Paieška

Valid XHTML 1.1

Šiaurės Korėja: niekada nesibaigianti istorija

Pasaulyje yra nemažai valstybių, kurias Laisvasis Vakarų pasaulis kartais vadina blogomis/piktavalėmis valstybėmis (ang. rogue states). Visgi ilgiausiai šį statusą išlaiko Šiaurės Korėja, kurios kraupus totalitarinis režimas jau beveik 70 metų šiurpina žmoniją. JAV, kitos Vakarų valstybės ir net sąlyginai geresnius santykius su Šiaurės Korėja išlaikančios Kinija bei Rusija, sunkiai pakenčia jos atominį ginklų žvanginimą, tačiau galiausiai visos pastangos ir spaudimas nueina perniek.

Kiekvienas naujas Šiaurės Korėjos atominio ginklo bandymas Vakarų žiniasklaidoje sukelia sumaištį, kurioje skambiausiai girdisi „Kodėl?“ , „Ką mes ne taip padarėme?, „Ko mes dar nepadarėme?“ ir galiausiai „Ką reikėtų daryti?“. Kad ir kiek tarptautinė bendruomenė neva tvirtai stovi smerkdama ar didindama sankcijas komunistiniam Kim Jong-uno režimui, pastarieji klausimai rodo, kad viskas, kas buvo išbandyta iki šiol, neveikia.

Kodėl atominis ginklas?

Šis klausimas yra išties sudėtingas, nes reikia mėginti įsijausti į visiškai kitą pasaulio suvokimą, nei turime mes. Šiaurės Korėja, valdoma saujelės apsėstųjų, kurie kartu su visuomene garbina savo vienatinį vadą, vadinamą „didžiu asmeniu, gimusiu rojuje“, yra sunkiai suvokiama šalis. Nors joje paprastai siaučia badas, tai netrukdo skirti daugiau nei 15 procentų šalies biudžeto kariuomenei, kuri pasižymi neįtikėtinu dydžiu (pvz. Šiaurės Korėjos specialiosios pajėgos ir povandeninių laivų flotilė yra didžiausios pasaulyje). Paradoksalu, bet tokią nenormalią situaciją iš dalies palaiko ta pati Pietų Korėja, Vakarų valstybės ir Kinija, nuo bado šiaurės korėjiečius gelbėjantys milžiniška humanitarine pagalba.

Nenuostabu, kad tyrinėjant tokią kraupią valstybę, sumišimas yra neišvengiamas. Visgi mėginant atsakyti į klausimą, kodėl šaliai su tokia nenatūraliai išpampusia kariuomene reikia dar ir atominio ginklo, atsakymas nėra toks jau sudėtingas. Be abejo, galima teigti, kad tai yra tikrai puikus žarsteklis groteskiškam asmens kulto žaizdrui pakurstyti, o atominio ginklų žvanginimas taip pat pasiuntė savotišką sveikinimo žinutę naujai išrinktai Pietų Korėjos prezidentei Park Geun-hye.

Visgi, Foreign affairs analitikai siūlo daug paprastensę priežastį – atominio ginklo bandymai vyksta siekiant ištobulinti jo veikimą. Štai pavyzdžiui nuo 1945 iki 1992 JAV atominį ginklą išbandė net 1054 kartus, o tai įrodo, kad bandymų ir klaidų metodas nesvetimas ne tik Šiaurės Korėjai. Prisimenant dažnus šios valstybės nesėkmingus atominio ginklo bandymus, bandyti dar ir dar kartą yra vientelis būdas norint sukurti realią ir veikiančią atominio atgrasymo priemonę.

Kodėl niekas nepavyksta ir ką daryti?

Visi žino, kad atominio ginklo klubas yra itin uždaras, tačiau pastaruoju metu tai pradeda atrodyti ne kaip realybė, o greičiau lūkestis. JAV prezidentas Barakas Obama ir jo artimiausi užsienio politikos patarėjai vis kartoja mantrą, kad kuo daugiau Šiaurės Koreja detonuoja atominių bombų, tuo ji tampa silpnesne ir labiau izoliuota. Iš tiesų viskas atrodo, o greičiausiai ir yra priešingai.

Pirmiausia, Šiaurės Korėjos totalitarinis režimas niekada nerodė didelio noro tapti tarptautinė bendruomenės dalimi. Be to, kaip jau minėta anksčiau, kiekvienas sėkmingesnis atominio ginklo bandymas, nei būta iki šiol, stiprina ne tik vidinę režimo pusiausvyrą, bet ir atgraso nuo kaimyninių valstybių.

Štai Jamesas S. Robbinsas iš USA Today itin aštriai kritikuoja Obamos neįgalumą kovojant su pavojingiausių ginklų platinimu, desperatiškai dangstomą stipriai skambančiais pareiškimais. Nepaisant šių pareiškimų ginklų platintojai ir toliau juos sėkmingai platina, ką įrodo Irano ir Šiaurės Korėjos bendradarbiavimas abiejų šalių branduolinėsė programose.

Visgi Šiaurės Korėjos atveju, net Obama, atrodo, po truputį nuleidžia rankas. Per paskutinę kasmetinę kalbą jungtinėje Kongreso sesijoje jis net pamiršo paminėti Šiaurės Korėją ir jos branduolinę programą, nors prieš tai du metus savo kalbose tvirtai ją smerkė.

Akivaizdu, kad tradicinėmis priemonėmis, tokiomis kaip ekonominis ir politinis spaudimas, žlugant, reikalingas netradicinis žvilgsnis į problemos esmę. Pačios Šiaurės Korėjos pakeisti turbūt jau nepavyks – Azijos valstybės visada pasižymėjo neįtikėtina inercija po intoksikacijos vakarietiškomis idėjomis, ar tai būtų ideologijos (blogieji pavyzdžiai), ar technologijos (gerieji pavyzdžiai).

Vieną įdomesnių receptų neseniai pasiūlė paleokonservatorius Patas Buchananas. Jo nuomone, JAV strateginė partnerystė su Pietų Korėja ir Japonija ne tik kad kursto nereikalingas aistras, tačiau ir sudaro nenatūralias sąlygas nuosekliam šio regiono saugumo problemų sprendimui.

Buchanano klausimai skamba tikrai provokuojančiai, ir, kas svarbiausia, įtikinančiai – jei JAV po Šaltojo karo pabaigos būtų visiškai palikusi Pietų Korėją ir Japoniją vystyti savus pajėgumus, ar jos šiuo metu nebūtų pajėgios stovėti ant savų kojų prieš Šiaurės Korėjos akibrokštišką užsienio politiką? Gal tikrai JAV užsienio politika Rytų Azijoje išbalansavo natūralų jėgų pasiskirstymą, kurio pasekmė – atominė grėsmė pačiai JAV? Galiausiai juk būtent JAV karinis buvimas regione padeda Šiaurės Korėjos totalitariniam režimui skalambyti apie užsienio agentus ir neišvengiamą karą su Vakarų imperialistais.

Šiaip ar taip, dabartinė Pietų Korėja turi dvigubai daugiau gyventojų, o jos BVP vienam gyventojui lenkia Šiaurės Korėją net 20 kartų, tad priklausomybė nuo JAV karinės pagalbos atrodo tikrai savotiškai. Visiškai natūralu, kad be JAV gynybos skėčio Pietų Korėja būtų išvysčiusi kur kas galingesnius pajėgumus, o Šiaurės Korėjai būtų daug sunkiau pateisinti savo agresyvią užsienio politiką.

Dabartiniais finansinių negandų laikais JAV pasiryžimas kovoti kone visuose frontuose, atsiradusiuose dar nuo Šaltojo karo laikų gali reikšti tik viena – persitempimą. O tai nėra gerai nei JAV, nei pačiam Vakarų pasauliui, kurio dalimi  yra ir Lietuva.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti