Paieška

Valid XHTML 1.1

Rusija ir chaoso kokteilis Centrinėje Azijoje

Emilis Kazlauskas
2012 08 30, Ketvirtadienis

Straipsnis pasirodė savaitraštyje Atgimimas rugpjūčio 10-ąją dieną. 

Nepaisant nesutarimų kitose srityse, Rusija sveikina ir stengiasi išlaikyti NATO buvimą Afganistane kuo ilgiau. Viena vertus, tai dar vienas būdas svetimomis rankomis spręsti savo problemas, kita vertus, problemos Centrinės Azijos regione gali būti net ir tokiu atveju per didelės.

Spektaklis Uljanovske

Trečiojoje savo kadencijoje pradedantis apšilti kojas (jos, ko gero, nebuvo nė atvėsusios) Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas rugpjūčio 1-ąją užsiėmė sau kiek netikėta veikla – žarstė daug kam nesuprantamas liaupses NATO kariniam aljansui. Šių raidžių kombinacija buvusio KGB šnipo lūpose dažniau skambėdavo su neslepiama ir Šaltuoju karu alsuojančia neapykanta. Kas paskatino valdantįjį Rusijos autokratą taip pasielgti? Kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – ta pati neapykanta NATO.

Minėtąją dieną Putinas rėžė kalbą gimtajame Vladimiro Lenino mieste Uljanovske priešais desantininkų auditoriją. Vieta buvo pasirinkta neatsitiktinai – kaip tik šiame mieste esančioje oro bazėje pradėjo veikti neseniai įsigaliojęs susitarimas tarp Rusijos ir NATO dėl tranzitinio nepavojingų krovinių punkto, skirto juos įvežti į ir išvežti iš Afganistano. Kontekstą sustiprina ir tai, kad prieš daugiau nei mėnesį Putinas išleido dekretą, kuriuo bus leidžiama NATO naudotis ne tik Rusijos teritorijoje esančiais antžeminiais, bet ir oro keliais įgyvendinant ginklų ir karinės technikos tranzitą ta pačia kryptimi.

Natūralu, kad tarp užkietėjusių rusų nacionalistų ir komunistų tokios naujienos sukėlė didelį pasipiktinimą, neva baiminantis, kad tai jau beveik svetimšalių kariuomenės karinės bazės steigimas ir karinio personalo dislokavimas Rusijos teritorijoje. Papildomos druskos ant įsivaizduojamos žaizdos užbėrė ir faktas, kad pagal Putino autokratinio režimo abėcėlę, NATO yra pasaulio piktžaizdė, tik ir siekianti pakirsti Rusijos teisėtą galybę. O štai čia, atrodo, vos ne einama su velniu obuoliauti.

Taigi ant labiau tiesmukiškų rusų kaktos per ilgai tašytas kuolas firminiu pavadinimu „NATO ir JAV – įsikūnijęs blogis“ patį prezidentą privertė sukrusti ginti savo pozicijos. Į Uljanovską atvykęs Putinas pademonstravo aukštąjį politikos pilotažą, pasitelkdamas neatremiamą retoriką – tai naudinga mūsų interesams. Nepasiskelbęs Rusijos caras teisingai įvardino problemą – nesant tvarkos Afganistane, kurią dabar su dideliu vargu užtikrina NATO karinių pajėgų buvimas, bus nesaugu ir prie pietinių šalies sienų. Džiaugdamasis, kad Vakarai prisiėmė šią atsakomybę, jis kritikavo NATO planus 2014 metais galutinai palikti Afganistaną ir taip neva „nepadaryti darbo iki galo“.

Žvelgiant iš Rusijos pusės tai būtų pakankamas veiksnys sumažinti stabilumą ir taip trapiame Centrinės Azijos politiniame žemėlapyje. Toks įvykių klostymasis ne tik sukrėstų Rusijos politinę ir karinę galią regione, tačiau ir dar labiau atlaisvintų narkotikų upelius, jau dabar besiveržiančius į Rusiją.

Visą susitikimą Uljanovske vainikavo sakinys, ištartas su ciniška piktdžiuga: „Mes turime padėti jiems (NATO). Patys mes neturime ten vėl kariauti. Tegul jie ten tupi ir kovoja“. Kitaip tariant, Putinas demonstravo, kad jis išlaikė geriausias Rusijos ir jos alter ego Sovietų Sąjungos užsienio politikos tradicijas – jei įmanoma, iš laužo traukti kaštonus reikia svetimomis rankomis. Šiek tiek pritempus šį palyginimą prie realybės tai skambėtų maždaug taip – esant bent menkiausiai galimybei reikia užtikrinti Rusijos interesus JAV ir jos sąjungininkų krauju. Taigi šis paviršinis medaus mėnuo tarp Rusijos ir NATO veikiau yra gudri Rusijos taktika siekiant sustiprinti iliuziją, kad JAV misija Afganistane gali būti sėkminga ir taip dar ilgiau juos įklampinti į šią neišdžiūnančią kraujo pelkę. Taigi viskas po senovei – kovai prieš „Vakarų imperializmą“ galima pasitelkti beveik bet kokias priemones, o geriausia – pačių vakariečių norą taškyti pinigus ir lieti kraują, kas šiuo konkrečiu atveju neišvengiamai pasitarnauja Rusijai.

