Paieška

Valid XHTML 1.1

Kodėl mokyklose reikia patriotinio ugdymo

Ilgus amžius žmonėms buvo aišku, kad platus išsilavinimas teikia kokybiškesnio gyvenimo galimybę. Ilgainiui išsilavinimo plotį ėmė keisti specializacija. Specializuotas išsilavinimas iš daugelio žmonių, deja, atėmė galimybę tapti brandžiomis asmenybėmis ir blaiviai suvokti socialinius procesus, vykstančius aplink. Kitaip tariant, išsilavinimo gilinimas anaiptol nereiškė gyvenimo kokybės gerėjimo.

Ne paslaptis, kad šiandien kalbėti apie švietimo problemas yra beveik gero tono ženklas. Senoji komunistinė švietimo sistema yra vis dar gaji kai kurių mokytojų ir dėstytojų galvose. Vakarietiška praktika grįstos reformos ne tik veikia menkai, bet tebėra sumaniai išnaudojamos savigarbos ir padorumo stokojančios brežnevinės kartos švietimo darbuotojų rankomis. Apskritai, rusiško komunizmo sužalotos visuomenės keletu reformų nepagydysi. Pokyčių, esant geroms sąlygoms, galima būtų tikėtis tik visiškai pasikeitus žmonių kartoms.

Vis dėlto čia derėtų kalbėti ne apie švietimo problemas daugiskaita, bet apskritai apie vieną – švietimo problemą. Nuosmukį išgyvena ne tik pokomunistinių šalių mokyklos ir universitetai, bet ir vakarietiškieji.

Krizę konstatuoti galima galvoje turint pokyčius, kurie vyko nuo Vakarų civilizacijos pradžios, t.y. nuo graikų ir romėnų laikų, iki pat dabar. Dvi labiausiai gerbtinos ir daugiausia atsakomybės bei atsidavimo reikalaujančios profesijos – politikas ir mokytojas – tapo pajuokos objektu. Tuo nesunku įsitikinti stebint kasdieną žiniasklaidoje pasirodančias žinutes apie šalies gyvenimą, žmonių požiūrį į politiką ar mokinių elgesį mokyklose. Kas gi nutiko, kad kadaise labiausiai vertintos profesijos, sukūrusios mūsų civilizaciją ir palaikiusios jos augimą, praranda savo prestižą?

Senovės graikų mąstytojai manė, kad ir mokytojai, ir politikai turi sudėtingą bei visos bendruomenės tolesnį gyvenimą lemiančią užduotį – išmokyti žmones doros ir patriotiškumo. Be šių dviejų savybių jokia politinė bendruomenė negali imtis ilgalaikių planų. Kitaip tariant, nedorų žmonių arba nepatriotiškų piliečių kraštas yra pasmerktas ilgainiui prarasti savo politinę tapatybę kitiems, doresniems ir patriotiškiems atėjūnams.

Šios mintys neprarado savo aktualumo ir šiandien. Sunku patikėti, kad gali egzistuoti visuomenė, kurioje žmonės neturi bendro elgesio kodekso, yra moraliai autonomiški. Lygiai taip pat sudėtinga įsivaizduoti, kad ilgesnį laiką gali išlikti nepatriotiška, savanaudiškais interesais grįsta visuomenė.

Deja, šiuolaikinė švietimo sistema, užvaldyta liberalios politinės minties, stokoja nuovokos, kad bekraštis individualizmas, diegiamas nuo mažų dienų, naikina pagrindą, ant kurio susikūrė. Tarpusavio pasitikėjimas ir bendros moralinės taisyklės yra tai, kas išlaikant saugumo jausmą ir leidžia individams sugyventi kartu. Bet šiandien mokyklose nuo jaunų dienų yra diegiama, kad viską galima vertinti vien keliais aspektais. Nieko nėra tikro ir teisingo – viskas tik reliatyvu ir keistina. Paprastai yra pamirštama, o gal klastingai nutylima, kad pasaulyje, kuriame nėra nieko pastovaus ir objektyvaus, prasmės netenka ir tokie dalykai kaip meilė, draugystė, garbė, pasiaukojimas, atsidavimas ir pan. Tad visai nenuostabu, kad visuomenė, kurioje švietimo sistema ugdo ne dorą ir patriotišką pilietį, o niekuo nepasitikintį individualistą, išgyvena susvetimėjimo krizę.

