Audrius Bačiulis: „Be Lenkijos mes neapsiginsim“ | Politologas.lt

Paieška

Valid XHTML 1.1

Audrius Bačiulis: „Be Lenkijos mes neapsiginsim“

Apie šauktinių tarnybą, karinį rengimą, visuomenės apsiginklavimą, destruktyvią LDDP įtaką krašto apsaugai, kariuomenės vystymosi kryptis bei Lenkijos vaidmenį Baltijos šalių apginamuno kontekste su karo ekspertu Audriumi Bačiuliu kalbėjosi Algirdas Kazlauskas. 

Ar reikalinga Lietuvai šauktinių kariuomenė? Kaip žinia, prieš sustabdant šaukimą į kariuomenę, pati sistema buvo pakankamai diskredituota, nes pašauktieji būdavo dažniausiai tik tie, kurie nesugebėdavo tarnybos išvengti. Štai Estijoje šauktiniai išliko ir ten šios įvardintos bėdos nėra tokios didelės. Kaip manote, kokiu būdu galima atkurti šaukimo į kariuomenę prestižą?

Mūsuose painiojamos dvi sąvokos – visuotinis karinis rengimas ir šauktinių tarnyba. Šauktinių tarnyba atsirado XIXa. kaip visuotinio karinio rengimo ir visuotinio karinio šaukimo dvi neatsiejamos dalys. Kadangi tuo metu išpopuliarėjo masinės armijos, visus vyrus, kurie pajėgia nešioti ginklą, reikėjo paruošti karui. Šiais laikais, ypač mažose šalyse, kur nėra didelių kariuomenių, kur nėra nei galimybės, nei prasmės į kariuomenę šaukti absoliučiai visus vyrus, visuotinis šaukimas praranda savo prasmę. Bet visuotinis karinis rengimas išlieka būtinybė. Ir šiuos du dalykus reikia atskirti.  

Visuotinis karinis rengimas, tarkime, tie trys mėnesiai bazinių karinių mokymų, gali būti laisvai atliekami mokykloje. Pavyzdžiui, vasarą tarp 11 ir 12 klasės arba vasarą po 12 klasės. Trys mėnesiai kareivinėse yra sveikas dalykas. Vieną mėnesį tam tikrų bazinių žinių būtų išmokstama mokykloje per fizinio lavinimo pamokas, o likę du praleidžiami karinėje stovykloje.

Tuo tarpu visuotinis šaukimas yra visai kas kita. Šauktinių tarnyba iš esmės turėtų gyvuoti savanorišku pagrindu. Žmonėms, kurie savo noru ateina tarnauti tėvynei, reikia suteikti tam tikras lengvatas. Jau nuo 2001 metų yra kalbama, jog savanoriai turėtų privilegijų tiek įgyjant aukštąjį mokslą, tiek įsidarbinant valstybės tarnyboje. Atrodo, panašios įstatymų pataisos jau buvo rengtos bent keletą kartų, tačiau visos žlugo dėl vienos priežasties – viso dabartinio lietuviško elito vaikai nėra tarnavę kariuomenėje.

Pavyzdžiui, Estijoje ir premjero, ir prezidento vaikai kariuomenėje yra tarnavę. Ten, kaip ir visose Vakarų šalyse, kuriose egzistuoja šauktinių tarnyba, valstybės vadovų vaikai eina tarnauti be jokių išlygų. Tai yra suprantama kaip elito pareiga.

Kalbant apie visuotinį karinį rengimą, reikia pastebėti, jog jis atlieka labai svarbų vaidmenį rengiant visuomenę partizaniniam karui. Kaip susitikimuose su jaunuomene sako mano geras draugas, Jono Žemaičio karo akademijos karinio rengimo viršininkas pulkininkas leitenantas Valerijus Šerelis – karą pradėsim mes, o užbaigsit jūs.

Įsivaizduokime, kad Lietuva yra okupuojama. Šiandien okupantui išsiaiškinti potencialius partizaninio karo dalyvius yra labai lengva. Tiesiog reikia pasiimti šaulių ir tarnavusių kariuomenėje sąrašus. Ten yra visi tie 20 ar 30 tūkstančių asmenų, kurie gali tapti partizanais. O kas būtų, jeigu visi praeitų karinį rengimą? Lietuvoje partizaninis judėjimas pokaryje buvo toks platus tik dėl to, jog egzistavo visuotinė karinė tarnyba. Šalia to, partizaniniam karui specialiai savo narius rengė dar ir Šaulių sąjunga.

Estijoje situacija dėl šauktinių susiklostė visiškai kitaip dėl keleto priežasčių. Visų pirma, komunistų partija neišliko kaip organizuota politinė jėga – 1992 metais ji buvo sunaikinta. Tuo tarpu Lietuvoje atvirkščiai – laimėjo rinkimus ir įsitvirtino naujoje sistemoje. Komunistai, tegul ir persivadinę į LDDP, o dabar – LSDP, genetiškai bijo Lietuvos kariuomenės ir Lietuvos karių – tiek dėl šių patriotizmo, savaime suprantamo antikomunizmo, tiek Pakaunės savanorių maišto, mirtinai išgąsdinusio tuomet į valdžią grįžusius brazauskinius. Galiausiai, todėl, kad Estijoje dauguma karių balsuoja už dešines partijas. Tad nuo pat 2002-ųjų, vos tik tapo aišku, kad Lietuva taps NATO nare, brazauskiniai pradėjo nuoseklią kariuomenės mažinimo ir profesionalizavimo kampaniją, versdami ją nedideliu, nuo visuomenės atitrūkusiu, profesionalų klubu. Deja, jiems (su liberalų pagalba) tai pavyko. Šiandien, skambiai kalbėdami apie Sausumos pajėgų mechanizuotą brigadą, tikrovėje turime vos du batalionus su paramos elementais.

Antras dalykas, kariuomenės reikaluose estai nebandė nieko išradinėti, nevaizdavo protingesnių už kitus, o tiesiog ėmė suomių patirtį ir pritaikė pas save. Suomijoje visos paramilitarinės organizacijos, t.y. medžiotojai, užsiimantys šaudymo sportu, kariniai rekonstruktoriai, straikbolistai ir pan. yra suburti po vieninga, pusiau valstybine struktūra ir užsiima visuotiniu visuomenės rengimu karui. Estai pasekė suomių pavyzdžiu ir jų Kaitseliitas tapo ne tik mūsų krašto apsaugos savanorių analogu, bet, kartu, ir visuomenine organizacija – klubu, kurio nariais yra visi aktyvūs visuomenės nariai – pradedant premjeru ir baigiant eiguliu. Nežinau, kiek tai tiesa, bet estai man yra pasakoję, jog galvoti apie rimtą karjerą ne tik valstybės tarnyboje, bet netgi versle, nesant Kaitseliito nariu neverta.

Visuotinis karinis rengimas neįsivaizduojamas be mokėjimo naudotis šaunamuoju ginklu. Lietuvoje šiuo požiūriu padėtis tragiška – turėdami vieną liberaliausių Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymų, esame mažiausiai ginkluota tauta Europoje, nuo Estijos atsiliekame keliolika kartų. Vyrauja, deja, valstietiškas požiūris – „kam man tas ginklas?“ Dauguma netgi nežino, kad jį galima teisėtai nusipirkti. Prieš porą savaičių parašiau straipsnį apie ginklus Lietuvoje, aptarinėjame jį Facebooke ir staiga komentaruose išlenda keli persigandę veikėjai – „Vyrai, jūs išprotėjot, viešai kalbat apie ginklų pirkimą.“ Jie net nežino, kad Lietuvoje galima nusipirkti ginklų… Jų supratimu, ginklas yra dujinis pistoletas, o kovinis pistoletas yra nelegalus. Be to, reiktų atkreipti dėmesį, kaip rašo mūsų žurnalistai: „teisėtai savigynai išduotu ginklu“. Net pati formuluotė, paplitusi žiniasklaidoje, yra ydinga. Niekas nebeišdavinėja ginklų, žmonės juos nusiperka.

O juk ginklas namie – tai ne tik karinis, bet ir viešasis saugumas. Vienas mano geras draugas, kariškis, nusipirko ginklą. Registracijai reikia apylinkės įgaliotinio pažymos, kad nesi banditas. Įgaliotinis jam sako: „Kadangi būsi ginkluotas pilietis, būk geras, padaryk ir man paslaugą – pašaudyk savo kieme, parodyk aplinkiniams, kad namie turi ginklą. Porą kartų pykštelsi, visi aplink tave žinos, kad esi ginkluotas ir keli šimtai metrų aplink nebus jokių nusikaltimų.“

Skaitant viešus politikų, karo ekspertų ir analitikų pasisakymus susidaro įspūdis, jog ne visai sutariama, kuria kryptimi turėtų vystytis Lietuvos kariuomenė. Kadangi mes iš esmės žinome, nuo ko turėtume gintis (turiu omenyje Kremlių), todėl galime planuoti karinius įsigijimus ir prioritetus atsižvelgiant į agresoriaus silpnąsias vietas. Kokios tos silpnosios vietos ir kaip geriausiai būtų jas išnaudoti?

Silpnoji Rusijos vieta, ypač NATO kontekste, yra Karaliaučius. Turint omenyje, jog iš vienos pusės jis ribojasi su Lenkija, iš kitos su Lietuva, t. y. ekslavas, Karaliaučius yra neapginamas. Kad ir kiek jame bus kariuomenės, dėl operatyvinės gilumos stokos, jis yra paprasčiausiai neapginamas. Galima prisiminti, jog lenkai šiuo metu kaip tik perka AGM-158 JASSM sparnuotųjų raketų sistemą, kurių veikimo spindulys aprėps visą Karaliaučiaus sritį.

Taigi, jeigu Lietuva nuo rusų agresijos ginasi kaip NATO narė, tai Karaliaučius tupi suglaudęs ausis ir dairosi į už nugaros stovinčius lenkus. Vadinasi, rusai atakuoti iš čia negali. Tad vienintelė galima atakos kryptis yra iš Pskovo srities.

Antroji vieta yra Baltarusija. Ar pasirašytų Aliaksandras Lukašenka dalyvauti kare prieš NATO? Mes jau turime pavyzdį – kariauti prieš Ukrainą jis nesutiko ir netgi labai aiškiai pasakė, jog jokia svetima kariuomenė pro Baltarusiją nepraeis. Tiems, kurie iki šiol šaukia, jog Rusija praris Baltarusiją, galima pasakyti, jog Lukašenka ne tam augina savo sūnus, kad šie būtų Minsko gubernijos viršininkai.

Taigi, apibendrinant galima pasakyti, jog jei Rusija neturi sąjungininkų gretose Baltarusijos, o Baltijos šalys ginasi kartu su NATO šalimis, taip pat ir Lenkija, tai puolimas galimas tik labai siauru frontu – per Estijos pelkes ir tolimajį Latvijos galą, tradiciniu keliu per Daugpilio tiltus. Karaliaučius sėdi ir meldžiasi Dievui, kad konflikto atveju juos traktuotų kaip neutralius ir nieko bendro neturinčius su Maskva.

Mano galva, du esminiai aspektai lemiantys Lietuvos apginamumą yra neabejotina sąjunga su Lenkija ir maksimalus bendradarbiavimas su Baltarusija, kad Lukašenkai nebūtų net minties kartu su Rusija pradėti karą prieš NATO. Apskritai, Lietuvos apginamumo klausimas visų pirma yra politinis, o tik po to karinis. Tad galima sakyti, jog garsiai besireiškiantys nacionalistai, gąsdinantys agresyviais Lenkijos tikslais, yra pirmieji kenkėjai Lietuvos karinei gynybai. Tą reikia pasakyti labai aiškiai ir garsiai.

Kalbant apie Lietuvos kariuomenę, pirmiausia reiktų išskirti tai, jog mūsų generolams stinga generoliško mąstymo. Šiandien mūsų pulkininkai leitenantai ir pulkininkai yra labiau strategiškai mąstantys, negu generolai. Turime pulkininkų, kurie jau yra realiai vadovavę brigados koviniams veiksmams. Lietuvoje surengti brigados mokymų negalime, nes neturime brigados. O jeigu nuvažiuoja mūsų pulkininkas leitenantas ar pulkininkas į NATO mokymo centrą Hohenfelse, Vokietijoje, ten jis gauna vadovauti tikrai pilno dydžio brigadai. Tokios pratybos neseniai ir vyko.

Dešimt metų brazauskinių valdžios absoliučiai moraliai korumpavo mūsų generalitetą. Jiems pridalino generolų laipsnių, žvaigždžių ir jie tylėjo, matydami, kaip naikinama kariuomenė. Vienintelis Jonas Vytautas Žukas, dabartinis kariuomenės vadas, 2008-ais, po Rusijos agresijos Gruzijoje, mano paklaustas, kiek kariuomenė pasirengusi ginti Lietuvą, pasakė: „Rimtos kariuomenės pratybos, kurių metu mokytasi ne taikos palaikymo operacijų, bet Lietuvos gynybos, paskutinį kartą vyko prieš kokius dešimtį metų. Dabar vyksta tik štabų mokymai. Vienintelė mūsų kariuomenės brigada etatais yra sukomplektuota tik maždaug iki pusės, tad Lietuvos neturime kuo ginti, nes šalyje nėra jokių nuolatinės parengties dalinių“. Bet paprašė neminėti jo pavardės. Įsivaizduokime, kokios nuotaikos tuomet buvo kariuomenės vadovybėje.

Generolas Gintautas Zenkevičius, neseniai žurnale „Karys“ paklaustas, ar Lietuvos kariuomenei reikia 155 mm haubicų artilerijos (tai standartinis NATO mechanizuotų brigadų artilerijos pabūklas) pasakė, kad tai „divizijos lygmens artilerija“. Jis veikiausiai nebemąstė apie Lietuvos kariuomenę, kaip apie savarankišką kariuomenę, o tik kaip sudėtinę danų divizijos dalį.

152/155 mm savaeigių pabūklų perdavimas bataliono taktinėms grupėms jau dešimt metų yra karinė praktika. Pirmiausia jas masiškai naudojo amerikiečiai Irake, po to rusai Gruzijoje, o Ukrainoje jau mes matome, kad tokias haubicas duoda ir kuopos taktinėms grupėms.

Prieš keletą metų visos Skandinavijos šalys, pamačiusios kylantį Kremliaus revanšizmą, pradėjo didžiulę apsiginklavimo programą. Norvegai nusipirko amerikiečių daugiafunkcinius F-35 naikintuvus bei skubiai kuria naujos kartos priešlaivines raketas. Jie rengiasi ginti NATO šiaurinį flangą, jiems reikalinga aviacija, kuri naikins Rusijos laivyną priešlaivinėmis raketomis. Tuo tarpu suomiai nusipirko kelių lygių naujų priešlėktuvinių raketų, taip pat porą Leopard 2 tankų batalionų ir AGM-158 JASSM raketų.

Maža to, jie buvo suplanavę pirkti vidutinio nuotolio taktinių raketų MGM-140 ATACMS, kurios skrieja iki 150 km ir yra labai tikslios. Bet suomiai kiek persistengė su tokiu gausiu apsiginklavimu ir pamiršo, jog ATACMS yra nutaikomi pagal amerikietišką GPS. Tai nesiderina su suomių neutraliteto principu, taigi jie atšaukė jų pirkimą (o ir pinigų nelabai buvo). Batalionas taktinių raketų suomiams būtų kainavęs apie 400 milijonų litų.

Turint omenyje, kad Lietuva pėstininkų kovos mašinoms išleidžia 1,6 milijardo litų – taktinių raketų batalionas yra nebrangus. Batalione yra kelios baterijos, todėl jas būtų galima išdalinti Baltijos šalims arba turėti mums patiems. Aš būčiau linkęs kurti Baltijos šalių raketų divizioną, kuris būtų dislokuojamas netoli Rygos (ten saugiau), nes jį būtų galima judinti: jei reikia – prie Estijos sienos, jei reikia – prie Karaliaučiaus sienos (150 km spinduliu). Tada rusams dėl Karaliaučiaus imtų važiuoti stogas. Dabar jie ten jaučiasi labai saugūs – Baltijos šalys (skirtingai nei rusai) neturi jokių ginklų, kuriais galėtų juos pasiekti.

Rusija imtų galvoti visai kitaip, jei Baltijos šalys turėtų taktinių raketų baterijų, kurios skrenda iki 150 km. Deja, Lietuvos kariai, generolai taip nemąsto: jiems reikia pirštinių, akinių, naktinio matymo prietaisų, šautuvų. Taip, tai reikalingi dalykai, bet reikia mąstyti plačiau. Lengvieji pėstininkai gali tik trumpam sulaikyti puolimą, bet patys pulti negali. O mes neturime normalios artilerijos. Pavyzdžiui, Estija prieš 15 metų iš Vokietijos nusipirko batalioną 155 mm FH 70, kuris savo metu buvo pati tobuliausia buksyruojamos artilerijos sistema pasaulyje. Būtų dar geriau, jei ši sistema būtų savaeigė. Vis dėlto, esmė tame, jog estai dabar turi normalią artileriją. Beje, jie dar turi ir du batalionus rusiškų D30 122 mm haubicų. Tad, jei Lietuva paskelbtų karą estams, jie savo artilerija mus sumuštų greičiau, nei mes prie jų priartėtume.

Štai ukrainiečių, kurie kariauja su rusais Donbase, visas puolimas buvo artilerininis – haubicų ugnimi išvalydavo rusų įtvirtinimus ir tik tada siųsdavo pėstininkus. Deja, šito mūsiškai iki šiol neperpranta.

Mūsuose vyrauja partizaninis mąstymas, užsilikęs nuo pokario laikų – atvažiuos rusai, užims teritoriją, tada mes išeisime į miškus ir juos puldinėsime. Nėra supratimo, jog šiandien partizaninis karas vyksta iš esmės tik mieste. Mes turime puikias galimybes išmokti viską apie partizaninį karą mieste iš jame tiesiogiai dalyvavusių mūsų NATO sąjungininkų britų, kurie ilgus metus kariavo su airiais Šiaurės Airijoje. Britai pamokintų, kaip mąsto ir veikia puolančioji pusė, o iš savo tautiečių Airijoje mes puikiausiai galėtume surinkti informaciją apie tai, kaip mąsto ir kariauja besiginanti pusė. Nesu net iš užuominų girdėjęs, jog kažkas iš mūsiškių rinktų tokią informaciją.

Mano galva, egzistuoja tam tikras genetinis tautų kariavimo kodas – ukrainiečiai kazokai kadaise sėsdavo už sečės užkardų ir nepasiduodavo nei turkams, nei lenkams. Neseniai matėme, kaip jie Kijevo centre pastatė sečę – Maidaną – ir kovėsi jame iki pergalės, šiandien sėdi Donecko oro uoste – neišmuši. Pulti nemoka, bet laikosi įtvirtinimuose už visus geriau. O Lietuvoj genetinis kodas – eiti į mišką. Turiu prietelių su krūva ginklų – po viena pušimi dėžę šovinių užkasęs, po antra pušimi – kitą. Bet ne rūsyje kur nors į sieną užmūrytų.

Šiemet pagaliau pradėjome rengti pratybas kaip ginti miestus ir kariauti juose. Bet tik tada, kai rusai išskleidė kariuomenę Karaliaučiuje, mūsiškai susivokė, kad reikia ginti pietvakarius. Prisimenu, jog 1996-1998 metais savanoriai dar rengdavo pratybas ginti Vilnių. Būdavo, ankstyvą rytą važiuojat į darbą matai po tiltu žmogų su granatsvaidžiu.

Apibendrinant, pirma ko mums reikia, tai artilerijos. Antras dalykas, mums reikia trumpo, vidutinio nuotolio priešlėktuvinės gynybos. Stingeriai, RBS-70 ir GROM, kuriuos šiemet pirkome, yra labai trumpo nuotolio (very-short range) sistemos. Būtų galima įsigyti norvegų kartu su amerikiečiais sukurtą priešlėktuvinės gynybos sistemą NASAMS. 2006-ųjų gruodį Olandija įsigijo 6 naujausias NASAMS II sistemas (kiekvienoje po kelias mašinas su raketų paleidimo bei aprūpinimo įrenginiais) už 141,45 mln. litų, kurios kartu su 2 trijų dimensijų TRML-3D radarais, mobiliu ugnies valdymo centru ir skaitmeninių ryšių tinklu sukūrė vieningą sausumos oro gynybos sistemą, kurią olandai naudoja tiek krašto apsaugai, tiek užsienio misijose. Lietuva jau turi įsigijusi oro erdvės kontrolei du TRML-3D radarus, tad, norint turėti analogišką olandiškai vidutinio nuotolio priešlėktuvinę gynybą, būtų tereikėję kartu su NASAMS įsigyti ugnies valdymo centrą bei ryšio tinklą. Tačiau mes tuo metu pirkome transporto lėktuvus už dvigubai didesnę pinigų sumą.

2008 gruodį, kai nueinanti Kirkilo Vyriausybė pasirašė kontraktą už 190 mln. litų pirkti minų medžiojimo laivus, rašiau tekstą, kad už tuos pinigus, kuriuos išleidom laivams, mes galėjome nusipirkti sunkiųjų pėstininkų mašinų CV90 batalioną po milijoną eurų už vienetą. Švedai siūlė, jie tuomet mažino pajėgas. O nepirkome jų todėl, kad tuo metu CV90 neatitiko mūsų parengtos pėstininkų kovos mašinos koncepcijos – ji turėjusi būti lengva, kad būtų galima skraidinti C-130 Hercules lėktuvu į Afganistaną.

Kitaip tariant, viskas Lietuvai yra pagal kišenę, tik planuojant įsigijimus reikia galvoti galva. Pėstininkų kovos mašina yra geras dalykas, tačiau už jos nugaros turi stovėti artilerija, o nuo oro antpuolių dengti priešlėktuvinė gynyba. Antraip ji tampa važinėjančiu taikiniu.

Lietuvos saugumo sistema remiasi ne tik buvimu integralia galingiausio pasaulyje karinio aljanso NATO dalimi bei pačia Lietuvos kariuomene. Šalies gynybos sistemą sudaro daugelis jėgos struktūrų (policija, antiteroristinė rinktinė „Aras“, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Viešojo saugumo tarnyba, Šaulių sąjunga ir t.t.), kurios šiandien veikiausiai nėra pakankamai efektyviai pajungtos bendram, saugumo erdvės užtikrinimo ir pavojų atgrasymo tikslui. Maža to, nekartą viešumoje esate užsiminęs apie itin menką valstybės piliečių apsiginklavimo laipsnį. Kaip, jūsų galva, derėtų sutvarkyti bendrą Lietuvos saugumo sistemą, kad ši veiktų kuo efektyviau?

Lietuvos bėda yra Viešojo saugumo tarnyba (VST). Savo kilme, tai – LDDP gvardija. VRM vidaus tarnybos pulkai, kurie buvo išsaugoti ir išlaikyti nuo sovietmečio tam, kad, tarkime, jei kariuomenė nuspręstų, jog atėjo laikas „iš miškų ir iš beržynų bolševikams parodyti…“, būtų galima kažką priešpastatyti. VRM vidaus pulkai iki 2000 metų buvo geriau ginkluoti, nei Lietuvos kariuomenė. Kada Andrius Kubilius, pirmosios premjeravimo kadencijos metu iš jų atiminėjo šarvuotus transporterius, granatsvaidžius, sunkiuosius kulkosvaidžius ir panašius dalykus, kilo labai didelis triukšmas. Aš prisimenu posėdį Vyriausybėje, kai VRM atstovų buvo klausiama – o kam jums reikalingi prieštankiniai granatsvaidžiai kalinių maištų malšinimui? Atsakė: Mes su jais ginsime Lietuvą. Tada buvo pasakyta taip – ginti Lietuvą yra kariuomenės pirminis uždavinys, tad gal jūs geriau jai ir atiduokite tuos granatsvaidžius.

Estijoje tokios alternatyvios kariuomenės valstybės viduje iš viso nėra. Ten riaušių policiją prireikus sudaro fiziškai tvirti, šiek tiek apmokyti kaip reikia vaikyti demonstracijas, Kaitseliito vyrai. Kaip prisimename, jie puikiai susitvarkė su Kremliaus agentų dėl Bronzinio kareivio perkėlimo sukeltomis riaušėmis. O pas mus ką VST veikia? Lupasi su beisbolo lazdomis tarpusavyje. Prieš keletą metų buvo tokia istorija: atvažiavo viena VST grupė į pirtį, po to atvažiavo kita, kažko nepasidalino ir susimušė. Vėliau pralaimėjusi pusė išsikvietė pastiprinimą, šis atvažiavo jau su beisbolo lazdomis. Įvyko didelis mūšis beisbolo lazdomis – viena VST dalis prieš kitą VST dalį.

Apskritai, kaip struktūra VST yra visiškai nereikalinga. Kaliniams saugoti galima nusamdyti ir privačią kompaniją. Maža to, VST ginkluoti rusiškais ginklais, o uniformos skiriasi nuo kariuomenės. Tai vėlgi gali sukelti nereikalingų dviprasmybių. Tad mano manymu, VST jau seniai reikėjo integruoti į Lietuvos kariuomenę.

Kita bėda Lietuvoje yra šauliai ir savanoriai. Teoriškai tai turėtų būti viena organizacija. Deja, šiandien jau jos abi turi savo tradicijas, savanoriai nuo 1990 metų, šauliai – nuo tarpukario. Kaip juos sujungti, aš neįsivaizduoju.

Mano manymu, šaulių organizacija turėtų tapti stogu visoms paramilitarinėms organizacijoms šalies viduje, taip kaip yra Suomijoje. Ar tu straikbolą šaudai, ar tu medžioji, ar esi savanoris, ar esi į atsargą išėjęs kariškis, nenorintis prarasti įgūdžių, ar esi šaudymo sporto entuziastas. Kaip tą padaryti Lietuvoje, nežinau. Reikia eiti, klausti ir mokintis iš suomių.

Nors tarptautinėje žiniasklaidoje neretai užsimenama, jog dėl Rusijos agresyvumo pakilimo labiausiai sudirgusios yra Baltijos šalys, atrodo, kad daugiausiai saugumo didinimo linkme nuveikė mūsų kaimynai lenkai. Jau klausiau apie Lietuvos saugumo sistemos sutvarkymą, dabar norisi paklausti apie regioninę saugumo sistemą. Koks čia yra Lenkijos vaidmuo? Koks turėtų būti Lietuvos indėlis (tiek politinis, tiek karinis), efektyvinant regiono apginamumą?

Galima kalbėti ką nori, tačiau Lenkija buvo ir bus mūsų strateginis sąjungininkas, nors mūsų šalių dydžiai ir skiriasi. Be Lenkijos, Lietuva negali apsiginti nuo Rusijos. Čia kaip du kart du – keturi. Jokia Švedija Lenkijos atstoti negali net iš tolo. Atstoti galėtų kokios trys amerikiečių brigados, tačiau ir vėl – stovinčios Lenkijoje. Net Lietuvoje amerikiečiai niekuo nepagelbėtų, nes mūsų teritorijoje paprasčiausiai nėra strateginio gylio.

Kvaila bijoti Lenkijos. Prieš kelias savaites išlindo viešumon istorija, kad 2009 metų rudenį Vladimiras Putinas, vaikštinėdamas ant Sopoto molo, tuometiniam Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui pasiūlė pasidalinti Ukrainą. Lenkija neva tegu pasiima savo lenkišką dalį, o Rusija pasiims savo rusiškąją. Po to, vienas iš aukščiausių Lenkijos pareigūnų pasakė – „aš neįsivaizduoju Lenkijos Vyriausybės pirmininko, kuris galėtų pasirašyti po tokiu pasiūlymu“.

Lenkijoje mintis, turiu omenyje valstybinį lygmenį, kad galima bandyti revizuoti valstybių sienas, tiesiog neegzistuoja. Visi tie, kurie galvoja, kad Lenkija gali svajoti apie Vilnių, nesupranta kokioje situacijoje yra pati Lenkija su savo vakarine siena. Čia panašiai kaip mes, turėdami ant popieriaus istoriškai nubrėžtas sienas, kalbėtume apie Karaliaučiaus prisijungimą. Tiek mūsų, tiek lenkų pozicija Europoje yra geležinė – sienos yra neliečiamos. Lenkų valdžioje nerasite nė vieno kvailelio, kuris galėtų tuo abejoti.

Kita vertus, jie gali ir turi pagrindo kalbėti, kad lenkakalbių mažuma Lietuvoje turi tam tikrų problemų. Aš niekaip nesuprantu, kodėl reikia kelti nepasitenkinimą dėl autentiško pavardžių rašymo. Versti žmones rašyti savo pavardes svetimai yra pavardžių vogimas. Mes piktindavomės, kai prie ruso iškraipydavo mūsų pavardes, pvz. Marchulenis vietoje Marčiulionis, tai kodėl šiandien jau nebesugebame įsijausti į lenko vietą, kurio pavardę iškraipome? Ginčas dėl gatvių pavadinimų lentelių irgi yra kvailystė. Nejaugi gaila? Ko čia gailėti, tegul užsirašo.

Kai prieš keletą metų buvo galima ramiai įteisinti tiek pavardes, tiek lenteles, nacionalistai suskato šūkaut – mes kovosim, jokiu būdu neleisim ir t.t. O kai šiemet Rusija atvirai parodė savo veidą ir tarsi staiga supratom, kad be Lenkijos mes neapsiginsime, galime būti priversti įteisinti tai prieš savo valią. Galėjome gi tą padaryti kaip žmonės, savanoriškai, o dabar teks tą daryti be veido.

Apskritai, konfliktas su Lenkija išsivystė dėl keleto konkrečių asmenų kaltės: Albino Januškos, kuris tuo metu faktiškai vadovavo Lietuvos užsienio politikai, Gedimino Kirkilo, tuomečio premjero, Valdo Adamkaus, taip pat tuometinių Seimo Užsienio reikalų komiteto vadovų Audroniaus Ažubalio ir Emanuelio Zingerio, kurie davė pažadą Radosławui Sikorskiui (ir nesilaikė, taip jį labai įžeisdami) remti jį NATO vadovo rinkimuose, nors tuo metu Lietuva jau buvo pažadėjusi savo oficialią paramą Andersui Foghui Rasmussenui. Kitaip tariant, iš mūsų pusės yra prisidirbta daug.

Galiausiai reikia prisiminti, jog šiandien Lenkija, po Prancūzijos, turi antrą pagal didumą kariuomenę kontinentinėje Europoje. Ir kaip jau minėjau, be Lenkijos mes neapsiginsim.

Taip pat rekomenduojame:

Komentarų: 1 komentuoti →
  1. 2018 vasario 7

    BE NATO NEAPSIGINSIME O LENKIJA TAI NATO DALIS IR VISOMS 28 SALIMS GALIOJA 5 PUNKTAS

Komentuoti