų Osetijoje. Ar turėjo jie tokią teisę ar ne galima ginčytis iki pažaliavimo, bet faktas tas, jog Rusija įsitraukė į karinius veiksmus jiems jau prasidėjus.

  4. 2010 Lapkritis 1
    prowler permalink

    Del SU-27 ”juodosios dezes”issifravimo buvo pakviesti Ukrainos specialistai,ne todel ,kad NATO venge kistis ,o todel ,kad niekas is NATO saliu neturejo irangos ir specialistu joms issifuoti.SU-27 naikintuvus turejo tik Rusija,Baltarusija ir Ukraina.Priimtinausia buvo kviestis ukrainiecius.

  5. 2012 Kovas 28

    [...] jauno politologo Emilio Kazlausko straipsnį „Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė“ (http://www.politologas.lt/2010/09/16/lietuva-ir-nato-lukesciai-ir-realybe-ii). Jis rašytas prieš pusantrų metų, bet tuomet TSPMI baigęs jaunuolis neatsispyrė pagundai [...]

    Pingback
  6. 2012 Kovas 28

    [...] jauno politologo Emilio Kazlausko straipsnį „Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė“ (http://www.politologas.lt/2010/09/16/lietuva-ir-nato-lukesciai-ir-realybe-ii). Jis rašytas prieš pusantrų metų, bet tuomet TSPMI baigęs jaunuolis neatsispyrė pagundai [...]

    Pingback
  7. 2012 Kovas 29

    [...] jauno politologo Emilio Kazlausko straipsnį „Lietuva ir NATO: lūkesčiai ir realybė“ (http://www.politologas.lt/2010/09/16/lietuva-ir-nato-lukesciai-ir-realybe-ii). Jis rašytas prieš pusantrų metų, bet tuomet TSPMI baigęs jaunuolis neatsispyrė pagundai [...]

    Pingback

Komentuoti