Tadžikijos veiksnys

Bet visgi kas verčia Putiną sakyti, kad ir pro sukąstus dantis, jog Rusija turi padėti NATO karinei operacijai Afganistane? Kaip jau ir buvo minėta – permanentinis nestabilumas Centrinės Azijos regione. Be kita ko, Rusijos pakartotinis nerimo išsakymas dėl NATO neva per greito išvykimo iš Afganistano (priešpaskutinis mėginimas atkalbėti buvo užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo lūpomis balandžio mėnesį) yra sąlygojamas ir naujų neigiamų tendencijų įsivyravimas regione.

Štai visai neseniai Tadžikijoje, vienoje svarbiausių Rusijos sąjungininkių regione, pratrūko karinis konfliktas tarp valdžios atstovų ir prie Afganistano sienos esančiame Kalnų Badachšano autonominiame regione veikiančių grupuočių. Nors konfliktas užgeso taip pat greitai, kaip ir įsiplieskė, pats situacijos kontekstas parodo, kokia netvarka vyksta šiame regione. Viskas prasidėjo, kai vienas iš narkomafijos atstovų, tuo pačiu užimančių ir oficialias sienos apsaugos policijos vado pareigas Tolibas Ayombekovas buvo apkaltintas prisidėjęs prie generolo Abdullo Nazarovo, nacionalinio saugumo komiteto vadovo, taip pat užsiėmusio narkotikų verslu, nužudymo. Tai ir buvo žibalo šliūkštelėjimas į dar nuo Tadžikijos pilietinio karo meto berusenantį laužą.

Šiuo metu vyksta vaisingos, tačiau pakankamai keistos derybos tarp kovojusių pusių – autonominės provincijos grupuotės siekia amnestijos mainais už Ayombekovo išdavimą o Ayombekovas su savo sėbrais pabėgęs į Afganistaną valdžios atstovams siūlo daryti nepriklausomą tyrimą dėl Nazarovo nužudymo, neigdamas įvykio politinį atspalvį. Per daug nesigilinant į konflikto peripetijas, kurios yra gal net kiek per daug spalvingos, iš šios situacijos galima padaryti keletą svarbių įžvalgų.

Pirmiausia, tai yra pirmas atvejis, kai po minėto pilietinio karo Rusijos palaikoma Tadžikijos valdžia pamėgino priremti prie sienos Kalnų Badachšano autonominę provinciją, esančią kalnuose prie Afganistano ir su likusia šalies dalimi sujungta vienu keliu. Antra, Ayombekovo pabėgimas į Afganistaną dar sykį parodė pasienio kontrolės apgailėtiną būklę, kurią sarkastiškai galima pavadinti Šengeno zonos atitikmeniu Centrinėje Azijoje. Visiškai nepadėjo ir liepos gale įvykęs Tadžikijos prezidento Emomalio Rahmono susitikimas su Afganistano vidaus reikalų ir saugumo institucijų vadovais, tad nenuostabu, kad narkotikų pervežimai iš Afganistano per Tadžikistaną Rusijos link tiesiog klesti. Kita vertus, leidimas kone netrukdomai užsiimti narkotikų verslu yra kaina už politinį paklusnumą. Taigi nenuostabu, kodėl Rusija taip desperatiškai reikalauja NATO nepalikti Afganistano betvarkėje ir skirti dar didesnius pinigus kovai su narkotikų eksportu iš Afganistano, kuris daugiausiai nusėda rusų švirkštuose ir rūkymo įrenginiuose.

Tendencijos nepalankios Rusijai

Prie neramumų Tadžikijoje ir NATO planuojamo pasitraukimo iš Afganistano pridėjus ir prieš daugiau nei mėnesį Uzbekistano paskelbtą savo narystės rusiškame NATO atitikmenyje – Kolektyvinėje Saugumo Sutarties Organizacijoje – sustabdymą, tendencijos dėl Rusijos įtakos zonos sutvirtinimo Centrinėje Azijoje yra akivaizdžiai neigiamos. Pats baisiausias scenarijus Kremliui gali įvykti tuomet, kai Rusija nepajėgs užtikrinti savo įtakos ir užpildyti politinį vakuumą  regione, ir ten pradės kištis kiti suinteresuoti žaidėjai kaip Indija, Pakistanas, ar, kas baisiausia, Kinija. Jau dabar kinai užsiima energetinės ir kitokios infrastruktūros investicijomis regione (pvz. neseniai atidarytas tunelis Tadžikijoje už 300 milijonų dolerių) bei mažina Rusijos pelnus diversifikuodama savo įsivežamas energetines žaliavas iš Rusijos panosės (nuo 2011 nuosekliai didinamas dujų importas iš Turkmėnistano). Tačiau galiausiai nereikia pamiršti, kad užsienio politikoje Rusija yra nepėsčia, ir artimiausiu metu šiame regione matysime tik vis labiau įdomesnę buldogų kovą po kilimu.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti