Paieška

Valid XHTML 1.1

Pasienio provokacijų diplomatija

Rusijos užsienio politika pasižymi teritorinių ginčų su kaimynėmis vilkinimu ir civilizuotų derybų vengimu. Rusija lyg ir norėtų išspręsti santykiams su Japonija trukdančią kelių salų priklausomybės problemą, bet vietoje dialogo renkasi provokacijas.

Japonijos gynybos ministerijos duomenimis, vasario 7 d. du Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvai SU-27 pažeidė Japonijos oro erdvę ir daugiau nei minutę išbuvo Japonijos teritorijoje. Dėl to į orą buvo pakelti Japonijos kariuomenės naikintuvai. Tą pačią incidento dieną Japonijos užsienio reikalų ministerija pareiškė Rusijai oficialų protestą, kuriame teigė: „Šiandien apie 15 val. kariniai naikintuvai, priklausantys Rusijos Federacijai, pažeidė mūsų šalies oro erdvę virš teritorinių vandenių prie Riširio salos netoli Hokaido.“ Japonijos laikraščio „Nikkei“ duomenimis, jau 34 kartą nuo 1967 m. Rusijos (anksčiau SSRS) kariniai lėktuvai pažeidžia šalies oro erdvę. Verta prisiminti, kad šiemet naujasis Japonijos gynybos ministras Itnusori Onodera pareiškė, kad tuo atveju, jeigu bus pažeista jos oro erdvė, Japonija neapsiribos tik įspėjamaisiais šūviais – bus imamasi griežtesnių priemonių.

Japonijos pozicija griežtės?

Šią akivaizdžią Rusijos provokaciją galima būtų susieti su tuo, kad Japonijos ministru pirmininku praėjusių metų pabaigoje tapo charizmatiškas dešiniųjų pažiūrų politikas, Liberalų-demokratų partijos pirmininkas Šindzo Abė. Žinomas ypatingas Š.Abės dėmesys šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai. Rinkimų kampanijos metu daugelis įsiminė jo žodžius dėl teritorinio Japonijos-Kinijos ginčo: „Aš pažadu ginti Japonijos žemę ir jūras bei japonų gyvybes nepriklausomai nuo to, kiek tai kainuotų.“ Naujasis premjeras siūlo keisti pacifistinę šalies Konstituciją, kurioje minimas karo, kaip politinės priemonės, atsisakymas.

Apie Šiaurės teritorijų problemos sprendimą Š.Abė kalba atsargiau, pažymi, kad Japonija jokiais būdais neatsisakys savo teisių į visas ginčijamas salas, tačiau sutinka, kad dėl jų perdavimo terminų galima derėtis. Vasario 7 d. kalbėdamas Tokijuje Šiaurės teritorijų gyventojams, jis sakė: „Mes, kaip ir anksčiau, esame tvirtai nusiteikę išspręsti Šiaurės teritorijų problemą ir pasirašyti taikos sutartį su Rusija.“ Reikia prisiminti, kad pernai gruodį ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, sveikindamas Š.Abę su naujomis pareigomis, aptakiai paminėjo pasiruošimą taikos sutarties pasirašymui ir net pakvietė jį atvykti į Maskvą, tačiau dabar tokio vizito perspektyvos kelia abejonių – vargu ar Š.Abė vyks į Rusiją be palankios Japonijai perspektyvos.

Ciniška diplomatija

Oficiali Maskva per Rusijos gynybos ministerijos spaudos tarnybą tradiciškai pareiškė, kad dėl minėto incidento Japonija skleidžia dezinformaciją, o Rusijos Ramiojo vandenyno laivyno aviacija neva dalyvavo tik planuotose pratybose prie Pietų Kurilų (taip rusai vadina Šiaurės teritorijas) salų ir nebuvo įsiveržusi į Japonijos oro erdvę.

Ciniškiausia, kad Rusija surengė karines pratybas prie pat Japonijos krantų šiai minint „Šiaurės teritorijų dieną“ – tądien šalyje švenčiamas Simodo prekybos ir sienų traktato pasirašymas tarp Japonijos ir Rusijos imperijos, kuris numatė Kunaširo, Iturupo, Šikotano ir Chabomajaus uolų salų pripažinimą Japonijos teritorija. Antrojo pasaulinio karo metu šios salos buvo aneksuotos SSRS bei iki šiol lieka Rusijos (Sachalino srities) sudėtyje, tačiau Japonija laiko šias salas savo teritorija. Oficialus Tokijas teigia, kad San Francisko taikos sutartyje, pagal kurią Japonija atsisakė pretenzijų į Kurilų salas ir Pietų Sachaliną, šios keturios salos nebuvo paminėtos, tad jų buvimas Rusijos sudėtyje yra neteisėtas. Nuo pernai vasaros šios salos oficialiuose Japonijos dokumentuose yra vadinamos „neteisėtai okupuotomis“. Buvęs Japonijos užsienio reikalų ministras Koičiro Gemba kalbėjo apie šią situaciją taip: „Šios salos yra užimtos ir valdomos be jokių teisinių pagrindų. To, kas nepriimtina, aš negaliu priimti ir atvirai kalbėsiu apie tai.“ Būtent dėl šios priežasties Rusija ir Japonija iki šiol formaliai yra karo padėtyje.

Nepaisant to, kad formaliai tarp Rusijos ir Japonijos oficialiai vyksta derybos dėl šios teritorinės problemos sprendimo, Rusijos valdžia savo veiksmais nuolat demonstruoja, kad jokiais būdais nedarys teritorinių nuolaidų Japonijai. Ypatingai demonstratyviai tai buvo parodyta pernai vasaros Rusijos ministro pirmininko Dmitrijaus Medvedevo vizitu į Kunaširo salą. Ten D.Medvedevas kalbėjo nesirinkdamas diplomatinių formuluočių: „Tai mūsų etninė žemė ir mes nė pėdos jos neatiduosime. Kodėl turėtume? Kas atiduoda bent mažiausią savo žemės gabalėlį, provokuoja audrą. Visa tai baigiasi valstybės suirimu.“

Seimo narė, buvusi krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė teigia, kad Rusijai šiuo metu ypač aktualus atviras karinės jėgos demonstravimas NATO valstybėms ir jų sąjungininkams: „Rusija aktyvina savo karinę veiklą, kaip matome, ir prie Japonijos sienų. Nuolat didinamas karinis biudžetas, nors Rusiją kamuoja daugybė socialinių, ekonominių problemų. Kodėl tokiu keliu einama, atsakymo ieško daugelis stebėtojų. Mano nuomone, dabartiniai Kremliaus vadovai eina Sovietų Sąjungos keliu, bando demonstruoti jėgą, kuria buferinę priklausomų nuo Rusijos ir silpnų valstybių zoną aplink save. Japonija Rusijai svarbi kaip JAV sąjungininkė, o Rusijos požiūris į JAV kuo toliau, tuo labiau darosi panašus į tą, kurį demonstruodavo Sovietų Sąjunga.“

Geopolitika.lt apžvalgininkė Vaiva Sapetkaitė sako, kad Rusijos provokacijos nesiliaus nepriklausomai nuo Japonijos bandymų ieškoti kompromisų: „Vasario 7 d. Japonijoje minima Šiaurės teritorijų, kurios mums geriau žinomos kaip Pietų Kurilų salos, diena. Kasmet tokiu laiku senos įtampos „tradiciškai“ vėl prisimenamos ir pakurstomos protestais, politikų kalbomis. Nors praėjusių metų pabaigoje šalys atnaujino derybas, o Japonijos naudojama retorika išlieka stebėtinai draugiška, situacija išlieka opi. Sunku įsivaizduoti, kad Rusija lengvai užleistų tokią strategiškai svarbią teritoriją, be to, susitarti trukdys abiejų šalių visuomenių priešiškumas galimam salų netekimui. Tai – gili nuostata, susijusi ne tik su ginčijama teritorija, bet ir istorine atmintimi, valstybių prestižu.“

Analogas prie Lietuvos sienų

Kalbant apie Rusijos nenorą derėtis dėl ne tik simbolinę reikšmę turinčių, bet ir turtingų aukso, sidabro, geležies Šiaurės teritorijų, verta prisiminti, kad Rusijos kariniai lėktuvai iš Karaliaučiaus srities ne kartą buvo kirtę mūsų oro erdvę – 2009 m. Šilutės rajone pasirodė AN-26, o dar anksčiau, 2005 m., Šakių rajone nukrito Lietuvos oro erdvę pažeidęs SU-27. Anot Rusijos diplomatų, Karaliaučiaus sritis taip pat priklauso Rusijai „teisėtai ir neginčijamai“ (čia verta prisiminti šiame krašte Raudonosios armijos vykdytus etninius valymus ir vėlesnę kolonizaciją). Potsdamo konferencijos metu sąjungininkai Vokietijos nugalėtojai perdavė tuometinį Kionigsbergą Stalino imperijos laikinam valdymui, tačiau šios teritorijos buvimas Rusijos jurisdikcijoje šiandien yra mažų mažiausiai ginčytinas. Kol Europa apie tai tyli, Kaliningradas palaipsniui virsta strateginiu Rusijos kariniu placdarmu, keliančiu grėsmę visų pirma Baltijos valstybėms ir Lenkijai.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų nėra

Komentuoti