Bėda kilo tada, kai liberalai suvokę, kad individualizmas yra techninės pažangos variklis, užsimiršo ir šį savo fetišizuojamą principą ėmė taikyti visur, taip pat ir moralės sričiai. Tenka apgailestauti, kad kalbant apie visuomenės gyvenimą vis dažniau ir įvairesnėmis progomis yra vartojama „individualios moralės“ sąvoka, nors tai yra vienas kitam prieštaraujančių žodžių dūrinys – moralė yra kažkas bendro, o individualumas – paskiro.

Kita vertus, individualizmas yra mūsų civilizacijos išskirtinis bruožas. Tai ir leido iškilti graikams, romėnams, o po to ir krikščioniškiems Vakarams iš kitų pasaulio kultūrų. Galvoje turiu ne vien tik techninę pažangą, bet ir sveiką moralinį bendruomenės bei individo santykį. Jokiuose kituose kraštuose nebuvo santvarkos, kuri leistų nenutrūkstamai vystytis laisvai individo valiai ir nepajungtų jo politinės bendruomenės diktatui. Bet būtina suvokti, kad Vakarams ilgalaikę sėkmę garantavo ne kraštutinis individualizmas, o savita individo ir bendruomenės dermė, individui leidusi siekti asmeninių tikslų, kartu neprarandant žmogiško ryšio su savo artimaisiais, kaimynais bei tėvynainiais.

Liberalėjantis požiūris į švietimo sistemą reiškė, kad ilgainiui mokytojai turėjo ne ugdyti jauno žmogaus asmenybę, o rengti specialistą darbo rinkai. Žmogus buvo imtas traktuoti ne kaip moralinis subjektas, aktyvus valstybės politinio gyvenimo dalyvis, o labiau kaip maža detalė valstybės ūkio mechanizme. Vis dėlto įsivyravusi demokratinė santvarka neleido iki galo perkvalifikuoti asmens iš homo politicus į homo oeconomicus.

Be to, būtent ši aplinkybė ir kelia daugiausia rūpesčių dėl šiuolaikinės švietimo sistemos veiksmingumo bei prasmingumo. Žmogus, nuo mažumės rengiamas kaip ekonominio gyvenimo dalyvis, pradeda nebesuvokti savo kaip piliečio politinių priedermių. Tad juo, kaip beforme mase, ima naudotis juodąsias technologijas įvaldę, politinių galių besigviešiantys asmenys.

Žmonės, kurie mokykloje negauna bendruomeninio, pilietinio gyvenimo pradžiamokslio, savaime iškrenta iš politinio žaidimo. Ekonomiką sureikšminantys, savo asmeniniam gėriui ir kūniškiems malonumams gyvenantys asmenys niekaip negali palaikyti politinės struktūros. Jie – tarsi skystis ąsotyje, kurį reikalui esant galima perpilti į kitą talpą. Jie nesuvokia, kaip galima turėti savo politinę, kultūrinę tėvynę, aukotis dėl bendruomeninio gėrio, o ne gyventi vien savo pilvo reikalais.

Šalis, kuri eikvoja resursus nuo mažens rengdama žmones laisvai darbo rinkai, daro meškos paslaugą pati sau. Šie nejaučia jokios padėkos savai bendruomenei, nes nesuvokia esantys jos nariai. Tad nieko keista, kad, atsiradus geresnei galimybei, užsidirbti jie emigruoja burnodami, kad „valstybė jais nesirūpina“. Į panašias „piliečių“ pastabas neturėtų reaguoti jokia politinė institucija, antraip bus sudaromas precedentas, kad nedėkingumas savai politinei bendruomenei gali atsipirkti dvigubai.

Be to, darniai veikiančiai demokratinei santvarkai yra būtina, kad visi jos piliečiai, dalyvaujantys valstybės valdymo procese, būtų išsilavinę moralės subjektai. Tik už save ir savo veiksmus galintys atsakyti žmonės nepasiduoda išorės įtakoms bei klaidinamoms masinėms madoms. Tokių piliečių neatsiranda savaime, valstybei visiškai nesikišant į ugdymo procesą. Kad tvirtėtų demokratinė santvarka, reikia, jog švietimo procesas nebūtų palaidas ar pernelyg demokratiškas. Mokykliniu laikotarpiu, kai žmogus dėl savo jauno amžiaus ir patirties stokos dar nėra tapęs asmenybe, demokratija ugdymo sistemoje yra griaunanti jėga. Tik disciplinuotas ir su sunkumais pripratęs dorotis jaunuolis gali tapti padoriu savo politinės bendruomenės piliečiu. Juk mokytojai tam ir rengiami, kad žinotų geriau, ko reikia mokiniui, kad šis užaugęs taptų Žmogumi.

