Sekuliarizacijos mitai ir tikrovė | Politologas.lt

Paieška

Valid XHTML 1.1

Sekuliarizacijos mitai ir tikrovė

Tekstas pranešimo, skaityto konferencijoje Idėjos, vertybės, asmenybės Lietuvos ateičiai, 2010 m. gruodžio 3 d. LR Seime

Šiandien viešojoje erdvėje dažnai kalbama apie sekuliarizaciją ir jos reikšmę. Deja, neretai šis terminas naudojamas nesigilinant į jo prasmę. Šitokiu būdu viešumoje devalvuojamas sakralumas, paprastai atmetamas kaip iracionalus ir dėl to nereikalingas bei atgyvenęs žmogiškosios būties elementas. Taip paprasčiausiai norima kritikuojamą religinį mentalitetą sumenkinti, išsamiai neapmąstant jo sąsajų su sekuliariuoju. Šiame tekste trumpai apžvelgsiu sekuliarizacijos nevienareikšmiškumą, dažnai prieštaraujantį dogmatiškai visaapimančios sekuliarizacijos skelbėjų pozicijai.

Norint geriau suvokti kokį nors fenomeną, pirmiausia būtina apibrėžti galimas jo prasmes, todėl būtų tikslinga išskirti tris skirtingas reikšmes, kurias gali turėti sekuliarizacijos terminas:

  1. Dalinė sekuliarizacija – Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas;
  2. Modernizacijos-sekuliarizacijos teorija, akcentuojanti, kad visuomenėms modernėjant, nyksta religiniai įsitikinimai;
  3. Religinio-teologinio diskurso sąvokų perkėlimas į sekuliariąją sferą.

Šių reikšmių aptarimas leidžia į sekuliarizaciją pažvelgti iš įvairių perspektyvų ir atskleisti svarbias, deja, dažnai pamirštamas šio proceso puses. Nepasiribojant vienu konkrečiu šio fenomeno elementu ir plačiau aptariant skirtingus jo bruožus, galima rekonstruoti tikslesnį tikrovės vaizdą.

Pradėti reikėtų nuo dalinės sekuliarizacijos, kurią galima apibūdinti kaip dviejų institucijų, Bažnyčios ir valstybės, atsiskyrimą. Moderniajame diskurse įsivyravęs mitas, kad impulsą šiam procesui duoda pasaulietinės institucijos, ir kad būtent jos sekuliarizavo politiką, Vestfalijos taikos sutartimi išstumdamos religiją iš tarptautinės politikos, o Bažnyčia, priešingai, visuomet bando išlaikyti glaudesnį religinės ir pasaulietinės valdžių ryšį. Tačiau taip pateikiamas vaizdas gerokai iškreipia realybę. Jau Šventajame Rašte, Evangelijoje pagal Morkų (Mk 12, 17), yra rašoma: „[…] tuomet Jėzus jiems tarė: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui, o kas Dievo Dievui.“ Ir jie be galo juo stebėjosi.“

Taip pat galima prisiminti ir šv. Augustiną veikale De Civitate Dei išskyrusį Dievo ir Žmogaus miestus. Vadinasi, teologiniame diskurse ši religinės ir pasaulietinės valdžių santykio bei jų autonomijos problema buvo aktuali jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių. Tai atsispindi ne vien  teorijoje. Pirmoji, iš didžiųjų Vakarų revoliucijų taip pat itin glaudžiai susijusi su didesniu religinės ir pasaulietinės valdžių atskyrimu. Šį procesą pradėjo popiežiaus Grigaliaus VII. Jo metu Vakarų Bažnyčia, uždrausdama simoniją (t. y. rangų, pareigų bei privilegijų Bažnyčioje pirkimas ar pardavimas), įvesdama celibatą ir tokiu būdu tapdama autonomiška institucija, sugebėjo atmesti anksčiau valstybės darytą tam tikrą įtaką.[i]

Tuo tarpu Rytuose, Bažnyčiai nedavus pirmojo postūmio valdžioms atsiskirti, valstybė taip ir nesudarė sąlygų šiam procesui prasidėti. Dėl to stačiatikiškose šalyse religinės institucijos visuomet išlikdavo daugiau ar mažiau subordinuotos pasaulietinei valdžiai.[ii] Vadinasi, du skirtingi valdžios poliai Vakaruose atsiskiria būtent dėl Bažnyčios suteikto impulso šiam procesui prasidėti.

Būtina pabrėžti, kad ką tik trumpai aptarta dalinė sekuliarizacija toli gražu nereiškia ir neimplikuoja bendro visuomenės supasaulėjimo ar religinių įsitikinimų nykimo. Tai – institucinis procesas, aiškiau apibrėžiantis atskiras valdžios sferas. Pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijoje griežtai įtvirtinta religijos laisvė, o tuo pačiu ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimas, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad religija ir tikėjimas JAV vaidina mažesnį vaidmenį nei kitur. Greičiau priešingai – JAV visuomenė išlieka viena religingiausių Vakarų pasaulyje.

Reikia pabrėžti, kad jei iš religinės pusės pradėta dalinė sekuliarizacija gali būti vadinama taikia ir pagrįsta skirtingų institucijų sugyvenimu, tai pasaulietinės valdžios vykdoma sekuliarizacija dažniausiai grindžiama priešiškumu religijai. To pavyzdžiais galima laikyti Prancūzijos, Rusijos revoliucijas ar 1931 metų Ispanijos konstituciją.[iii]

Antroji iš paminėtų sekuliarizacijos termino reikšmių – sekuliarizacija kaip metafizinių įsitikinimų nykimo procesas. Jis teigia, kad modernizuojantis visuomenei ir vykstant industrializacijos procesui vis daugiau žmonių atsisako transendentinio tikėjimo, kol galiausiai visuomenė tampa visiškai sekuliaria. Su šia socialiniuose moksluose ilgą laiką nekvestionuota, o ir dabar dominuojančia, paradigma visų pirma reikėtų sieti garsųjį vokiečių sociologą Maxą Weberį. Anot jo, modernioje Vakarų visuomenėje vyksta laipsniškas Welt Entzauberung (vok. pasaulio atkerėjimas), o besivystantis mokslas ateityje galutinai išstums „iracionalų“ tikėjimą. Žinant Weberio autoritetą bei tai, kad jam pritarė nemaža dalis žymių asmenybių, tokių kaip Sigmundas Freudas ar Anthony F. C. Wallace’as, nenuostabu, kad ir be konkretaus empirinio pagrindimo ši teorija sulaukė didelio palaikymo. Šioje vietoje nesunku įžvelgti paradoksą – sekuliarizacijos teorija buvo sakralizuota, aklai pasitikint autoritetais, jų skelbiamus žodžius priimant kaip nekvestionuojamus. Taip ji pati iš esmės tapo socialinių mokslų dogma.[iv]

Vis dėlto antroje XX a. pusėje požiūris ėmė keistis. Visų pirma, didžiosios religijos niekur neišnyko, priešingai, jas išpažįstančių žmonių skaičius augo, ir plito kraštuose, kurie palaipsniui modernizavosi, pavyzdžiui, Kinijoje. Įdomu ir tai, kad empiriniai tyrimai (kurių labai ilgą laiką buvo atlikta nepakankamai daug) parodė, jog net ir nedidelės senosios religijos Pietryčių Azijoje, ganėtinai industrializuotose šalyse, neišnyksta ir išlaiko savo vaidmenį visuomenėje.[v]

Žvelgiant iš kitos pusės, religiškumas dažniau individualizuojamas, plinta įvairūs New Age tipo judėjimai, dažnai apjungiantys net ir tarpusavyje nederintinų religijų elementus.[vi] Praradus transcendentinę religiją jos vietą užima tikėjimas įvairiais sąmokslais, politinėmis religijomis ar pseudomokslais. Galiausiai, problema tampa ir kai kuriuose regionuose vis stiprėjantis fundamentalizamas, ką pademonstravo 2001 m. rugsėjo 11-osios tragedija.

Galima išskirti tris sekuliarizacijos teorijai prieštaraujančius procesus:

  1. Misionierių veikla ir didžiųjų religijų plitimas šalyse, kuriose jos iki šiol vaidino  menkesnį vaidmenį;
  2. Religinio fundamentalizmo stiprėjimas;
  3. Individualizuotų, sinkretiškų tikėjimų plitimas.

Deja, nepaisant šių svarbių aspektų, vis dar tebedominuoja įsitikinimas, kad modernizacija ir visaapimanti visuomenės sekuliarizacija yra vienas nuo kito neatsiejami procesai.  Vokiečių filosofo Juergeno Habermaso teigimu, religijos neišnyko, jos išlaiko savo vaidmenį sekuliarėjančioje aplinkoje, todėl Vakarų Europos valstybes būtų teisingiau vadinti ne sekuliariomis, o post-sekuliariomis.[vii] Ši skirtis atspindi suvokimą, kad tikėjimas išliks ir toliau vaidins vaidmenį ne vien tik privačiame, bet ir viešajame gyvenime. Vadinasi, tiek sekuliarusis, tiek sakralusis elementai niekur išnykti negali. Žinoma, vidinė jų turinio kaita egzistuoja, tačiau tikėjimas vieno ar kito iš šių mentalitetų išnykimu, veda prie klaidingų išvadų.

Trečiasis galimas sekuliarizacijos sąvokos aiškinimas – jos interpretavimas kaip teologinių sąvokų ir religinio mąstymo elementų persikėlimas į sekuliariąją erdvę. Šioje vietoje pirmiausia reikėtų prisiminti vieno žymiausių XX a. juristų, vokiečio Carlo Schmitto, frazę iš knygos Politische Theologie:

Visos reikšmingos valstybės mokslo sąvokos yra sekuliarizuotos teologinės sąvokos ne vien dėl savo istorinės raidos, […] bet ir dėl savo sisteminės struktūros, kurios pripažinimas yra būtinas šių sąvokų sociologiniam nagrinėjimui.[viii]

Jis taip pat pateikia ir keletą pavyzdžių, štai Visagalį Dievą atitiktų visagalis įstatymdavys, o stebuklą – teisinė išimtis. Tačiau kalbant apie sekuliarizaciją negalima apsiriboti vien šiais teologinių sąvokų perėjimo į teisinę sferą pavyzdžiais.[ix]

Vienas iš svarbiausių politinėje sferoje atsiradusių ir su sekuliarizacija susijusių fenomenų – politinių religijų iškilimas ir įsigalėjimas politiniame gyvenime.[x] Politinę religiją arba ideologiją galima apibrėžti kaip desakralizuotą religiją, iš kurios atimtas trascendentinis elementas, todėl to jų dogmos susijusios vien tik su šiuo pasauliu. Bendras tokias ideologijas jungiantis bruožas yra Dievo atmetimas ir išstūmimas iš pasaulio centro į jį vietą perkeliant sudievintą Žmogų, kuris gali tapti tobulu ir sukurti rojų čia, šioje žemėje, tad belieka tą žmogų pakeisti. Be abejo, tuos, kurie nepritaria ar nesutinka su politinių religijų dogmomis reikia atversti, kartais panaudojant ir jėgą. Aiškumo dėlei, vertėtų aptarti keletą tokių politinių religijų pavyzdžių.

Visų pirma reikia paminėti totalitarinius režimus pagimdžiusias ideologijas. Iš kurių galima išskirti marksizmą bei nacizmą.[xi] Anot pirmosios politinės religijos – marksizmo, tam tikrame ateities taške bus sukurtas rojus žemėje, kuomet valdžią į savo rankas perims proletariatas, viskas taps visiems prieinama, iš visų bus reikalaujama pagal galimybes, o duodama pagal poreikius. Tokios pseudoreliginės dogmos nepagrindžiamos. Jomis reikia tikėti, o ne pritarti po nuoseklių ir logiškų racionalių svarstymų. Kuo baigėsi komunistiniai bandymai Sovietų Sąjungoje, kitose Rytų bloko šalyse, Kambodžoje, Vietname, Šiaurės Korėjoje ir dar daugelyje vietų, niekam nėra paslaptis. Norint šią totalitarinę ideologiją primesti masėms, teko fiziškai susidoroti su milijonais žmonių, išdrįsusių jai pasipriešinti.

Nacizmas – dar viena totalinė ideologija, panaši į marksizmą. Jeigu marksistinė religija grindžiama klasiniu visuomenės skirstymu, tai naciai akcentuoja rasės ir tautos sąvokas. Vėlgi konstruojamas žemiškasis rojus, kuris egzistuoja rasiniu pagrindu sutvarkytoje visuomenėje. Ypatingai svarbų vaidmenį vaidina žemiškojo vado, fiurerio, sudievinimas, jo prilyginimas mesijui. Totalitarinis nacizmo eksperimentas taip pat pareikalavo milijonų aukų.

Tačiau toli gražu ne visos politinės religijos yra totalitarinius režimus pagimdžiusios ideologijos. Kitos politinės srovės taip pat turi pseudoreliginių bruožų, iš kurių vertėtų išskirti utopianizmą bei tam tikrą fanatiškumą. Štai, pavyzdžiui, aplinkosauginė ideologija turi nemažai į šiapusybę perkeltų religijoms būdingų elementų. Čia yra ir būsimasis rojus – natūralus gamtiškas gyvenimas, ir prarastasis rojus – industrinės žmonijos pažangos nepaveikta gamta, ir nuopolis – industrija, kurį atpirkti gali tik „darnusis vystymasis“ (sustainable development).

Kontinentinis liberalizmas taip pat yra viena iš politinių religijų. Praradęs ryšį su transcendencija ir į Dievo vietą perkeldamas žmogų, jis jį sudievina, manydamas, kad žmogus iš esmės gali pakeisti pasaulį, sukurdamas rojų, kuriame viskas būtų neutralu ir reguliuojama, visos žemiškosios negandos panaikintos, o pasaulis depolitizuotas ir desakralizuotas.

Politinės ideologijos žmonėms, praradusiems ryšį su tikrosiomis religijomis, leidžia užpildyti dėl Dievo išnykimo atsiradusią tuštumą. Aklas, fanatiškas tikėjimas savo lyderiu (fiurerio, Stalino kultas), dogmų nekvestionuojamumas veda prie sekuliaraus fanatiško utopianizmo, o šis savo ruožtu sąlygoja kovą su tais, kurie nepritaria ideologijai. Neturėdamos ryšio su anapusybe politinės religijos yra priverstos remtis vien šio pasaulio realybe, bet ir čia, nerasdamos tikrosios atramos, galinčios padėti paaiškinti pamatinius teiginius, privalo remtis tikėjimu. Jos reikalauja tikėjimo ir pasiūlo žmogui sekuliarųjį credo, kuris dažnai patenka ir į populiariąją kultūrą. Jos dėka galima pasiekti dar daugiau potencialių „tikinčiųjų“.

Vadinasi, tikrosios religijos išstūmimas iš viešosios sferos į privačiąją ir to sąlygotas viešosios erdvės ištuštėjimas nulemia politinių religijų, kaip sekuliaraus pakaitalo transcendenciniam tikėjimui, iškilimą. Beje, istorija bylo, kad totalinėms ideologijoms įgavus galimybę įvesti diktatą pasekmės būna tragiškos.

Iš to, ką pavyko aptarti, galima matyti, kad religinio mentaliteto poveikis sekuliariajam yra pakankamai reikšmingas. Net ir save laikydamas visiškai pasaulietišku žmogumi, asmuo negali atsisakyti tikėjimo. Kaip rašo žymus rumunų religijotyrininkas Mircae Eliade: „Šis pasaulietiškasis žmogus yra homo religiosus palikuonis ir negali sunaikinti nuosavos istorijos.“[xii]

Sekuliarizacijos procesas toli gražu nėra vienareikšmis jau vien dėl to, kad po šia sąvoka slypi skirtingos prasmės: Bažnyčios ir valstybės atsiskyrimas, pasaulio „atkerėjimas“ bei teologinių sąvokų perkėlimas į sekuliarųjį diskursą. Lietuvoje labai dažnai tiek politiniuose, tiek intelektualiniuose sluoksniuose kalbant apie klausimus, susijusius su morale, ir ypač, su bioetika, teigiama, jog Bažnyčia neturi teisės dalyvauti viešajame gyvenime. Akcentuojamas valstybės sekuliarumas, pasaulietinės ir religinės valdžių atskyrimas. Šitaip iš Bažnyčios bandoma atimti teisę dalyvauti valstybės gyvenime, atmetama jos socialinė funkcija, neatsižvelgiant į tai, kad šiai institucijai priklauso nemaža dalis visuomenės.

Tuo tarpu organizacijos, kurios remiasi politinėmis religijomis, kartais apskritai nenurodančiomis jokių dorybių ar jas tiesiog atmetančiomis, gali reikštis netrukdomos. Jų pseudoreligiškumas viešumoje nėra pakankamai suvokiamas, todėl yra dirbtinai sukuriamas šių ideologijų pranašumo vaizdas, išpučiamas sekuliarumo burbulas, iškreipiamas tikrasis sekuliariojo ir sakraliojo mentalitetų santykis. Dėl masiškai klaidingo sekuliarizacijos supratimo, aiškus šių skirtingų sąvokos reikšmių atskyrimas, pasaulietinio ir religinio mentaliteto santykio persvarstymas, yra būtini norint aiškiau suvokti tikrovę. Tik įvairiapusis sekuliarizacijos problematikos tyrinėjimas gali leisti geriau pažinti šiandienos visuomenę ir padėti ištrūkti iš kreivų veidrodžių karalystės. O susipažinus su nuosava praeitimi bei dabartimi, tampa lengviau suvokti ir ateitį.


[i] Berman, H. Law and Revolution: the Formation of Western Legal Tradition. Cambridge: Harvard University Press, 1986.

[ii] Voegelin, E. New Science of Politics. Chicago: The University of Chicago Press, 1952.

[iii] Martinez-Torron, J. Freedom of Religion in the case of the Spanish Constitutional Court. Brigham Young University Law Review, 2001 (1).

[iv] Hadden, J.K. Toward Desacralizing Secularization Theory. Social Forces, 1987, 65 (3). P. 587-611.

[v] Stark, R. Secularization R.I.P. Sociology of Religion, 1999, 60 (3). P. 249-273.

[vi] Fox, J. A World Survey of Religion and the State. Cambridge University Press, 2008.

[vii] Habermas, J. Die Dialektik der Saekularisierung. Blaetter fuer deutsche und internationale Politik. 2008, (4). P. 33-46.

[viii] Schmitt, C. Political Theology, Four Chapters on the Concept of Sovereignty. Chicago:

Chicago University Press, 2005.

[ix] Ibidem.

[x] Voegelin, E. Modernity without Restraint. University of Missouri Press, 2000.

[xi] Gurian, W. Totalitarianism as Political Religion. Totalitarianism (ed. Friedrich, C. J.). New York: Grosset & Dunlap, 1964.

[xii] Eliade, M. Šventybė ir pasaulietiškumas. Vilnius: Mintis, 1997.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 5 komentuoti →
  1. 2011 gegužės 2

    Ot, na ką žinau, nei į tvorą nei į mietą. Šiaip tai tikėjimo neabejoitai negalima atsisakyti, bet religijų tikrai taip, reikėtų pagaliau tai imti ir suvokti.
    Beje, jei turi religiniam prietaram turinčių savybių pvz. marksizmai, vistik jie trancendencijų nesiųlo, o siūlo kažką utopiško čia realybėje taigi skirtumas milžiniškas.
    Beje, straipsnis labai nuvertino sekuliarizaciją, vistik laikotarpis, kai tokios nebuvo yra pagrįstai vadinamas tamsiaisiais amžiais.
    „Tuo tarpu organizacijos, kurios remiasi politinėmis religijomis, kartais apskritai nenurodančiomis jokių dorybių ar jas tiesiog atmetančiomis, gali reikštis netrukdomos.“
    Visos religijos yra politinės, jos kišasi į politiką, veikia žmonių mąstymą, taigi kokia religija bebūtų, net ir siūlanti atskirti religiją ir politiką tai vistiek yra tam tikra politiškumo forma.

    O Hitlerio,Stalino,Satjos Sai Babos ar Jėzaus kultas tik parodo , kad religijos = totalitarizmui ir atvirkščiai, anksčiau ar vėliau vienas į kitą išvirsta. Istorijoje pilna pavyzdžių.

  2. 2011 gegužės 4
    Zmogus permalink

    Pritariu Vladui, kad religijos tikrai imanoma atsisakyti. Tiksliau ne imanoma, o tiesiog reikia, nes tai tiesiog eiline sekta (tik didesne), kuri plauna zmonem smegenis apie kazkokes butybes gyvenancias dausose ir cia viska stebincias. As puikiai suprantu, kodel si propagandos masina taip puikiai veikia jau tukstantmecius. Ogi todel, kad zmogu istikus tam tikriem sunkumam yra labai malonu suzinoti, kad „kunigeliui“ sumokejus viena kita lita jam bus garantuota vieta ten kazkur po mirties ar net jo problemos issispres artimiausiu metu.
    Kitas dalykas, kodel realigijos reiktu venkti yra tai, kad ji visada buvo yra, o greiciausiai ir bus mokslo stabdis. Viduramziais, ji stabde astronomijos bei kitu mokslu vystymasi. Siais laikais bando sustabdydi tyrimus su kamieninem lastelem (kas gali padeti isgydyti daug mirtinu ligu). Bet svarbiausia, praejus tam tikram laikui nuo mokslo pasiekimu ir sudeginus tukstancius mokslo zmoniu, ji naudojasi tais paciais mokslo pasiekimais. Kazkoks apsurdas!

    Del tikejimo jau kita kalba manau jo issizadeti nereikia, tik labai prasau neivilkiame jo i krikscionybes ar kitos realigijos ruba ir plaudami zmonem smegenis nekalkime is to babkiu, nes pastaruoju metu beveik vien ta realigijos ir tedaro. Tikejimas turi buti vidinis zmogaus reikalas.

    Del politiniu realigiju tai nereiketu ju taip negraziai piesti. Visu pirma, (kalbu apie neradikalias ideologijas) jos bent zmogui zada tai, ka is tiesu imanoma pasiulyti, o ne kazka mistisko.