Pabaigoje derėtų pabrėžti, kad valstybinė mokyklinio ugdymo sistema turi padėti tėvams išmokyti savo vaikus tapti savarankiškais, save ir savo artimą gerbiančiais moralės subjektais. Kiekvienas asmuo turi ugdyti savireguliacijos mechanizmą, kad gebėtų suvaldyti žmogaus kūno troškimus. Šis bruožas yra pagrindinė savybė, skirianti laisvą individą nuo vergo, pataikaujančio savo kūniškiems kaprizams. Būtent iš susivaldymo ir kyla pagrindiniai žmogiškieji ryšiai – pagarba, draugystė ir meilė.

 

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 7 komentuoti →
  1. 2012 rugpjūčio 11
    Birute permalink

    Zodziais mes neirodysim patriotizmo, tik realiais darbais galima to pasiekti. O mokyklose patriotinio ugdymo destymas- dar vienas pliusas funcionieriams.
    Jaunimas yra puikus, pats sugeba atsirinkti ,kas ,kur ir kaip. O patriotizma lietuviai kartais supranta kaip nacionalizma, todel svarbu neperlenkti lazdos, kad rusu tautybe nebutu tapatinama su komunistine santvarka.Nors yra daug ,,bet“. Esu patriote nuo tu laiku, kai tai nebuvo didele vertybe(:), bet sunku paaiskinti mokiniui, kodel jo tevai turi darbo ieskoti uzsieny, o ne savo Tevynej!Kodel savam kraste kartais buname svetimi.

  2. 2012 rugpjūčio 12
    Andžėjus permalink

    Visų pirma, keletas fakto klaidų : graikų laikais sąvokos bei tokios mąstymo perspektyvos kaip „patriotizmas“ nebuvo, toks dalykas neegzistavo. Valstybė suprantama kaip darinys sukurtas bendrajam gėriui, tačiau sukurtas ne dėl pragmatinio sumetimo, o dėl neišvengiamumo, kurį suponuoja žmogaus prigimtis, prisiminkime Aristotelį : „Žmogus YRA POLITINIS gyvūnas“, todėl individas neturėjo pasirinkimo, jis BUVO dalis bendruomenės, kuri, savo ruožtu, kiekvieną jos narį įpareigodavo bei apribodavo įvairiomis moralinėmis normomis – savitu bendruomeniniu etosu. Bendruomeniška saviidentifikacija yra kur kas kitas dalykas, negu patriotizmas, nes pastarasis yra slidi sąvoka, kuria nesunku manipuliuoti bei dažnai netgi perlankti lazdą, šovinistinė pasaulėžiūra išsigudo pradedant nesąmoningai DIDŽIUOTIS tuo, ko nepasirinkai ir kas nėra tavo darbo rezultatas – tautybė. Čia tebus tam tikras teorinis patikslinimas. O dėl mokyklų – aš buvau mokomas, kad Lietuvą reikia mylėti, o draugui gerą daryti. Šitie teoriniai skundai neatitinka realybės, nes ne mokykla, ne valstybė KURIA ŽMONES, o žmonės KURIA VALSTYBĘ. Prievartinis valstybės kišimasis ir tam tikrų mąstymo gairių nustatinėjimas būtų nenatūralus ir todėl agrasus, tai sakau, nes pilietinio ugdymo pamokos mano mintyje išlikusios kaip kažkas nuobodaus ir, savotiškai, netikro. Pritariu ir viliuosi, kad ateis diena, kad pasikeis kartos ir ateis laikas, kada matysime ne vien save matančius jaunus lietuvius.

  3. 2012 rugpjūčio 15
    Rationalis permalink

    „Patriotinis ugdymas“ realiai tėra paprasčiausia dar viena indoktrinacija, kuri tampa įrankiu lengviau mobilizuoti mases elito užmačioms. Smegenu plovimas besinaudojant „meilės tėvynei“ ar „meilės tautai“ retorika tėra paklusnumą abstrakčiai vienybei skatinantis veiksnys.

    Reikėtų skatinti ne „patriotinį ugdymą“ (kas realiai reiškia skatinimą didžiuotis dėl to, kad paprasčiausiai gimei tam tikroje vietoje…), o meilę artimui, kuris nėra kokia nors abstrakcija.

    • 2012 rugpjūčio 18
      Matas permalink

      Rationėli, kodėl patriotizmas negali būti meilė artimui, artimiems? Aplinkai kurioje gyveni? Ideologijai kuri tave supa (pvz.: kad ir tokiai kuri augintų asmenybių kultūrą)? :))

      • 2012 rugpjūčio 23
        Rationalis permalink

        Galbūt ir gali jei kalba eina apie tokį „patriotizmą“, kuris paprasčiausiai yra bendražmogiškosios vertybės.

        Bet patriotizmas dažniausiai tėra abstrakcija, kuria yra naudojamasi galios siekiui apeliuojant tokius dalykus kaip nacionalinaii simboliai, istorija ir panašiai.

        Nors meilę artimui, artimiems ir gyvenamąjai aplinkai suprantu, bet meilė ideologijai tėra paprasčiausias sveiko proto atsisakymas.

        Racionaliai mąstančiam žmogui nereikia jokių institucionalizuotų ideologijų, patriotizmų ir kt. Jis ir be indoktrinacijos supranta dėl ko verta aukotis ir kuo verta tikėti. :))

        • 2012 rugpjūčio 29

          Konstruktyviai diskusijai tęsti, neišvengiamai reikia sutarti dėl atsakymo į klausimą: kas yra patriotizmas? Trumpo atsakymo, deja, nėra. SEP (Standford Encyclopedia of Philosophy) gana suprantamai aiškina sąvokos reikšmę:

          http://plato.stanford.edu/entries/patriotism/#WhaPat

          Viso teksto neperteiksiu (ilgas, primygtinai siūlau paskaityti patiems), tačiau šiokias tokias ribas padeda nustatyti atsakymai, kad patriotizmas, tai:

          1. Special affection for one’s own country
          2. A sense of personal identification with the country
          3. Special concern for the well-being of the country
          4. Willingness to sacrifice to promote the country’s good

          (visi keturi punktai paimti iš SEP)

          @Rationalis, dabar jau galiu prieštarauti jums: patriotizmas nėra tik abstrakcija. Pavyzdžiui imkim 3-ąjį patriotizmą apibrėžiantį punktą; kaip to pasiekti? Kaip išreikšti/realizuoti rūpinimąsi savo šalies gerove? Vienas iš būdų: ypatingai rūpintis kitais tos šalies piliečiais (demonstruojant deramą svetingumą ir svečiams!!!), kurie gali būti tavo kaimynai, draugai, artimieji. Daryti tai remiantis bendražmogiškomis vertybėmis, kurias (iš dalies?) apibrėžia vistuotinai priimtos moralės normos.

          Patriotizmas, kaipo sąvoka, *gali* būti panaudota savanaudiškiems tikslams, ypač kai masės a) nesuvokia prasmės besislepiančios po ta sąvoka ir b) tas mases sudaro individai nesugebantys racionaliai mastyti (arba darantys tai labai „siaurai“) ir atsakyti už savo poelgius.

          Rationali, pastebite, kad „Racionaliai mąstančiam žmogui nereikia jokių institucionalizuotų ideologijų, patriotizmų ir „, tačiau kaip išauginti racionaliai mąstaantį žmogų, gerbiantį save ir aplinkinius? Pasikartosiu: kaip išauginti racionaliai mąstantį žmogų? Į šį klausimą, mano galva, straipsnio autorius ir bando atsakyti.

          • 2012 rugpjūčio 29
            Rationalis permalink

            Geras atsakymas, Dainiau. Tikslesnis patriotizmo sąvokos apibrėžimas (kuris, pakeitus žodį „country“ į „society“ trečiame ir ketvirtame apibrėžimuose, praktiškai sutampa su tuo, ką aš laikau pilietine visuomene) tikrai padėjo man Jus geriau suprasti.

            Tad kaip visgi išugdyti racionaliai mąstantį žmogų? Ogi supažindinant jį su įvairių reiškinių priežastimis ir pasekmėmis. Čia esmė yra žodyje „supažindinti“ – tai nereiškia „indoktrinuoti“: skirtumas tas, kad, supažindinant, skirtingai nei indoktrinuojant, paliekama reali, o ne tik teorinė, alternatyvaus pasirinkimo galimybė likti nepatriotišku, abejoti patriotizmo būtinybe ir tapti tuo kritišku balsu, kuris lemiamą akimirką galėtų paskatinti visuomenę elgtis tinkamai jei patriotizmas taptų išnaudojamas netinkamiems kėslams.

            Būtų katastrofa, jei visuomenė neginčijamai įtikėtų radikalesnio patriotizmo idėja, kad „tėvynė svarbiausia ir pirmiausia“, o kritiškų balsų nebebūtų. Juk valstybių politiniams elitams dažniausiai nesvarbu kokį ideologinį žargoną išnaudoti siekiant savo tikslų arba pateisinti savo veiksmus. O „patriotizmas“, kaip žargonas, kaip tik ir yra vienas (iš daugelio) tokių ideologinių žargonų.

Komentuoti