  3. 2011 liepos 15
    RationaliS permalink

    Tikėkime tuo senuku, gyvenančiu danguje ir galinčiu padaryti viską, ką tik nori, tikėkime į jėzų, mohametą, dievą ir alachą (ir, žinoma, į perkūną – juk mes lietuviai), eikime, duokime dešimtines, pirkime indulgencijas. Juk mes tokie nedorėliai!!! Štai, keletas dievo pamokų:

    ¨Suppose you hear in one of the towns the LORD your God is giving you that some worthless rabble among you have led their fellow citizens astray by encouraging them to worship foreign gods. In such cases, you must examine the facts carefully. If you find it is true and can prove that such a detestable act has occurred among you, you must attack that town and completely destroy all its inhabitants, as well as all the livestock. Then you must pile all the plunder in the middle of the street and burn it. Put the entire town to the torch as a burnt offering to the LORD your God. That town must remain a ruin forever; it may never be rebuilt. Keep none of the plunder that has been set apart for destruction. Then the LORD will turn from his fierce anger and be merciful to you. He will have compassion on you and make you a great nation, just as he solemnly promised your ancestors. „The LORD your God will be merciful only if you obey him and keep all the commands I am giving you today, doing what is pleasing to him.“ (Deuteronomy 13:13-19 NLT)

    ¨But if this charge is true (that she wasn’t a virgin on her wedding night), and evidence of the girls virginity is not found, they shall bring the girl to the entrance of her fathers house and there her townsman shall stone her to death, because she committed a crime against Israel by her unchasteness in her father’s house. Thus shall you purge the evil from your midst.¨ (Deuteronomy 22:20-21 NAB)

    ¨I repeat: Because the LORD considers it a holy day, anyone who works on the Sabbath must be put to death.¨ (Exodus 31:12-15 NLT)

  4. 2014 rugpjūčio 1
    Klemensas permalink

    Aš kaip Chesterton’as, – kuo labiau matau antiteistų ir pagonių kvailumą, tuo labiau stiprėja mano tikėjimas Kristumi. Paskaičius tuos aukščiau esančius komentarus, galima pasidaryti tokias išvadas: Juos parašiusios asabos yra agresyvios ir mažaraštės; aklai tiki, kad mokslas padės atrasti gyvenimo prasmę, sustiprins moralę ar išvaduos nuo mirties; galvoja, kad Biblija yra sudaryta tik iš Senojo testamento (arba net tik iš Pradžios ir Išėjimo knygų); nesugeba savarankiškai skaityti ir surasti lietuviškų nuorodų, bet tik bukai kopijuoja jas iš kažkokių angliškų saitų…

    Žmonės, susiimkite – jūs savo kvailumu darote gėdą visiems netikintiesiems ir taip verčiate kitus galvoti, jog antiteizmo ar ateizmo stovykloje likę vieni kvėšos. Taip save demonstruodami jūs ne pritrauksite šalininkų, bet tik juos atbaidysite. Ir ką gali žinoti – gal tie pabėgę jūsų šalininkai prisijungs ne prie kokio NjuEidžiško judėjimo, o prie tos baisiosios krikščionybės, kurios net vienuolės (!) dirba kompiuterinių įnovacijų srityje :)

    http://en.wikipedia.org/wiki/Mary_Kenneth_Keller

  5. 2015 balandžio 13
    Dovilė permalink

    Nors ir senas straipsnis, bet puikiai padeda suprasti sekuliarizaciją. Tik iškilo man vieta faktinė klaida. Argumentas dėl šv. Augustino Dievo ir žmogaus miestų. Tai šv. Augustinas rašė, kad yra City of God ir Earthly city, bet turėjo omeny, kad City of God priklauso tie žmonės, kurie meilę Dievui kelia į pirmą vietą (ir šv. Augustinas teigia, kad jau tie žmonės iš anksto yra tarsi paskirti/nulemti). O Earthly city priklauso tie, kurie selfish, self-absorbed ir panašiai. O žemėje visi gyvena susimaišę, neįmanoma atskirti, kuriam miestui priklausai ir tik paskutiniojo teismo dieną išaiškės tai. Todėl čia argumentas, kad jis tais dviem miestais atskiria valstybę nuo religijos, manau, negalimas.

Komentuoti